VDU prorektorius mokslui ir inovacijoms dr. R. Urbonas: norėčiau matyti VDU kaip lyderį moksle
„Po penkerių metų, norėčiau matyti VDU kaip lyderį moksle. Tiek Lietuvoje, tiek plačiau pasaulyje universitetas jau dabar išsiskiria savo mokslo tyrimais, nuo dirbtinio intelekto iki energetinio atsparumo ir demografijos. Tačiau, žinoma, turime ir toliau aktyviai dirbti ir žengti pirmyn. Penkeri metai pralekia labai greitai, ypač šiais laikais, bet viliuosi, kad su šia šaunia bendruomene tai pasiekiama“, – apie ateities planus kalba Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) naujasis prorektorius mokslui ir inovacijoms dr. Rolandas Urbonas.
Buvęs Lietuvos energetikos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas ir direktoriaus pavaduotojas mokslui, ilgametis Lietuvos ekspertas ir atstovas tarptautinių programų komitetuose energetikos klausimais dr. R. Urbonas šį rudenį pradėjo darbą prorektorių komandoje VDU kartu su naująja rektore prof. Ineta Dabašinskiene.
Su didelę darbo patirtį mokslo vadyboje sukaupusiu specialistu kalbamės apie VDU lyderystės potencialą, būtinybę mažinti biurokratiją aukštajame moksle, inovacijų kūrimą universitete ir įsitraukimą į tarptautinius tinklus bei projektus.
Kokie Jūsų pirmieji įspūdžiai apie universitetą? Ko tikitės iš darbo prorektoriaus mokslui ir inovacijoms pareigose?
Džiaugiuosi galėdamas dirbti plačios aprėpties universitete Lietuvoje, kuris nuolat pripažįstamas tarptautiškumo, mokslo kokybės ir kitose srityse. Tiesa, VDU man nėra nepažįstamas, esu šio universiteto pirmosios laidos alumnas, taip pat buvęs Senato narys (2015–2020 m.). Rengiau projektų paraiškas su įvairiais VDU tyrėjais, teko nemažai bendrauti įvairiomis aplinkybėmis. Dabar kaip tik teikiamos paraiškos į programos „Europos horizontas“ kvietimus – pastebiu, kad VDU tyrėjai imasi lyderystės ir koordinuoja ne vieną projektą. Dar prieš pradėdamas darbą universitete, VDU mokslininkams suteikiau kontaktų ir projektinių idėjų, viliamės, kad jos bus sėkmingos. Trumpiau tariant, VDU bendruomenė man jau puikiai žinoma, įspūdis apie universitetą yra išties labai geras.
Kadangi panašų darbą dirbau ir prieš ateidamas į VDU, šių pareigų subtilybės man yra nesvetimos. Žinoma, stengsimės skatinti mokslo inovacijas, tarptautiškumą, toliau stiprinsime doktorantūrą, podoktorantūrą. Būdamas prorektoriumi tikiuosi daugiau dėmesio skirti tarptautiniams projektams, ypač programai „Europos horizontas“. Norėčiau, kad VDU turėtų ir Europos mokslinių tyrimų tarybos (ERC) projektų, esu šventai įsitikinęs, kad galime tai pasiekti. Taip pat tikiuosi dar daugiau aukšto lygio mokslo pasiekimų: pavyzdžiui, norėtųsi, kad atsirastų universitete straipsniai, paskelbti „Nature“ ir „Science“ žurnaluose. Turiu vilties, kad tai tikrai įvyks, nes universiteto kolektyvas yra nuostabus ir įvairialypis.
Kokias esmines pamokas atsinešate iš ilgametės darbo patirties mokslo srityje?
Mokslo vadybos srityje dirbu jau daugiau nei dvidešimt metų, tad gerai žinau visas jos peripetijas, iššūkius ir sėkmės istorijas. Teko ilgus metus būti Lietuvos delegacijos nariu įvairių ES programų komitetuose: 6-osios, vėliau 7-osios bendrosios programos, „Horizontas 2020“ ir „Europos horizontas“. Kaip ir praeityje, taip ir dabar stengiuosi būti aktyviu Europos mokslinių tyrimų erdvėje. Džiaugiuosi galėdamas ne tik atstovauti Lietuvai, bet ir matyti, kokias kryptis renkasi kitos šalys, kokias klaidas daro, ką galima perimti ir pritaikyti pas mus.
Ir toliau palaikykime ryšius tiek su Lietuvos, tiek su užsienio mokslo institucijomis. Juk tik per dialogą gimsta tikros partnerystės, kurios vėliau atveria kelią ir tarptautiniams projektams, ir bendriems pasiekimams. Tad svarbiais VDU prioritetais ir toliau laikysime aktyvų dalyvavimą tarptautinėse programose, bendradarbiavimą, tarpdiscipliniškumą.
Kokiems darbams skirsite pirmenybę kadencijos pradžioje? O kalbant apie tolimesnę ateitį – kaip norėtumėte, kad VDU atrodytų po penkerių metų?
Kadencijos pradžioje gilinsimės į VDU mokslo ekosistemą ir žiūrėsime, ką galima supaprastinti. Turime institutus, klasterius, katedras, fakultetus, mokslo centrus – mano akimis žiūrint, struktūra kiek per sudėtinga. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad kažkas išnyks. Kartu su tyrėjais aiškinsimės, kas veikia, o kas ne, ką verta tobulinti, o ko geriau atsisakyti bendru sutarimu. Sieksime, kad būtų efektyvu ir gera dirbti. Juk universitete dirba daug aukščiausio lygio įvairių sričių mokslininkų: nuo technologijos ir gamtos iki socialinių bei humanitarinių mokslų. Turime toliau stiprinti padalinius, kuriuose jie dirba, užtikrinti sąlygas bendradarbiavimui, nes potencialas inovacijoms, proveržiams yra milžiniškas.
Po penkerių metų, norėčiau matyti VDU kaip lyderį moksle: kad turėtume kuo daugiau universiteto koordinuojamų tarptautinių projektų, dar daugiau tarptautiniu mastu matomų pasiekimų ir publikacijų, patentų ir bendrų produktų, veiklų su verslu. Tiek Lietuvoje, tiek plačiau pasaulyje universitetas jau dabar išsiskiria savo mokslo tyrimais, nuo dirbtinio intelekto iki energetinio atsparumo ir demografijos. Tačiau, žinoma, turime ir toliau aktyviai dirbti ir žengti pirmyn. Penkeri metai pralekia labai greitai, ypač šiais laikais, bet viliuosi, kad su šia šaunia bendruomene tai pasiekiama.
Ar planuojate naujovių mokslo finansavimo skatinimo srityje?
Pirmiausia, reikės padaryti gilią analizę ir vertinimus, tik po to bus galima teikti pasiūlymus. Turime įvertinti ir finansines galimybes, sukurti solidesnes paskatas už straipsnius labai aukšto lygio žurnaluose, už koordinuojamus projektus, tarptautinius patentus, licencines sutartis bei naujus produktus ar paslaugas rinkoje. Bandysime paskatinti mūsų puikius mokslininkus imtis daugiau lyderystės, taip pat ieškosime galimybių mažinti biurokratiją. Kaip bežiūrėsime, jos apstu visur.
Kokius didžiausius iššūkius matytumėte Lietuvos mokslo sistemoje ir kaip universitetas galėtų prisidėti juos sprendžiant?
Vienas didžiausių iššūkių yra per daug akcentuojamas publikacijų kiekis. Mano galva, jis užgožia mokslo pasiekimus ir mes per daug nuėjome į straipsnių tiražavimą, tai jau virto industrija. Kasdien paskelbiama apie dešimt tūkstančių straipsnių – tad įsivaizduokite, kiek jų susidaro per metus.
O kiek universitetai, mokslo tyrimų institutai realiai pateikia produktų, technologijų, pagelbėja verslo įmonėms jas diegti? Skaičiai, švelniai tariant, būtų nedžiuginantys. Negalime būti tik kitų šalių technologijų pirkėjai, ypač dabar, kai į priekį žengia Azijos šalys. Tačiau situaciją keisti nelengva, tai labai smarkiai susiję su finansiniais valstybės ištekliais. Kaip bebūtų, manyčiau, universitetai čia turi užduotį ir misiją visuomenei: ne vien skelbti mokslines publikacijas ar tyrimų rezultatus, o drąsiai kurti inovacijas ir apčiuopiamą praktinę vertę žmonėms.
Kuo šiandien Lietuvoje patraukli mokslininko karjera? Kaip paskatinti jaunimą ją rinktis?
Galbūt yra prisibijančių, kad mokslininko karjera labai nuobodi, tik sėdėjimas prie stalo ir taip toliau. Tačiau taip tikrai nėra, technologijos leidžia nuveikti daug įdomių dalykų, be to, gali bendrauti su kolegomis iš viso pasaulio, diskutuoti aukštu intelektualiniu lygmeniu. Taip, atlyginimų klausimas irgi svarbus, bet esu įsitikinęs, kad viskas pasiekiama per aktyvumą ir iniciatyvumą. Lietuvos vyriausybės programoje buvo minėta, kad mokslininkų atlyginimai turėtų siekti apie pusantro šalies vidutinio atlyginimo. Manau, kad intelektinis darbas gali užtikrinti orų gyvenimą: ir uždirbti, ir išmaitinti šeimą.
Kiekvienai šaliai reikia protingų žmonių, jie yra pažangos variklis. Dėl to išskirtinį dėmesį skirsime mūsų doktorantūros mokyklai: sieksime, kad į universitetą ateitų kuo daugiau motyvuotų doktorantų, postdoktorantų, kurie čia gali įsilieti į tarptautinę mokslo bendruomenę, prisijungti prie įvairių projektų, dalyvauti tarptautinėse stažuotėse, konferencijose. Būtent jų dėka Lietuva gali siekti mokslo lyderystės Europoje ir pasaulyje. Tad kviesčiau studentus apsvarstyti galimybes būti tarp inovatorių ir lyderių moksle.
Kalbant apie mokslo lyderystę – kaip stiprinti mokslininkų įsitraukimą į tarptautines programas, tokias kaip „Europos horizontas“?
Kalbėsimės su tyrėjais apie jų lūkesčius, abejones, poreikius, bendrausime su padalinių vadovais. Manau, norintys įsitraukti į tarptautines programas turi puikias galimybes. Pavyzdžiui, čia pagelbėti gali Lietuvos mokslo tarybos programos „Europos horizontas“ nacionaliniai kontaktiniai asmenys. Norėtųsi, kad atsirastų daugiau lyderystės – taip vadinamų pagrindinių tyrėjų (angl. principal investigator). Darbas su jais galėtų būti vienas iš kelių, padėsiančių inicijuoti dar daugiau projektų.
Manau, kad kuo daugiau yra projektų, tuo daugiau galime save palyginti su užsienio partneriais, mokytis iš jų, bet kartu mokyti ir juos. Nereikia to bijoti: tikrai nesame niekuo prastesni už kolegas kitose šalyse. Iš kitos pusės, pagal finansus, pinigai, skirstomi Lietuvoje, yra mažesni nei Europos Sąjungos mastu. Vien tik programoje „Europos horizontas“ per septynerius metus numatyta daugiau nei 95 milijardai eurų – mes tokiais biudžetais pasigirti negalime. Tačiau reikia drąsiai dalyvauti ir toliau nemažinti tempo: statistika rodo, kad Lietuva šioje „Europos horizontas“ programoje dalyvauja sėkmingiau negu ankstesnėje, pagal įvairius parametrus. Kiti irgi nesnaudžia, tad turime judėti į priekį ir toliau.
Ar randate laiko atsikvėpti nuo intensyvių darbų? Kaip atsipalaiduojate po darbo?
Žinot, pusiau juokais – aš mėgstu atsipalaiduoti augindamas pomidorus. Esu kilęs iš kaimo, tame aš atrandu atsipalaidavimą. Šiek tiek pakeliaujame, atrandame nuostabias vietas tiek Lietuvoje, tiek svetur. Norėtųsi daugiau laisvo laiko, bet gyvenimas dažnai sudėlioja kiek kitaip. Norėčiau skaityti daugiau knygų, imtis kitų veiklų, pavyzdžiui, įvaldyti dirbtinio intelekto metodus, skirtus energetinių procesų modeliavimui, aktyviau domėtis mokslo vadybos naujienomis ir tendencijomis.
Ko palinkėtumėte VDU mokslininkams, doktorantams?
Pirmiausia, linkiu drąsos: kad nedulkėtų geros idėjos stalčiuose, neškime jas į ERC, kitas programos „Europos horizontas“ sritis, laikas telkti komandas ir imtis lyderystės. Antra, linkiu smalsumo ir nuoseklumo: jei kantriai gilinsimės, atvirai dalinsimės duomenimis, bendrausim tarpdiscipliniškai, tikrai pasieksime proveržį. Ir trečia – bendrystės: būkim pagarbūs kolegoms, patarkime jauniesiems tyrėjams, išlikime sąžiningi ir tieskime pagalbos ranką šalia esančiam. Žinoma, tikiu, kad VDU bendruomenė jau dabar nestokoja visų šių dalykų: turime viską, ko reikia norint ne tik dalyvauti, bet ir pirmauti Europos mokslo erdvėje.
