A. Nausėdienė. Didinti pasitikėjimą mokslu – neišvengiamas naujos mokslininkų kartos uždavinys | VDU Žemės ūkio akademija

A. Nausėdienė. Didinti pasitikėjimą mokslu – neišvengiamas naujos mokslininkų kartos uždavinys

Kai aplinkosaugos klausimai pasauliui tampa vis labiau skaudūs, o sprendimai lemtingi, ekspertai ir mokslininkai vis labiau ragina atsiriboti nuo neatsinaujinančiais ištekliais paremtos gamybos ir vartojimo. Kaip alternatyvą jie siūlo bioekonomiką. Tai, kad didesnis investavimas į bioekonomiką ir Lietuvai galėtų suteikti daug perspektyvų, tikina Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos, Bioekonomikos tyrimų instituto doktorantė Aušra Nausėdienė. Tačiau net ir kalbant moksliniais argumentais, įtikinti įvairias suinteresuotas šalis nėra lengva. Todėl kurti didesnį pasitikėjimą mokslu – tai, pasak A. Nausėdienės, neišvengiamas naujos mokslininkų kartos uždavinys.

– Žiniasklaidoje nuolat eskaluojama, kad Lietuva turi potencialo tapti finansinių technologijų ar lazerių šalimi. O galbūt visgi bioekonomikos? 

– Lietuvai sudėtinga būti lydere, pavyzdžiui, „fintech“ srityje, kur konkurencija ypač didelė. Be to, ši sritis apima tik nedidelę žmogiškojo kapitalo dalį, jai vystyti nenaudojami vietos ištekliai. O potencialo pasinaudoti vietos žaliavomis ir kurti naujas darbo vietas, esant šalyje susiformavusioms gilioms maisto, medienos ir kitos produkcijos gamybos tradicijoms, tikrai turime. Juo labiau, kad didėjant pasaulio gyventojų skaičiui, didėja ir maisto produktų paklausa globalioje rinkoje. Siekiant tai atsakingai atliepti, daug perspektyvų gali suteikti bioekonomikos vystymas. Štai čia ypač pasitarnauti gali mūsų jau nemenki pasiekimai biotechnologijų srityje. Neabejoju, kad dar spartesnė bioekonomikos plėtra Lietuvoje įmanoma ir būtina.

Nieko nedarymas yra pati blogiausia aplinkosauga. Ar pritartumėte šiai minčiai?

– Pasakyčiau, kad nieko nedarymas kainuoja netgi daugiau negu darymas. Visai kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur ilgą laiką į didelę taršą Baltijos jūrai buvo nekreipiamas dėmesys ir štai dabar neišvengiamai tenka susidurti su pasekmėmis. Tad ar, nepakeitę savo įpročių, neturėsime už tai sumokėti vėliau ir brangiau? Jau pats laikas, kad ir, pavyzdžiui, nustoti pirkti dantų pastas su mikroplastiku. Nesusimąstome, kad išsivalę dantis po tam tikro laiko iš mikro- į nano- virtęs ir per gruntinius vandenis išplautas plastikas pateks į mūsų maistą. „Sąskaitą“ už tai gauname netiesiogiai, tačiau tai parodo, kad nieko nedarymas yra pati blogiausia aplinkosauga.

Bioekonomika – horizontali tarpdisciplininė sritis, apimanti daug įvairių žaidėjų: ūkininkus, vartotojus, pramonės atstovus, paslaugų tiekėjus ir kt. Vadinasi, vystant bioekonomiką, neišvengiamai yra būtinas strateginis požiūris, todėl mokslininkai ir politikai, spręsdami šiuos klausimus, atrodytų, turėtų bendradarbiauti ir veikti išvien. Ar pastebite tokio bendradarbiavimo apraiškų? 

– VDU Bioekonomikos plėtros fakultetas glaudžiai bendradarbiauja su LR žemės ūkio ministerija, LRS Kaimo reikalų komitetu, taip pat su ūkininkais ir žemės ūkio įmones vienijančiomis sąjungomis bei asociacijomis. LR žemės ūkio ministerija bendradarbiauja su Bioekonomikos plėtros fakultetu, rengiant Lietuvos Bioekonomikos plėtros strategiją. Ūkininkai ir žemės ūkio įmones vienijančios sąjungos bei asociacijos konsultuojasi su fakulteto mokslininkais bioekonomikos vystymo politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimais. LRS Kaimo reikalų komiteto posėdžiuose, kituose renginiuose prašoma pristatyti fakulteto mokslininkų nuomones ir tyrimų rezultatus. Tad teigčiau, kad bendradarbiavimas tarp mokslininkų ir politikų vyksta.

O ar mūsų visuomenė jau pakankamai brandi bioekonomikai?

– Priemonę darnaus vystymosi tikslams įgyvendinti jau turime. Tai – žiedinė ekonomika. Tačiau noras įgyvendinti šiuos tikslus turi gimti iš žmogiškumo. O kalbant apie globalias problemas, dažnas žmogus mano, jog ką nors pakeisti – ne jo valioje. Mokslas pats savaime negali išspręsti mūsų problemų – turime juo pasikliauti, jį priimti, gebėti pasinaudoti. Brandus požiūris į aplinkosaugos problemas, bioekonomikos koncepciją, jos įgyvendinimą – visa tai turi susiformuoti, šviečiant visuomenę. Kai pradėsime suvokti elementarius bioekonomikos principus, ateis branda. Manau, jau dabar visuomenė sparčiai patobulėjusi, todėl, galvojant apie ateitį, tikiu, kad gebėsime pasinaudoti bioekonomikos potencialu.

– Vadinasi, egzistuoja ir tam tikra pasitikėjimo mokslu problema, kuri priveda prie to, kad moksliniai faktai ne visuomet tampa postūmiu politiniam veiksmui. Siekiant, kad mokslas įgytų didesnį svorį, kaip manote, kokį vaidmenį gali suvaidinti nauja mokslininkų karta (jei tokią turime)?

– Negalime neužsiminti, kad gilų pėdsaką mūsų, kaip šalies, vystymuisi paliko sovietmetis – jaučiame atotrūkį nuo visko. Ne išimtis ir kalbant apie mokslą. Bet Lietuva sparčiai tobulėja, tad džiugu, jog jau galime matyti naujos mokslininkų kartos – mokančios užsienio kalbas, nesibaiminančios iššūkių, išvykstant į tarptautines mokslines konferencijas ar stažuotes, besidominčiomis pasaulyje aktualiomis mokslinėmis temomis – apraiškų. Nereikia pamiršti, kad komunikacija – vienas pagrindinių faktorių, suteikiančių galimybių naujiems iššūkiams, kartu ir pasitikėjimui kurti. Bendradarbiauti, komunikuoti, dalytis, mokytis naujo ir tobulėti – naujos kartos mokslininkų kasdienybė. Kolegialų komandinį darbą, visada maniau, kad vainikuoja sėkmė.

Kaip jaučiasi naujos kartos mokslininkai „kelių greičių“ Lietuvoje?

– Jei „kelių greičių“ Lietuvos sąvoka suprantama kaip skirtingų kartų mokslininkų persipynimas, tai, mano įsitikinimu, nei vyresnės, nei jaunesnės kartos mokslininkai neturėtų jaustis išskirtinai. Kiekviena mokslininkų karta turi savo privalumų, kuriuos reikia gebėti sujungti. Pasikartosiu – dirbant kolegialiai pasiekiamas geresnis rezultatas.

Kurį laiką stažavotės Vokietijoje. Ar pastebite reikšmingų bendradarbiavimo tarp mokslininkų ten ir čia skirtumų? 

– Vokietija ir Lietuva yra labai skirtingos šalys. Tvarka darbo aplinkoje Vokietijoje yra daug griežtesnė, tačiau bendravimo kultūra yra daug švelnesnė. Ten į kolegas, nepriklausomai nuo jų mokslo laipsnio, amžiaus, yra įprasta kreiptis vardu. Prasilenkiant su žmogumi, nepaisant to, kad tu jį matai pirmą kartą, sveikinamasi. Mums, lietuviams, palyginti, dar trūksta ryšio, bendradarbiavimo, pagarbos ir tolerancijos vienas kitam.

Ar savo ateitį siejate su Lietuva? 

– Kaip augalas savoj dirvoj greičiausiai ir gražiausiai pražysta, taip ir aš, būdama tėvynėje, jaučiuosi geriausiai. Žmogus turi būti laisvas rinktis ir bandyti, todėl blogu žodžiu neminiu ir emigravusio jaunimo.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.

 

2019 m. spalis