Dekanas Vitas Marozas: Miškų ir ekologijos fakulteto stiprybė – unikalios, Lietuvoje šimtmetį skaičiuojančios studijos
VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Vitas Marozas miško ūkio specialisto profesiją šiame fakultete pasirinko daugiau kaip prieš 30 metų. Įgijęs diplomą toliau studijas tęsė miškotyros doktorantūroje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir atsivėrus galimybėms dalyvauti tarptautiniuose mokslo renginiuose bei stažuotis Vakarų Europos universitetuose, stažavosi Suomijoje, Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje. Dar besimokydamas doktorantūroje V. Marozas pradėjo dirbti dėstytoju. Fakultete pradėjus studijuoti pirmiesiems būsimiesiems ekologams, V. Marozas jiems pradėjo dėstyti miško ekologijos, geobotanikos, biologinės įvairovės apsaugos dalykus. Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas kurį laiką yra vadovavęs Ekologijos katedrai, Aplinkos ir ekologijos institutui.
Kokia Jums asmeniškai patraukliausia, įdomiausia mokslo sritis? Ir kodėl būtent ši?
Visada domino miškas, gamta, tad dėsninga, jog susidomėjau ekologijos mokslu. Mano tyrimai susiję su miško ekologija – juk miško ekosistemos yra ir paslaptingos, ir sudėtingos. Todėl jaučiu tam tikrą mokslinį azartą jas pažinti bei suprasti. Žavi kompleksiniai įvairiapusiai persipynę ryšiai tarp įvairių miško ekosistemos elementų. Tų ryšių atskleidimas vis dar tebėra iššūkis šiuolaikiniam miško ekologijos mokslui.
Kuo Jūsų vadovaujamas fakultetas šiandien išskirtinis kitų Lietuvos (gal ir Europos) universitetų kontekste?
Miškų ir ekologijos fakultetas vienintelis Lietuvoje rengia universitetinio lygmens miškininkus. Šios universitetinės miškininkystės studijos sėkmingai gyvuoja jau visą šimtmetį. Beje, fakultetas pirmasis Lietuvoje pradėjo rengti ir ekologus.
Kas fakulteto stiprybė, o kas –„Achilo kulnas“?
Fakulteto stiprybė – unikalios studijos, atsidavę savo darbui dėstytojai bei mokslininkai, o didžiausias iššūkis – pastaraisiais metais sumažėjęs stojančiųjų skaičius. Ypač pasigendame jaunų žmonių, norinčių studijuoti miškininkystę. Šios tendencijos priežasčių yra ne viena – tai ir sumažėjęs miškininko profesijos prestižas, ir perdėtai aukšti reikalavimai stojantiesiems, kuriuos sudėtinga įveikti regionų abiturientams.
Kokius tikslus kaip dekanas esate sau išsikėlęs?
Dabar svarbu pasiekti, kad tiek miškininkystės, tiek ekologijos studijos būtų patrauklios šiuolaikiniams jaunimui, kad jas besirenkantys jaunuoliai matytų šių profesijų prasmę ir perspektyvas ir kad jos būtų prieinamos regionų vaikams.
Kokią fakulteto viziją matote po 5 – 10 metų?
Įvyko universiteto struktūrinė reforma – susijungė trys universitetai, reformuoti žemės ūkio akademijos fakultetai. Šiame kontekste po 5 – 10 metų matau pagausėjusį bei sustiprėjusį Miškų ir ekologijos fakultetą.
Su kuo ir kokiomis kryptimis planuojate stiprinti bendradarbiavimą?
Fakultetas glaudžiai bendradarbiauja su Valstybinių miškų urėdija, su miškininkystės veikla susijusiomis tarnybomis, privačių miško savininkų organizacijomis, taip pat aplinkosaugos organizacijomis, Valstybine saugomų teritorijų tarnyba, Aplinkos apsaugos departamentu, savivaldybių ekologais.
Kokias matote savo fakulteto absolventų perspektyvas darbo rinkoje?
Fakulteto absolventams perspektyvos darbo rinkoje tikrai geros. Miškų reikšmė, miško teikiamų produktų iš miško gaunamų, kaip pastaruoju metu įvardijame, „paslaugų“ poreikis tik didėja. Išmanančių miškininkystę specialistų, suprantančių kaip juos puoselėti, tvariai tvarkyti tikrai reikia ir reikės ateityje. Ekologų taip pat laukia dideli iššūkiai, susiję su klimato kaita, pastangomis išsaugoti ekosistemas bei biologinę įvairovę.
Kuo užsiimate laisvalaikiu?
Mėgstu keliauti, būti gamtoje.
Kokį savo mėgiamą posakį norėtumėte perduoti fakulteto bendruomenei?
Norėčiau perduoti ne posakį, o palinkėjimą: daugiau pozityvumo ir noro geriau suprasti vieniems kitus.
