Ar spėsime sustabdyti taršos padarinius, kol gamta vis dar turi galimybę atsigauti?
Vanduo – vienas svarbiausių gamtos išteklių, nuo kurio priklauso ne tik žmogaus, bet ir visos gyvybės Žemėje egzistavimas. Lietuva gali didžiuotis kokybišku požeminiu vandeniu, tačiau vandens išteklių apsauga ir tvarus naudojimas išlieka vieni svarbiausių iššūkių. Tuo pačiu metu pasaulio valstybės susiduria su skirtingomis vandens išteklių valdymo problemomis – vienos kovoja su tarša, kitos – su stygiumi. Šiame kontekste itin svarbus tampa sąmoningumas: ar dar spėsime sustabdyti taršos padarinius, kol gamta vis dar turi galimybę atsigauti?
Du scenarijai – pozityvus ir katastrofinis
Lietuva išsiskiria pakankamai kokybišku požeminiu vandeniu, kuris šiuo metu patenka į mūsų namus švarus ir saugus. Tačiau tai – privilegija, kurią turime išsaugoti. VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto Aplinkos ir ekologijos katedros vedėja prof. dr. Laima Česonienė pabrėžia, kad nors požeminis vanduo nekelia didelių problemų, paviršinių vandenų būklė tampa gyvybiškai aktualiu klausimu – nuo šių vandenų būklės tiesiogiai priklauso ir Baltijos jūros likimas.
„Be vandens nebūtų gyvybės. Švarus vanduo yra gero gyvenimo indikatorius. Tarp Europos Sąjungos šalių tik Lietuva ir Danija gėrimui naudoja išskirtinai požeminį vandenį, kuris yra labiau apsaugotas nuo taršos. Mes tikrai turime pakankamai geros kokybės geriamojo vandens. Tačiau paviršinio vandens kokybė yra tiesiogiai susijusi su Baltijos jūros kokybe, o jos būklė yra tikrai labai prasta. Tai viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Neatsakinga žmonių veikla visų pirma atsispindi mūsų paviršinių vandenų būklėje ir vėliau paviršiniai vandenys nukeliauja į Baltijos jūrą, tai sukelia eutrofikaciją, kurios pasekmes jaučiame. Baltijos jūroje yra daug mirusių vietų, kur deguonies koncentracija yra mažesnė negu 2 mg/l. Mirusi Baltijos jūros teritorija ne mažėja, o didėja. Tai reiškia, kad tarša nėra stabdoma taip, kaip reikėtų tai daryti“, – situaciją komentuoja profesorė.
Paklausta, koks likimas gali laukti Baltijos jūros, mokslininkė pateikia du scenarijus – pozityvų ir katastrofinį. „Baltijos jūra, kaip ir visi vandens telkiniai, yra linkusi atsinaujinti. Į Baltijos jūrą gėlas vanduo patenka iš viso Baltijos jūros baseino, o sūrus vanduo patenka per Danijos sąsiaurį. Todėl Baltijos jūra praktiškai yra gėla ir tik šiek tiek sūri. Jeigu ją pasiektų švarus vanduo, Baltijos jūra labai greitai atsistatytų, išsivalytų. Blogiausias galimas scenarijus – negyvos zonos gali taip išsiplėsti, kad jūra gali tapti mirusia. Nemaišykime – tai būtų ne tokia pati jūra kaip Izraelyje – Negyvosios jūros pavadinimas jai suteiktas dėl didžiulės druskų koncentracijos. O Baltijos jūra blogiausiu scenarijumi gali tapti mirusia, dvokiančia, t. y. supuvusia“, – sako pašnekovė ir priduria, kad tokiu atveju Baltijos jūroje nebeliktų gyvųjų organizmų, bioįvairovė būtų sutrikdyta.
VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto, Aplinkos ir ekologijos katedros vedėja prof. dr. Laima Česonienė
Vandens išteklių valdymas pasaulyje – realybė be pagražinimų
Net ir gyvenant šalyje, kur vandens ištekliai, atrodo, savaime suprantamas gamtos turtas, būtina prisiminti, kad kiekvienas mūsų kasdien veikiame aplinką. Vandens išteklių tausojimas – ne tik ekologinis, inžinerinis, bet ir sąmoningumo klausimas. Pasak mokslininkės, valdant vandens išteklius visuomenės sąmoningumas nedžiugina.
„Deja, ne visi žmonės suvokia, kad kiekvienas iš mūsų palieka taršos pėdsaką. Pavyzdžiui, per parą žmogus sugeneruoja apie 100 litrų nuotekų – asmens higiena, maisto gamyba ir t.t. Nuotekos turi būti išvalytos iki pakankamai efektyvių verčių, turi būti pakankamai didelis nuotekų išvalymo efektyvumas. Džiugu, kad Lietuvoje didžiausi miestai jau turi tretinius valymo įrenginius, todėl nuotekų vanduo yra pakankamai saugiai išvalomas. Tačiau vis dar neišsivalome nuo smulkiųjų dalelių, pavyzdžiui, ftalatai, pavojingos medžiagos, farmacinės atliekos ir kt.“, – vardija prof. dr. L. Česonienė.
Tvarkant vandens išteklius pasaulyje egzistuoja milžiniški skirtumai – kai kurios šalys stokoja vandens, kitos kovoja su didele tarša, o trečios ieško inovatyvių sprendimų. „Kelionių į užsienį metu stebint skirtingų šalių vandens išteklių valdymą neretai tenka nustebti blogąja prasme. Kai kuriose Azijos valstybėse, pavyzdžiui, Indijoje, tarša yra tikrai didelė. Tačiau Gangas – specifinė upė, čia gyvena bakteriofagai, kurie labai greitai atstato vandens kokybę. Dalis valstybių tiesiog neturi vandens išteklių. Pavyzdžiui, Irane vandens atsiradimas prilygsta stebuklui, žmonės dalinasi vandenį, galima sakyti, po lašą. Omane vanduo taip pat yra tikras stebuklas, žmonės įvairiais metodais bando išgauti vandenį, kad išgyventų. Paradoksalu, tačiau Japonijoje naudojama labai daug plastiko, kuris vėliau yra deginamas. Tai didina klimato kaitos indeksus, blogina scenarijų. Japonai sudegintas atliekas naudoja kaip statybinę medžiagą statant salas. Tokiu būdu naudojamos ne tik sudegintos, bet ir kitos atliekos“, – situaciją skirtingose pasaulio šalyje komentuoja prof. dr. L. Česonienė.
Aplinkosauga šiandien – išlikimo sąlyga rytojui
„Lietuva aplinkos apsaugos aspektu pasaulio lygmenyje atrodo tikrai neblogai. Tačiau tikrai turime kur pasistiebti. Aplinkos apsaugos skyriai, agentūros, departamentai kovoja už aplinkos apsaugą. Tiesioginė ekologų pareiga – saugoti gamtą. Saugoti nuo žmonių, nuo jų veiklos. Verslas taip pat gali įsilieti į aplinkos apsaugą. Tačiau yra nemažai atvejų, kai verslas, mėgindamas padidinti pelnus, išleidžia didelius kiekius teršalų į aplinką. Tokių bylų tenka girdėti nuolat, ir ne vieną… Suprantama, kad pelnai – svarbus rodiklis, tačiau jokie pinigai neatstatys padarytos žalos. Baudos – tėra prevencija. Žinoma, sunku lygintis su Švedija, Suomija – tai iš tiesų turtingos valstybės, kurios sau leidžia daugiau rūpintis gamtos apsauga. Tuo tarpu mažiau pasiturinčios valstybės siekia išgyventi, gauti kuo didesnį pelną, todėl išteklius prižiūri mažiau. Pavyzdžiui, Indijoje, Egipte yra tekę matyti vandens telkinių, kurie tokių net neprimena – jie labiau atrodo kaip atliekų išmetimo vietos. Dalyje šalių visuomenei trūksta elementaraus švietimo – žmonėms atrodo, kad vandenyje atsidūrusios atliekos tiesiog subyrės. Labai gaila, kad žmonės užteršia gamtos stebuklą – vandens telkinius. Pavyzdžiui, Azijoje paviršinis vanduo yra labai užterštas, dažnai būna baisu maudytis duše, vanduo dvokia. Dar gerai, jeigu kvapas – chloro, bent jau mikrobiologinės taršos nėra. Chloras neturi kvapo, kvapas atsiranda, kai chloras susijungia su organinėmis medžiagomis“, – kalba pašnekovė.
Pasak mokslininkės, nors nuolatinis raginimas saugoti gamtą gali pasirodyti banalus, tačiau tai yra gyvybiškai svarbu. „Žiūrint į ateitį, tvaraus gyvenimo būdas yra ir bus labai perspektyvus ir reikalingas. Medikai gydo žmones – tai yra gyvybiškai svarbu. Lygiai taip pat aplinkos apsaugos specialistai ir ekologai gydo, prižiūri, saugo mus supančią aplinką. Jeigu aplinka nebus sveika, ir žmonės nebus sveiki. Neturėsime saugių ekosistemų, bioįvairovės, dings rūšys, keisis klimatas ir pan. Todėl tvarumas yra ne mada, o būtinybė. Kol kas mūsų sistemoje nesuprantame gyvybiškai svarbios aplinkos apsaugos svarbos. Lietuvoje turime tikrai labai daug išteklių, bet ateityje dėl klimato kaitos jų galime ir pritrūkti. Todėl tvarus išteklių naudojimas yra itin reikšmingas“, – akcentuoja pašnekovė.
Tvari gyvensena nėra tik teorinė sąvoka – tai vienas esminių mūsų išlikimo ramsčių. „Aplinkos apsaugos specialistai, ekologai – kovotojai prieš taršą, kurią sukelia žmogus. Vadinasi, šie specialistai yra kovotojai prieš visą sistemą. O pagrindinė sistemos dalis yra gauti kuo didesnį pelną sumažinant išlaidas aplinkos apsaugos srityje. Todėl aplinkos apsaugos specialistai turi kovoti su teršėjais ir tai yra iš tiesų sunkus, tačiau labai įdomus ir prasmingas darbas. Klimato kaita ir kiti kylantys iššūkiai rodo, kad jau dabar reikia dar daugiau ekologų ir klimato kaitos specialistų, o ateityje jų reikės dar daugiau. Nevalia laukti katastrofiškų, nepataisomų padarinių – veikti reikia dabar“, – tikina mokslininkė.
