2025-ieji – auksiniai voveraičių metai
Nuo viduramžių valgomoji voveraitė (Cantharellus cibarius) minima kaip viena iš labiausiai mėgstamų valgomųjų grybų. Voveraitės yra gerai žinomos įvairių pasaulio šalių kulinarinėse tradicijose ir ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Šis grybas vertinamas dėl savo švelnaus, panašaus į abrikosų, aromato ir gastronominių savybių: yra gausus baltymų, angliavandenių, vitaminų, mineralų, aromatinių ir kitų biologiškai aktyvių junginių.
Liaudies medicinoje voveraitės visų pirma vertinamos dėl antihelmitinių savybių, tačiau taip pat turi visą eilę ir kitų, kurioms aprašyti reikėtų atskiro sąsiuvinio: antioksidacinių, priešvėžinių, priešuždegiminių, priešgrybelinių, antibakterinių, antihiperglikeminių, žaizdų gijimą skatinančių. Reikėtų paminėti, kad verdant ar kitaip termiškai apdorojant, voveraitės praranda dalį savo biologiškai aktyvių savybių, tame tarpe – ir antihelmitines. Mažiausi biologiškai aktyvių medžiagų nuostoliai būna voveraites džiovinant neaukštoje temperatūroje. Nežiūrint voveraičių populiarumo, jų biologija, o tuo labiau – biochemija – vis dar nėra gerai ištirta.
Dėl kietos atramos voveraitė visų pirma yra komercinis grybas. Daug jų buvo superkama Lietuvoje ir tarpukariu. Voveraitės kaip „švarus“ nekirmijantis grybas, priskiriamas košeriniams produktams, buvo vertinamas Lietuvoje gyvenančių žydų. Ir dabar pasaulinė voveraičių prekyba kasmet sudaro apie 2 000 000 tonų. Europos šalys, tokios kaip Turkija, Bulgarija ir Serbija, yra pirmaujančios pagal voveraičių supirkimo kiekius.
Tokios voveraičių gausos miškuose kaip šiemet seniai nebūta, todėl 2025-uosius metus drąsiai galima vadinti auksiniais voveraičių metais. Šiemet kur kas dažniau galima buvo sutikti ir kitas, mažiau žinomas valgomas populiarias voveraitinių šeimos rūšis, panašią į valgomąją išvaizda ir skoniu rudąją voveraitę (Cantharellus tubaeformis) ir paprastajį trimitėlį (Craterellus cornucopioides), su kuriuo vertėtų susipažindinti iš arčiau, ypač ieškantiems egzotikos virtuvėje.
Trimitėliai – piltuvėlio formos, jauni – rusvai pilki, vėliau pajuoduoja ir kepurėlės kraštai pasigarbanoja kaip ir voveraitės. Nepaisant nelabai patrauklios išvaizdos, kaip valgomas grybas trimitėlis labai vertinamas ir mėgiamas. Todėl miške radus senoviško gramofono formos juodą grybą, galima drąsiai rinkti, nuodingų grybų panašių į trimitėlį Lietuvoje nėra. Trimitėliai, skirtingai nei voveraitės, mėgsta derlingus, kalkingus dirvožemius ir lapuočių medžių draugiją, kur juos sunkiau pastebėti tarp nukritusių tamsių lapų, nei žaliose spygliuočių miškų samanose geltonuojančias voveraites.
Trimitėlis neturi tokių gilių vagelių apatinėje kepurėlės pusėje kaip voveraitės, jų vagelės neryškios
Vokiečiai, ispanai trimitėlius vadina mirties trimitais, aukštosios virtuvės vertintojai prancūzai – dar ir vargšų trumu arba triufeliu ant kojelės. Ir ne be reikalo, trimitėlio gastronominės savybės juos pastato į vieną eilę su didžiausiais pasaulio delikatesais. Tai kulinariniu atžvilgiu labai dėkingas grybas, vertinamas dėl jo išskirtinio subtilaus aromato ir skonio. Kulinarijoje paprastai naudojami džiovinti trimitėliai. įgaunantys juodojo trumo aromato atspalvių ir dažnai naudojami malti, tiesiog kaip prieskonis. Trimitėliais skaninami faršai, steikai, paukštiena, jie suteikia pikantišką skonį risotams, omletams, makaronų patiekalams. Ne tik prancūzai, bet ir suomiai turi keletą išskirtinių garsių patiekalų su trimiteliais – lydekos kotletus ar „vyrų uogienę“, naudojamą prie tų pačių mėsiškų patiekalų, prie kurių tinka ir bruknių uogienės.
Lietuva, miškai ir jų grybija turi dar daug užslėptų gastronominių ir medicininių siurprizų. Turėtume įvertinti tai, nes net ir mūsų mėgstamos voveraitės daugelyje Europos šalių jau yra priskiriamos prie nykstančių rūšių, o kai kur įrašytos ir į Raudonąją knygą.
VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkė dr. Nijolė Petraitytė
