Trumposios maisto tiekimo grandinės – žmogaus sveikatai ir tvariai aplinkai
VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkai nuolat ieško atsakymų, kaip paskatinti smulkiųjų ūkių konkurencingumą, tvarią žemdirbystę, vartotojų aprūpinimą šviežiu, biologiškai vertingu maistu, visus šiuos siekius sujungiant į vieną visumą. Šiuo tikslu antri metai dirba Europos inovacijų partnerystės (EIP) veiklos grupė „INNOFOOD HUB“, vienijanti VDU ŽŪA Agronomijos, Bioekonomikos plėtros, Miškų ir ekologijos, Žemės ūkio inžinerijos fakultetų mokslininkus, UAB „Kvalitetas“ ir Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungą. Komanda drauge įgyvendina projektą „Biologiškai vertingų produktų trumpųjų tiekimo grandinių valdymas ir vietos rinkų plėtra“ (Nr. 35BV-KK-18-1-06620-PR001, 2019–2021), finansuojamą iš EŽŪFKP ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų.
Surengtos nuotolinės spaudos konferencijos metu projekto dalyviai pristatė įpusėto darbo rezultatus, identifikavo problemas bei dalijosi įžvalgomis apie tai, kas efektyviausiai sustiprintų trumpąsias maisto tiekimo grandines (TMTG) ir vietines regionų rinkas.
Europos Komisija savo ataskaitoje TMTG apibrėžia gana siaurai – tik kaip prekių pardavimą. EIP veiklos grupė „INNOFOOD HUB“ orientuojasi į platesnę apibrėžtį traktuodama, kad TMTG yra gamybos išteklių, žaliavų tiekimas bei žiedinės ekonomikos principais grindžiama maisto produktų gamyba, perdirbimas, pardavimas ir vartojimas, kai produktai auginami, perdirbami ir vartojami kuo mažesnėje teritorijoje, iki 50 – 70 km atstumu, su ne daugiau nei vienu tarpininku. „Mūsų tikslas – visoje maisto tiekimo grandinėje išlaikyti maksimalią biologinę produkto vertę“, – teigia projekto „Biologiškai vertingų produktų trumpųjų tiekimo grandinių valdymas ir vietos rinkų plėtra“ vadovė, VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo vystymosi tyrimų instituto profesorė Vilma Atkočiūnienė. Jos teigimu, projekto dalyviai šiandien jau gali atsakyti į klausimus, kaip tarpusavyje susijusios TMTG ir vietos maisto sistemos (VMS), kokių tipų TMTG veikia Lietuvoje ir kaip vietiniai, sveikatai palankūs produktai gali tapti žaliųjų pirkimų ir viešųjų sutarčių dalimi.
Prof. V. Atkočiūnienė apgailestauja, kad maži ir vidutiniai ūkiai šiuo metu dar neatpažįsta savo konkurencinio pranašumo tiekiant vietoje pagamintus produktus, kurie yra palankūs žmogaus sveikatai, tausoja aplinką, atsiranda galimybė kurti darbo vietas. „Atsikovoti importo produktų užimtą rinkos dalį patys žemdirbiai nėra pajėgūs, o savaime šis procesas nevyks, todėl svarbu mobilizuoti suinteresuotus veikėjus, kad, taikydami paveikius metodus, padėtų ūkininkams novatoriškai ūkininkauti ir patekti į vietos rinkas“, – neabejoja projekto „Biologiškai vertingų produktų trumpųjų tiekimo grandinių valdymas ir vietos rinkų plėtra“ vadovė.
Organizuoti TMTG ir VMS nėra paprasta. TMTG yra privatus reikalas, priklausantis nuo ūkių pasirinktos plėtros strategijos, ūkininko žinių ir kompetencijos. VMS – daugiau viešas reikalas, priklausantis nuo viešojo, privataus ir pilietinio sektoriaus partnerystės, suinteresuotųjų grupių žinių ir kompetencijos, teisinės ir politinės aplinkos.
EIP veiklos grupės atlikti tyrimai atskleidžia, kad vietos maisto produktų asortimentas yra siauras, pasiūla menka, o produktų savikaina didelė. Visa tai rodo tvarių ekonominių nišų stoką kaimo ir miesto vietovėse, menką ūkininkų verslumo lygį, o organizuojančių viešąjį maitinimą – menką supratimą apie vietos ekonomiką. Be to, ne visi maži ir vidutiniai ūkiai atpažįsta savo stipriąją pusę ir tik nedidelė dalis pasirenka TMTG organizavimo strategiją. V. Atkočiūnienė, pastebi, kad ūkininkams, turintiems ribotus gamybos išteklius, tikslinga pereiti prie vertingesnių produktų gamybos, įsitvirtinti naujose rinkos nišose, rinktis verslo modelius ir strategijas, kurios leistų sumažinti smulkiems ir vidutiniams ūkiams pražūtingą globalios konkurencijos poveikį.
„Mūsų šalies žemės ūkis priklauso nuo importo, ypač nuo galutinių, vartotojams skirtų, augalininkystės ir gyvulininkystės produktų. Todėl labai svarbu atverti rinkas vietos produktams ir viešieji pirkimai tam labai padėtų. Regionuose vietos valdžia turėtų kurti maisto ir maitinimo strategiją, darnią maisto sistemą, ir tai turi būti priimama ne kaip iššūkis, o galimybė išgyventi, klestėti, įgyti vietovės atsparumą. VMS galėtų kurti maisto bendrystės erdves ar centrus, didžiausią dėmesį skiriant šviežių vietos produktų rinkodarai, taip pat padėtų ūkininkams tiekti produktus įvairioms vartotojų grupėms. Kai tokių centrų įkūrėjai ir dalininkai yra vietos ūkininkai, galima pasiekti geresnės kokybės ir būti labiau draugiškiems aplinkai. TMTG socialinė nauda ir poveikis yra didžiuliai. TMTG mažina žalingą poveikį žmogui ir aplinkai, nes mažėja transportavimo kaštai, anglies dvideginio išmetimai, elektros energijos sąnaudos. Didžioji dalis tiesiogiai parduodamų produktų yra iš ekstensyvios, ekologinės, biodinaminės gamybos principus taikančių ūkininkų ir šeimos ūkių. Be to, ūkiai, kurie užsiima uogų perdirbimu, dalį produktų gamina be atliekų, išspaudose ir lapuose esančias biologiškai aktyvias vertingąsias medžiagas panaudodami naujų, aukštesnės vertės produktų kūrimui. Pavyzdžiui, 5 t šaltalankių šakelių ir lapelių perdirbimas per metus duoda 35 tūkst. Eur papildomų pajamų. Norint atverti vietos rinkas, reikia nuolatinės komunikacijos ir švietimo, didinti vietinių produktų pardavimo vietų skaičių ir įvairinti pardavimo būdus, plėsti produktų, ypač biologiškai vertingų, asortimentą, skatinti ūkininkus daugiau produkcijos perdirbti, ugdyti vartotojų poreikį pereiti nuo įvežtinių prie vietos gamybos produktų, kurti ir organizuoti VMS pagal partnerystės principus, regionų maisto ir maitinimo strategijas“, – reziumuoja prof. V. Atkočiūnienė.
Žemės ūkio produktų vartojimo tendencijas Lietuvoje pristačiusi VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto docentė Ilona Kiaušienė pastebi, kad vartotojai vis labiau linkę vartoti šviežius, biologiškai vertingus produktus. Todėl vis populiaresni tampa ūkininkų ūkiuose išauginti ir perdirbti bei tiesiai iš gamintojo rankų perkami švieži produktai. Tam, kad ūkininko ūkyje užaugintas ir pagamintas produktas trumpiausiu keliu pasiektų vartotojus, ūkininkai skatinami įsitraukti į trumpąsias maisto tiekimo grandines, tačiau vis dar nepavyksta išspręsti daugelio problemų: stokojama vartotojų pasitikėjimo ūkininkais, žemės ūkio veiklai didelės įtakos turi klimato kaita, smulkiųjų ūkininkų veikla mažiau pelninga, jie susiduria su didele konkurencija rinkoje, jų derybinė galia parduodant produkciją rinkoje yra maža, ūkininkai nėra linkę bendradarbiauti tarpusavyje, nesuvienija savo turimų išteklių.
Ūkiui įsitraukus į TMTG yra galimybė padidinti produktų pridėtinę vertę ir ūkio pelningumą. Trumposios maisto tiekimo grandinės padėtų kompleksiškai spręsti daugelį Lietuvoje, ypač kaimo vietovėse, egzistuojančių problemų.
Kiaušienės teigimu, didėjančios žemės ūkio ir maisto produktų kainos, ypač kai kalbama apie vietoje užaugintus produktus, turi neigiamos įtakos vartotojams nusistatant prioritetus, priimant sprendimą pirkti atvežtinį ar vietoje užaugintą ir pagamintą produktą. Įvertinant tai, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia nėra didelė, augančios kainos lemia jų sprendimą pirmenybę atiduoti importuotoms daržovėms, bulvėms, vaisiams ir uogoms. Tai yra viena priežasčių, kodėl TMTG neįgyja platesnio masto ir nėra daug tiesiogiai savo produkcija prekiaujančių ūkininkų. Vertinant pagrindinių žemės ūkio produktų gamybos ir maisto produktų suvartojimo vienam gyventojui tendencijas, atkreiptinas dėmesys, kad nepaisant augančios paklausos, vartotojų poreikiai vietinėje rinkoje užaugintiems vaisiams ir uogoms nėra tenkinami, o jų gamyba šalies ūkiuose mažėja – 2019 m., palyginti su 2016 m., vaisių ir uogų buvo užauginta net 41,9 proc. mažiau.
VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto docentė Gintarė Vaznonienė, pristačiusi EIP veiklos grupės atliktos sociologinės apklausos apie gyventojų maisto pirkimo įpročius rezultatus, atkreipia dėmesį, kad nemaža dalis respondentų nėra linkę teikti pirmenybės Lietuvos ar savo regiono ūkininkų pagamintai produkcijai. Todėl būtina geriau pristatyti vietos produktus rinkoje, didinti žemės ūkio veiklos patrauklumą, stiprinant ūkininkų derybinę galią rinkoje, skatinti vietiniais žemės ūkio ir maisto produktais apsirūpinti viešąjį sektorių. Apklausoje dalyvavo 389 žmonės. 56 proc. respondentų atsakė, kad prioritetą teikia Lietuvos gamintojų produkcijai, 49 proc. nurodė, kad visada perka vietos gamintojų produkciją. Ne savo šalyje pagamintus produktus renkasi 21 proc. apklaustųjų.
Projekto partnerio UAB „Kvalitetas“ atstovas, profesorius Dalius Serafinas pažymėjo, kad įgyvendinant projektą siekiama, kad būtų vartojami biologiškai vertingi maisto produktai, kurie maistinėmis medžiagomis aprūpintų visus žmogaus organus – širdį, smegenis ir kt., stiprintų kaulus, būtų patenkinti žmogaus mitybos ir sveiko gyvenimo poreikiai, suformuoti gamtos, nebūtų daroma žala nei žmogaus sveikatai, nei gamtai. Labai svarbu būtų pratęsti, praplėsti maisto tiekimo grandinės sampratą: „nuo lauko iki stalo“, prijungiant „iki žmogaus organų ląstelės“.
VDU ŽŪA Žemės ūkio inžinerijos fakulteto docentas Egidijus Zvicevičius aptarė derliaus dorojimo etapus ir juose kylančias rizikas, pateikė rekomendacijas agro-maisto žaliavų ir jų biologinės vertės išsaugojimui. Mokslininkas pažymėjo, kad jau derliaus dorojimo metu siekiama trijų grupių tikslų – patirti kuo mažesnius masės nuostolius, įtikti vartotojui, išsaugoti produkto maistinę vertę, t. y. maistinę-biologinę vertę ir organoleptines savybes. Apsaugoti nuo mikobiotinio užterštumo, nuo kenkėjų. Taip pat sprendžiamas konkurencingumo stiprinimo uždavinys siekiama optimizuoti gamybos kaštus ir pelną.
Kanapių augintojų, perdirbėjų ir verslo inovatorių asociacijos direktorius, VDU ŽŪA Žemės ūkio mokslo ir technologijų parko Kaimo regioninės plėtros centro vadovas Rimantas Čiūtas atkreipė dėmesį, kad bandant įtraukti smulkiuosius ūkius į VMTG reikia koncentruoti pasiūlą, kuriant maisto bendrystės centrus. Tačiau tam reikia ne tik vietos valdžios palankumo, bet ir lėšų. Todėl šiuo metu, kai formuojama naujojo ES finansinio laikotarpio bendroji žemės ūkio politika yra palankus metas aktyviai veikti vietos veiklos grupėms tam, kad ateityje būtų galima realizuoti stambius infrastruktūrinius objektus.
