Pagreitį įgyjančios žaliosios energetikos ateities „kuras“ – būsimi specialistai

Pasaulio ekspertai, prognozuojantys, kokių sričių profesijos bus  perspektyviausios ateityje, pirmajame penketuke mini žaliąją energetiką. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) profesoriaus Kęstučio Navicko ši prognozė nestebina, nes į energetikos ir biotechnologijų galimybes besigilinantis mokslininkas pastebi, kad prieš 25 – metus startavusi praktiškai nuo nulio vien mūsų šalis šioje srityje padarė regimą šuolį – turime apie keturias dešimtis  biojėgainių, daugiau kaip tris tūkstančius saulės elektrinių, apie 200 vėjo elektrinių ir per 100 hidroelektrinių, kurios visos per metus pagamina per milijardą kilovatvalandžių elektros energijos. Todėl nėra abejonių, kad Lietuvoje ateityje reikės vis daugiau tokius objektus projektuojančių, eksploatuojančių ir naujų technologijų idėjas generuojančių specialistų.

„Žalioji energetika šiandien pajėgi įdarbinti praktiškai viską, ką dovanoja gamta – saulę, vėją, vandenį, biomasę. O štai kaip kiekvienu konkrečiu atveju kuo efektyviau tai padaryti, kokias technologijas taikyti, ir yra energetikų galvosūkis. Savo studentams esame sudarę sąlygas patyrinėti visų šių išteklių galimybes, tačiau esame VDU Žemės ūkio akademija, todėl mūsų akiratyje visų pirma  –  biomasės perspektyvos. Ir tai toli gražu ne vien miškai ar specialiai auginamos energinės kultūros, bet ir mūsų virtuvių šiukšliadėžių turinys, kanalizacijos nuotekos, maisto pramonės atliekos (išspaudos, kaulai, lukštai, lupenos), gyvulių mėšlas, mat visame tame glūdi didžiulis energinis potencialas – biomasę galima deginti kaip kurą, iš jos gaminti dujas, degalus“, – pasakoja K. Navickas.

Pašnekovo teigimu, šalys, kurios į tai dėmesį atkreipė anksčiau, šiuo metu žaliosios energetikos srityje yra pažengusios gerokai toliau nei Lietuva.  Tai Vokietija, Skandinavijos valstybės, Austrija, Čekija. Pastaruoju metu jas sparčiai vejasi Italija, Prancūzija. „Tarkime,  Danijoje pas eilinį žmogų atėjus į svečius, jis pirmiausia pasidžiaugs, kad įsirengė naują saulės kolektorių ant namo stogo, nes tai laikoma kultūros ir atsakomybės prieš visuomenę ženklu. O štai pas mus iki šiol yra tebegalvojančiųjų, kad uždarius atominę elektrinę buvo padaryta didžiulė žala Lietuvai. Tačiau ką realiai gali duoti ištekliai, kurių tu neturi? Pas mus urano nėra nei prie Varėnos, nei prie Plungės. Vadinasi, visada turėtume  jo tik pirkti. Ir klausimas: iš ko, už kiek ir kaip ilgai tai truks. Tad akivaizdu, jog gali labai stipriai įkliūti, juolab kad jau esame turėję pamokų su kaimyninėje šalyje „prakiurusiu“ naftos vamzdžiu. Tuo tarpu žaliosios masės turime į valias ir ji gali padėti sėkmingai apsirūpinti ir dujomis, ir elektra, ir degalais“, – neabejoja mokslininkas.

Navickas pastebi, kad pas mus gaminti žaliąją masę iš augalų energijai dar nėra populiaru, nes ūkininkai į siūlomas naujoves dažnai linkę žiūrėti skeptiškai. Be to, tokios žaliavos savikaina būtų gana didelė. Tačiau yra didžiulis neišnaudotas atliekų potencialas. „Pasaulyje vis labiau populiarėja žiedinės ekonomikos sąvoka, kitaip tariant, tvari, aplinkai draugiška gamyba be atliekų. Todėl, pavyzdžiui, ūkininkas ar keli susikooperavę ūkininkai gali sėkmingai įsirengti biojėgainę ir joje naudoti gyvulių mėšlą, kitas žaliavas. Taip ne tik bus gaminamos dujos, bet ir bakterijų perdirbtas mėšlas į aplinką skleis gerokai mažiau nemalonaus kvapo, išlikdamas vertinga dirvos trąša“, – keleriopą bioenergetikos resursų naudą komentuoja pašnekovas.

Šiuo metu biojėgainę, kurioje į biodujas perdirbamos gyvūninės kilmės atliekos, turi įsirengusi vienintelė Lietuvos mėsos  perdirbimo įmonė – Biržuose įsikūrusi UAB „Agaras“. Ir tai įmonei teikia neabejotiną ekonominį efektą.  Įveiklinus visą maisto, pašarų pramonę, prekybos, viešojo maitinimo sektorius, namų ūkius, biomasės rezervas būtų milžiniškas. Profesorius teigia girdintis skepsio, esą miestiečiams skyrium rūšiuoti organines atliekas nėra patogu, o jas surinkinėjant būtų patiriami dideli logistikos kaštai. Tačiau, jo įsitikinimu, šiuo atveju reikia tik geros idėjos.

„Vienas mūsų magistrantas šiemet atliko įdomų tyrimą ir įrodė, kad tai paprasta ir efektyvu.   Buvo panaudota populiari amerikietiška technologija – organinių atliekų  smulkintuvas namų virtuvės kriauklėje. Taip šios atliekos patenka į nuotekų vamzdyną ir nukeliauja tiesiai į biojėgainę. O Lietuvoje tokias biojėgaines prie vandenvalos įmonių jau turime Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Marijampolėje, Alytuje. Magistrantas atsakingai suskaičiavo, kiek sąnaudų patirtume smulkindami ir vamzdynais transportuodami maisto atliekas. Paaiškėjo, kad  sunaudojant 1 kWh pagaminama 4 kWh. Taigi rezultatas puikus ir reikalaujantis minimalių investicijų“, – dėsto K. Navickas.

Dar viena žaliosios masės panaudojimo galimybė – biodegalų gamyba. Bioetanolis gali būti gaminamas iš krakmolingų augalų (bulvių javų, cukrinių runkelių ), o biodyzelinas – iš aliejinių (rapsų, sojų, saulėgrąžų). “Mūsų šalyje į benziną ar dyzeliną gali būti įmaišoma 7 proc. bioetanolio ar biodyzelino. Ir tai gera žinia agroverslui, nes žinant, kiek šalyje sunaudojama  degalų, lengva paskaičiuoti, kiek rinkai reikia biodegalų“, – aiškina pašnekovas, pastebėdamas, kad, deja, kol kas  ne visi biodegalai yra tvarūs. „Savo studentus mokome, kad degalų gamybos cikle nuo augalų sėjos iki galutinio produkto negali būti sunaudota daugiau energijos, negu jos gaunama. Todėl, pavyzdžiui, Danija į biodegalus kol kas žiūri skeptiškai. Juos iš tiesų gaminti labiau apsimoka šilto klimato zonose, kur su mažesniais kaštais gaunami didesni derliai. ES buvo užsibrėžusi tikslą iki 2020 – tųjų 10 proc. naftos produktų pakeisti biodegalais. Bet abejočiau, ar šį rezultatą pasieksime“, – prognozuoja VDU ŽŪA profesorius, šios srities „namų darbus“ numatantis ateityje ateisiantiems naujų biotechnologijų kūrėjams.

O štai biodujos, kurias taip pat sėkmingai galima naudoti vidaus degimo varikliuose, jo teigimu, pažangiose šalyse sėkmingai įdarbintos jau ir šiandien.  „Pavyzdžiui,  Švedijos miestuose biodujomis varomi autobusai netgi žymimi specialiu užrašu „Biogas“.  Iš tiesų nuotekų valyklos ir viešojo transporto šeimininkai dažniausiai yra tie patys – vietos savivaldybės. Vadinasi, viskas sutelkta vienose rankose ir nereikia kurti jokių dirbtinių tiekimo grandinių. Skandinavijos šalyse ir lengvuosiuose automobiliuose biodujos naudojamos vis dažniau“, – pasakoja šio produkto „intriga“ daugelį  metų besidomintis ir savo studentus ja užkrėsti siekiantis  profesorius.

„VDU ŽŪA turime puikią biodujų laboratoriją. Studentus stengiamės joje netgi įdarbinti, kad neieškotų darbo kitur ir dėl to nenukentėtų studijų kokybė. Saulės, vėjo, biodujų energetikos srityje Lietuvoje šiuo metu jau dirba kelios tikrai aukštos kompetencijos kompanijos, kurių komandose  – būrys buvusių mano mokinių. Ir kai ko jau pačiam tenka iš jų mokytis. O tai, manau, kiekvieno mokytojo siekiamybė“, – su šypsena prisipažįsta K. Navickas, neabejojantis, kad atsinaujinančių išteklių energetika ateityje reikalaus vis daugiau įvairių sričių specialistų – inžinierių energetikų, mechanikų, vadybininkų, agronomų. „Statant  atominę elektrinę visa technologija būtų importuojama – atvyktų japonai, kinai ar prancūzai ir viską padarytų, atsivežę savus darbininkus. O vystant atsinaujinančios energetikos sektorių  viskas sukuriama vietoje – nuo žaliavų iki šalies įmonėse pagamintų technologinių įrenginių. Suprantama, visa tai kuria ir didžiulį naujų darbo vietų potencialą kvalifikuotiems darbuotojams. Beje, ir šiuo metu Lietuvos biojėgainėse dirba diplomuoti operatoriai ne todėl, kad kitur neranda darbo – tiesiog žmogus be atitinkamos kompetencijos ten nieko nesugebėtų“, – teigia  K. Navickas.