Kokie bus Lietuvos miškai: akademikai miškasodyje
Balandžio 22 d. Lietuvos mokslų akademijos akademikai, Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro mokslininkai kartu su VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ specialistais sodino paprastosios pušies, paprastosios eglės ir juodalksnio medelius VĮ „Lietuvos miškų urėdija“ Ukmergės regioninio padalinio miškuose. Kelias valandų padirbėję daugiau kaip vieno hektaro plote – pasodinę kelis šimtus pušaičių ir eglaičių, renginio dalyviai pokalbyje diskutavo aktualiomis temomis.
Visiems žinomas stiprus emocinis lietuvių ryšys su gamta ir ypač medžiais. Tai liudija dažni protestai, kai miestuose pradedama kirsti medžius. Tačiau ar visuomenė žino medžių kirtimo ir atsodinimo principus? Ar įsivaizduojame, kaip evoliucionavo ir kokie turėtų būti Lietuvos miškai? Ar reikia leisti miškui ataugti natūraliai, ar būtina formuoti jo struktūrą? Kokio intensyvumo ekonominė veikla gali būti leidžiama miškuose? Galbūt gamta be žmogaus įsikišimo yra pats geriausias ekosistemų tvarumo stiprinimo būdas? Juk gamtinė atranka yra stipri evoliucinė jėga, lemianti natūralią miško ekosistemų raidą. Vis dėlto reikia suvokti, kad pastaraisiais dešimtmečiais didelį poveikį ekosistemoms daro žmogaus sukelti visuotinio klimato atšilimo veiksniai. Dėl to augalija, taip pat medžiai ima migruoti, o Lietuvos miškuose jau dygsta naujos jų rūšys. Be to, medžius puola įvairūs kenkėjai, kuriems labai patinka šylantis klimatas.
Todėl vargu, ar galime tik pasyviai stebėti šiuos procesus, tikėdamiesi, kad miško ekosistemos atsilaikys. Mokslininkų manymu, reikia padėti miškui stiprinant svarbiausių miško ekosistemos rūšių adaptyvumą ir adaptabilumą. Tai galima padaryti taikant pagalbinę populiacijų migraciją, vystant gamtai artimą miškininkystę. Kartu būtina stiprinti medžių prisitaikymą prie aplinkos – kurti jų genetinio gerinimo programas, praturtinti bioįvairovę ir genetinę įvairovę. Šios priemonės neabejotinai sustiprintų miško ekosistemų tvarumą.
Kita vertus, būtina įvertinti rūšių migracijos procesus ir jų pasekmes. Pasitraukus ledynmečiui Lietuvą pasiekė mums įprastos miško medžių rūšys, tačiau jų migracijos greitis buvo nevienodas. Pavyzdžiui, liepos įsitvirtino Lietuvoje prieš keliolika tūkstančių metų, o bukas su platanalapiu klevu – tik dabar. Todėl reikia nuspręsti, ar stengsimės „uždaryti duris“ ir stabdyti šį natūralų rūšių plitimo procesą, ar visgi reikėtų stiprinti migruojančių rūšių adaptyvumą, kad jos įsitvirtintų Lietuvos miškuose ir taip padidintų jų bioįvairovę. Sprendimus teks priimti remiantis moksliniais tyrimais, kadangi klaidos šioje srityje sunkiai ištaisomos.
Verta akcentuoti, kad itin svarbų vaidmenį išsaugant ir atkuriant miško ekosistemas atlieka miškininkai. Jų darbas neapsiriboja vien ūkine veikla – miškininkai prisideda prie biologinės įvairovės išsaugojimo, invazinių rūšių kontrolės, miškų atkūrimo ir gamtotvarkos priemonių įgyvendinimo, stebi medynų sanitarinę būklę, planuoja miško priežiūros darbus, siekdami užtikrinti ekosistemų tvarumą, įgyvendina saugomų teritorijų tvarkymo planus ir bendradarbiauja su mokslininkais bei aplinkosaugininkais.
Taigi, miškasodžio dalyviai ne tik prisidėjo prie Lietuvos girių atkūrimo. Mokslininkai kartu su urėdijos specialistais nusprendė tęsti bendradarbiavimą ir ieškoti geriausių minimų problemų sprendimo metodų.
Parengė akad. Darius Danusevičius ir LMA vyriaus. specialistas ryšiams su visuomene dr. Rolandas Maskoliūnas
Virginijos Valuckienės nuotraukos
