Profesionalas, padėjęs Lietuvos moderniosios sodininkystės pamatus
Šiomis dienomis minime mokslininko, pedagogo, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) profesoriaus Vlado Venskutonio 100 – ąsias gimimo metines. Oficialieji šaltiniai skelbia, jog tai – stipriausias to meto savo srities profesionalas, Lietuvos moderniosios sodininkystės mokyklos kūrėjas, ilgametis Agronomijos fakulteto dekanas, Sodininkystės ir daržininkystės katedros vedėjas, vadovėlių ir mokslinių straipsnių autorius. Tačiau šiandien simbolinė proga prisiminti ir tai, koks prof. Vladas Venskutonis buvo žmogus – tėvas, mokytojas ir kolega.
Dėstytojas, kuris girdėjo medžių širdį
„Mudu su prof. V. Venskutoniu abu esame „frediniai“ – prieš stodami į Lietuvos žemės ūkio akademiją (šiuo metu VDU ŽŪA – aut. past.) jau buvome baigę Kauno priemiestyje Fredoje anuomet veikusį žemės ūkio technikumą. Ten buvo tikra Lietuvos sodininkų kalvė“, – prisimena šiandien daugeliui savo entuziastingais patarimais iš TV ekranų gerai pažįstamas bitininkystės ir sodininkės žinovas VDU ŽŪA doc. Algirdas Amšiejus. Tačiau akivaizdžiai su profesoriumi pašnekovas pasakoja susipažinęs jau tapęs Žemės ūkio akademijos studentu.
„V. Venskutonis paskaitų metu nežymėdavo studentų lankomumo, bet aš vis tiek visada sėdėdavau tik pirmajame suole. Technikume buvau gerai išmokytas praktinių dalykų, o štai profesorius savo moksliniais argumentais sugebėjo šias žinias transformuoti į visiškai naują lygmenį.
Vienintelė „multimedija“, kuria tais laikais naudojosi dėstytojai, galėjo būti tik popieriniai plakatai. Tituluotas profesorius, beje, tapęs juo tiems laikams labai anksti, 49 – nerių, pats plakatus atsinešdavo į auditoriją, pats pakabindavo ant sienos ir imdavo žerti perliukus apie tuo metu naujausius sodininkystės srities mokslo tyrimus, aiškinti augalų fiziologijos niuansus, neįtikėtinas jų selekcijos galimybes.
Visą gyvenimą esu jam dėkingas už suformuotą mokslinį požiūrį į profesiją, už įskiepytą kantrybę išlaukti savo darbo rezultatų, nes sodininkystėje jie ateina tikrai labai negreitai. V. Venskutonis buvo nepaprastai inteligentiškas žmogus – šiandien tokių asmenybių reta. Tačiau pats jis „inteligentais“ vadindavo jautrius sodo augalus. Pavyzdžiui, įvežtinius abrikosus, persikus patarinėjo prižiūrėti ypač atidžiai – žiemą po jais supilti daugiau sniego, kad žemėje ilgiau išsilaikytų pašalas. Nes tuomet šie vaismedžiai vėliau sužydės ir jų žiedų nepakąs pavasarinės šalnos. Atrodytų, taip elementaru, bet kiti kažkodėl to nesugalvojo. V. Venskutonis buvo neprilygstamas profesionalas, sakytum, girdėjęs sodo širdies pulsą“, – kalba A. Amšiejus.
O štai asmeninė pašnekovo pažintis su dekanu įvyko gana neįprastomis aplinkybėmis. Ji, A. Amšiejaus pastebėjimu, atskleidė, koks V. Venskutonis buvo empatiškas žmogus.
„Antrajame studijų kurse sukūriau šeimą, bet neturėjome su žmona nei kur, nei iš ko gyventi, todėl svarsčiau pradėti dirbti ir pereiti į neakivaizdinį skyrių. Vis dėlto išdrįsau kreiptis į dekaną ir tiesiai šviesiai jam pasakiau: yra du paukščiai – lakštingala ir žvirblis. Tik vienas muzikos akademijoje baigęs stacionarą, o kitas – neakivaizdinį skyrių. Profesorius visada buvo labai rimto veido. Bet tąsyk lyg ir šyptelėjo, po to paklausė: „Tai kodėl toks jaunas vedai?“ Teko prisipažinti, kad kitaip negalėjau – žmona iš to paties Fredos technikumo, jau pradėjusi dirbti mūsų akademijos lauko bandymų stotyje, tik atlyginimas labai menkas. „O, tai judu rimti žmonės!“- pagyrė ir davė nurodymą skirti mudviem šeimyninį bendrabutį. Jei V. Venskutonio požiūris į asmeninę mano, vos antrakursio studento, problemą būtų buvęs abejingas, šiandien nebūčiau tuo, kuo esu, nes jis suteikė galimybę rimtai atsidėti vien mokslui, kuriuo degė pats“, – įsitikinęs kalba A. Amšiejus.
Negerbti profesoriaus argumentų buvo neįmanoma
To įrodymas – prof. V. Venskutonio iniciatyva sukurtas Žemės ūkio akademijos pomologinis sodas. Jame buvo sukaupta didžiulė vaismedžių ir vaiskrūmių kolekcija, aklimatizuojamos, aprobuojamos, vertinamos įvairiausios jų veislės. Taip pat ir vakarietiškos, kurių egzempliorių V. Venskutonis sugebėdavo gauti per Maskvą. Aktyviai buvo bendradarbiaujama ir šiltesnio nei Lietuvoje klimato juostoje dirbančiais Ukrainos mokslininkais. Taip iš užsienio į Lietuvą atkeliavo sedulos, aktinidijos, abrikosai, persikai.
„Profesoriaus dešinioji ranka buvo sodui vadovavęs, sakyčiau, sodininkų sodininkas Petras Lanauskas. Jiedviem net nereikėdavo kalbėtis – Petras mažakalbį profesorių suprasdavo vien iš žvilgsnio. Man sodininkystė studijų metais buvo tarsi liga ir pomologiniame sode praleisdavau kiauras dienas. V. Venskuronį ten matydavau nuolat. Sykį P. Lanauską net paklausiau, gal profesorius pykta, kad su manim nekalba? „Jis ne kalba, o dirba“, – atsakė Petras. Iš tiesų reikėjo matyti vaizdą, kaip profesorius dirbo! Būdavo, išlipa iš savo volgos, koks oras bebūtų, būtinai apsiauna botais – net ir tai jis darydavo pedantiškai. Tada eina prie savo puoselėjamų aktinidijų – nuo vieno žiedo kuo atsargiausiai nuskabo kuokelius, tada eina prie kito augalo ir šio žiedo kuokelius taip pat atsargiai perneša ant pirmojo piestelės. Tada žiedą apriša marle, kad, neduok Dieve, bitė neužsikristų ir „neteisingai“ neapdulkintų. Profesorius, kurdamas lietuviškas aktinidijų veisles, dirbo kone 20 metų. Stebina, kaip jis sugebėjo numatyti ateitį, kad aktinidijos anksčiau ar vėliau vis tiek išsikovos savo vietą. Ir šiandien jų paklausa iš tiesų sparčiai auga“, – stebisi pašnekovas.
Tais laikais propagandos netrūko ir sodininkams buvo peršama auginti tam tikrų tarybinių veislių obelis, nors jų vaisių skonis, A. Amšiejaus žodžiais, buvo ne geresnis nei žalių bulvių. Todėl mokomųjų praktikų metu profesorius mosteldavo ranka P. Lanauskui, kad prie tokius niekam tikusius vaisius vedančių medžių studentų jis nė nevestų.
„V. Venskutonis visada turėjo tik jam būdingą rankos mostą. Jei ranką nuleido, suprask, jo argumentas paremtas mokslu, ir kitaip, nei pasakė, nebus. Dėl šito tiesumo profesorių ne visi mėgo, bet jo žodžio, ne iš piršto laužto, o paremto ilgamečiais bandymais, negerbti negalėjo“, – neabejoja A. Amšiejus, prisimenantis, kad bene vienintelės akimirkos, kada profesorius leisdavo sau atsipalaiduoti, būdavo su studentais rengiamos pomologinio sodo derliaus degustacijos, kai užrištomis akimis tekdavo atspėti ne tik obuolio veislę, bet ir veislės rūšį. O jų, vien antaninių, priskaičiuojama daugiau nei dešimtis. „Tradiciją susitikti su kolegomis žiemos viduryje ir įvertinti tų metų derlių, paskanauti egzempliorių, kuriais labiausiai didžiuojamės, esame išlaikę iki šiol. Nes šis ritualas taip pat yra V. Venskutonio mokyklos dalis“, – neabejoja A. Amšiejus.
Tebedžiugina drauge su tėvu sodintas sodas
„Kartą savo garbaus amžiaus mamą atvežiau parodyti VDU ŽŪA teritorijoje vykusios tarptautinės žemės ūkio parodos. Apžvelgusi gausią ekspoziciją mama tąsyk pasakė: „Tėvas būtų patenkintas“. Turiu prisipažinti, kad tai buvo didžiausias mano darbo įvertinimas, nes pats tėvas gyvenime pagyrimams nebuvo dosnus“, – paprašytas pasidalyti prisiminimais apie prof. V. Venskutonį kalba vyriausiasis iš trijų jo sūnų VDU ŽŪA doc. Virginijus Venskutonis, kurio vadovaujama komanda jau daugiau nei du dešimtmečiai rengia reikšmingiausias agroprofilio parodas Baltijos šalyse. (Prof. Vlado Venskutonio sūnus Donatas Venskutonis šiandien yra šalyje žinomas chirurgas, sūnus Kęstutis Venskutonis – verslininkas.)
Virginijus Venskutonis su šypsena svarsto, kad, tikėtina, kadaise nelengva buvo abiem pusėms – vaikams, kai abu tėvai pedagogai, mat ir mama dirbo chemijos mokytoja, ir tėvams, auginusiems tris judrius berniukus.
Pašnekovo teigimu, jų šeimoje veiksmingiausiais auklėjimo įrankiais buvo laikomas griežtas tėvo žvilgsnis ir darbas. „Tėvas ypač puikiai suprato darbo vertę – pats su jaunėliu broliu atokiame Ciruliškių kaime Trakų rajone išaugintas našlės mamos, jis mokytis į technikumą Kaune ne atvažiavo, o atėjo pėsčias, nes važiuoti nebuvo už ką. Kai vėlesniais metais važiuodavome aplankyti ten gyvenusios močiutės, tėvas manęs net visai mažo ant rankų nenešdavo – iš žilvičio vytelės susukdavo „vairą“ ir kelis kilometrus per mišką „nuvažiuodavau“ pats“, – prisimena pašnekovas.
Pats tėvas netrukus iš tiesų pradėjo vairuoti volgą – tiems laikams prabangų automobilį. Jį įsigijo iš honoraro, gauto už parašytą sodininkystės vadovėlį ir žmonos turėtų bei valstybės išpirktų obligacijų. Sūnus Virginijus prisimena, kad automobilis visų pirma tarnavo kaip šviečiamoji priemonė, nes beveik kiekvieną savaitgalį juo šeima išsiruošdavo į keliones po žymiausias Lietuvos vietas.
Venskutoniai turėjo ir vasarnamį Palangoje, tiksliau – 12 kv. metrų kambariuką kooperatiniuose akademijos darbuotojų poilsio namuose.
„Kadangi kambarys buvo mažas, su viduriniuoju broliu nakvodavome toje pačioje volgoje. Ir tai buvo puiku. Bet, tikėtina, kad per vasarą Palangoje nebūčiau be darbo, kiekvieną dieną nuo pusryčių iki pietų privalėjau sėdėti prie stalo ir iš vieno sąsiuvinio į kitą perrašinėti tėvo užrašus apie sodininkystę. Paties tėvo rašysena buvo kaligrafiška – kito taip gražiai rašančio žmogaus gyvenime nesu sutikęs. Gal tėvas tikėjosi ir mane to išmokysiąs. Man atrodo, kad šiuo atveju jam nepavyko, nors aplinkiniai gana dažnai nusistebi pamatę mano raštą ir giria, kad jis neblogas“, – su šypsena pasakoja Virginijus, pastebintis, jog tai, kad tėvas buvo reiklus ir savo žodžio niekada nekeitė, iliustruoja vien faktas, kad sykį paauglystėje Palangoje prasižengęs Virginijus kurorto daugiau nematė – tris paskutines mokyklines vasaros atostogas praleido pas giminaičius Suvalkijoje talkindamas ūkyje.
Kadangi gausi Venskutonių šeima gyveno daugiabutyje, tėvai buvo įsigiję ir 6 arų sklypą sodininkų bendrijoje. O tai sūnums tapo dar viena auklėjamąja priemone. Kai sodo kaimynai susikasę įprastas lysveles į jas lengva ranka berdavo daržovių sėklas, Venskutoniukai privalėjo pagal tėvo nutiestą virvelę kastuvėliais iškasti lygutėles vagas ir į jas pirštais susmaigstyti po vieną sėklytę. „Užtat vėliau kaimynai į mūsų sklypą eidavo vos ne ekskursijomis žiūrėti, koks gražus profesoriaus daržas. Tėvo nurodymu privalėjome iškasti ir neįsivaizduojamo dydžio duobes būsimiems vaismedžiams. Ir paaugliai kasėme. Tiksliau – laužtuvais kalėme molį. Bet praėjo pusšimtis metų, o drauge su tėvu sodintas sodas tebėra gyvas. Šiandien tai mus be galo džiugina“, – prisipažįsta pašnekovas.
Virginijus teigia tėvui šiandien ne mažiau nei už įskiepytus darbinius įgūdžius esantis dėkingas už patarimus, kurių gyvenime sulaukęs nedaug, bet svarių. Vienas jų – visada galvoti tik savo galva, nes bet kokio poelgio pasekmes žmogus privalo įveikti pats.
Pamokos, įstrigusios visam gyvenimui
„Atvirai sakant, baiginėdamas vidurinę mokyklą ketinau nuo tėvų pedagogų sprukti į sostinę ir ten studijuoti biologiją, tapti mokytoju, nes mokykloje ši disciplina sekėsi. Bet tėvas tąsyk sulaikė patardamas tokiu atveju geriau rinktis agronomiją Žemės ūkio akademijoje, nes galėsiu būti ir mokslininku, ir pedagogu, ir žemės ūkio darbų organizatoriumi praktiku. Paklausiau tėvo ir neapsirikau.
Tuo metu tėvas jau buvo Agronomijos fakulteto dekanas, tačiau man paaiškino, kad aš esu ne dekano, o Vlado sūnus. Tuo metu, kai laikiau stojamuosius egzaminus, juodu su mama visam mėnesiui netgi išvažiavo į Palangą, idant kas nors tėvui nesumanytų prikišti neobjektyvumo ar nesąžiningumo. Ir vėliau, pamenu, sykį teko gerai nuraudonuoti, kai kreipdamasis į tėvą žodeliu „tu“, kas buvo įprasta namuose, kolegų akivaizdoje papriekaištavau jam, kodėl neatėjo į mano organizuotą sporto renginį. Jis viešai padarė pastabą, kad tik visiškas storžievis jaunuolis su dekanu gali sau leisti tokį familiarumą“, – gautą pamoką prisimena pašnekovas, pastebintis, kad šiaip jau tėvas visada sugebėdavo išlikti santūrus ir ramus. „Sakyčiau, jis buvo išskirtinės inteligencijos žmogus. Mūsų namuose niekada nesame girdėję paskalų ar kitų žmonių gyvenimų aptarinėjimų. Gal likę dviese su mama ir pasišnekėdavo, bet mums, vaikams, tai buvo tabu. Tėvas buvo nepaprastai darbštus, pedantiškai tvarkingas ir stengėsi viso to išmokyti mus. Dabar, kai susitinkame su broliais ir prisimename praeitį, gailimės vienintelio, kad nepakankamai įvertinome tai, ką turėjome šalia ir per mažai iš tėvo mokėmės. Visada atrodė, kad laiko daug. Deja, po 1996 – ųjų, kai tėvas išėjo, šios galimybės nėra ir nebus“, – apgailestauja prof. V. Venskutonio sūnus Virginijus.
