Biržuose želmenimis maitinamos karvės? Apie maistinę ir finansinę želmenų naudą

Nuolat girdite raginimų savo valgiaraštį paįvairinti įvairių sėklų daiginiais? Tačiau ar dažnas žinome, kad naudingosios šių žalumynų medžiagos ant lietuvių stalo pamažu jau atsiranda ir pieno produktų pavidalu? Kol kas tai – eksperimentas, antri metai vykdomas bendradarbiaujant Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijai ir keliems pienininkystės ūkiams.  

Biržų r. Parovėjos kaime per du dešimtmečius vieną pažangiausių pieno ūkių mūsų šalyje sukūrę Vaidutė ir Vytautas Stankevičiai, sumuodami šio eksperimento rezultatus, teigia, kad mokslininkų pasiūlyta inovacija melžiamų karvių racioną praturtinti daigintais grūdais teikia neabejotiną ekonominę naudą pačiam ūkiui ir pastebimai gerina pieno kokybę. Todėl šiam tikslui ūkyje kasdien pasėjama 200 kg įvairių rūšių gūdų.

Želmenų nauda pranoko lūkesčius

Verslą pradėjusi kurti nuo šešių iš aplinkinių ūkininkų įsigytų veršelių šiandien Stankevičių šeima laiko 1010 aukštos genetinės vertės holšteinų ir Danijos džersių veislių galvijų. 550 jų – melžiamos karvės.

Stankevičius pasakoja, kad karvės racioną kasdien papildant 2 kg želmenų, primelžiama po 1 l daugiau pieno. „Padidėjimas atrodo mažokas? Paskaičiuokime: ūkyje melžiame daugiau kaip pusę tūkstančio karvių, vadinasi, pieno gauname puse tonos daugiau. Be to, akivaizdžiai gerėja galvijų sveikatos  rodikliai, nes želmenyse gausu biologiškai aktyvių fitohormonų,  įvairių mineralinių medžiagų, kurias gyvulio organizmas lengvai pasisavina. Pieno ūkyje aktualus dalykas yra ir pastebimai išreikšta telyčių bei karvių ruja, nes tai leidžia jas apsėklinti reikiamu momentu. Mūsų ūkyje naudojama JAV pagaminta brangi, aukščiausios kokybės bulių reproduktorių sperma.  Jos vienos dozės  kaina tik prasideda nuo 15 Eur. Jeigu tektų sėklinti  kelis kartus, patirtume nemažų nuostolių. Tačiau mūsų rezultatai šiuo atveju gana geri“, – inovacijos naudos niuansus  komentuoja pašnekovas, pastebintis, kad, kol želmenų ūkis neaugimo, tekdavo papildomai pirkti kombinuotųjų pašarų, mineralinių papildų, o tai ilguoju periodu daug brangiau nei vienkartinė investicija į specialaus cecho įrengimą.

Vertikalios auginimo sistemos – ateities technologija

Želmenų auginimo cechą ūkininkai įrengė patalpose, kurios kadaise buvo statytos kaip sėklinių grūdų sandėlis, tačiau nūdienos reikalavimų naudoti pagal tiesioginę paskirtį visiškai neatitiko. „Tiesą sakant, ilgą laiką sukome galvą, kam šias patalpas panaudoti. Ir štai, rezultatas“, – šypsosi V. Stankevičius, rodydamas eiles stelažų, kuriuose kalasi būsimas želmenų derlius.  Didžiausias jų priešas – grybinių ligų sukėlėjai, todėl daiginimui skiriami tik  pačios aukščiausios kokybės grūdai, kurie pirmiausia 12 val. dezinfekuojami ir brinkinami natūraliame natrio hipochlorite, iš vandens ir druskos pagamintame elektrolizės būdu.

Išmirkę grūdai rankiniu būdu sėjami į hidroponinius stelažus. Po savaitės imamas daigintų kviečių, kvietrugių, miežių, rapsų, žirnių, taip pat jų mišinių derlius – lanksčios pašaro juostos, iš pirmos žvilgsnio primenančios žalios spalvos kilimo atraižas. V. Stankevičius  nesistebi, kodėl gautame racione galvijai  visada pirmiausia ieško šio skanėsto, mat želmenyse gausu cukraus.

Ūkininkai, investavę apie 70 tūkst. Eur nuosavų lėšų, renovavo cecho pastatą, įrengė vėdinimo sistemą, vandentiekį. O iš drauge su VDU ŽŪA mokslininkais vykdomo projekto lėšų gavo 123 tūkst. Eur paramą specialiai įrangai įsigyti.

„Kiekviena investicija ir inovacija yra rizika, bet be pamatuotos rizikos pažanga neįmanoma. Jei šiandien nubraižytume šios inovacijos ekonominių rezultatų lentelę, įsitikintume, kad kreivė iš pradžių ėjo lygai, o vėliau palaipsniui ėmė kilti į viršų. Ar norėtume ateityje gyventi be želmenų? Tikrai ne“, – tvirtina V. Stankevičius, neabejojantis, kad gyvulių pašarų auginimas vertikaliose sistemose  – ateities technologija, juolab kad Lietuvoje kaip ir visame pasaulyje dirbamos žemės trūksta. Ir šiuo metu vertikalioji žemdirbystė jau gana išpopuliarėjusi kraštuose, kuriuose apsirūpinti žaliaisiais pašarais sudėtinga dėl karšto klimato – Izraelyje, Egipte, Pietų Amerikos valstybėse. Jungtinėje Karalystėje grūdų želmenimis papildomas elitinių sportinių žirgų racionas.

„Mūsų ūkyje per metus galvijai suėda 438 t želmenų. Tai  – pusė siloso tranšėjos. Lauke auginant kviečius tam reikėtų skirti 73 ha  žemės, auginant kukurūzus – 11 ha. O rinkoje 1 ha žemės kaina – apie 6 tūkst. Eur.

Maža to –  vertikaliose sistemose užauginamas šviežias, subalansuotas pašaras, kuris gyvuliui priimtiniausias ir naudingiausiais. Todėl pastebime ir akivaizdžiai gerėjančius pieno kokybės rodiklius – padaugėjo baltymų, riebalų, laktozės, pienas tapo skanesnis. Iš mūsų ūkio į pieno perdirbimo įmonę kasdien iškeliauja 13 t pieno. Kol kas jis „nuskęsta“ bendrame sraute, tačiau vis tiek truputį pagerina bendrą pieno masės kokybę. Turiu pastebėti, kad perdirbėjai pastaruoju metu pienui kelia tikrai labai aukštus reikalavimus. Ir tai suprantama, nes pienas – ypač jautrus produktas“, – neabejoja pašnekovas.

Želmenys „suguls“ ir į aukščiausios kokybės sūrius

Tačiau Stankevičių šeimos ūkio ateities vizija  – kuo labiau sutrumpinti kelią iki vartotojo bent daliai produkcijos. Todėl netrukus vietoje turėtų rastis ir sūrinė, kurioje pagal unikalius receptus gaminamiems sūriams bus naudojamas pačios aukščiausios kokybės pienas, gautas vien iš želmenimis ir šienu šertų karvių, atsisakius netgi siloso.

Pašnekovo žodžiais, šiuo metu rinkoje gali būti pajėgus išsilaikyti ir smulkus pieno ūkis, jei jame gaminamas pienas labai kokybiškas, karvės labai sveikos, o  tokio ūkio šeimininkas labai sumanus ir gebantis gaminti išskirtinį produktą už vartotojui priimtiną kainą.

Patys V. ir V. Stankevičiai 10 metų vystė ekologinį ūkį. Tačiau to atsisakė, nes didėjant gyvulių skaičiui tapo neįmanoma turimame žemės plote pasigaminti reikiamą kiekį ekologiškų pašarų. „Mūsų strategija –  gaminti daug kokybiško pieno, už kurį perdirbėjai brangiau mokėtų. Todėl bandos branduolį sudaro olandiškos holšteinų veislės karvės. Tai –  dideli gyvuliai, kuriems reikia daug pašaro. Taip pat laikome apie pusšimtį Danijos džersių. Ši veislė yra unikali, kilusi iš  salų Lamanšo sąsiauryje ir jai  daugiau kaip 700 metų. Išvesta tuomet, kai vykstant karams žmonėms stigo maisto ir teko prisijaukinti vietos laukinius gyvūnus. Džersiai nėra skirti pramoniniams ūkiams, juos nėra lengva veisti, tačiau šių karvių  pienas labai maistingas,  o iš jo pagaminti sūriai ypatingai   skanūs“, – pasakoja V. Stankevičius, su šypsena prisipažįstantis, kad iš tiesų pirmieji džersiai ūkyje atsirado todėl, kad turimoje senoje kiaulidėje, rekonstruotoje į karvių fermą,  galėjo tilpti tik kompaktiški, smulkaus sudėjimo galvijai, o džersiai tokie ir yra.

Nori sukurti verslą – skaičiuok ir generuok

Vytautas Stankevičius  pagal išsilavinimą  – inžinierius gyvulininkystės technologas, Vaidutė Stankevičienė  – agronomė, tad, sakytum, nestebina, kad tokia profesionalų komanda buvo  pajėgi sukurti stiprų, inovatyvų ūkį. Tačiau patys ūkininkai tarp  šiuolaikinės pienininkystės ir būtinybės mokytis visą gyvenimą teigia rašantys lygybės ženklą. Žinių ir patirties jie yra sėmęsi iš JAV, Olandijos, Austrijos ūkininkų.

Paskutinioji V. Stankevičiaus stažuotė vyko Izraelyje. „Ten tikrai yra ko pasimokyti. Mes, lietuviai, dažniausiai dirbame neskaičiuodami, konservatyviai žiūrėdami į inovacijas. Pasakyk tūlam ūkininkui, kad karvėms specialiai augini želmenis, ir šis atrėš, jog ir taip galima žolės pasipjauti. Bet pavasarinė žolė ir atolas yra skirtingos kokybės, o karvių šėrimas – griežta sistema. Todėl Izraelyje bene labiausiai nustebino tai,  kad pienininkystės ūkyje yra žmogus, kuris, rodos, per dieną nieko neveikia, tik vaikšto su skaitytuvu rankoje. Iš tiesų jis atidžiai stebi visus vykstančius procesus ir skaičiuoja, kiek kas kainuoja, kiek tai ūkiui apsimoka ar ne. Taigi jeigu nori sukurti verslą, privalai skaičiuoti ir, be abejo, įsileisti naujas idėjas“, – apibendrina V. Stankevičius, neslepiantis džiaugsmo, kad du iš trijų jųdviejų su žmona vaikų po studijų VDU Žemės ūkio akademijoje jau grįžo dirbti į šeimos ūkį su tokiomis idėjomis.