Jaunųjų žemėtvarkos ir hidrotechnikos specialistų profesinės sėkmės istorijos: žinios ir motyvacija atveria visus kelius
Žemėtvarkininko ir hidrotechninės statybos inžinieriaus specialybės yra unikalios ir mūsų šaliai labai reikalingos, aprėpiančios daug svarbių veiklos sričių. Tačiau, tikėtina, tai nėra tos profesijos, apie kurias vaikai svajoja nuo mažens. Neretai jaunuoliai šias specialybes renkasi paskatinti artimųjų arba tęsdami šeimos dinastiją. Skirtingų motyvų vedini rinktis būtent šias studijas, įgiję universitetinį išsilavinimą žemėtvarkos specialistai dirba žemės administravimo ir tvarkymo srityje, hidrotechninės statybos inžinieriai – vandentvarkos, statybų sektoriuje, atrasdami vis naujų galimybių siekti užsibrėžtų tikslų ir kurti savas profesinės sėkmės istorijas.
Tad išties įdomu išgirsti, dėl kokių motyvų iš gausybės pasiūlos jauni žmonės pastaraisiais metais pasirinko būtent šias specialybes, ar pasitvirtino jų lūkesčiai ir kaip sėkmingai klostosi profesinė karjera. Į šiuos klausimus maloniai sutiko atsakyti Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) (iki 2019 m. Aleksandro Stulginskio universitetas) Inžinerijos fakulteto (iki 2021 m. Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakultetas) absolventai: žemėtvarkininkai Toma Karvelytė Janulionienė ir Dainius Vitkauskas bei hidrotechnikai Gintarė Karalevičiūtė ir Vygandas Narkus.
Profesijos pasirinkimas yra vienas sunkiausių ir atsakingiausių sprendimų žmogaus gyvenime. Tik pasirinkę širdžiai mielą specialybę ir darbą galime realizuoti save, atskleisti savo gabumus ir galimybes. Kas jus paskatino pasirinkti atitinkamai Žemėtvarkos ar Hidrotechninės statybos inžinerijos studijų programą?
Toma Karvelytė Janulionienė: 11–12 klasėse galvojau apie pedagogo arba želdynų projektuotojo specialybes, tačiau abejojau. Kadangi buvau vyriausia iš trijų vaikų šeimoje ir neturėjau galimybės studijuoti valstybės nefinansuojamoje vietoje, stengiausi patekti į nemokamą vietą. 2005–2010 metų laikotarpiu vykstant žemės reformai mano tėtis buvo susidūręs su tam tikromis problemomis dėl žemės, daug girdėdavau apie jos matavimus, dokumentų tvarkymą, teisės aktų pokyčius. Todėl Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti sistemoje pirmuoju numeriu ir įrašiau studijų programą Žemėtvarka. Kai gavau teigiamą atsakymą, kad įstojau į valstybės finansuojamą vietą, labai apsidžiaugiau. Man patiko, kad žemėtvarkininkai daug bendrauja su žmonėmis, išmano ir savo darbe taiko teisines žinias, naudoja naujausias technologijas ir prietaisus – elektroninius tacheometrus, dronus, 3D lazerinius skenerius. Taip pat tai labai plati specialybė – galima matuoti žemės plotus, pastatus, inžinerinius statinius, atlikti kaimo plėtros žemėtvarkos projektus, arba, turint Akademijoje įgytus žinių pagrindus mokytis 3D modeliavimo, fotogrametrijos ir kartografijos. Dirbant šioje srityje labai svarbios ir vadybos kompetencijos: laiko ir procesų planavimas, rizikų valdymas, darbas komandoje ir kt.
Toma Karvelytė Janulionienė
Dainius Vitkauskas: Pasirinkti profesiją baigiant mokyklą yra tikrai nelengva, tačiau man padėjo draugė, o dabar jau žmona, kuri paskatino rinktis žemėtvarkininko specialybę. Ieškojau dinamiško darbo, kuriame derėtų tiek darbas biure, tiek galimybė judėti lauke, lankytis įvairiuose objektuose. Man žemėtvarka – profesija, kurioje turiu galimybę derinti teorinį darbą su praktika. Ši specialybė suteikė progų aplankyti daugybę įdomių, nuostabaus grožio Lietuvos vietų, kur net nebūčiau pagalvojęs užklysti.
Vygandas Narkus: Dar besimokant mokykloje vasaromis tekdavo darbuotis įmonėse, kurios vykdė melioracijos darbus, tiesė kelius ir gatves, įrenginėjo pralaidas. Ši statybos sritis man jau buvo tapusi artima, todėl išlaikęs brandos egzaminus, norėjau įgyti profesiją, kurios atstovai vykdo panašius darbus. Kita vertus, mane, moksleivį, žavėdavo statybos ar projektų vadovai, kurie atvažiuodavo į objektus su baltais šalmais, turėjo daug žinių, paskirstydavo darbus ir t.t. Tad mano siekis buvo išlipti iš purvinų batų, kastuvo rankose ir pakilti iki balto šalmo pareigų.
Gintarė Karalevičiūtė: Rinkdamasi studijų kryptį niekada neabejojau – žinojau, kad ateitį siesiu su statybos inžinerija. Hidrotechninės statybos inžinerijos studijų programą pasirinkau todėl, kad norėjau įgyti įvairių šios srities žinių, mėgstu konkretumą ir norėjau dirbti su informacija, kuri yra svarbi ir aktuali esamu metu. Būtent šios studijos atvėrė galimybes platesniam inžineriniam suvokimui ir mąstymui. Labai svarbus aspektas studijų metu buvo universiteto dėstytojų požiūris į studentus ir komunikavimas, kai žinios gaunamos iš geriausių savo srities specialistų.
Keletą metų praleidote akademinėje aplinkoje, bendravote su dėstytojais ir bendramoksliais, studijavote ir „studentavote“. Ar pritartumėte, kad studijos aukštojoje mokykloje ne tik suteikia profesiją, bet ir visapusiškai formuoja asmenybę? Kas labiausiai įstrigo atmintyje iš studijų laikotarpio?
Toma Karvelytė Janulionienė: Manau, kad daug kas priklauso nuo pačio žmogaus. Aš buvau ta studentė, kuri, pasitaikius progai, visur dalyvavau, daug ką pati organizavau. Mano šūkis buvo: „Kada, jei ne dabar?“ Šiandien tik gailiuosi, kad kartais save pristabdydavau, kad, pavyzdžiui, neišvykau ilgesniam laikotarpiui studijuoti pagal ERASMUS+ studentų mainų programą. Bet vykau į trumpalaikes ERASMUS+ ir BOVA stažuotes. Jų metu įgijau naujų kompetencijų, patobulinau anglų kalbos žinias specialybės terminais, įgijau tarptautinės patirties. Stažuočių užsienyje sertifikatai ir tarptautinė patirtis labai padėjo, kai vėliau reikėjo gauti kvalifikacinius pažymėjimus. Aktyviai dalyvavau studentų atstovybės (SA) veikloje. Pradėjau nuo narės, tada gavau galimybę tapti marketingo komiteto koordinatore, vėliau vadovavau projektų komitetui, galiausiai tapau SA viceprezidente. Labai vertinu šią patirtį ir įgytas pažintis. Atstovybė suteikė daug drąsos, išmokė planuoti, dirbti komandoje.
Dainius Vitkauskas: Įvairi patirtis, įgyta studijų metu, tapo pagrindu mano profesiniam ir asmeniniam augimui. Universitetas buvo ne tik profesinių žinių šaltinis, bet ir socialinių ryšių formavimo vieta. Studijuodamas universitete ne tik įgijau profesinių žinių, bet ir susipažinau su daugybe nuostabių žmonių, su kuriais iki šiol palaikau ryšį. Mes nuolat bendraujame, aptariame veiklos rezultatus ir iššūkius. Taip pat kartu dirbame prie bendrų projektų, kurie lpadeda tobulėti ir plėsti savo kompetencijas. Labai svarbu, kad esu tikras, jog atsidūręs „akligatvyje“ galiu kreiptis patarimų į savo buvusius kursiokus, o dabar jau kolegas. Taip pat gerą įspūdį paliko dėstytojai – jie ne tik puikiai išmano savo sritį, bet ir yra pasiruošę atsakyti į įvairius klausimus, net ir tuos, kurie tiesiogiai nesusiję su specialybe. Tokie patarimai neabejotinai prisideda prie jauno žmogaus asmenybės formavimo.
Dainius Vitkauskas
Vygandas Narkus: Pirmieji studijų metai universitete truputį išgąsdino, kadangi teko mokytis tikrai sudėtingų dalykų: bendrosios chemijos, elektrotechnikos, fizikos. Tuo metu atrodė, kad jie nedaug susiję su hidrotechnika. Tačiau bėgant laikui, viskas stojo į savo vietas, studijų procese prasidėjo specialybės dalykai, o fundamentinės žinios taip pat niekur nedingo. Turbūt kaip ir daugeliui studentų labai įstrigo praktika prie Dubysos upės, kur atlikinėjome hidrometrijos ir hidrogeologijos matavimus. Praktikos metu ne tik įgijome daug praktinių žinių ir įgūdžių, bet turėjome galimybę artimiau susipažinti su fakulteto dėstytojais, taip pat vieni su kitais, visiems drauge vakarais papramogauti, pažaisti tinklinį ir t.t.
Gintarė Karalevičiūtė: Visiškai pritariu, kad studijos aukštojoje mokykloje suteikia ne tik profesiją, bet ir visapusiškai suformuoja asmenybę. Studijos man padovanojo gerus draugus, pažinčių ratą, susitikimus su įdomiomis asmenybėmis, paskatino daugiau domėtis, ieškoti ir analizuoti. Būtent bakalauro studijų metai man buvo geriausias savęs paieškų ir asmeninės motyvacijos atradimo periodas. Aš universitete jaučiausi, o ir dabar jaučiuosi kaip antruosiuose namuose. Tai aplinka, kur visada sutiksi draugų, kur sudarytos sąlygos kurti, bandyti ir atrasti save, mokytis ir leisti laisvalaikį. Aplinka, kur tiesiog gera būti ir visada gera sugrįžti. Čia visada susitikęs su dėstytojais gausi gerą patarimą, pasiūlymą, būsi motyvuotas, paskatintas prisijungti prie universitete ir kitur vykstančių veiklų.
Jūsų pavyzdys griauna klaidingą stereotipą, esą įgijus žemėtvarkininko ar hidrotechnikos inžinieriaus profesiją sunku rasti darbą. Prašome pasidalyti, kaip ir kur pritaikėte įgytas specialybės žinias ir gebėjimus?
Gintarė Karalevičiūtė
Toma Karvelytė Janulionienė: Esu biržietė ir dar studijuodama sužinojau, kad Biržuose veikia geodezinius darbus atliekanti įmonė UAB „Šiaurinis taškas“. Tad dar būdama antrakursė kreipiausi į šios įmonės vadovą. Kelias savaites savanoriškai mokiausi braižyti iš matavimo duomenų, vėliau gavau pasiūlymą vasarą grįžti padirbėti. Taip ir padariau – atlikinėjau lauko matavimus, rengiau topografinius planus. III kurse ten pat atlikau ir profesinės veiklos praktiką, o baigusi studijas įsidarbinau bei pradėjau specializuotis kadastrinių matavimų atlikime ir žemėtvarkoje. Įmonės direktorius pastebėjo mano iniciatyvumą, aktyvumą bei žinojo apie mano turimas kompetencijas, įgytas nevyriausybinių organizacijų veiklose, todėl gaudavau papildomų užduočių, susijusių su įmonės komunikacija. Tai buvo reklaminės ir reprezentacinės medžiagos rengimas, socialinių tinklų administravimas. „Šiauriniame taške“ dirbti pradėjau 2019 m., o 2022-aisiais išėjau motinystės atostogų. Planavau po metų grįžti į ankstesnes pareigas, tačiau gyvenimas pasisuko taip, kad tapau Biržų rajono savivaldybės mero patarėja.
Visada buvau aktyvi, smalsi ir pilietiška. Dar būdama šešiolikmetė pradėjau domėtis šalies politika ir įsitraukiau į politinės jaunimo organizacijos veiklą, ten susipažinau su politikais, tapome kolegomis bei bičiuliais. Nuo 2017 m. esu centro kairės politinių partijų narė. 2020–2023 m. buvau Biržų rajono savivaldybės tarybos narė. 2023 m. vykusiuose savivaldos rinkimuose buvau sąraše, o po rinkimų mūsų partijai buvo pasiūlyta prisijungti prie valdančiosios koalicijos Biržų rajone, o man pasiūlytos mero patarėjos pareigos. Eidama jas buvau atsakinga už mero komandos viešuosius ryšius bei kuravau man artimas sritis: jaunimo reikalus, verslą, teritorijų planavimą ir žemėtvarką. Šiame darbe dažnai tekdavo panaudoti konkrečias žemėtvarkos ir teritorijų planavimo žinias. Vienas mano darbo pavyzdžių – pradėjusi dirbti atkreipiau vadovo dėmesį į jau pasenusius Biržų regioninio parko specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, ir kad jų sprendiniai nebeatitinka šių dienų realijų, todėl gyventojai susiduria su tam tikromis problemomis. Siekiant pakeisti situaciją teko daug gilintis, domėtis, ką gali padaryti savivalda, kad artimiausiu metu šie dokumentai būtų atnaujinti ir gyventojams bei savivaldai padėtų veikti, o ne trukdytų. Taigi, esu pabuvojusi įvairiuose savivaldos veiklos rolėse: kaip gyventoja, kaip privačiame versle dirbanti samdoma darbuotoja, kaip sprendimų priėmėja, jų įgyvendintoja, dirbanti politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoja. Drąsiai sakau, kad žemėtvarkos žinios visose šiose grandyse yra labai naudingos, nes padeda į situaciją žvelgti trimis svarbiais aspektais – socialiniu, aplinkosauginiu ir ekonominiu.
Dainius Vitkauskas: Įgijus žemėtvarkininko specialybę, darbą susirasti tikrai nėra sunku. Per pastaruosius 2–3 mėnesius mūsų komanda priėmė penkis naujus žemėtvarkos specialistus, nes iš tikrųjų šioje srityje darbuotojų trūksta. Aš karjerą pradėjau dar antrojo kurso pabaigoje, kuomet atlikau praktiką UAB „Kelprojektas“ (šiuo metu UAB „Tyrens Lietuva“), o po jos buvau pakviestas likti dirbti. Nors kartais sakoma, kad praktikoje tenka viską mokytis iš naujo, mano atveju universitete įgytos AutoCAD, GeoMap ir kitos žinios pasirodė labai naudingos. Praktikoje teko braižyti sudėtingesnius dalykus, tačiau turėjau tvirtą teorinį pagrindą, o tai labai palengvino procesą. Taip pat ir su matavimo prietaisais bei 3D braižymu – visos įgytos žinios pritaikomos kasdienėje veikloje.
Vygandas Narkus: Baigęs studijas įsidarbinau savo gimtinės, Plungės rajono, įmonėje, kuri užsiima kelių, hidrotechnikos, kitų inžinerinių statinių statyba. Dirbdamas įmonėje, pradėjau magistrantūros studijas, kadangi norėjau tobulėti ir įgyti daugiau žinių. Darbą ir o studijas suderinti nebuvo lengva, teko nemažai pavažinėti tarp Kauno ir Plungės, tačiau magistro diplomas suteikė dar daugiau pasitikėjimo ir žinių. Dirbdamas statybos vadovo asistentu įvykdžiau nemažai sėkmingų projektų, pasisėmiau patirties, ir pagaliau atsivėrė galimybė tapti statybos vadovu – kas kadaise atrodė kaip tolimas kelias, tapo ranka pasiekiama. Po mokymų, išlaikytų egzaminų ir gautų atestatų įgijau teisę eiti ypatingojo statinio statybos vadovo pareigas, galėjau būti atsakingas už objektų statybą ir darbų koordinavimą. Per septynerius darbo metus vykdžiau ne vieną valstybinės reikšmės kelių rekonstrukciją, taip pat įvairių objektų – gatvių, pralaidų, melioracijos sistemų, aikštelių, pėsčiųjų ir dviračių takų bei kitokių inžinerinių statinių – rekonstrukciją ir statybą Klaipėdos miesto, Klaipėdos. Plungės, Mažeikių rajonų savivaldybėse. Šiuo metu dirbu kitoje įmonėje, kurioje einu statybos direktoriaus pareigas kelių tiesimo padalinyje, ieškau įmonei darbų, dalyvauju viešųjų pirkimų konkursuose, tvarkau „infostatybos“ dokumentaciją ir koordinuoju daugiau nei 100 žmonių kolektyvo darbą.
Vygandas Narkus
Gintarė Karalevičiūtė: Baigiant trečiąjį studijų kursą visiems studentams privalu atlikti profesinę praktiką pasirinktoje įmonėje. Norėjau praktiką atlikti mažesnėje įmonėje, kur galėčiau stebėti ir dalyvauti visuose gamybos etapuose. Vėliau likau šioje įmonėje dirbti. Šiuo metu dirbu inžiniere-sąmatininke įmonėje UAB „Parama“. Kasdienis darbas įdomus tuo, kad jame nėra rutinos. Skirtingi ne tik kiekvienas projektas, bet ir komandos, su kuriomis tenka dirbti. Taip pat darbų niekada nepalengvina ir lietuviški orai, ypatingai – žiema. Oro sąlygos nevaldomos, su jomis nesusitarsi, tačiau ilgametė patirtis išmoko prisitaikyti prie esamos situacijos ir nenukrypti nuo pirminio statybų darbų grafiko. Laikas, praleistas dirbant įmonėje, mane formavo kaip asmenybę daugeliu požiūrių. Visų pirma, išmokė disciplinos ir prisiimti atsakomybę – ne tik už save, bet ir už kitus. Turėjau mokytis veikti netikėtose situacijose ir prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Norėčiau paminėti, kad savo karjeroje teko patirti, kad moterys, vadovaujančios statybų projektams, šiais laikais vis dar stebina kolegas vyrus. Nelengva dirbti statybose, kur paprastai dauguma dirbančiųjų yra vyrai, o ypač vadovauti. Moterims tenka gerokai daugiau paplušėti tam, kad įrodytų, jog sugeba dirbti puikiai.
Kiek reikšminga jūsų gyvenime karjera – siekis judėti į priekį? Ar užtenka profesionaliai dirbti ir džiaugtis gautu rezultatu, ar yra poreikis siekti naujų žinių, tobulėti? Koks tas jūsiškis sėkmingos profesinės veiklos „receptas“, kokie pagrindiniai jo „ingredientai“?
Toma Karvelytė Janulionienė: Šiuo gyvenimo laikotarpiu karjera man yra svarbi: man ir patinka, ir siejasi su ekonominiu stabilumu, t.y. gerovės ir ateities perspektyvų užtikrinimu mano vaikams. Visada norisi siekti naujų žinių ir eiti pirmyn, paauginusi vaikus norėčiau baigti dar vienas magistro studijas, tik šį kartą socialinių mokslų krypties. Profesinėje veikloje visada stengiuosi darbą atlikti kokybiškai ir kruopščiai, į situaciją pažvelgti plačiau ir įvertinti ją įvairiais aspektais. Nevengiu būti iniciatyvi – jei turiu minčių, idėjų visada mėgstu jomis dalintis, diskutuoti, kitiems padėti ar patarti.
Dainius Vitkauskas: Aš vadovaujuosi vienu principu: tobulėjimas ir nuoseklus darbas. Man nuolat svarbu mokytis naujų dalykų, nes be to gyvenimas taptų nuobodus. Pavyzdžiui, mano hobis – dronai – pradžioje atrodė kaip paprastas laisvalaikio užsiėmimas, tačiau dabar tai tapo neatsiejama mano darbo dalimi. Naudoju dronus ne tik projektų įgyvendinimo etapams fiksuoti, bet ir kuriu ortofotografijas bei 3D modelius. Jei nebūčiau siekęs tobulėti šioje srityje, nebūčiau turėjęs galimybės dirbti Klaipėdos valstybinio jūrų uoste, Kauno oro uoste ar Ignalinos atominėje elektrinėje. Todėl tikiu, kad gyvenimo prasmė yra nuolatinis judėjimas į priekį, naujų žinių ir įgūdžių įgijimas.
Vygandas Narkus: Manau, kad tobulėjimui ribų nėra, noriu pritaikyti savo darbams dirbtinį intelektą, kad būčiau efektyvesnis, greitesnis už konkurentus. Taip pat jau trečius metus studijuoju aplinkos inžinerijos mokslų krypties doktorantūroje. Sunku derinti darbą ir mokslus, atsiranda vis daugiau prioritetų – šeima, turiningas laisvalaikis, tačiau norisi turėti kelias specialybes, kad būtų labiau užtikrinta ateitis. Europai einant Žaliuoju kursu, siekiant išsaugoti gamtą, siekiu praplėsti, pagilinti žinias ir gal net palikti savo įnašą šioje srityje.
Gintarė Karalevičiūtė: Kiekvienas mūsų gyvenime gali padaryti karjerą, tik privalu būti žingsniu toliau už šiandieną, ir žmogų turi lydėti noras tobulėti savo profesinėje srityje, o jau tuomet sėkmė – neabejotina. Turiu pripažinti, jog per mėnesį ar kelias savaites šios profesijos tikrai neišmoksi. Čia reikia didesnių pastangų, noro augti ir, be abejonės, žinių. Jeigu įmonė suteikia ne tik darbo vietą, bet ir reguliarius mokymus – būtina tuo pasinaudoti. Gyvenimo kelyje teko sutikti entuziastų, neturinčių jokios nuovokos apie atliekamą darbą, tvarką, eigą, tačiau norinčių būtinai ką nors daryti. Tokiems iškart patariu geriau patiems nesiimti šio darbo, nes nežinant tiesiog galima pakenkti. Sėkmingos karjeros receptas yra visumos suvokimas – matyti ir galvoti ne tik apie tai, kas man asmeniškai aktualu čia ir dabar, bet ir suprasti, kas buvo prieš mane, ir kas bus po manęs.
Straipsnio autorė: VDU ŽŪA Inžinerijos fakulteto doc. dr., m. d. Midona Dapkienė
