Miškų tylai, aplinkos darnai VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakultetas skamba garsiai
Nuo 1924-ųjų, kuomet buvo įkurta Akademija, iki 2024-ųjų, kai minime Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) 100-mečio jubiliejų, mūsų valstybei teko patirti ne vieną sudėtingą politinį ir ekonominį sukrėtimą. Tačiau visame šiame skaudžių įvykių ir praradimų sūkuryje didžiulė Lietuvos nacionalinio turto dalis – miškai – buvo išsaugoti, jais visada rūpintasi. Ir tai – didžiulis VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto, vienintelio šalyje rengusio ir šiuo metu rengiančio universitetinio lygmens specialistus miškininkystės sektoriui pagal unikalias studijų programas, nuopelnas. Tad 100-mečio sukaktis – išskirtinė proga iš pačių šio fakulteto atstovų išgirsti sėkmės receptą, formuojantį ypatingą miškininkų, o paskutiniaisiais dešimtmečiais – ir ekologijos specialistų bendruomenę, gebančią prisiimti vis naujus iššūkius.
Grįžti į Lietuvą traukė darbinga, pozityvi ir lanksti savosios Alma mater atmosfera
„VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakultetą ką tik pasiekė žinia, kurios laukėme su nekantrumu – mūsų fakulteto mokslininkų grupė (vadovas prof. dr. Darius Danusevičius) laimėjo tarptautinio projekto finansavimą ir drauge su dar 11 mokslo ir valstybinių institucijų iš šešių šalių – Latvijos, Estijos, Lenkijos Švedijos, Danijos ir Vokietijos – pradeda įgyvendinti beveik 2 mln. Eur vertės projektą pagal Interreg Baltijos Jūros regiono programą. Projekto tikslas – sukurti ir adaptuoti miškų genetinio monitoringo sistemą Baltijos jūros regionui. Iki šiol toks monitoringas buvo vykdomas Centrinėje ir Pietų Europoje, tačiau klimato pokyčiai daro įtaką miškams ir pas mus, todėl aktualu turėti efektyvią miškų stebėsenos sistemą“, – džiugia žinia dalijasi projekte dalyvausiantis Miškų ir ekologijos fakulteto jaunosios kartos mokslininkas, Lietuvos mokslų akademijos jaunuoju akademiku 2022-aisiais išrinktas dr. Darius Kavaliauskas.
Pašnekovas į savąją Alma mater po aštuonerių metų yra grįžęs iš Vokietijos, kur Bavarijos miškų genetikos tarnyboje dirbo mokslinį projektinį darbą tarptautiniuose ir vietos valdžios institucijų finansuotuose projektuose.
Paprašytas pasidalyti patirtimi, kaip ir kuo skiriasi mokslinė aplinka turtingiausios Vokietijos žemės Bavarijos laboratorijoje ir VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakultete, pašnekovas teigia, kad svarstyklės tikrai stipriai nesvyra į kurią nors vieną pusę – yra miškų mokslo krypčių, kuriose pirmauja vakariečiai, tačiau yra ir tokių, kuriose lietuviai jau yra netgi stipresni arba sėkmingai darbuojasi kaip lygiaverčiai partneriai. Tai patvirtina Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkų sėkmė dalyvaujant tokiuose aukšto lygio programose kaip „Horizon Europe“, LIFE ar INTERREG, taip pat įvairiuose kitokiuose tarptautiniuose ir nacionaliniuose projektuose.
„Vokietija, būdama turtinga šalis, orientuota labiau į aplinkos apsaugą, o mes siekiame suderinti aplinkosaugą su miškų naudojimu, kad miškai neštų ir ekonominę naudą. Palyginti su kolegomis vakariečiais lietuviai mokslininkai tebesame šiek tiek „alkanesni“, veržlesni, nebijantys išeiti iš komforto zonos ir taip gerokai išlošiame, nes galimybės šiuo metu plėtoti mokslinę veiklą Lietuvoje yra tikrai geros“, –kalba pašnekovas, pastebintis, kad VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto Miško genetikos ir fiziologijos laboratorijoje šiuo metu daug naujos įrangos, reikalingos DNR tyrimams atlikti. Daug galimybių tobulėti universiteto dėstytojams ir mokslininkams atveria ir mobilumo programa ERASMUS+.
Dr. D. Kavaliauskas su šypsena pasakoja, kad jį kelias niekur kitur ir negalėjo atvesti, kaip į VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakultetą, nes yra ne tik užaugęs vienoje vaizdingiausių Lietuvos vietų – Zarasų rajone, bet ir tenykštėje Zarasų Ąžuolo gimnazijoje turėjo puikias biologijos, geografijos mokytojas, motyvavusias pirmiesiems moksliniams tyrimams ir bandymams bei skatinusias dalyvauti gamtos dalykų olimpiadose.
Lietuvos mokslų akademijos jaunasis akademikas, VDU ŽŪA dr. Darius Kavaliauskas
Pats bakalauro studijoms pasirinkęs programą Ekologija ir aplinkotyra, o magistrantūrai – Miško ekologijos kryptį, dr. D. Kavaliauskas ir šiandien yra įsitikinęs, kad jeigu nenorime Lietuvoje pristigti miškininkų, vaikai į šią išskirtinę profesiją turi būti pradėti orientuoti dar besimokydami mokykloje, o universitetinės šios krypties studijos sulaukti atitinkamo valstybės dėmesio. „Studentų Miškų ir ekologijos fakultete nėra sumažėję katastrofiškai, tačiau turint omenyje aukštajam mokslui pritaikytą laisvosios rinkos modelį, nevienodas galimybes regionų jaunuoliams pasirengti brandos egzaminams ir „peršokti“ konkursinio balo patekti į Akademiją kartelę bei esamą šalies demografinę situaciją, ateityje miškininkystės sektoriuje ir specialistų praktikų, ir jaunų protų mokslinėje veikloje ims trūkti vis labiau“, – prognozuoja dr. D. Kavaliauskas.
Jis teigia nuo pat pirmojo kurso Akademijoje patekęs į labai motyvuojančią siekti užsibrėžto tikslo ir žmogiškai jaukią aplinką. „Atsakingai studijuodamas nelikau nepastebėtas“, – su šypsena kalba pašnekovas, prisimindamas, kaip nejučia iš studentiškos auditorijos, paskatintas savo magistro darbo vadovės doc. dr. Janinos Šepetienės ir būsimo mokslinio vadovo prof. dr. Dariaus Danusevičiaus, persikėlė į Miško genetikos ir fiziologijos laboratoriją.
„Vadovas nuolat skatino mane naudotis galimybe stažuotis užsienio universitetuose ir mokslinėse institucijose. 3 mėn. stažavausi Švedijoje, po to 5 mėn. Vokietijoje, po kelias savaites Austrijoje, Slovėnijoje, Danijoje ir kt.). Su jo pritarimu neilgam išvykau ir į Bavariją, tačiau tas „neilgam“ užsitęsė net 8 metus. Tai šiek tiek lėmė ir šeiminės aplinkybės, bet labiausiai – nuolat vienas kitą viję projektai. Tačiau galiausiai esu namuose. Darbinga, pozityvi ir lanksti Miškų ir ekologijos fakulteto atmosfera ir yra pagrindinė priežastis, kodėl šiandien esu Lietuvoje, o ne kur nors kitur“, – komplimentų savajam fakultetui negaili į jį po pertraukos grįžęs mokslininkas.
Asmenybės ugdė asmenybes
Buvęs ilgametis VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Edmundas Bartkevičius šiemet kartu su Akademija švenčia ir asmeninį simbolinį jubiliejų – sukanka 50 metų, kai 1974-aisiais jis pirmą kartą pravėrė Miškų ir ekologijos fakulteto duris, tapęs šio fakulteto pirmakursiu.
Pratęsdamas kolegos dr. D. Kavaliausko mintį profesorius pastebi, kad iš tiesų visais laikais Miškų ir ekologijos fakultetą rinkosi išskirtiniai žmonės, kuriems pozityvi atmosfera, bendradarbiavimas, bičiulystė buvo labai svarbūs dėmenys.
„Pamenu, tais laikais prieš stojamuosius egzaminus vykdavo parengiamieji kursai, į kuriuos susirinkdavo stojantieji iš visos Lietuvos. Regis, tokioje situacijoje turėjome vieni į kitus žiūrėti kaip į konkurentus. Bet užuot taip elgęsi mes draugiškai dalijomės konspektais, mezgėme draugystes ir daugelis tapome bičiuliais visam gyvenimui“, – su šypsena prisimena pašnekovas.
Tapęs studentu E. Bartkevičius teigia fakultete radęs tikrą to meto miškų mokslo ir erudicijos žiedą – doc. Praną Džiaukštą, doc. Lionginą Žuklį, doc. Algirdą ir Mindaugą Navasaičius, prof. Simoną Pileckį, prof. Vaidotą Antanaitį – ne tik miškotyrai nusipelniusį mokslininką, bet ir Sąjūdžio dvasią vėliau į Akademiją atnešusią asmenybę, Lietuvos žmonių išrinktą Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos deputatą, kuris Maskvoje, suvažiavimo sesijoje, sovietams ir visam pasauliui paskelbė, kad Lietuva atkuria savo nepriklausomybę.
„Kokį korifėjų turime fakultete, supratau besimokydamas ketvirtame kurse, kai gavau progą išvykti į studentų mokslinę konferenciją Lvive. V. Antanaitis įdavė man dovanų nuvežti ryšulėlį knygų miškotyros temomis. Kai scenoje dovaną įteikiau, tikėjausi panašaus gesto ir iš šeimininkų ukrainiečių pusės, tačiau jie tik skėstelėjo rankomis, atkreipdami mano dėmesį, kad tai V. Antanaičio vadovaujama mūsiškė Miškotvarkos katedra mokslo pasiekimais ne tik pirmauja Sovietų Sąjungoje ir leidžia mokslo leidinius, bet yra gerai žinoma visoje Rytų Europos erdvėje.
Tapęs V. Antanaičio aspirantu, vėliau dėstytoju, prof. dr. E. Bartkevičius teigia vienintelėje savo gyvenimo darbovietėje patyręs ir labai džiuginančių pakilimų, ir sunkių laikotarpių.
„Atkūrus valstybės nepriklausomybę, centralizuotas mokslo tyrimų finansavimas nutrūko, o lietuviškos finansų sistemos dar neturėjome. Menki atlyginimai vėlavo, šildymo auditorijose ir laboratorijose atsisakėme. Vienu metu netgi teko papildomai įsidarbinti bendrabučio budėtoju, tad kaimynai pašmaikštaudavo, kad nežinia, kokias pareigas tas Bartkevičius Akademijoje iš tiesų eina – mokslo darbuotojo ar sargo“, – šiandien juokiasi prisiminimais besidalijantis buvęs ilgametis Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas.
Buvęs ilgametis VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Edmundas Bartkevičius
Dekanu tapęs 2000-aisiais ir šias pareigas ėjęs net 21 metus, prof. dr. E. Bartkevičius teigia ir šiandien besididžiuojantis tuo, kad Miškų ir ekologijos fakultete pavyko sukurti oficialiai neįformintą, tačiau labai stiprų klasterį, akademinę bendruomenę sujungusį su miškininkais gamybininkais. Tai leido drauge tobulinti studijų procesą, gerai suprasti bei atliepti vieniems kitų lūkesčius ir poreikius.
„Džiaugiuosi, kad šis ryšys išlikęs ir šiandien“, – pastebi šalies miškininkų pasitikėjimą pelnęs ir net 12 metų Lietuvos miškininkų sąjungos prezidento pareigas ėjęs prof. dr. E. Bartkevičius.
Pasak pašnekovo, miškininko profesija dar prieš pora dešimtmečių buvo tokia populiari, kad į dvi studijų programas kasmet buvo priimama po 80 studentų. Tai leido sukurti ir daugiau programų, dalis kurių sėkmingai gyvuoja iki šiol. Populiari tarp stojančiųjų tapo studijų programa Laukinių gyvūnų ištekliai ir jų valdymas. Prie šios studijų programos populiarinimo daug prisidėjo 2008 m. įkurta Medžioklėtyros laboratorija ir jos pirmasis vadovas doc. dr. Kęstutis Pėtelis. Entuziazmu ir naujomis idėjomis nenusileidžia ir dabartinis vadovas dr. Artūras Kibiša.
Prof. dr. E. Bartkevičius atkreipia dėmesį, kad fakultetas turi ir giliausias šalyje aplinkosaugos krypties mokslo ištakas dar nuo to laiko, kai fakultete dirbo prof. Tadas Ivanauskas – jau šeštajame dešimtmetyje būsimiesiems miškininkams pradėtas dėstyti aplinkosaugos dalyko kursas.
„Vėliau Miškininkystės katedra keitė pavadinimą ir tapo Miškininkystės ir gamtos apsaugos katedra, o 1994-aisiais pribrendo laikas pradėti įgyvendinti ir studijų programą Taikomoji ekologija. Šią fakulteto mokslinių tyrimų ir studijų lauko plėtrą 2008-aisiais vainikavo viso fakulteto pavadinimo pakeitimas į esamąjį ir šiuo metu. „Mano manymu, istoriškai tai buvo labai teisingas sprendimas“, – teigia prof. dr. E. Bartkevičius, atkreipiantis dėmesį, kad Miškų ir ekologijos fakulteto rengiamiems ekologams suteikiamas labai platus kompetencijų spektras. Ir tai esminis skirtumas nuo panašaus profilio studijų programų kitose šalies aukštosiose mokyklose.
Prof. dr. E. Bartkevičius ragina atkreipti dėmesį ir į dar vieną išskirtinį Miškų ir ekologijos fakulteto veiklos dalį. Tai – istorinės atminties saugojimas. „Prof. Vaidoto Antanaičio knygą „Gyvenimo liudijimai“ ir prof. habil. dr. Romualdo Deltuvo, Žemės ūkio akademijos rektoriaus pareigas ėjusio 2004–2011 metais, knygą „Povilas Matulionis: ateities pradžia – tai mes“ laikau neįkainojamomis vertybėmis Akademijos istorijos metraštyje“, – teigia pašnekovas.
Ilgametis Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas atskleidžia, kad nemažas iššūkis net ir aukščiausios kvalifikacijos dėstytojams būdavo fakultete organizuojami kvalifikacijos kėlimo kursai, į kuriuos susirinkdavo gausios grupės miškininkų praktikų.
Tai buvo nuostabus abipusio ryšio sutvirtinimas, skatinęs dėstytojus pasitempti, o kursantus – naudotis galimybe įgyti naujų žinių.
Linkėdamas ir naujajame Akademijos veiklos šimtmetyje darbuotis „atsiraitojus rankoves“, buvęs ilgametis Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas šiandien neabejoja dėl vieno – darbščiai, kūrybingai ir susitelkusiai fakulteto bendruomenei visi darbai ir iššūkiai yra įveikiami.
Geriausiai kalba žmonių darbai
VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Vitas Marozas teigia, kad fakultetas šiuo metu iš tiesų darbuojasi „atsiraitojęs rankoves“ – tiek mokslo srityje, tiek įgyvendindamas modernias studijų programas, didindamas tarptautiškumą ir socialinę partnerystę. Šios veiklos rezultatas – sėkmingai dirbantys absolventai Valstybinių miškų urėdijoje, Aplinkos ministerijoje, Aplinkos apsaugos agentūroje, Aplinkos ir apsaugos departamente, Valstybinių saugomų teritorijų tarnyboje, Valstybinių miškų tarnyboje, mokslo ir studijų institucijose, verslo įmonėse bei patys sukūrę nuosavus verslus.
VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Vitas Marozas
„Miškų ir ekologijos fakulteto uždavinys – kurti ir skleisti miškotyros, ekologijos ir aplinkotyros, aplinkos inžinerijos ir su jomis susijusių mokslo krypčių žinias, siekiant darnaus miško ir visų kitų biologinių išteklių naudojimo bei žmogui ir gyvūnams darnios, saugios gyvenimo aplinkos sukūrimo. Džiaugiamės, kad nuolat atnaujinamos mūsų studijų programos sulaukia Lietuvos ir užsienio studentų dėmesio. Pavyzdžiui, ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba dėstomos magistantūros studijų programos Ekologija ir klimato kaita rengiami ekologijos magistrai, išmanantys klimato kaitos poveikį ekosistemose vykstantiems procesams, gamtotvarkos ir aplinkosaugos principus bei sistemas, rūšių įvairovę ir jos pasiskirstymą lemiančius veiksnius, gebantys numatyti klimato kaitos sąlygotus aplinkos pokyčius, identifikuoti ekologines, klimato kaitos problemas ir siūlyti jų sprendimo būdus, kurti gamtotvarkos ir aplinkosaugos strategijas, priimti inovatyvius sprendimus, novatoriškai ir konkurencingai dirbti šiuolaikinėje ekonominėje erdvėje, didinant ekosistemų adaptyvumą, užtikrinant ekosistemines paslaugas. Klimato krizės kontekste visos šios kompetencijos yra ypač aktualios“, – neabejoja Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas, pastebintis, kad 2023-aisiais atnaujinta ir fakulteto pamatinė II pakopos studijų programa Miškininkystė. Tai padaryta reaguojant į šalies miškų sektoriui kylančius naujus iššūkius, vis sparčiau diegiamas inovacijas bei tarpdisciplininių kompetencijų įgijusių specialistų poreikį darbo rinkoje.
Pasak pašnekovo, studijuoti programoje gali ne tik miškininkystės bakalaurai, kaip buvo iki šiol, bet ir baigusieji kitas I pakopos studijų programas. Tai skatina miškininkystės magistrantūros studijų prieinamumą, lankstumą, tarptautiškumą bei didina miškininko profesijos kompetencijų aprėptį.
„Miško paskirtis šiuo metu yra kur kas platesnė nei medienos gamyba, todėl ir šiuolaikinė miškininkystė neapsiriboja rutininių procedūrų vykdymu – miškininkas privalo gebėti priimti efektyvius sprendimus. Mūsų tikslas – parengti teoriškai stiprius, kritiškai ir kūrybiškai mąstančius ir gamtą pažįstančius bei mylinčius, šiuolaikines technologijas išmanančius specialistus, gebančius auginti ekologine, ekonomine ir socialine prasme tvarų mišką, turinčius fundamentinių žinių apie miško ekosistemų bei viso miškų sektoriaus funkcionavimą ir gebančius taikyti įgytas žinias ir mokslo naujoves tvaraus, daugiatikslio miškininkavimo praktikoje, atsakingus tiek už ekosistemų tvarumą, tiek ir už miško indėlį į visuomenės gerovę besikeičiančiomis aplinkos sąlygomis“, – dėsto pašnekovas.
Mokslininko pastebėjimu, fakultete tebeišlieka populiarios ir ištęstinės magistrantūros studijos. Programoje Laukinių gyvūnų ištekliai ir jų valdymas studijuoja jau dirbantys asmenys, kuriems aktualu įgyti laukinių gyvūnų biologijos ir ekologijos, populiacijų tvarkymo, racionalaus jų išteklių naudojimo bei apsaugos besikeičiančiomis antropogeninio poveikio sąlygomis srityje žinių bei gebėti šias žinias kūrybiškai pritaikyti.
Pasak prof. dr. V. Marozo, kelios paminėtos studijų programos ar keli išvardyti mokslo projektai – tik menka dalis Miškų ir ekologijos fakulteto bendruomenės pasišventimo bendram tikslui rezultatų. „Juk ne veltui sakoma, kad miškas ir miškininkai mėgsta tylą. Tad geriau už mus tegul kalba mūsų darbai“, – su šypsena reziumuoja VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas.
