Pienininkystės ūkių tvarumas: kaip pasiekti optimalų rezultatą
Doc. Dr. Jolita Greblikaitė dokt. Judita Astrovienė
lekt. Rolandas Rakštys prof. dr. Rolandas Bleizgys
Tvaraus ūkis prisideda prie darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo žemės ūkyje.
Tvaraus pienininkystės ūkio samprata ES ir kituose strateginiuose ir teisiniuose dokumentuose aptarinėjama nuo 1992 metų. Taigi, jau beveik trisdešimt metų ekonominiai, socialiniai ir aplinkosaugos klausimai yra aktualūs tolimesniame ES vystyme. JT Darnaus vystymosi darbotvarkėje buvo nustatyti 17 darnaus vystymosi tikslų. Šie tikslai suformuluoti atsižvelgiant į visus aspektus: klimatą, aplinką, sveikatą, žiedinę ekonomiką ir vartojimą, ekonomikos augimą, biologinę įvairovę, švarų vandenį, lygybę ir daugelį kitų. Tvarumo aktualumas yra akcentuojamas ir naujausiame ES „Žaliojo kurso“ veiksmų gairėse. Jose siekiama, kad saugūs, maistingi ir aukštos kokybės maisto produktai, sukurti ES šalyse, taptų pasauliniu tvarumo standartu maisto sektoriuje.
Pienininkystės sektorius jau keletą metų pripažįstamas vaidinantis pagrindinį vaidmenį vykdant tvarią veiklą žemės ūkyje. Esminė pienininkystės sektoriaus įsipareigojimo yra nuolat tobulėti ieškant naujų būdų, kaip sumažinti poveikį aplinkai, efektyviai valdyti išteklius ir padidinti naudą biologinei įvairovei ir bioekonomikai.
ES pienininkystės sektorius vaidina svarbų vaidmenį šiame darnumo tikslų įgyvendinime, kadangi pienininkystės sektorius yra pagrindinis sausumos ekosistemų valdymo elementas, palaikantis biologinę įvairovę. Lietuva taip pat prisideda prie darnumo užtikrinimo. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakyme dėl ūkinių gyvūnų gerovės reikalavimų patvirtinimo (2019 m. rugsėjo 20 d. Nr. B1-690) yra išskirtas 21 punktas dėl minimalių gyvūnų gerovės reikalavimų, kurie taikomi karvėms taip pat. Minimalūs gyvūnų gerovės reikalavimai apima reikalavimus tokius kaip, kad gyvūnas turi būti apžiūrėtas ne rečiau kaip vieną kartą per dieną; visi ūkiniai gyvūnai turi gauti pašaro jų fiziologinius poreikius atitinkančiais laiko tarpais; ūkiai turi veikti aukščiausiu ekologinio efektyvumo lygiu, pagal principą „gaminti daugiau iš mažiau“, reiškia tai pridėtų maksimalią vertę, naudojant minimalų išteklių kiekį ir darant minimalų poveikį aplinkai ir t.t.
Pienininkystės situacija ES: kokią vietą užima Lietuva?
Pastebima, kad nuo 2017 m. ES primelžiama vis daugiau pieno. Pastaraisiais metais ES laikomų karvių kiekis bandose mažėjo, nes pagerėjo vienos karvės primelžiamo pieno kiekis ir 2018 m. viena karvė per metus vidutiniškai duodavo apie 7000 kg pieno. Prognozuojama, kad 2021 m. primelžiamo pieno kiekis ir toliau augs, bet nebe taip sparčiai – ES bus auginama 22,7 mln. karvių, vidutinis primelžiamo pieno kiekis sieks 7429 kg.
Analizuojant pienininkystės ūkių situaciją buvo rasta, kad Lietuvoje 2019 m. užauginta 241 847 melžiamų veislių karvių. Tačiau daugiau nei 70% visų pieną gaminančių ūkių Lietuvoje yra labai maži, auginantys iki 5 melžiamų karvių, apie 16% ūkių laiko 6–14 karves, o 13,5% laiko daugiau nei 15 karvių. Panašios tendencijos vyrauja ir pasaulyje: pieno gamybos ūkis vidutiniškai augina 3,1 karvės (78% ūkių augina 1–10 karvių, 22% augina 11–100 karvių, o daugiau nei 100 karvių augina tik 0,3% ūkių. Vertinant vienos karvės produktyvumą, matoma tendencija, kad primelžiamo pieno kiekis pastaraisiais metais didėja (2016 – 5 536 kg, 2017 – 5 601 kg, 2018 – 5 934 kg). Lietuvoje 1 ha plote laikoma 1 karvė, kai tuo tarpu Nyderlanduose 15 karvių viename hektare šalies ploto, Italijoje – 10. Europoje didžiausi pieno gamintojai yra Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Lenkija ir Nyderlandai. Didžiausias vienos melžiamos karvės duodamas pieno kiekis yra primelžiamas Danijoje, Švedijoje, Estijoje, Suomijoje ir Portugalijoje (nuo 8 278 iki 9 361 kg vienai karvei). Didžiausi pienininkystės kooperatyvai yra Nyderlanduose (kooperatyvo rinkos dalis toje šalyje siekia 86 %), po to seka Lenkija (75 %), Italija (68 %), Vokietija (67 %) ir Prancūzija (54 %). Iš ES šalių karvės yra sveikiausios Suomijoje, kur antibiotikai naudojami tik gydant sergančius gyvūnus. ES kontekste Lietuvos pienininkystės ūkiai yra vieni iš smulkiausių, vidutinis primilžis nesiekia ES vidurkio (Lietuva X metais užėmė tik 25 vietą). Tačiau nepaisant to, Lietuva pagal pagaminamo, superkamo ir perdirbamo pieno kiekį yra rinkos lyderė Baltijos šalyse. Atskiruose ūkiuose rodikliai gali būti ženkliai geresni.
Rekomendacijos pienininkystės ūkiam svarios pienininkystės ūkio sistemą, kuri būtų efektyvi ir draugiška aplinkai, bei užtikrintų gerovę gyvuliams
Vertinant europinę pienininkystės sektoriaus patirtį tvaraus žemės ūkio sistemos diegime, matoma, jog ES didelį dėmesį skiria naujų ūkininkavimo sistemų kūrimui tam, kad ūkininkai gebėtų įveikti daugelį iškylančių sunkumų, iš kurių svarbu ir klimato kaita, ir vis stiprėjantis spaudimas dėl tvaresnio gamtos išteklių panaudojimo. Tvaraus pienininkystės ūkio sistema susideda iš tokių dedamųjų kaip: laikomų karvių skaičius, ūkio plotas, karvių laikymo sąlygos, pašaro rūšis, gyvulių veislė, šėrimo ir vėdinimo strategijos, išmetamų atliekų kiekiai. Tvarus pienininkystės ūkis turėtų stengtis sulaikyti anglies dvideginio išskyrimą, apsaugoti ganomas pievas nuo erozijos; skatinti vietinį suvartojimą, tvariau naudotis vandeniu ir kanalizacija; užkirsti kelią išteklių švaistymui ir pakartotinai naudoti vandenį; įsidiegti skaitmeninius metodus pasėlių sėjai ir priežiūrai, kurie fiksuoja azotą dirvožemyje ir pagerina karvių siloso kokybę; turėtų stengtis, kad melžimas kuo mažiau vyktų uždarose patalpose, tam kad nekiltų mėšlo tvarkymo problemų, o gyvuliai gautų pakankamai vitamino D ir pan. Ekonominiu požiūriu, norint pagerinti konkurencingumą, būtina sumažinti gamybos sąnaudas, taip pat padidinti pieno ūkių ekonominį atsparumą, susiduriant su dideliu kainų svyravimu ir rinkos netikrumu. Tuo pačiu metu pienininkystės sektorius turi efektyviau naudoti gamtos išteklius, pvz., vandenį ir pašarus, ir daugiau stengtis kontroliuoti veisimo veiklos poveikį aplinkai (mažinti ŠED, vandens taršą ir kt.).
Tvarumas turi būti užtikrinamas kiekvienoje dimensijoje: ekonominėje, socialinėje, aplinkos. Socialinėje tai užtikrinama gerinant darbo sąlygas, mažinant darbo sąnaudas, didinant darbo patrauklumą, didinant darbo našumą, ekonominėje – didinant pieno gamybos ekonominį efektyvumą (gerinant gyvūnų laikymo sąlygas, produktyvumą, produkcijos kokybę ir t. t.), mažinant produkcijos savikainą, aplinkosaugos, taip pat ir gyvūnų gerovės (gyvenimo sąlygos, žmogaus įsikišimas, sveikata, antibiotikų naudojimas, ligų protrūkiai; vertinama ar karvės nėra ištroškusios ar alkanos, ar nepatiria diskomforto ar skausmo, ar jų elgesys yra normalus ir jos nejaučia baimės) – taikant kompleksines priemones mažinti oro, vandens ir dirvos taršą bei ŠESD emisiją:
- Socialiniu aspektu darbo sąnaudų ir darbo krūvio mažinamas, darbo fermose patrauklumas didinamas mechanizuojant ir automatizuojant darbo procesus ir didinant naudojamos įrangos efektyvumą, tvartuose įdarbinant robotus, diegiant skaitmenines, jutiklių ir nuotolinio darbo procesų stebėjimo bei analizės sistemas.
- Ekonominiu aspektu labai svarbu didinti galvijų produktyvumą gerinant laikymo sąlygas, optimizuojant gyvūnų elgseną, laikymo higieną, sudarant optimalų mikroklimatą tvarte. Didelį karvių produktyvumą galima pasiekti tik gerai subalansavus šėrimą, esant geroms laikymo sąlygoms, tinkamai elgiantis su gyvūnais. Aplinka tvarte turi atitikti visas karvės fiziologines ir etologines reikmes. Gyvūno laikymo vietos statybai naudojamos medžiagos, ypač aptvarų įrengimui naudojamos medžiagos ir įranga, prie kurių gyvūnai gali prisiliesti, neturi būti kenksmingos gyvūnams ir turi būti pritaikytos taip, kad jas būtų galima valyti ir dezinfekuoti. Atitvarose negali būti aštrių kampų, galinčių sužeisti gyvūnus. Tvariame ūkyje kokybiškas pienas turi būti gaminamas visais metų ketvirčiais. Tai galima pasiekti kai gerai suplanuotas ir įrengtas tvartas, sudaromos geros karvių laikymo sąlygos, gera patalpų ir įrangos higiena, geras mikroklimatas tvarte, gyvuliai šeriami gerai subalansuotais pašarais.
- Aplinkosaugos aspektu tvarte labai svarbi yra guoliavietė. Joje gyvulys turi gerai pailsėti, nepatirdamas traumų ir stresų. Kai karvidėje sausa ir nėra skersvėjų, o guoliavietė šilta, švari ir patogi, karvės gali ištverti labai žemas temperatūras. Tvartus reikia intensyviai vėdinti. Vėdinimo sistema privalo palaikyti gerą mikroklimatą tvarte: pašalinti perteklinę drėgmę (vasarą ir perteklinę šilumą) bei kontroliuoti kondensaciją. Ne mažiau svarbios ir kitos technologijos, pvz. galvijų laikymo technologijų modernizavimas turi mažinti oro taršą, dujų emisiją iš fermų, gyvulininkystės poveikį klimato kaitai. Oro tarša ir amoniako emisija mažinama visuose mėšlo tvarkymo etapuose: tvartuose, mėšlo laikymo įrenginiuose, transportuojant ir mėšlą įterpiant į dirvą. Labai efektyvu taikyti klimatui draugiškus karvių šėrimo racionus. Klimatui draugiškame racione lyginant su norma sumažinama sausųjų medžiagų, žalių riebalų kiekis, o padidinama ląstelienos. Todėl didėja maistinių medžiagų virškinamumas ir mažėja metano emisija iš virškinimo procesų. N2O emisiją iš mėšlo tvarkymo sistemų apsprendžia azoto kiekis racione.
Svarbu nuosekliai įgyvendinti pienininkystės ūkiuose ne tik tvarumo koncepciją, tačiau ypač svarbu, kad strateginiai sprendimai būtų nuoseklūs nuo bendros žemės ūkio politikos ir atskiro ūkio šalyje.
