Organizaciniai ir IT palaikomi modeliai vietinių maisto rinkų augimui, siekiant užtikrinti aprūpinimą maistu Baltijos jūros regione ir Ukrainoje
Vytauto Didžiojo univeristeto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Bioekonomikos plėtros fakulteto prof. dr. Vilma Atkočiūnienė ir doktorantė Aušra Žliobaitė 2025 m. liepos 9–13 dienomis Krokuvoje, Lenkijoje, dalyvavo Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto organizuojamame renginių cikle „Trumposios maisto tiekimo grandinės integravimas maisto saugumui užtikrinti“. Renginiai yra dalis Švedijos instituto finansuojamo projekto „Organizaciniai ir IT palaikomi modeliai vietinių maisto rinkų augimui, siekiant užtikrinti aprūpinimą maistu Baltijos jūros regione ir Ukrainoje“ (SFSC4FOODSEC).
Projekto tikslas – sukurti mokymosi ir paramos tinklą tiems, kurie formuoja trumpas maisto tiekimo grandines (TMG) vietinėse rinkose Baltijos jūros regione ir Ukrainoje, siekiant dalytis patirtimi, ugdyti gebėjimus ir kurti bendrus IT paramos mechanizmus, kurie skatintų stabilias ir atsparias maisto sistemas.
Įgyvendinant SFSC4foodsecurity tinklaveikos projektą, susitiko partneriai iš Lenkijos, Švedijos, Lietuvos, Latvijos ir Ukrainos bei atstovai iš Krokuvos maisto sektoriaus, savivaldos institucijų. Taip pat buvo lankomi Krokuvos trumpųjų maisto tiekimo grandinių gerieji pavyzdžiai. Šių susitikimų tikslas buvo įvertinti, kaip trumpųjų maisto tiekimo grandinių plėtra galėtų prisidėti prie maisto saugumo užtikrinimo Krokuvos metropolinėje zonoje, taip pat Baltijos regiono šalyse ir Ukrainoje.
Pirmosios susitikimų dienos renginyje dalyvavo dokt. Aušra Žliobaitė iš Žemės ūkio rūmų (Lietuva), prof. dr. Vilma Atkočiūnienė iš Vytauto Didžiojo universiteto (Lietuva), Aiva Apsa Kisemice iš Kaimo plėtros forumo (Latvija), Lisa Blix Germundsson iš Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto (Švedija), pirmasis Krokuvos mero pavaduotojas Stanisław Mazur, Krokuvos „Jednosc“ fondo, kurio pagrindinė veikla organizuoti šviečiamasias veiklas Ukrainos pabėgelių vaikams ir paaugliams bei kurti tvirtesnius Lenkijos ir Ukrainos santykius, vadovė Olena Postolnyk, Rafał Serafin iš „IsoTech“ (Lenkija) ir Krzysztofas Gorlichas, vadovaujantis Krokuvos tarpinstitucinei darbo grupei, rengiančiai Krokuvos plėtros strategiją 2030/2050, kurios viena iš sričių trumpųjų maisto tiekimo grandinių plėtra bei apsirūpinimo maistu saugumas.
Renginiuose buvo nagrinėjamas trumpų maisto tiekimo grandinių, susietų su nepramoniniu žemės ūkiu Krokuvos metropolinėje zonoje, potencialo užtikrinant aprūpinimą maistu krizės metu klausimas.
Rytų Lenkija pasižymi stipriomis žemės ūkio tradicijomis ir gamina daug bei įvairių maisto produktų, tačiau Krokuvoje trumpųjų maisto tiekimo grandinių plėtra susiduria su didelėmis kliūtimis. Mieste gyvena apie milijoną gyventojų, tačiau vietos organizacijos, nesuvokdamos maisto saugumo svarbos, mieliau investuoja į miesto infrastruktūrą, parkus ir poilsio zonas. Klimato kaitos ir užsienio kapitalo (Prancūzijos, Anglijos) įtaka dar labiau spartina miesto plėtrą, išstumia vietos žemės ūkį, o ūkininkai savo ūkius perkelia į Vidurio Lenkiją ar kitus regionus.
Nebeužtenka „vietos“ miesto gyventojams ir turistams pamaitinti vietos ūkininkų pagamintais produktais Krokuvoje. Kyla klausimas, kiek miestas gali būti saugus apsirūpinant maisto produktais, kai gamintojai nutolę dideliais atstumais. Ar stambūs monoūkiai gali užtikrinti pakankamą saugumą siekiant apsirūpinti maisto produktais? Viena iš galimų sprendimo krypčių – skatinti smulkius ūkius neišsikelti, stiprinti jų galimybes gaminti ir vietoje parduoti maisto produktus. Tam būtini modernūs skaitmeniniai sprendimai, palengvinantys logistiką ir vietos produktų prieinamumą.
Lenkijos žemės ūkis patiria didelį spaudimą iš aplinkosaugininkų, urbanistų ir miesto gyventojų, dažnai pralaimėdamas šioje interesų kovoje. Krokuvos savivaldybėje būti ūkininku tampa vis sudėtingiau. Prekybos centruose matomas maisto perteklius dažnai užgožia sąmoningą supratimą, iš kur maistas atkeliavo, ir mažina ūkininkų darbo vertinimą. Geriausios ūkininkavimui tinkamos žemės, kurias galima drėkinti upių vandeniu, dažniausiai atitenka miesto plėtrai.
Lenkijos žemės ūkis pasižymi smulkių, šeimos pagrindu valdomų ūkių gausa, kurie, nepaisant riboto masto, palaiko kaimo ekonomiką ir tradicijas. Trumposios maisto tiekimo grandinės (TMTG) strategija šiems ūkiams suteikia galimybę stiprinti tiesioginius ryšius su vartotojais, didinti pelno maržas, sumažinti priklausomybę nuo tarpininkų ir skatinti ekologines praktikas. Jos taip pat stiprina bendruomenes per dalyvavimo modelius ir skatina kaimo vietovių plėtrą.
Investicijų į TMTG privalumai apima aplinkosaugą – mažesnes transporto emisijas ir biologinę įvairovę, ekonominį pelną per tiesioginę prekybą ir bendradarbiavimą, socialinę naudą per bendruomeniškumą bei dalyvaujamąjį valdymą per daugiapakopes partnerystes. Tuo pačiu metu yra iššūkių: ribotas produkcijos mastas, sudėtinga reguliacinė aplinka, konkurencija su industrializuotomis sistemomis bei bendradarbiavimo ir galios disbalanso problemos.
Susitikime Krokuvos vicemeras Stanisław Mazur pabrėžė poreikį aiškiai įvardyti TMTG vaidmenį miesto strategijoje. Buvo išskirti keli esminiai aspektai:
- Vietos paklausos kūrimas – viešieji pirkimai (ypač mokykloms ir viešosioms įstaigoms) galėtų tapti pagrindine priemone skatinti vietos ūkininkus gaminti maisto produktus.
- Turgaviečių ir maisto rinkų atgaivinimas Krokuvos mieste ir priemiestyje – jos gali tapti alternatyva prekybos tinklams ir prisidėti prie gyvybingų viešųjų erdvių kūrimo.
- Maisto infrastruktūros stiprinimas – būtina gerinti logistiką, sandėliavimą, plėtoti skaitmenines platformas, kurios leistų gamintojams tiesiogiai pasiekti vartotojus.
- Partnerystės valdymas – sėkminga vietos maisto politika įmanoma tik bendradarbiaujant su regiono savivalda, ūkininkais, universitetais, NVO, verslo atstovais ir vietos maisto produktų vartotojais.
Svarbią patirtį pristatė Anatolijus Tkačukas iš Ukrainos Pilietinės visuomenės instituto. Jo teigimu, karo metu paaiškėjo, kad gerai išplėtota vietos gamyba nėra prabanga, o gyvybiškai būtina sąlyga. Nors buvo sunaikinta milijonai tonų grūdų ir sandėlių, užminuoti laukai ir sugriauta logistikos infrastruktūra, Ukraina nepatyrė bado. Vietos bendruomenės, savivaldybės ir smulkūs ūkininkai išplėtojo daržus, bendruomenines iniciatyvas, sukūrė vietines maisto rinkas ir taip užtikrino aprūpinimą maisto produktais. Ši patirtis rodo, kad maisto suverenitetas yra neatsiejamas nuo nacionalinio saugumo. Krokuvai tai signalas ruoštis galimiems tiekimo sutrikimams, kurie gali kilti ne tik dėl karo, bet ir dėl klimato kaitos ar pandemijų.
Latvijos kaimo forumo atsparumo ir darnaus vystymosi specialistė Aiva Apša-Ķīšeniece pažymėjo, kad Ryga yra vienas iš 116 miestų, kurių atstovai pasirašė Milano miesto maisto politikos paktą (MUFPP) – susitarimą, kuriame įsipareigojama plėtoti maisto politiką ir tvarias maisto sistemas, kurios būtų įtraukios, lanksčios, saugios ir įvairios, teiktų sveiką ir maistą visiems, mažintų tausoti ir išsaugoti biologinę įvairovę, tuo pačiu prisitaikant prie klimato kaitos padarinių ir sušvelninant jų poveikį.
Projekto „Organizaciniai ir IT palaikomi modeliai vietinių maisto rinkų augimui, siekiant užtikrinti aprūpinimą maistu Baltijos jūros regione ir Ukrainoje“ (SFSC4FOODSEC) lyderė prof. dr. Lisa Blix Germundsson iš Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto (SLU), Konsultavimo paslaugų kompetencijų centro pristatė projekto rezultatus, pasidalijo Švedijos trumpųjų maisto tiekimo grandinių vystytojų patirtimi ir mokslinių tyrimų rezultatais.
Rafał Serafin iš „IsoTech“ (Lenkija), trumpųjų maisto tiekimo grandinių konsultantų tinklo CORONET pristatė APPETIT platformos funkcionavimo ypatumus. Buvo pažymėta, kad regioniniu lygmeniu yra galimybių plėtoti TMTG ir nacionalines inovacijas glaudžiau bendradarbiaujant. BŽŪP strateginių planų suderinimas galėtų atverti finansavimo ir politikos įgyvendinimo sinergiją, o siūlomas Baltijos šalių maisto ir gėrimų parduotuvių tinklas pagal SFSC4FOODSEC iniciatyvą suteikia platformą keistis žiniomis ir bendrai išsakyti pozicijas. Besiformuojantis Krokuvos miesto ir kaimo partnerystės modelis yra prototipas, kurį būtų galima pritaikyti visame regione, ypač jeigu jį paremtų ES miestų darbotvarkės finansavimo mechanizmai. Dabartinė maisto saugumo krizė, kurią pabrėžia atsparūs Ukrainos neoficialūs tinklai, yra ir iššūkis, ir galimybė pozicionuoti maisto ir gėrimų pardavimus kaip esminius į krizes reaguojančių maisto sistemų komponentus. 
Viename iš renginių prof. dr. V. Atkočiūnienė pristatė TMTG plėtros ypatumus Lietuvoje. Mokslininkė pažymėjo, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos Lietuvoje skatinamos maitinti vaikus ekologiškais bei nacionalinės kokybės vietos produktais. Nuo 2019 m. įgyvendinama nacionalinė programa palaiko tokį maitinimą, o pastaraisiais metais parama išaugo tiek finansine apimtimi, tiek dalyvaujančių darželių skaičiumi. Parama kompensuoja kainų tarp intensyviai užaugintos ir ekologiškos bei nacionalinės kokybės produktų skirtumus ir skiriama ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, kurios didžiąją dalį maisto perka pagal kokybės sistemas.
Lietuvos maisto produktų rinkoje dominuoja stambūs prekybos tinklai, kurie valdo apie 77 % visos rinkos, o vietos ūkininkai dažniausiai neturi galimybės tiesiogiai patekti į didžiąją rinką. Dėl to smulkieji ir vidutiniai ūkiai patiria žemą pelningumą, turi silpną derybinę galią ir nesutelkia išteklių. Vartotojų pasitikėjimas vietos produkcija taip pat išlieka menkas. Vartotojų poreikis sveikatai palankiai, vietoje užaugintai produkcijai dažnai nėra patenkinamas.
Siekiant spręsti šias problemas, rekomenduojama skatinti ūkininkų kooperaciją, didinti vietos produktų vertę, formuoti sveikos mitybos įpročius, skatinti viešąjį sektorių pirkti vietos maisto produktus bei didinti gyventojų perkamosios galios ir sveikatai palankių produktų prieinamumą.
TMTG organizavimas gali būti tiek privatūs ūkių sprendimai, tiek viešojo sektoriaus ir pilietinių iniciatyvų partnerystės rezultatas. Dabartinė situacija pasižymi siauru vietos produktų asortimentu, didelėmis savikainomis, žemu ūkininkų verslumu ir ribotu prisidėjimu prie vietos ekonomikos stiprinimo.
Ideali vietos maisto sistema Lietuvoje būtų tinklinė, apimanti visą procesą nuo ūkininkavimo, perdirbimo, pardavimo iki vartojimo ir atliekų tvarkymo. Ji remtųsi įvairiais verslo modeliais (B2C, B2B, B2G), apjungtų kooperuotas ir pavienių ūkių TMTG bei plėtotų bandomuosius ir įvairių suinteresuotųjų dalyvavimu pagrįstus projektus. Vietos produktų koncentracija, geografinė padėtis, gyventojų tankumas ir infrastruktūra būtų vertinami planuojant tiekimo grandines. Pereiti prie idealaus modelio siūloma per bendruomenines sistemas, multifunkcinius centrus arba maisto dalijimosi HUB’us, kur ūkininkai koordinuotų vietos šviežių produktų rinkodarą, paskirstymą ir dalinį perdirbimą prieš pateikimą vartotojams ar didmenininkams.
Projekto partneriai iš Švedijos, Lenkijos, Latvijos, Lietuvos ir Ukrainos atliko nacionalines TMTG poreikių analizes. Jos atskleidė bendras kliūtis:
- stambių prekybos tinklų dominavimą (daugiau nei 70 % rinkos Lenkijoje ir Lietuvoje),
- menką paramą smulkiesiems gamintojams,
- vartotojų įpročius prioritetą teikti patogiam pirkimui ir pigesniems produktams,
- logistikos bei infrastruktūros spragas.
Kartu buvo identifikuoti ir „tiltai“, jungiantys šalis:
- Lietuvos mokyklų maitinimo programos, įtraukiančios vietos produktus,
- Lenkijos 2017 m. žemės ūkio mažmeninės prekybos įstatymas ir Lietuvos Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymai (2023 m.), kurie supaprastino tiesioginę prekybą,
- Latvijos žalieji viešieji pirkimai,
- Švedijos švietimo apie vietos maisto vertę kampanijos,
- Ukrainos bendruomeninės iniciatyvos bei skaitmeninės maisto prekybos platformos.
Antrąją susitikimų dieną projekto partneriai dalyvavo Krokuvos miesto savivaldybės, regioninės valdžios, konsultavimo centrų, ūkininkų, universitetų, NVO, restoranų ir turgaviečių atstovų diskusijose. Diskusijose akcentuota:
- būtinybė išsaugoti žemės ūkio paskirties žemes miesto ir priemiestinėse teritorijose,
- mažo masto ūkininkavimo, bendruomeninių daržų, mokyklų sodų ir ūkininkų turgelių vaidmens stiprinimas,
- poreikis sistemingai integruoti maisto klausimus į miesto plėtrą ir žemėtvarkos planavimą,
- poreikis pripažinti vietos maisto produktus ir plėtoti kritinę infrastruktūrą, vietos maisto sistemas.
Sutarta, kad reikalingi reguliarūs suinteresuotųjų šalių susitikimai, o Krokuva galėtų inicijuoti valstybinės žemės ūkio biržos sukūrimą, skirtą tiek didmeninei, tiek mažmeninei prekybai vietos produktais.
Diskusijų metu taip pat buvo pabrėžta, jog trumpųjų maisto tiekimo grandinių plėtra yra daugiau nei ekonominė galimybė – tai miesto atsparumo, tvarumo ir socialinės sanglaudos pagrindas. Krokuva, bendradarbiaudama su Baltijos regiono partneriais ir pasitelkdama Ukrainos patirtį, turi galimybę tapti viena iš pirmaujančių Europos miestų, pripažįstančių vietos maisto sistemas kaip kritinę infrastruktūrą ir tvarios plėtros prioritetą.
Paskutines dvi susitikimų dienas projekto partneriai lankė gerosios praktikos pavyzdžius, diskutavo apie TMTG vystytojų diegiamas inovacijas, politikos priemones ir naujus projektus.
SFSC4FOODSEC projektą finansuoja Švedijos institutas
