Mokslas – visuomenės ir kariuomenės labui: šviežias maistas ekstremaliomis sąlygomis
Kariniai konfliktai, ekstremalios sąlygos ir pažeidžiamos tiekimo grandinės vis dažniau verčia ieškoti naujų, tvarių būdų užtikrinti šviežio maisto prieinamumą. Kontroliuojamos aplinkos augalininkystės sistemos tampa svarbia inovacija. Kaip šios technologijos gali padėti kariams ir civiliams išlikti sveikiems, sumažinti logistikos rizikas ir sukurti atsparias, decentralizuotas maisto gamybos platformas net ten, kur tradicinė žemdirbystė neįmanoma?
Ekstremalių sąlygų metu – šviežio maisto užtikrinimas
Kontroliuojamos aplinkos augalininkystė padeda užtikrinti maisto saugą, mažina logistinį pažeidžiamumą ir gali remti dislokuotų karių ir civilių fizinę bei psichologinę sveikatą. „Pasaulyje šios sistemos gali veikti net kariniuose povandeniniuose laivuose, taikos palaikymo misijose ir stichinių nelaimių zonose“, – pažymi VDU ŽŪA Bioekonomikos tyrimų instituto direktoriaus pavaduotoja, Agronomijos fakulteto doc. dr. Viktorija Vaštakaitė-Kairienė. Šiltnamiai, vertikalieji ūkiai ir auginimo sistemos konteineriuose užtikrinti patikimą, vietinį ir prognozuojamą šviežių maisto produktų tiekimą.
Maisto tiekimo grandinė yra lengvai pažeidžiama, ypač greitai gendančių maisto produktų atveju, bet to išvengiama įrengiant modulines kontroliuojamos aplinkos augalininkystės sistemas vietoje arba netoliese. Pasak mokslininkės, tai sumažina konvojų, turinčių vežti šviežius maisto produktus per pavojingas teritorijas, skaičių. Tuo pačiu mažėja atakų rizika, logistika tampa efektyvesnė bei saugesnė. „Tokiose vietose izoliuotos konstrukcijos su dirbtiniu apšvietimu ir klimato kontrole vis tiek gali veikti ir reguliariai duoti derlių. Šiuolaikinėms ginkluotosioms pajėgoms, kurios logistiką laiko strategine, bet silpna grandimi, galimybė „auginti ten, kur vartojama“ yra labai prasminga.
Šviežias maistas – naudingesnis nei negendantys daviniai
Kontroliuojamos aplinkos augalininkystės sistemose užaugintos daržovės yra aukštos maistinės vertės. Kariai geriau atlieka savo užduotis, kai nuolat gauna šviežią maistą, kuris užtikrina mikroelementų įsisavinimą, palaiko žarnyno sveikatą, imuninę sistemą ir padeda atsigauti po fizinio bei psichologinio streso. Mokslininkės teigimu, kai kurios šalys gynybos institucijose jau pripažino, kad net karių ir jų šeimų tarpe pasitaiko maisto nepritekliaus, ir pradėjo vertinti maisto saugą kaip svarbią personalo gerovės dalį. Šiose sistemose užauginama labiausiai sveikatai naudinga produkcija (lapinės daržovės, pomidorai ir net bulvės), kurią sunkiausia reguliariai pristatyti į nutolusias teritorijas. „Šviežio, kokybiško maisto prieinamumas taip pat turi didelę psichologinę reikšmę, palyginti su vien tik ilgai negendančių davinių vartojimu“, – pastebi mokslininkė.
Valstybės mastu šios augalininkystės sistemos gali būti laikomos pilietinės gynybos ir strateginio atsparumo dalimi. Vidaus patalpose vykdoma maisto gamyba yra mažiau pažeidžiama sausros, potvynių, audrų ir tam tikrų sabotažo ar trikdymo formų. Kai dalis šalies žemės ūkio perkeliama į apsaugotas struktūras, visos maisto sistemos priklausomybė nuo palankių orų ar nepažeistos kaimo infrastruktūros sumažėja. „Be to, sistemos gali būti integruotos ir į urbanistinę aplinką – ant stogų, pastatų viduje, požeminėse erdvėse ar pramoniniuose rajonuose, naudojant perteklinę šilumą ir atsinaujinančią energiją. Taip galima gauti maistą arti vartotojų, įskaitant tankiai apgyvendintus miestus, kurie krizės metu gali būti pažeisti. Kraštutiniais atvejais sistemos galėtų būti įrengtos sustiprintuose bunkerių ar tunelių kompleksuose, kad būtų užtikrintas pagrindinis šviežių produktų tiekimas“, – teigia doc. dr. V. Vaštakaitė-Kairienė.
Ši logika nėra nauja. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu vyriausybės skatino „pergalės sodus“ ar „maisto sodus gynybai“, siekdamos sumažinti spaudimą nacionalinėms maisto sistemoms, atlaisvinti pramoninio masto gamybą frontui ir palaikyti žmonių sveikatą. Kontroliuojamos aplinkos daržininkystės sistemos iš esmės yra aukštųjų technologijų šios pačios idėjos tęsinys: vietinė, decentralizuota maisto gamyba kaip buferis nuo karo sukeltų sutrikimų.
VDU ŽŪA Bioekonomikos tyrimų instituto direktoriaus pavaduotoja, Agronomijos fakulteto docentė dr. Viktorija Vaštakaitė-Kairienė
Sprendimai kariuomenės ir visuomenės gerovei
Vienas iš pagrindinių praktinių šiuolaikinių augalininkystės sistemų pranašumų yra mobilumas. Daugelis sistemų yra modulinės ir įrengiamos jūriniuose konteineriuose ar surenkamuose moduliuose. Tokie konteineriniai ūkiai turi hidroponines ar aeroponines sistemas, LED apšvietimą ir pilną klimato kontrolę; juos galima vežti vilkikais, traukiniais ar laivais ir greitai dislokuoti reikiamoje vietoje. Automatizuoti vertikalieji ūkiai su pažangiomis valdymo sistemomis ir, kai kuriais atvejais robotika, dar labiau sumažina darbo sąnaudas. Gynybos ir humanitarinėms operacijoms tai reiškia, kad po stichinių nelaimių ar konfliktų zonose galima dislokuoti mobiliuosius ūkius, kurie stabilizuoja maisto tiekimą tiek kariams, tiek civiliams. Uždarant ar perkeliant karines bazes tie patys įrenginiai gali būti perkelti, o ne paliekami.
„Be maisto tiekimo ir logistikos, kontroliuojamų aplinkos sąlygų žemdirbystė teikia ir svarbių psichologinių bei reabilitacinių naudų. Žemės ūkio veikla – daržininkystė dideliuose plėveliniuose šiltnamiuose, stiklo šiltnamiuose ar konteineriuose – naudojama veteranų reabilitacijos programose, nes padeda atkurti rutiną, užtikrina fizinį aktyvumą ir suteikia prasmingos veiklos. Net ir mažo masto augalų auginimas gali padėti mažinti stresą ir gerinti psichinę sveikatą. Misijų metu mažas sodas ar tokia sistema, kur kariai gali auginti žoleles ar daržoves, sukuria normalumo jausmą – panašų į tą, kurį istoriniuose „pergalės soduose“ patirdavo civiliai“, – kalba mokslininkė.
Kontroliuojamos aplinkos augalininkystės sistemos taip pat atlieka svarbios tyrimų platformos vaidmenį. Ji leidžia mokslininkams labai kontroliuojamomis sąlygomis analizuoti augalų reakcijas į skirtingus šviesos spektrus, trąšų režimus ir aplinkos stresą. Mokslininkės teigimu, šios žinios prisideda prie atsparesnių veislių kūrimo ir „klimato receptų“, optimizuojančių derlių, kokybę ir maistinę vertę kontroliuojamose sąlygose, rengimo. „Be to, sistemose gali būti naudojamos auginti augalus, turtingus tam tikrų vaistinių medžiagų, ir taip remti medicininių priemonių tiekimą dislokuotoms pajėgoms“, – pažymi doc. dr. V. Vaštakaitė-Kairienė.
Tvarios augalininkystės ateitis: mažiau išteklių, daugiau vertės
Tačiau kontroliuojamos aplinkos augalininkystės sistemos nėra universali išeitis. Pagrindiniai jos apribojimai – didelės energijos sąnaudos, didelės investicijos ir techninis sudėtingumas. LED apšvietimas, siurbliai, jutikliai ir klimato kontrolės sistemos reikalauja didelio ir patikimo elektros energijos kiekio.
„Situacijose, kai nutrūksta elektros tiekimas ar trūksta kuro, sistemos gali labai greitai nebefunkcionuoti, nebent naudojami atsinaujinantys energijos šaltiniai, energijos kaupimo sistemos. Pradinės investicijos yra didelės, ir ne kiekviena valstybė ar kariuomenė gali sau leisti plačiai diegti tokias sistemas; be to, reikia tinkamai apmokytų specialistų joms eksploatuoti ir prižiūrėti. Be viso to, dabartinės technologijos ekonomiškai labiausiai pritaikytos didesnę pridėtinę vertę turintiems augalams – lapinėms daržovėms, žolelėms, uogoms, pomidorams – o ne pagrindiniams žemės ūkio augalams, tokiems kaip kviečiai. Todėl šių sistemų naudojimą reikėtų suprasti kaip strateginį priedą, didinantį atsparumą ir lankstumą, o ne kaip visišką tradicinės žemdirbystės pakeitimą“, – pažymi mokslininkė.
Šiuo metu VDU Žemės ūkio akademijoje vykdomi tyrimai, kurių metu siekiama gauti aukštos maistinės vertės augalinę produkciją su minimaliais energijos, vandens ir trąšų kiekiais. „Mums svarbu, kad užauginta produkcija būtų ne tik maistinga, bet ir ilgai negestų. Taip pat, mineralines trąšas siekiame pakeisti organinėmis, kad didėtų maisto sauga, naudoti surinktą lietaus vandenį, kad mažėtų priklausomybė nuo išteklių. Ateityje planuojame kurti naujas būtent šioms sistemos pritaikytas daržovių veisles“, – sako doc. dr. V. Vaštakaitė-Kairienė.
