Filmas ir paroda įprasmino istorinę atmintį
Vytauto Didžiojo univeristeto Žemės ūkio akademiją (VDU ŽŪA) ir Laptevų jūros tremtinių broliją „Lapteviečiai“ sieja ypatingas ryšys – pernai sukako 80 metų, kai Sibiro tremtyje, Jakutijoje, nuo bado mirė trečiasis 1924-aisiais įsteigtos Akademijos rektorius prof. dr. Vincas Vilkaitis (1892 01 16 – 1943 01 19). Tad VDU ŽŪA ir „Lapteviečių“ bendrystė stiprinama drauge organizuojamais istorinę atmintį įprasminančiais renginiais. Kovo 14 d. VDU ŽŪA bibliotekoje atidaryta unikali fotografo Juozo Kazlausko darbų paroda „Ilga kelionė namo“ bei įvyko režisieriaus Justino Lingio dokumentinio filmo „Daktarė Dalia Grinkevičiūtė“ pristatymas ir diskusija su juostos autoriumi.
VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė atidarydama renginį kalbėjo, kad skaudi sovietinių represijų patirtis Lietuvoje yra palietusi beveik kiekvieną šeimą, tačiau kokie baisūs ir skaudūs bebūtų istorijos faktai, juos prisiminti būtina. Šio renginio vienas iniciatorių – rektorius emeritas prof. habil. dr. Albinas Kusta susirinkusiems priminė ir dar 1883-aisiais pirmajame lietuviškame laikraštyje „Aušra“ išspausdintą lotynišką išmintį, kad žmonės, nežinantys savo istorijos, amžinai lieka vaikais.
Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ pirmininkas Jonas Markauskas, 1946-aisiais gimęs atšiaurioje Trofimovsko saloje, jau daugelį metų kaupia istorinę medžiagą apie ištremtųjų prie Laptevų jūros likimus bei rūpinasi jų atminimo įamžinimu. Fotografo Juozo Kazlausko (1942–2002) darbų parodos „Ilga kelionė namo“ atidarymo metu J. Markauskas komentavo menininko darbuose užfiksuotus kadrus bei atkreipė dėmesį į juose regimą disonansą tarp ramybe alsuojančios šiaurės gamtos ir žmonių likimų tragizmą atskleidžiančių jų būties ir buities ženklų.
„Kai į Trofimovską atvykome su misija iš ten į Lietuvą parvežti dalies tremtinių palaikų, mus lydėjęs kunigas Stasys Kazėnas čia liekantiesiems į bendrą duobę įbėrė iš Lietuvos atvežtų džiovintų rožių žiedlapių. Tai turbūt buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai šioje atšiaurioje saloje kvepėjo rožės ir tai buvo viena labiausiai jaudinančių akimirkų mano gyvenime“, – prisiminimais dalijosi Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ pirmininkas J. Markauskas.
Žymus Lietuvos kino operatorius, fotomeninkas, Sąjūdžio metraštininkas Juozas Kazlauskas – taip pat Sibiro tremtinys, į Jakutską drauge su mama ištemtas būdamas 7 metų. Jis yra sukūręs fotografijų ciklus „Prie Karos ir Laptevų jūrų“ (1978–1992), „Tremtis“ (1987–1992), „Lietuva nuo Sąjūdžio iki šių laikų“ (1987–1999), „Čečėnija“ (1992–1995), „Černobylis“ (1997). Menininko darbai eksponuoti įvairiose Europos šalyse, taip pat Japonijoje, JAV.
„Sidabrine gerve“ – aukščiausiu nacionaliniu kino apdovanojimu – 2012 m. už dokumentinį filmą „Ledo vaikai“ apdovanotas režisierius Justinas Lingys šį kartą pristatė ne mažiau jaudinantį savo darbą „Daktarė Dalia Grinkevičiūtė“. |
J. Lingys atskleidžia, kaip gydytojos ir rašytojos Dalios Grinkevičiūtės užrašai, perduoti rašytojui Kaziui Sajai ir nelegaliai spausdinti bei platinti sovietmečio pabaigoje, tapo pirmuoju sukrečiančiu viešu liudijimu apie lietuvių patirtas kančias Sibiro tremtyje, stalinizmo ir socializmo nusikaltimus žmogiškumui.
D. Grinkevičiūtė, gimusi ir augusi laimingoje šeimoje nepriklausomoje Lietuvoje, Žaliakalnyje, 14-os metų kartu su mama (tėvas buvo atskirtas ir sušaudytas) buvo ištremta į Sibirą, vėliau atsidūrė Arktyje prie Laptevų jūros. Praėjusi neįtikėtinus tremties išbandymus, sugebėjusi 1949 m. mamą parvežti į Lietuvą ir ją čia mirusią nelegaliai palaidoti namų rūsyje, D. Grinkevičiūtė buvo nuteista ir išsiųsta į Sibiro lagerį dirbti anglies šachtoje.
Vėliau, grįžusi į sovietinę Lietuvą, D. Grinkevičiūtė dirbo gydytoja Laukuvos miestelio (Šilalės r.) ambulatorijoje ir už profesionalumą buvo itin gerbiama vietos žmonių. Deja, ji buvo nepelnytai atleista iš darbo ir nuolat jautė sovietinio saugumo persekiojimus bei spaudimą. Tačiau D. Grinkevičiūtė visą gyvenimą išliko ištikima tėvo priesakui niekada neparduoti savo sąžinės.
Dokumentinėje J. Lingio juostoje kalba D. Grinkevičiūtės amžininkai, gyvenimo įvykių liudininkai, o jos apysakų „Lietuviai prie Laptevų jūros“, „Atsiminimai“ meninę vertę komentuojanti prof. Viktorija Daujotytė D. Grinkevičiūtę įvardija kaip vieną talentingiausių ir autentiškiausių lietuvių rašytojų.
