VDU ŽŪA langas. Apie žemės ūkio įvaizdį ir ne tik
Naujuosius metus pradedame su nauja rubrika „VDU ŽŪA langas“ portale Ūkininko patarėjas. Tai Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkų tribūna, iš kurios ekspertai dalinsis įžvalgomis apie žemės ūkio politiką. Pirmoji pašnekovė – VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė.
Pradedame septintąjį ES bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) dešimtmetį. Ši politika pirmą kartą nustatė valstybėms narėms taisykles, nurodančias remti žemės ūkio sektorių po niokojančio karo ir bado metų, ir yra ilgiausiai vykdoma bendra ES šalių politika. Jos tikslai beveik nepasikeitė nuo 1962 metų:
- ES piliečiams tiekti įperkamą, saugų ir aukštos kokybės maistą;
- užtikrinti tinkamą ūkininkų gyvenimo lygį;
- tausoti gamtos išteklius ir aplinką.
Taigi, ūkininkaujantiems iškelta dvejopa užduotis: gaminti maisto produktus ir kartu saugoti gamtą ir biologinę įvairovę. Siekiant užtikrinti maisto produktų gamybą ir gyvenimo kokybę šiandien, rytoj ir ateityje, itin svarbu apdairiai naudoti gamtos išteklius ir vystyti viešąsias paslaugas.
Ūkininkai ir žemės ūkio įmonių darbuotojai yra žemės ūkio ir maisto produktų sektoriaus – vieno didžiausių ES ekonomikos sektorių – pagrindas. ES yra 10 mln. ūkininkų, o apie 40 mln. darbo vietų yra maisto gamybos, mažmeninės prekybos maisto produktais ir maitinimo paslaugų sektoriuose, kurie tiesiogiai priklauso nuo žemės ūkio. Tai rodo šio sektoriaus apimtis ir svarbą.
Tačiau pastaruoju metu Lietuvoje dažnai žemės ūkis nepelnytai pristatomas ne kaip strateginis sektorius, suteikiantis maistą ir kartu saugumą šalies gyventojams, bet kaip aplinkos teršėjas ir mokesčių mokėtojų pinigų naudotojas. Tokiam įvaizdžiui paneigti ir tikrajam įvaizdžiui pristatyti turi susitelkti visi: ūkininkai, mokslininkai, politikai, visuomenininkai. Deja, vienybės ir lyderystės, taip pat – atsakomybės, trūksta, nes apie žemės ūkį dažnai kalba žmonės, realiai nesuprantantys jo specifikos, kalba neargumentuotai, siekdami populiarumo visuomenėje ar kitų asmeninių tikslų.
Todėl noriu pateikti argumentus, pagrindžiančius žemės ūkio verslo svarbą ir BŽŪP priemonių būtinybę, siekiant išlaikyti aukštus maisto gamybos standartus.
Ūkininkavimas skiriasi nuo daugumos kitų rūšių verslų. Statistinė informacija pagrindžia, kad nepaisant maisto gamybos svarbos, ūkininkų pajamos, palyginti su ne žemės ūkio pajamomis, yra maždaug 40 proc. mažesnės ir todėl siekiant išlaikyti kiek galima stabilias maisto produktų kainas ir įgyvendinti klimato kaitos reikalavimus, aplinkos saugojimo priemones yra būtinos paramos priemonės.
Visuomenė turi pagaliau suprasti, kad ūkininkams teikiamos tiesioginės išmokos nėra jų papildomos pajamos, tai tik atlygis už teikiamas viešąsias paslaugas, už kurias rinkoje paprastai nėra mokama, pvz., už rūpinimąsi aplinka, kraštovaizdžio išsaugojimu ir kitas viešąsias paslaugas, už kurias visuomenė nemoka, bet jomis naudojasi.
Su aplinka susijusios subsidijos ūkininkams taip pat nėra papildoma nauda, o tik atsiradusių papildomų išlaidų arba negautų pajamų kompensavimas už aplinkos saugojimą, aplinkosauginių priemonių įgyvendinimą.
Ūkininkai turi dirbti ekonomiškai efektyviai, tačiau kartu jų veikla turėtų būti tvari, ją vykdant turėtų būti tausojama aplinka, saugomas dirvožemis ir biologinė įvairovė. Tam ir skirtos BŽŪP priemonės.
Šiais metais kviečiu visus, dirbančius žemės ūkyje ir su juo susijusiose srityse, imtis lyderystės formuojant teisingą nuomonę ir pozityvų žemės ūkio įvaizdžio formavimą. Manau, atėjo laikas ūkininkus ir žemės ūkio įmones vienijančioms visuomeninėms organizacijoms telktis ir rasti bendrą kalbą dėl žemės ūkio ateities ir jo prestižo. Laikas sustiprėti esamiems žemės ūkio verslo lyderiams ir atsirasti naujiems, gebantiems formuoti teisingą žemės ūkio politikos kryptį ir pozicionuoti žemės ūkį teisinga linkme. Tikiu, kad dirbdami kartu galime atstatyti tai, kas buvo sugriauta ir griaunama žemės ūkyje.
VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė
Partnerio turinys:
