VDU Žemės ūkio akademijoje stadiono pievelę papuošė „laumių ratai“
Kai šiemet du trečdaliai Europos kentė nuo sausros ar karščio bangų, vasara mums nepašykštėjo lietaus. Kol tautiečiai pelnytai reiškė nepasitenkinimą dėl nenusisekusių atostogų orų, o žemdirbiai – dėl pasemtų laukų, gamta stengėsi atsiimti savo. Po kelių daugiau ar mažiau sausringų vasarų drėgmė leido gausiau sužydėti pievoms, atsigauti vabzdžių populiacijai, gyvūnams sėkmingai išauginti jauniklių vadas, prisipildė, o kai kur ir persipildė vandens telkiniai, atsistatė požeminių vandenų lygis.
Pagal medijose grybautojų reklamuojamus laimikius matyti, kad grybai miškuose taip pat nesnaudžia, skuba išauginti kuo daugiau vaisiakūnių sporoms paskleisti, lyg prisibijodami, kad kiti metai gali būti ir ne tokie dosnūs drėgme. Išaugusi iš sporos grybiena (micelis) dirvožemyje auga spinduliškai į visas puses, todėl kartais galima aptikti daugiau ar mažiau taisyklingu ratu išaugusių grybų, liaudyje vadinamus laumių ratais, raganų žiedais ar ratilais.
Grybai dygsta ant požeminio grybienos rato pakraščio, o rato viduje augmenija kartais būna skurdesnė, kartais vešlesnė priklausomai nuo grybo rūšies. Tokių grybų žiedų dažniau galima pastebėti parkuose, pievose, kur grybiena augdama mažiau sustabdoma įvairių kliūčių: kelmų, šiekštų ar medžių šaknų. Priskaičiuojama apie 60 rūšių formuojančių grybienos ratų. Dažniausiai aptinkami meškabudžių (Leucoparilus), tauriabudžių (Clitocybe), žvynabudžių (Macrotepiota) ar pievagrybių (Agaricus) formuojami ratai. Vienas iš tokių yra ir lauminis mažūnis (Marasmius oreades), sutinkamas pievose, ganyklose ir net pajūrio kopose. Tai nedidelis grybas laibu koteliu, jo kepurėlė dažniausiai yra tik 1,0–5,0 cm pločio, retai išauga iki 7 cm. Lauminio mažūnio grybiena paprastai auga taisyklingu apskritimu, o grybai ant rato kraštų palankiomis sąlygomis dygsta nuo vėlyvo pavasario iki rudens. Mažūnio grybienos žiedai šią vasarą išmargino ir Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) esančią stadiono pievelę.
Nors grybai vejoje laikomi sveiko dirvožemio požymiu, tokia lauminio mažūnio „žiedų magija“ džiugina ne visus, o ypač – tvarkingos vejos puoselėtojus. Mažūnis saprotrofas, konkuruoja su žole dėl maistinių medžiagų. Grybiena daugiametė, kai įsitvirtina, augdama sunaudoja toje vietoje esančias maistingąsias medžiagas, žolė tampa skurdesnė.
Lauminis mažūnis (Marasmius oreades)
Su mažūniais kovoti gana sunku, kažkiek padeda grybų rinkimas ir vejos pjovimas, aeravimas, dirvožemio su grybiena iškasimas ir pakeitimas. Mažūniams naikinti naudojama ne tik mechaninės, bet ir cheminės priemonės – tos pačios trąšos, kaip ir samanų naikinimui, dirvožemio kalkinimas, taip pat ir fungicidai. Naudojant bet kurias iš šių priemonių dirvožemį grybienos ratų vietoje reikėtų praardyti grėbliu ar kitomis priemonėmis, kad naudojama medžiaga lengviau pasiekų po žeme esančią grybieną.
Beje, lauminis mažūnis, valgomas grybas (ketvirtos kategorijos), paplitęs Europoje ir Šiaurės Amerikoje ir kai kur laikomas tikru delikatesu. Vertinamas dėl malonaus skonio ir aromato, naudojamas šviežias ar džiovintas sriuboms, makaronų ir ryžių patiekalų paskaninimui. Maistui naudojamos kepurėlės, nes koteliai – kieti ir plaušėti. Lauminis mažūnis džiūsta gana gerai, užtenka ir gerai įšilusios palangės. Džiovintų lauminių mažūnių galima rasti ir Lietuvos internetinėse parduotuvėse.
Pavadinimas „raganų ratai“ atėjo pas mus iš Vakarų Europos ir prigijo daugiausiai paskutinį šimtmetį. Ankščiau jie buvo daugiau siejami su laumių, o Žemaitijoje ir Prūsijoje su kaukų vardu.
VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkė dr. Nijolė Petraitytė
