Kraštovaizdžio architektas K. Grušas: „pasileidus plaukus“ gimsta kūrybiškiausi projektai
E. Tamošiūno nuotr.
Kraštovaizdžio dizainas – tai ne tik estetika ar funkcionalumas, tai gyvas, nuolat kintantis ryšys tarp žmogaus ir gamtos. Karolis Grušas – kraštovaizdžio architektas, kurio profesinis kelias persmelktas nuoširdžiu rūpesčiu aplinka, kūrybišku požiūriu ir atvirumu tarpdiscipliniškumui. Jo darbai liudija, kad kraštovaizdžio dizainas – tai ilgalaikis procesas, kuriame svarbi ne tik vizija, bet ir gebėjimas įsiklausyti į aplinką bei žmones.
Kiek užtrunka sukurti sodą? Visą gyvenimą…
K. Grušui kraštovaizdžio architektūra – neatsiejama gyvenimo dalis ne tik darbe, bet ir kasdienybėje: ypač lankantis viešosiose erdvėse jis į kraštovaizdžio architektūrą žvelgia specialisto akimis. „To išvengti tiesiog nepavyksta – matai gerus sprendimus, klaidas, tobulintinas vietas, stebi, kaip auga augalai. Tačiau lankantis žmonių sodybose kartais tenka susidurti su žmonių „susinepatoginimu“ ir išgirsti sakant: „Jūs – kraštovaizdžio architektas, o mano sodyboje viskas taip paprasta…“. Tačiau čia jokio kritiško žvilgsnio nelieka – jeigu matau, kad žmogus tvarkosi, stengiasi, prižiūri savo aplinką – belieka tik pasidžiaugti ir patarti. Vieni sunkiausių projektų – kai žmonės prašo patarimų sodybose, kurios yra tvarkomos nuo senų laikų, su savita stilistika, įdedant daug širdies. Tuomet kertasi profesinės žinios ir žmonių asmeninio pasaulio poreikiai“, – darbo specifiką aptaria K. Grušas ir priduria, kad vieni maloniausių projektų yra tie, kuriuose kraštovaizdžio dizaineris gali kurti erdvėse, kurios yra lyg baltas, tuščias popieriaus lapas.
„Darbas VU Šiaulių akademijos botanikos sode – vienas maloniausių projektų. Botanikos sode kiekvieną erdvę turime galimybę vystyti lėtai ir apmąstant. Kiek užtrunka sukurti sodą? Visą gyvenimą. Tai – niekada nesibaigianti kūryba. Dar vienas širdžiai artimas projektas – Chaimo Frenkelio vilos rožynas Šiauliuose. Projektas buvo įgyvendintas kartu su savanoriais – šimtai žmonių atvyko sodinti rožių ir domėjosi kraštovaizdžio architektūra. Dar vienas darbas, kurį nešiojuosi širdyje – pirmasis mano, kaip kraštovaizdžio dizainerio, projektas – privataus, nedidelio sklypo projektas. Tuomet buvo daug streso, neužtikrintumo ir abejonių – tačiau puikus rezultatas tapo motyvuojančiu atpildu“, – pasakoja pašnekovas.
Nuo kraštovaizdžio architektūros priklauso ir oro kokybė
Paklaustas, kuriose erdvėse – viešose ar privačiose – kraštovaizdžio dizaineris gali duoti visišką laisvę kūrybai, K. Grušas tikina: kūrybiškumas nėra apribojamas erdvės. „Žinoma, privačiose erdvėse reikia prisitaikyti prie šeimininko poreikių. Tuomet kūryba ieško tokių sprendimo būdų, kurie netrukdytų šeimininko lūkesčiams. Visada stengiuosi pasiūlyti kūrybiškesnį, drąsesnį variantą. O kartais šeimininkai leidžia „pasileisti plaukus“ ir tuomet įgyvendinami itin įdomūs projektai, užsakovai lieka patenkinti. Viešosiose erdvėse kūrybiškumą iš dalies įrėmina reglamentai, įstatymai. Tačiau jie nėra sugalvoti be priežasties“, – sako K. Grušas.
Kraštovaizdžio dizainas – viena iš raktinių disciplinų, miestams leidžiančių būti tvariems ir žaliems: nuo lietaus vandens valdymo, žaliųjų erdvių kūrimo iki žmogaus psichologinės būsenos gerinimo, ekologijos ir tvarumo klausimų. „Kartais net nebūtina išeiti iš pastato – atidarome langą ir įkvepiame oro. Net ir oro kokybė priklauso nuo to, kokia erdvėje yra kraštovaizdžio architektūra. Kur baigiasi kraštovaizdžio dizainas ir kur prasideda urbanistika? Šiais laikais ribos nebelieka – disciplinos persipina ir viena kitą papildo. Visi Lietuvos miestai yra pakankamai žali, lyginant su kitais Europos miestais, tačiau dar turime kur tobulėti. Lietuvos miestuose – daug žalių erdvių, tačiau jų kokybė galėtų būti geresnė“, – teigia specialistas ir priduria, kad atnaujinami projektai galėtų pasižymėti dar žalesne vizija.
E. Tamošiūno nuotr.
Kylant pragyvenimo lygiui, miestai plečiasi. Šeimos turi po kelis automobilius – atsiranda poreikis infrastruktūros tobulinimui. „Todėl kraštovaizdžio architektų misija yra siekti, kad miestai taptų patrauklia vieta ne tik dirbti, bet ir gyventi. Todėl miestai turi būti kuriami kompaktiškesni, tvaresni, žalesni, infrastruktūros neišplečiant per daug plačiai, nes kažkur pastatytas privatus namas iš natūralios gamtos paima žemės lopinėlį. Vadinasi, norėdami nuvažiuoti pailsėti į gamtą, turime vykti vis toliau, kadangi vis daugiau plotų yra urbanizuojama. Mano manymu, miestai turėtų labiau kondensuotis, kelti daugiabučių, kiemų, parkų kokybę – taip visos lokacijos būtų pasiekiamos dviračiu arba pėsčiomis“, – viziją piešia specialistas.
Sukurti žaliąją erdvę nepakanka – reikia žinių, kaip ją puoselėti
„Manau, kad ateityje kraštovaizdžio architektūra dar labiau suks meno ir mokslo sinergijos link. Šiai sričiai, be abejo, įtakos turės ir dirbtinio intelekto teikiamos galimybės. Neabejoju – ateityje jungsis kraštovaizdžio architektūros ir gamtininkų kompetencijos, o tarpdiscipliniškumas turės dar didesnę pridedamąją vertę. Naudingas bendradarbiavimas su hidrotechnikais, klimato specialistais, gamtininkais, nagrinėjančiais gamtos sistemų valdymą. Elementaru – norint kurti žalesnius miestus, neužtenka pasodinti daugiau augalų. Reikia suprasti, kaip augalai sąveikauja tarpusavyje, kokią įtaką turi buveinėms. Iššūkiai tampa kompleksiniai – ieškant tvarių sprendimų turi dirbti skirtingų sričių komandos. Todėl specialistų žinių bagažas turi būti didelis“, – sako VDU Žemės ūkio akademijos dėstytojas, savo patirtį ir žinias perduodantis studentams.
Pasak K. Grušo, Europoje kraštovaizdžio dizaino specialybės prestižas – itin aukštas, o šios srities profesionalai – kaip niekada paklausūs. „Šiandien kraštovaizdžio dizaineriai susiduria su įvairiais iššūkiais, vienas didžiausių – klimato kaita. Dar – didėja poreikis kurti tvarius, jaukius miestus ir jų erdves. Lietuvoje kraštovaizdžio dizaino mokykla – auganti ir įsišaknijanti. Pavyzdžiui, kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Lenkijoje – yra labai stipri kraštovaizdžio dizaino mokykla ir nuvykus į tas šalis tai labai matoma: naujai projektuojamos viešosios erdvės itin kokybiškos ir įdomios“, – pasakoja K. Grušas ir priduria, kad Lietuvoje ši specialybė yra perspektyviai auganti, o ateityje šių specialistų poreikis tik didės.
