Atsakomybę mokslui ir Lietuvai jaučianti jaunoji mokslininkė: norėčiau, kad kiekvienas gebėtume gyventi bendrystėje
Tvarumas, bendrystė ir atsakomybė – tai vertybės, kurios jaunajai mokslininkei Erikai Jakienei nėra tik skambūs žodžiai. Tai – jos kasdieniai pasirinkimai: doktorantūros studijos, tyrimai apie tausojančias žemės ūkio praktikas, dalyvavimas karo komendantūros mokymuose ir ryžtas prisidėti prie valstybės stiprinimo rodo ne tik gilų atsidavimą mokslui, bet ir pilietinę brandą. Pasak E. Jakienės, šiandien itin svarbu ne tik siekti mokslo pažangos, bet ir gyventi atsakingai – dėl savęs, kitų, ir – svarbiausia – dėl savo Tėvynės.
Mokslinėje veikloje – tvarumo paieškos
E. Jakienė užtikrinta – kai širdis dega noru, o akys mato prasmę – kasdienybėje telpa viskas: ir mokslai, ir pareiga savo šaliai. Šiuo metu mokslo aukštumų siekianti jaunoji mokslininkė sako, kad kelias doktorantūros link buvo nuoseklus, o šeimos ir baigiamojo magistro darbo vadovės palaikymas paskatino toliau žengti akademiniu keliu. „Bakalauro studijų metu mane labiausiai traukė praktiniai dalykai, tačiau magistrantūroje pajutau stipresnį ryšį su moksline veikla – norėjosi ne tik taikyti žinias, bet ir kurti kažką naujo. Tyrinėjimo džiaugsmas, smalsumas ir noras prisidėti prie tvaraus žemės ūkio vystymo mane atvedė į doktorantūrą. Šiuo metu tyrinėju valgomojo sausmedžio uogas ir zookomposto poveikį jų derliui bei kokybei. Mano disertacijos tema „Juodosios plokščiamusės lervų zookomposto įtaka valgomojo sausmedžio uogų derliui ir kokybei“. Tai labai aktualu šiandienos kontekste – ieškau, kaip prisidėti prie tvarumo mažinant mineralinių trąšų naudojimą, kartu pagerinant valgomojo sausmedžio derlių ir kokybę. Man patinka dirbti su į Akademiją atvykstančiais mokiniais, prisidėti prie studentų baigiamųjų darbų tyrimo atlikimo, todėl po doktorantūros tikiuosi ir toliau dirbti mokslo srityje. Taip pat matau save dirbančią projektuose, kurie jungia mokslą ir praktiką“, – ateities planus brėžia Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) doktorantė.
Jaunoji mokslininkė studijų teikiamas naudas semia pilnomis saujomis: aktyviai įsitraukia į mokslinę veiklą, pildyti žinių ir patirties bagažą vyksta į užsienio universitetus. „Šiais metais balandžio mėnesį kartu su kolege vykome į Palermo universitetą Italijoje. Čia susipažinome su kitais doktorantais, jų atliekamais tyrimais, pristačiau savo tyrimus. Taip pat turėjome galimybę atlikti tyrimus su savo disertacijos objektais. Tokios išvykos praplečia akiratį – pamatai, kaip skirtingose šalyse sprendžiamos panašios problemos, pasisemi įkvėpimo, užsimezga bendradarbiavimo galimybės“, – sako pašnekovė ir priduria, kad tokios patirtys skatina augti ne tik profesine, bet ir asmenine prasme.
VDU Žemės ūkio akademijos doktorantė Erika Jakienė
Karo komendantūros mokymų patirtis: apie žmones, bendrystę ir vidinę stiprybę?
E. Jakienė atvira: karo komendantūros mokymai buvo ne spontaniškas sprendimas – tai ilgai brandinta idėja. „Visuomet jaučiau atsakomybę savo šaliai, todėl nusprendžiau skirti dalį laiko pasirengimui valstybės gynybai. Tai buvo pirmieji tokio pobūdžio mokymai, kuriuos baigiau, ir galiu pasakyti – tikrai nelengvi, bet labai vertingi. Baigus mokymus įgyji konkretų vaidmenį Krašto apsaugos sistemoje – karo komendantai taikos metu dalyvauja civilinės saugos, teritorinės gynybos planavime, o karo metu būtų atsakingi už svarbių objektų apsaugą, gyventojų informavimą, mobilizacijos procesų koordinavimą. Esu įtraukta į aktyvųjį rezervą, todėl prireikus turėčiau vykdyti savo pareigą“, – sako pašnekovė.
Komendantūros mokymai E. Jakienei tapo ne tik fiziniu ar taktiniu iššūkiu – jie palietė kur kas giliau: padėjo sustiprinti pasitikėjimą savimi, dar labiau išugdė vidinę ištvermę ir išmokė išlikti susikaupus net tada, kai aplink viskas juda greitai ir „spaudžia“ laikas. „Labiausiai įsiminė ne ginklai ar pratimai, o tai, kaip mes veikėme kaip viena komanda – kiek daug gali reikšti paprastas žvilgsnis, padrąsinantis žodis ar tyli parama sunkiu momentu. Supratau, kokią didelę galią turi tarpusavio pasitikėjimas, aiškus vaidmenų supratimas ir gebėjimas išgirsti vienas kitą net stresinėse, įtampos kupinose situacijose. Ši patirtis man buvo ne tik apie įgūdžius – ji buvo apie žmones, bendrystę ir vidinę stiprybę. Visi prie mokymų prisidėję instruktoriai buvo tikri profesionalai, kurie tik dar labiau sustiprino pasitikėjimą mūsų kariuomene“, – tikina E. Jakienė.
Mokslas ir karyba – skirtingos sritys, vienijamos atsakomybės, drąsos ir ilgo darbo
E. Jakienė atvira: dalyvaujant mokymuose būta ir sunkių momentų. „Pirmą kartą dalyvaujant tokiuose mokymuose turi save nuteikti, persiorientuoti mąstyti visai kitaip nei kasdieniniame gyvenime. Kartais fiziškai, kartais psichologiškai būna sunkiau, bet turbūt šie kursai parodė, kad sunkiau yra psichologiškai susitvarkyti su savimi. Tačiau sunkiausi momentai yra ir labiausiai ugdantys – jie parodo, kiek gali iš tikrųjų, net kai atrodo, kad nebeįmanoma. Ir, patikėkit, kiek daug gali ištverti žmogus…“ – sako pašnekovė.
Paklausta, kas labiausiai suteikia motyvacijos moksle ir karyboje, E. Jakienė nedvejodama atsako – prasmė. „Moksle didžiausią motyvaciją teikia žinojimas, kad mano tyrimai gali prisidėti prie problemos sprendimo, galiu šviesti žmones ir juos konsultuoti. Karyboje – aiškus suvokimas, kad esu pasiruošusi ginti tai, kas man brangu. Tai mano šeima, mano namai, mano šalis. Abi sritys, nors labai skirtingos, iš esmės reikalauja atsakomybės, drąsos ir ilgo darbo“, – sako pašnekovė.
E. Jakienės žvilgsnis nukreiptas į ateitį – su aiškiais tikslais, vidine motyvacija ir neblėstančiu tikėjimu savo šalimi. Jai svarbu ne tik profesinis tobulėjimas ar akademiniai pasiekimai, bet ir prasmingas įsipareigojimas Lietuvai, žmonėms ir vertybėms, kuriomis grindžiamas gyvenimas.
„Po penkerių metų tikiuosi būti sėkmingai baigusi doktorantūrą, dirbanti tyrimų projektuose ir prisidedanti prie švietimo bei, žinoma, norėčiau dalyvauti universiteto gyvenime toliau. Po dešimties – save matau kaip savo srityje įsitvirtinusią ekspertę, turinčią aiškų balsą tiek akademinėje, tiek visuomeninėje erdvėje. Ir, be abejo, išlaikiusią ryšį su savo pareiga šaliai. Lietuva – tai mano gyvenimas. Tai mano šeima, žmonės, kalba, gamta, vertybės. Patriotiškumas nėra vien žodis, kurį sakome per valstybines šventes. Tai kasdienis veiksmas – kai pasirenkame būti sąžiningi, kai padedame kitam, kai stengiamės kurti, o ne griauti. Žinau, kad turime savo iššūkių, kad kartais stokojame vienybės, kartais pamirštame savo stiprybes. Bet tuo pačiu žinau, kokie mes galime būti – išradingi, stiprūs, bendruomeniški. Matau Lietuvą kaip šalį, kuri, nors ir maža savo dydžiu, gali būti didelė savo idėjomis, atsparumu ir drąsa. Matau ją kaip valstybę, kuri išsaugo savo šaknis – kalbą, kultūrą, žemę – bet kartu nebijo žengti į priekį, būti inovatyvi, atvira, humaniška. Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie to, kad Lietuva būtų tokia, kokią norime matyti – saugi, teisinga, gyva, prasminga. Labai norėčiau, kad kiekvienas sugebėtume gyventi bendrystėje, pasistengtume būti geresni vieni kitiems“, – sako E. Jakienė.
