• Titulinis
• Visos naujienos
• Skirtingų ūkių pieno savikainos dydį lemia nevie...

Skirtingų ūkių pieno savikainos dydį lemia nevienodi veiksniai

Nors savikainos kalkuliavimo klausimais galima rasti nemažai informacijos tiek mokslinio, tiek praktinio pobūdžio leidiniuose, tačiau praktikoje dažnai iškyla klausimas, kodėl skirtinguose žemės ūkio subjektuose gaminamo to pačio produkto, pvz., pieno, savikaina skiriasi. Priklausomai nuo tikslų ir pateikiamos informacijos poreikio tiems patiems produktams gali būti skaičiuojama gamybinė, komercinė ar pilnoji savikaina, kuomet skirtingos rūšies savikainai priskiriamos skirtingos išlaidos. Finansinėms ir mokestinėms ataskaitoms sudaryti skaičiuojama gamybinė savikaina, valdymo tikslais – pilnoji ir komercinė savikaina.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto Taikomosios ekonomikos, finansų ir apskaitos katedros vedėja doc. dr. Dalia Juočiūnienė

Svarbus savikainos veiksnys –  ilgalaikis turtas

Gamybinės savikainos rodiklis parodo, kiek įmonei reikia patirti gamybos išlaidų, kad būtų pagamintas vienas ar kitas produktas. Į pilnosios savikainos rodiklį be gamybos išlaidų yra įskaičiuojamos ir bendrosios bei administracinės išlaidos, o skaičiuojant komercinę savikainą, į ją be anksčiau priskirtų išlaidų dar įtraukiamos ir pardavimų išlaidos.

Vienu veiksnių, turinčių reikšmingos įtakos produktų savikainai, yra veikloje naudojamas ilgalaikis materialusis turtas. Žemės ūkio subjektų, savo veikloje naudojančių šiuolaikinę modernią ir dažnai brangiai kainuojančią techniką, pagamintų produktų savikaina bus žymiai didesnė nei tų ūkio subjektų, kurie tokių investicijų neturėjo ir veikloje naudoja seniau įsigytą, o kartais jau ir beveik nudėvėtą turtą.

Savikainos dydis gali priklausyti nuo savikainos skaičiavimo metodų

Kitas svarbus veiksnys yra tai, kad žemės ūkio subjektai gali pasirinkti skirtingas išlaidų apskaitos ir savikainos kalkuliavimo metodikas. Ūkio subjektui užsiimant pienininkyste, pieno gamybinės savikainos skaičiavimo procese galima išskirti tokius etapus, kaip gamybos išlaidų apskaitos objekto, skirto tiesioginėms gamybos išlaidoms sukaupti, pasirinkimas ir šių išlaidų registravimas, netiesioginių gamybos išlaidų (priskiriamos tik tos išlaidos, kurios patiriamos gamybos procese, bet jos yra bendros keletui gamybos išlaidų apskaitos objektų) identifikavimas ir jų paskirstymas bei bendros gamybos išlaidų sumos paskirstymas pienininkystės produkcijos savikainos kalkuliavimo objektams. Nors tiesiogines melžiamų karvių išlaikymo išlaidas siūloma apskaityti atskiroje sąskaitoje, tačiau įtakos pieno gamybinei savikainai gali turėti netiesioginių gamybos išlaidų paskirstymo bazių ir išlaidų priskyrimo atskiriems produktams metodikos pasirinkimas. Pienininkystės veikla užsiimančiuose ūkio subjektuose netiesioginės gamybos išlaidos gamybos išlaidų apskaitos objektams gali būti skirstomos proporcingai visoms tiesioginėms gamybos išlaidoms arba taikant diferencijuotas paskirstymo bazes (kai konkrečios netiesioginių gamybos išlaidų rūšys skirstomos pagal skirtingas paskirstymo bazes).

Tarkime, žemės ūkio subjekte apie 34 proc. visų gamybos išlaidų sudaro netiesioginės išlaidos. Kaip matome lentelėje, pasirinkus netiesiogines gamybos išlaidas skirstyti diferencijuotai, t. y. netiesiogines darbo užmokesčio ir su juo susijusias išlaidas paskirstant proporcingai tiesioginio darbo užmokesčio ir su juo susijusioms išlaidoms, netiesiogines pastatų nusidėvėjimo išlaidas – proporcingai patalpų plotui, o kitas netiesiogines gamybos išlaidas – proporcingai visoms tiesioginėms gamybos išlaidoms, melžiamų karvių auginimui gamybos išlaidų tenka 2946 Eur mažiau, lyginant su alternatyva, jei visos netiesioginės gamybos išlaidos būtų paskirstytos išlaidų apskaitos objektams proporcingai tiesioginėms gamybos išlaidoms.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto Taikomosios ekonomikos, finansų ir apskaitos katedros prof. dr. Danutė Zinkevičienė

Taikant skirtingus išlaidų apskaitos būdus – gaunama skirtinga savikaina

Verčiantis pienininkyste, iš gamybos (auginamo biologinio turto – melžiamų karvių) gaunama keletas produkcijos rūšių (pienas, gimę veršeliai ir mėšlas), kuomet pienas yra pagrindinis produktas, veršeliai – gretutinis, o mėšlas – šalutinis produktas, turintis antraeilę reikšmę. Priklausomai nuo gautų produktų reikšmingumo, bendra melžiamų karvių išlaikymo tiesioginių ir netiesioginių gamybos išlaidų suma konkretiems produktams gali būti skirstoma proporcingai jų vertei pardavimo kainomis arba taikant modifikuotą koeficientinį būdą, kai išlaidos pienui ir veršeliams paskirstomos pagal nustatytus procentus (pvz., pienui 85-90 proc., veršeliams 15-10 proc.). Skaičiuojant pieno ir veršelių gamybinę savikainą abiem atvejais mėšlas laikomas šalutine produkcija ir yra įkainojamas grynąja galimo realizavimo verte. Jo verte sumažinamos visos melžiamų karvių išlaikymui patirtos išlaidos, todėl produktams paskirstoma tik likusi išlaidų suma. Galima dar viena alternatyva, kai ir veršeliai įkainojami grynąja galimo realizavimo verte, kuri atimama iš bendros išlaidų sumos skaičiuojant pieno savikainą. Taigi, taikant skirtingus melžiamų karvių išlaikymo išlaidų priskyrimo pienui ir veršeliams būdus, bus gaunama skirtinga pieno savikaina (tai iliustruoja pateikta lentelė).

Lentelė. Gamybinės pieno savikainos skaičiavimas taikant skirtingus savikainos kalkuliavimo būdus

Apibendrinant galima teigti, kad pagaminto pieno savikainai įtakos turi ūkio subjektuose naudojamas skirtingos vertės bei efektyvumo ilgalaikis materialusis turtas, skirtingos įsigyjamų žaliavų vertės, skirtingi darbo pajėgumai, žmogiškieji ištekliai ir pan. Be to, pieno savikainos dydžiui didelę įtaką daro ūkio subjekte pasirinkta išlaidų apskaitos bei savikainos kalkuliavimo metodika.