Socialinių paslaugų namų vadovė: pozityvius pokyčius kuria žinios ir bendradarbiavimas
Tauragės r. Adakavo socialinių paslaugų namai – dar sovietmečiu įsteigta globos institucija, skirta suaugusiems fizinę ir psichikos negalią turintiems asmenims. Pokyčiams atvira įstaiga šiuo metu dirba itin sėkmingai. Įstaigos direktorė Kristina Anulienė nuoširdžiai džiaugiasi tuo, kad Adakavo kaime išsidėsčiusiuose korpusuose globotinių per trumpą laiką yra sumažėję beveik trečdaliu. Tačiau tokia K. Anulienės nuostata nestebina išgirdus, kokie pokyčiai jau įvyko šiuose namuose, kiek dar idėjų ir planų sukasi veiklios vadovės galvoje bei iš kur ji semiasi įkvėpimo.
Universitetas pakeitė suvokimą
„Adakavo socialinių paslaugų namai – viena šalies globos įstaigų, kuriuose buvo pirmiausia pradėta valstybės numatyta institucinė pertvarka. Ją įgyvendinus stacionare liks tik tie asmenys, kuriems dėl fizinės ir psichikos sveikatos būklės reikalinga išskirtinė priežiūra. Visiems kitiems padedama savarankiškai įsikurti bei gyventi bendruomenėje. Taip sutapo, kad tuo metu, kai prasidėjo reforma, pati pradėjau studijuoti magistrantūroje, nes norėjosi pagilinti vadybos, žmogiškųjų išteklių bei projektų valdymo gebėjimus. Tačiau universitetas, kurį pasirinkau, iš esmės pakeitė mano suvokimą apie bendruomenės reikšmę, tvarumą, žiedinę ekonomiką ir daugelį kitų dalykų, kurie yra labai reikšmingi, siekiant neįgaliuosius integruoti į visuomenę“, – teigia Tauragės r. Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė K. Anulienė, savo profesinę karjerą šioje įstaigoje pradėjusi prieš tris dešimtmečius. Iš pradžių dar moksleivė dirbo siuvėja, vėliau, įgijusi socialinės pedagogės profesiją – direktoriaus pavaduotoja, o pastaruosius dešimt metų pašnekovė eina įstaigos vadovės pareigas.
Studijų turinys pranoko lūkesčius
K. Anulienė su šypsena pasakoja, kad magistrantūros studijoms pasirinkusi programą Kaimo plėtros administravimas Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Bioekonomikos plėtros fakultete tikėjosi tik pakelti savo kaip socialinių paslaugų įstaigos vadovės kvalifikaciją, tačiau netrukus paaiškėjo, kad kokioje studijų programoje bestudijuotum, moters žodžiais, „net auditorijų sienos šioje aukštojoje mokykloje alsuoja tvarumo, ekologiškumo ir žalumo idėjomis“.
Tauragės r. Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė Kristina Anulienė
„Studijuodama sužinojau daug naujų ir naudingų dalykų, kuriuos stengiamės įdiegti praktikoje. Įsiliejimas į vietos bendruomenės kultūrines veiklas, daržininkystės įgūdžių formavimas globotiniams, vietos moksleivių savanorystės skatinimas, įstaigos teikiamų paslaugų spektro išplėtimas sukuriant daugiau darbo vietų kaimo gyventojams, trumposios maisto tiekimo grandinės nutiesimas iki įstaigos valgyklos – tai tik dalis įgyvendinamų ir planuojamų įgyvendinti idėjų, apie kurias sužinojau studijuodama. Tai visiškai pakeitė mano, iš socialinio darbo srities atėjusio žmogaus, požiūrį į daugelį dalykų – išgirdau apie sumanių kaimų konkurencinį pranašumą, bendruomeninės veiklos reikšmę kiekvienam toje bendruomenėje gyvenančiam nariui, žaliųjų socialinių verslų vystymą, socialinės veiklos modelį, orientuotą į tvarios aplinkos kūrimą“, – lūkesčius pranokusį studijų turinį komentuoja K. Anulienė, šiuo metu generuojanti mintis, kaip iš globos namuose auginamų daržovių pradėti gaminti išskirtinius produktus, kaip drauge su globotiniais kurti rankdarbius iš antrinių žaliavų, taip įdedant savo nors ir nedidelį įnašą į šalies bioekonomikos plėtrą, kaip visai Adakavo kaimo bendruomenei, kurios neatsiejama dalis yra ir socialinių paslaugų namų gyventojai, pradėti vystyti lėtąjį turizmą, propaguojant vietos kulinarinį paveldą ir amatus, kaip įspūdingame kraštovaizdyje įsikūrusiame kaime pradėti rengti stovyklas miesto vaikams, siekiant juos supažindinti su įvairiomis žemės ūkio veiklomis.
Dalijasi ir idėjomis, ir patirtimi
„Visada buvau aktyvi Adakavo kaimo bendruomenės narė. Esame sėkmingai įgyvendinę projektą ir buvusioje dvarvietėje įsirengę viešąją erdvę, skirtą renginiams. Reikšmingiausias jų – kasmet birželį vykstanti tradicinė po Lietuvą bei pasaulį išsibarsčiusių kraštiečių sueiga. Ne tik šiame, bet ir visuose kaimo bendruomenės renginiuose dalyvauja ir globos namų gyventojai, nes bendros prasmingos veiklos kaip niekas kitas leidžia pažinti vieniems kitus bei suartina žmones. O magistrantūros studijos ir šiuo požiūriu buvo naudingos, nes išmokau profesionaliai rengti projektus, kuriems įgyvendinti reikalinga finansinė valstybės parama. Taip pat įgijau naudingų pažinčių, nes tarp mano bendramokslių yra kitų šalies savivaldybių vietos veiklos grupių narių. Tad dalijamės ir idėjomis, ir patirtimis“, – pasakoja pašnekovė.
K. Anulienė prisipažįsta gyvenime labiausiai nemėgstanti skepticizmo ir išankstinio neigiamo požiūrio į dalykus, kurių neišmanai. Tai, pašnekovės įsitikinimu, ir yra pagrindinė priežastis, dėl kurios neįgaliųjų integracija šalyje nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi.
„Iš tiesų socialinės globos srityje per tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje nužengėme kelis šviesmečius į priekį. Pamenu, kai įsidarbinau Adakavo globos namuose, jų gyventojai nykiai leido dienas už aptvertos aukštos tvoros. Net minties nebuvo apie tokiems žmonėms skirtas edukacines programas, užimtumą, o juo labiau apie jų sugrąžinimą į bendruomenę, nes tokia buvo valstybės politika – nematai neįgaliųjų, vadinasi, nėra nei jų pačių, nei su jais susijusių problemų“, – kalba socialinių paslaugų namų vadovė.
Pašnekovė pastebi, kad daugelis šeimų rūpinasi savo šeimos nariais, turinčiais intelekto ar psichikos negalią, bei stengiasi jiems sudaryti sąlygas gyventi namuose. Tačiau šeimoms dažnai kyla fizinių, emocinių, finansinių, sveikatos problemų. Todėl institucinė globa visais atvejais reikalinga. Tačiau jos formos iš esmės turi keistis ir jau keičiasi.
Neatsitiktinai K. Anulienė yra pasirinkusi ir magistro baigiamojo darbo temą „Globos įstaigų pertvarkos scenarijai Tauragės rajone“.
„Tokie namai sovietmečiu dažnai buvo steigiami apleistuose buvusiuose dvaruose, kaip nutiko ir Adakave, atokiausiose kaimo vietovėse. Jų gyventojai buvo visiškai izoliuoti nuo visuomenės. Šiuo metu vykstanti socialinės globos įstaigų pertvarka dažnai suprantama kaip institucijų uždarymas, tačiau pertvarką reikėtų suprasti kaip bendruomeninių paslaugų plėtojimo procesą, siekiant užtikrinti neįgaliųjų įsitraukimą į visuomenę ir jų savarankiškumo ugdymą. Suprantama, reikia labai daug žinių, kaip su bendruomene užmegzti ryšius bei kurti geranoriškus santykius. Studijų metu įgijau neįkainojamą įrankį, kaip tai daryti. Ir šis įrankis – įvairios bendros veiklos“, – kalba K. Anulienė.
Jos vadovaujamas socialinių paslaugų centras šiuo metu teikia visą paketą paslaugų. Tai ne tik nuolatinė, bet ir dienos neįgaliojo priežiūra bei turiningas užimtumas, leidžiantis kitiems šeimos nariams išlikti darbo rinkoje, tai ir trumpalaikė asmens globa, artimiesiems suteikianti „atokvėpio atostogas“, ir integrali pagalba asmens namuose.
Taip pat įstaiga šiuo metu turi net 8 grupinio gyvenimo namus Tauragėje, Skaudvilėje ir Kelmėje, kuriuose globojami socialinio darbuotojo gyvena po 10 asmenų. Jie savarankiškai apsiperka, ruošia maistą, tvarkosi aplinką, socializuojasi bendraudami su kaimynais, keliaudami, dalyvaudami viešajame gyvenime. Dar 20 žmonių savarankiškai gyvena apsaugotame būste. Šie žmonės sėkmingai mokosi bei įsilieja į darbo rinką.
K. Anulienė su šypsena reziumuoja, kad, jeigu būtų jos valia, į reikalavimų sąrašą, kandidatuojantiesiems eiti vadovų pareigas, privalomai įrašytų punktą baigti „žaliosios“ magistrantūros studijas. Juolab, kad VDU ŽŪA sudaro puikias sąlygas studijuoti mišriu būdu ir daug užsiėmimų vyksta nuotoliu. „Jeigu žinių, kurias įgijau studijuodama, būčiau turėjusi prieš 10 metų, mūsų įstaiga jau būtų dar toliau pažengusi. Manau, svarbu ir tai, kad sukauptas žinių bagažas suteikia įstaigos vadovui argumentų bei drąsos kalbėti viešoje tribūnoje ir atstovaujant savo įstaigos interesams, ir dalijantis gerąja patirtimi“, – teigia Tauragės r. Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė K. Anulienė.
Atliepia tvarumo ambasadorių poreikius
VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos katedros profesorė, II pakopos studijų programos Kaimo plėtros administravimas komiteto pirmininkė prof. dr. Vilma Atkočiūnienė, komentuodama šios programos turinį, taip pat yra įsitikinusi, kad ši programa naudinga įvairias darbo pozicijas užimamtiems žmonėms, kurie rūpinasi vietos bendruomenės kūrimu, kaime veikiančių organizacijų gyvybingumu ir vietovių tvarumu.
VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos katedros profesorė, II pakopos studijų programos Kaimo plėtros administravimas komiteto pirmininkė prof. dr. Vilma Atkočiūnienė
Programos turinys atliepia žmonių, kurie siekia tapti tvarumo ambasadoriais, siekia veikti telkinačiosios lyderystės principais, atvirai ir aiškiai komunikuoti, generuoti naujas idėjas, atrasti, sujungti veiklas ir procesus joms įgyvendinti. Kaimo vietovių pokyčiai dinamiški ir labai kompleksiški, reikia sumaniai, orientuojantis į ilgalaikę perspektyvą spręsti visuomenės senėjimo ir socialinės gerovės klausimus, klimato kaitos ir aplinkosaugos, perėjimo nuo linijinės prie žiedinės ekonomikos ir kitus klausimus, taip pat proaktyviai veikti.
