VDU ŽŪA kanclerio pavaduotoja dr. Laima Skauronė: Akademiją į priekį veda energinga bendruomenė
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) kanclerio pareigas pradėjusiam eiti prof. dr. Vigilijui Juknai talkina du kanclerio pavaduotojai. Viena jų – mokslininkė dr. Laima Skauronė. Pokalbyje – atviras kanclerio pavaduotojos dr. L. Skauronės žvilgsnis į Akademijos vidinius procesus, bendruomenės į(si)traukimą, studijų patrauklumą ir inovacijų svarbą.
Kanclerio pavaduotojos veiklos laukas – kokios pagrindinės sritys, atsakomybės ir sprendimai telpa šioje pozicijoje?
Kartu su kancleriu prof. dr. Vigilijumi Jukna ir kitu kanclerio pavaduotoju doc. dr. Ryčiu Skominu aiškiai apsibrėžėme veiklų ribas. Mano veiklos laukas apima VDU ŽŪA strategijos ir VDU ŽŪA strateginio plano iki 2027 m. įgyvendinimo organizavimą, rodiklių stebėseną, metinių veiklos ataskaitų rengimo proceso koordinavimą, socialinių partnerysčių plėtrą, projektinių iniciatyvų vystymą ir infrastruktūros plėtros projektų koordinavimą. Iš tiesų realybėje strategija „įvyksta“ tik tada, kai ji „nusileidžia“ į mūsų kasdienybę, kurioje diskutuojame, susitariame ir prisiimame atsakomybę. Akademiją kuria žmonės – jų darbas, veiklos rezultatai ir vidinis noras padaryti šiek tiek geriau, negu buvo vakar. Ir nors šis veiklos sričių laukas platus, jo esmė yra itin prasminga – kad Akademija ne tik „pasiektų rodiklius“, bet iš tiesų augtų, stiprėtų ir išlaikytų savo kryptį, kuri pastaraisiais metais buvo nuosekliai stiprinama VDU ŽŪA kanclerės pareigas ėjusios prof. dr. A. Miceikienės ir visos komandos.
Man asmeniškai organizacijos, o ypač aukštojo mokslo institucijos strategijos įgyvendinimo procesų koordinavimas nėra nauja profesinė veikla. Esu dirbusi rengiant ir įgyvendinant įvairių organizacijų strateginius planus, o praktine patirtimi dalijuosi ir su VDU ŽŪA studentais paskaitų metu.
Eidama kanclerio pavaduotojos pareigas taip pat esu atsakinga už Akademijos ir socialinių partnerių bendradarbiavimo gijų puoselėjimą. Čia svarbiausia ne formalūs susitikimai, o realus turinys: inicijuoti naujas partnerystes, palaikyti bendras iniciatyvas ir tai daryti kartu su Akademijos padaliniais.
Dar viena mano kuruojamų veiklų sritis – studijų marketingo ir VDU ŽŪA edukacinio projekto „Sumanaus moksleivio akademija“ veiklų koordinavimas. Studijų marketingas pastaraisiais metais tapo itin dinamiškas ir konkurencingas. Šiandien reikia labai aiškiai suprasti, koks jaunųjų talentų kelias į Akademiją yra sėkmingiausias, kas iš tiesų domina jaunimą, kokie jų lūkesčiai ir kaip keičiasi visuomenės požiūris.
Kokią VDU Žemės ūkio akademiją matėte prieš pradėdama eiti šias pareigas ir kokią ją norėtumėte matyti po kelerių metų?
Prioritetą teikiu diskusijoms, kad sprendimai gimtų ne tik iš būtinybės reaguoti, bet ir iš gilesnio susitarimo, aiškiai įsivertinus pasekmes ir ilgalaikę kryptį. Man taip pat svarbu, kad organizacijoje nesidubliuotų nei pareigos, nei pareigybės, nei veiklos, nes funkcijų persidengimas ilgainiui „suvalgo“ laiką ir energiją, išskaido atsakomybę, mažina sprendimų aiškumą.
Todėl VDU Žemės ūkio akademiją matau kaip stiprų universiteto padalinį, turintį labai darbščią ir energingą bendruomenę – žmones, kurie iš tiesų myli Akademiją ir ją veda į priekį. Čia juntamas aiškus tapatumas, pagarba šimtametei istorijai, tradicijų puoselėjimas, aukšti pasiekimai ir realūs rezultatai. Akademija – mano pirmoji Alma Mater, čia prasidėjo mano karjeros kelias. Kartais su šypsena kolegoms sakau, kad tai mano karjeros pradžia ir pabaiga, bet šiame juoke yra daug prasmės – kai institucija yra tokia artima, tu jos nebegali matyti tik kaip darbo vietos, tai tampa tavo gyvenimo dalimi, kuria didžiuojiesi.
Kokią Akademiją noriu matyti po kelerių metų? Reikia suvokti, kad mes visi senstame, tad labai svarbu galvoti, kaip nuosekliai auginsime pamainą, kuri tęstų Akademijos istoriją, iš kartos į kartą nešdama Akademijos tradicijas. Todėl man svarbu, kad Akademija remtųsi ir esamu stipriu žmonių potencialu, bet kartu labai kryptingai skatintų jaunąją kartą. Tikiuosi gyvo Akademijos pulso: studentų šurmulio, pilnų auditorijų, kompetentingų dėstytojų, energingų mokslininkų ir aktyvios akademinės kasdienybės.
Dar vienas mano ir, manau, daugelio kolegų aiškus lūkestis ateičiai – norėčiau, kad strateginių procesų koordinavimas universitete ir Akademijoje būtų kuo modernesnis, kiek įmanoma labiau skaitmenizuotas, paremtas strateginio plano rodiklių duomenimis ir įgalintas dirbtinio intelekto sprendimais. Ne dėl „mados“ ir ne dėl to, kad kažkas „būtų be darbo“. Toks lūkestis keliamas, kad būtų sumažinti informacijos srautai, kurie šiandien tik didina darbų apimtis, ir kad sutaupytą laiką būtų galima skirti veikloms, kurios iš tiesų kuria vertę – naujoms idėjoms, galimybei pasimokyti iš gerųjų praktikų, dar labiau įsigilinti į kokybišką mokslinę ir praktinę medžiagą. Tačiau svarbiausia – šių pokyčių norisi, kad būtų kuo daugiau laiko darbui su žmonėmis, pokalbiams su bendruomene ir ryšio kūrimui.
Kokius pagrindinius strateginius prioritetus laikote svarbiausiais artimiausiam Akademijos plėtros etapui?
Pagrindinius strateginius prioritetus universiteto mastu nustato universiteto vadovybė, o VDU Žemės ūkio akademijos užduotis – šias kryptis nuosekliai įgyvendinti savo strateginėse srityse. Todėl dalinuosi tik savo asmeniniu matymu ir keletu siūlymų, kokie prioritetai jau artimiausiame etape strategiškai svarbiausi Akademijai. Pirma – studentų pritraukimas ir studijų patrauklumas. Kryptingas, kokybiškas studijų marketingas turi būti paremtas realiu Akademijos turiniu – studentui svarbi aiški vertė: stiprios studijos, ryšys su praktika, žemės ūkio ir platesnio agrosektoriaus poreikiais. Čia VDU ŽŪA edukacinį projektą „Sumanaus moksleivio akademija“ matau kaip nuoseklų, strateginį įrankį ir talentų pritraukimo kelią į Akademiją. Antras prioritetas – žmonių susitelkimas ir vidinis aiškumas. Kaip ir minėjau, Akademija turi labai darbštų ir stiprų potencialą, tačiau jis atsiskleidžia geriausiai tada, kai procesai yra aiškūs, funkcijos nedubliuojamos, veikia pagarbi komunikacija, o žmonės jaučia pasitikėjimą. Šiame etape mano, kaip kanclerio pavaduotojos, misija – stiprinti bendradarbiavimo kultūrą tarp akademinių ir neakademinių padalinių, tarp visos bendruomenės ir administracijos, kad sprendimai būtų priimami ne „atskirai“, o kartu ir kad būtų pasitikėjimo, draugiško bendravimo kultūra. Dar vienas svarbus prioritetas – Akademijos infrastruktūros ir aplinkos modernizavimas. Tai būtina sąlyga norint pritraukti studentus, talentus, partnerius ir kartu sudaryti geras darbo sąlygas bendruomenei. Ketvirtas prioritetas – strategijos įgyvendinimo disciplina ir aiški atsakomybė: kad tikslai būtų ne tik deklaruojami, bet ir pamatuojami, stebimi, o prireikus – laiku koreguojami. Taip pat svarbu ir strateginių procesų skaitmenizavimas bei kryptingas dirbtinio intelekto įgalinimas. Šiandien dar turime nemažai procesų, kurie vyksta „ant popieriaus“ arba įvairiuose atskiruose „debesyse“, o tai ilgainiui apsunkina darbą ir susikalbėjimą. Lygiai taip pat matau poreikį susitarti dėl bendresnio požiūrio į dirbtinio intelekto taikymą administracinėse veiklose, kad jis taptų įprasta, skaidria ir atsakinga pagalba kasdieniuose procesuose.
Kokią vietą strateginėje plėtroje užima inovacijos, tarpdiscipliniškumas ir bendradarbiavimas su verslu?
Mano nuomone, tai nėra atskiri „gražūs žodžiai“ strategijoje – tai kasdienė praktika, kuri aiškiai parodo, ar Akademija juda į priekį. Inovacijos universitete šiandien visų pirma man reiškia gebėjimą dirbti išmaniau. Tarpdiscipliniškumas atsiranda tada, kai sprendžiame realius agrosektoriaus klausimus – sujungdami mokslą, studijas, technologijas. O bendradarbiavimas su verslu ir kitais socialiniais partneriais yra tiltas, Akademijai leidžiantis išlikti aktualiai: kai partnerystės virsta bendromis iniciatyvomis, sutartimis, konkrečiais susitarimais ir abipuse nauda, o ne tik ketinimais.
Tai matosi ir pritraukiant jaunuosius talentus, kai studijų marketingas ir „Sumanaus moksleivio akademija“ remiasi tikru Akademijos turiniu ir gyvu bendruomenės, mūsų socialinių partnerių, mecenatų, regionų valdžios įsitraukimu. Jeigu šie dalykai veikia kartu, Akademija auga ne žodžiais, o darbais. Suprantu ir realybę – tokią sinergiją kasdien išlaikyti nėra paprasta, tačiau ji yra pasiekiama, kai turime aiškią kryptį, susitarimus ir nuoseklų bendrą komandinį darbą
Kokią reikšmę strateginių sprendimų priėmime teikiate akademinės bendruomenės įtraukimui?
Akademinės bendruomenės įtraukimas yra esminis dalykas tiek generuojant, tiek priimant strateginius ir kasdienius sprendimus. Strategija turi gimti iš bendruomenės siūlymų, susitarimų, bendro supratimo, ir, žinoma, vėliau bendruomenė turi realiai prisidėti prie tų siūlymų įgyvendinimo.
Artimiausiu metu ypač svarbu, kad bendruomenė būtų aktyvi ne tik teikiant studijų marketingo tobulinimo sprendimus, bet ir pati sutelktai dalyvautų juos įgyvendinant. Taip pat skaidrus bendruomenės dalyvavimas yra būtinas kalbant apie funkcijų ir atsakomybių „išsigryninimą“ padaliniuose, Akademijos valdymo struktūros tobulinimo galimybes, bendruomenės gerovės priemonių stiprinimą, diskutuojant apie galimybes jungtis į tarpdisciplinines mokslininkų komandas ir kartu rengti projektus bei siekti rezultatų.
Priimant strateginius sprendimus svarbus alumnų, mecenatų, socialinių partnerių balsas – jie padeda išlaikyti ryšį su realiais sektoriaus poreikiais ir matyti, kaip galime tobulėti. Lygiai taip pat svarbu išgirsti ir Akademijos studentus bei mokinius, kurie tiksliai pasako, kas jiems yra aktualu, kas „veikia“, o kas ne, ir jų siūlymai gali tapti labai vertingu orientyru.
Kaip manote, ar šiandien aukštasis mokslas geba balansuoti tarp akademinių tradicijų išsaugojimo ir būtinybės keistis sparčiai kintančiame pasaulyje?
Manau, kad aukštasis mokslas šiandien balansuoja sudėtingiau nei bet kada anksčiau, nes pastaraisiais metais jis neišvengiamai įgavo ir stipresnį „produktų pardavimų“ bei konkurencijos elementą. Daliai pradedančių studijuoti jaunų žmonių vertybės ir akademinės tradicijos iš pradžių nėra prioritetas – dažnai jie visų pirma ieško greito, aiškaus, patogaus rezultato, o ne gilesnio kelio. Todėl universiteto misiją aš matau ne tik perduoti žinias, bet ir jaunam žmogui padėti įsilieti į akademinę kultūrą: tobulėti konstruktyviai mąstant, argumentuoti, diskutuoti, dirbti atsakingai ir etiškai. Vertybės tampa ne deklaracija, o praktika kaip mes dirbame, bendraujame. Todėl taip pat labai svarbu, kad tradicijas jaustų ne tik studentai, bet ir nauji darbuotojai. Šimtametę istoriją puoselėjančioje Akademijoje tradicijos nėra formalumas – tai mūsų istorijos tapatybė, kurią reikia suprasti, perimti ir kartu moderniai tęsti, kad keisdamiesi neprarastume savo pamatinių vertybių.
Kas Jus įkvepia priimant sudėtingus sprendimus?
Sudėtingų sprendimų profesinėje veikloje tikrai nemažai ir, neabejoju, jų bus dar daugiau. Mane tokiose situacijose labiausiai įkvepia atvirumas ir skaidrumas, kai galime kalbėtis tiesiai, argumentuotai ir pagarbiai, žiūrėti vieni kitiems į akis ir nekurti „užkulisių“. Profesinėje veikloje aš asmeniškai niekada nemėgau neaiškių „vidinių srovių“, todėl mane įkvepia darbas tokioje aplinkoje, kurioje yra priimami teisingi, skaidrūs, žmogiški sprendimai, paremti strateginiu mąstymu, o ne emocijomis ar asmeniniais interesais. Dar labai padeda nuoširdūs draugų ir kolegų, kuriais pasitikiu, patarimai. Kartais vienas atviras pokalbis su man artimiausiu žmogumi padeda susidėlioti mintis, pamatyti platesnį vaizdą ir priimti sprendimą ramiau, tvirčiau. Ir, žinoma, pasitikėjimas vienas kitu. Kai organizacijoje yra pasitikėjimą kurianti aplinka, net sudėtingi sprendimai tampa įgyvendinami, nes žmonės jaučia prasmę, teisingumą ir mato bendrą kryptį.
Ar turite ritualų ar įpročių, kurie padeda „persikrauti“?
Ritualai ir įpročiai man būtini – kad išlaikyčiau balansą ir neprarasčiau santykio nei su savimi, nei su žmonėmis. Mano „persikrovimo“ būdai labai gyvenimiški, paprasti. Vienas smagiausių įpročių – savaitgaliais suktis virtuvėje ir kepti vokiškus pyragus ar sausainius. Receptų prieš daugelį metų prisirinkau ir išbandžiau Vokietijoje, kai po studijų Akademijoje išvykau gyventi į Bavariją. Kepimo procesas man yra tikras minčių „filtras“ – kol minkau tešlą, derinu skonius ir kvapus, galva nusiramina, o viduje atsiranda lengvumas. Kai ateina pavasaris ir vasara, geriausiai „persikraunu“ sėdama, sodindama augalus, ravėdama. Man tai yra tikras grįžimas į paprastumą, į dabartį ir į gamtą. O kai reikia gilesnio „persikrovimo“ labiausiai padeda tiesiog pabuvimas vienai su savimi – visiškoje tyloje, be žmonių, be triukšmo, be technologijų. Tada grįžta ir ramybė, ir aiškumas. Dar vienas energijos šaltinis – poilsinės kelionės šiltuose kraštuose – pasimėgauti saule, šilta jūra ar kalnais, atostogų metu skaityti gerą knygą – man yra tiesiog fantastika. Džiaugiuosi, kad tokios atostogos patinka ir mano vyrui – tuomet abu grįžtame ne tik pailsėję, bet ir su nauju kvėpavimu, naujai „perkrautomis“ mintimis.
