#100 VDU ŽŪA Gegužinė – piknikas

Šiais metais 100-mečio veiklos sukaktį mininti Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (VDU ŽŪA) visus, norinčius švęsti kartu, gegužės 18 d. 13 val. kviečia dalyvauti 100-mečio Gegužinėje. Tai vienos dienos festivalis, kuris vyks gamtoje, VDU ŽŪA parke priešais Centrinius rūmus. Kaip ir priklauso, Gegužinėje netrūks daug šokių, muzikos ir juoko!

Siekiame sukurti šventę, kurioje vietą ras kiekvienas dalyvis. Renginio svečius džiugins vaikų, studentų ir vyresniųjų tautinių šokių kolektyvų pasirodymai, grupė „Subtilus“, o visą dienos festivalį vainikuos Manto Jankavičiaus šventinis koncertas! Be nuostabių pasirodymų scenoje festivalio dalyvių lauks ir kitos pramogos – šventė bus pradėta VDU ŽŪA 100-mečio bėgimu, parke bus įkurta zona, skirta vaikų pramogoms, poilsio zona studentams, o Akademijos alumnai ir absolventai kviečiami registruotis į Žaliąją vakarienę. Renginio dalyviai taip pat bus kviečiami užsukti į VDU ŽŪA fakultetų reprezentacinę zoną ir sporto / pramogų zoną, kurioje lauks prizai!

Registracija į šventinį VDU ŽŪA 100-mečio ėjimą-bėgimą

VDU Žemės ūkio akademijos 100-mečiui paminėti skirtas ėjimas-bėgimas 1924 metrų ilgio trasa akademiniame miestelyje. 100 pirmų užsiregistravusių dalyvių bus įteikti istoriniai bėgimo marškinėliai!

Registracija į ekskursiją

Kviečiame apsilankyti VDU ŽŪA erdvėse ir sudalyvauti ekskursijoje po įdomiausias VDU ŽŪA vietas! Registracijos formoje maloniai prašome nurodyti savo kontaktus bei kokius fakultetus ir auditorijas norėtumėte aplankyti renginio metu. Užsiregistravusiems visa informacija bus pateikta el. paštu.

RENGINIO PROGRAMA

Antropoceno era. Celofaninė vėžininkų planeta ir antropocenas

Žmogaus veiklos įtaka planetos geologijai yra didžiulė. Vos per pusšimtį metų mes pakeitėme Žemės planetą kaip niekas kitas iki šiol. VDU inicijuoja straipsnių ciklą, skirtą antropocenu arba „Didžiuoju pagreičiu“ vadinamam laikotarpiui aptarti. Įvairių sričių universiteto mokslininkai dalinsis tyrimų duomenimis, įžvalgomis ir ateities vizijomis.

Prof. Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės ir politinės kritikos centras

Vėžys veikia stipriau nei COVID-19, klastingiau ir yra ilgaamžis. Dabartinės pandemijos metu vėžininkai buvo priskirti „aukščiausiai rizikos kategorijai“, kas mūsų kraštuose reiškia, kad jam bus skirti maksimalūs ribojimai, netiesioginė diskriminacija ir mažai kas rūpinsis kaip jam padėti gydytis ir susikurti orias gyvenimo sąlygas. Apskritai, susvetimėjusiai ir instrumentinei indeksų, visokiausių tarptautinių rodiklių visuomenei asmeninis žmogaus orumas mažai rūpi. O kas yra žmogus be orumo – tik skaičiukas, rodyklė, kurią reikia pasukti, kad rodytų tai ką reikia: kad gyvenimas vis puikėja. Siekiama gerinti indeksus, o ne rūpintis kokio tai Petro ar Onos orumu, tai yra jų būtimi, jų gyvenimo prasme. Tokia yra „gerovės valstybės“ logika.

Vėžys tykoja ir puola negailestingai, žiauriau nei tuberkuliozė ar ŽIV ir neprašo garbės, kuria šlovinamas karūnuotasis virusas. Vėžio šaltinis yra antropocenas – žmogaus sukurtas pasaulis, jo paviršius: naujoji materija, kuri iškreipia ir žaloja senąsias gyvybės formas. Terminas „antropocenas“, bent taip, kaip jį vartoja Nobelio premijos laureatas Paulius J. Crutzenas, kalba apie žmonijos keičiamą medžiagiškumą, geologiją, Žemės tapsmą ir tik netiesiogiai apie globalizaciją, nors abu yra susiję. Vienas iš jo išskiriamų antropoceno ženklų yra masinis gyvūnų rūšių išmirimas dėl žmogaus veiklos. Filosofė S. Raffnsøe svarstydama antropoceno problemą prisimena gyvūnų teismų praktiką, kai šie buvo kaltinami arba ginami Viduramžių teismuose ir sieja šį palikimą su dabartinėmis gyvūnų teisių praktikomis. Iš tiesų, niekas miestuose perinčių paukščių vardu neapskundžia teismui miestų tarybų ar administratorių, merų dėl medžių išpjovimo ir atsodinimo netinkamais perėti žemaūgiais medeliais, niekas nepaduoda ežių ir lapių vardu susisiekimo ministerijos atitinkamoms institucijoms dėl jų judėjimo diskriminacijos, nesudarant pakankamai sąlygų saugiai kirsti kelius. Apie vabalų teises apskritai nekalbama. Todėl ir legendiniai šikšnosparniai: Kinijoje įsivaizduojama, kad kiekvienas gali gaudyti ir žudyti laukinius žvėris.

Celofaninė, celiuliozinė… planeta daugina ne tik vėžį. Kitas jos kūrinys yra alergijos – kasdieninis mūsų palydovas. Tik kas kam alergiškas? Ar mūsų kūnas, persunktas pavojingų pesticidų, celiuliozių ir E priedų: dažiklių, konservantų, antioksidantų, tiršiklių, emulsiklių, stabilizatorių, antibiotikų yra alergiškas pasauliui? Bitei, gėlei, žolei? Ar šis pasaulis mus atmeta kaip kenksmingą, nors ir sterilią, todėl ir nuodingą, nuosėdą? Mano teiginys yra kitoks: gyvasis pasaulis yra alergiškas konservantų paveiktam žmogaus kūnui ir atmeta jį, priešinasi iš paskutiniųjų šiam nuodui. O mes gelbėjamės nuo COVID-19 šaukdami, kad reikia dar daugiau sterilumo. Reikalaujame dar daugiau lateksinių, vinilinių, nitrilinių, polietileninių pirštinių, dar įmantresnių plastikinių skydelių su gumom ir be jų, visokiausių plastmasinių purkštuvų ir dezinfekcinio skysčio, o po to dar plauti ir plauti rankas, galvas, odą įvairiais muilais – stipriname vėžio ir alergijos planetą. Visą šį mūsų apsauginį nuo pandemijos apdarą metame ant žalių vejų, pamiškėse ir ežero bei jūros dugne. Tai nauji COVID inkliuzai į antropoceną – į celofaninį žemės paviršių, į naująją materiją, kur išlieka tik stipriausi virusai ir bakterijos. Išsigelbėsime nuo pandemijos dar truputį išplėsdami vėžininkų, alergijos ir depresyvių žmonių planetą. Depresija tik iš dalies kyla dėl antropoceno (kiek mūsų maistas, oras, medžiagos, pavyzdžiui, alkoholis, veikia depresijos plitimą): ji kyla dėl su mūsų gyvenimo būdu susijusios socialinės atskirties, kai tu, kaip asmenybė, tampi nereikalingas ir suvoki, kad gyvenimo prasmės nebeliko.

Antropoceno simboliai yra pramonės atliekų ir kasdienių šiukšlių kalnai, net salos, užteršta tundra ir dykumos, radiacinių ir pavojingų cheminių atliektų laidojimo vietos. Jis yra mūsų kūnas, mūsų oda. Jis skverbiasi į visas ląsteles, mūsų smegenis, virsta plastikiniu jautrumu, lateksiniu mąstymu. Sterilaus pasaulio suvokimo vedini pareigūnai įsako kirsti medžius miestuose, manydami, kad jie kelia pavojų, per aukšti, šakos per didelės, o žolė irgi pavojinga, ten veisiasi visokie vabalai. Todėl geriausia yra viską iškloti plytelėmis, užasfaltuoti, užpilti smala, nutiesti daugiau greitkelių ir pastatyti oro uostų. Alerginė ir depresinė vėžininkų planeta išsiplės.

Vėžys ilgai sėlina ir smogia, kai esi nepasiruošęs. Jis plinta kartu su antropoceno sluoksniu, kuris tarsi storais dirbtiniais riebalais užtepa visą gyvenimą. Vėžys yra netinkamas Sveikatos ministerijai ar Vyriausybei plėtojant ryšius su visuomene. Juk jo sustabdymui reikia pernelyg daug ko iš valstybės: kitokios, visai kitokios vartojimo kultūros, kitokių parduotuvių ir pakuočių, kitokios higienos sampratos, kitokio žemės ūkio ir gyvenimo būdo. Reikia atkurti gyvenimą, kur vėl rastume pieną, kuris sugenda per parą, duoną, kuri sužievėja per pora dienų, mėsos produktus, kuriuose nėra jokio skonio stipriklio, reikia grąžinti batų ir drabužių remonto įmones ir atsisakyti pirkti vis naujus drabužius, rankines, reikia sustabdyti taršų progresą, nes jis veda į augančią vėžininkų planetą ir GMO neišvengiamybę.

Vėžys egzistuoja panašiai kaip GMO – genetiškai modifikuoti organizmai. Vėžinės ląstelės yra ilgaamžės ir savo „nemirtingumu“ yra pranašesnės už žmogiškąsias, įprastines, mirštančias, todėl jas ir naikina, nužudydamos ir patį organizmą. GMO pažadas – pakoregavus genetiką, pomidorai bus kaip arbūzai, javų nepuls ligos, broileriai bus dar didesni ir greičiau augs. Galiausiai, būsime pataisyti ir mes. Tik šiame GMO vėžininkų pasaulyje senajam žmogui vietos liks dar mažiau. Štai kodėl kovojame prieš GMO, kaip dar vieną žingsnį plečiant vėžininkų, alergijos ir depresijos planetą.

Tarp daugybės romanų ir apmąstymų apie vėžį išskirsiu du A. Solženycino „Vėžininkų korpusas“ ir J. L. Picoult „Mano sesers globėjas“. 1963-1966 metais Solženycinas parašė romaną apie pokario tremties metus ir apie vėžiu susirgusių asmenų gyvenimą viename ligoninės korpuse. Puiki knyga, kur skaitome, kaip vėžininkai išplėšiami iš gyvenimo, blogo ar gero, kaip jie praranda skirtumus, bet ne todėl, kad įgyja vienodas galimybes. Priešingai, jie vienodai netenka galimybių: ir partijos nomenklatūrščikas, ir Gulago kalinys. Vienam nuopuolis didesnis, kitam – mažas. Tačiau nei vienas jų nenori likti pasaulyje be galimybių. Vėžininkų korpusas yra LYGIŲ NEGALIMYBIŲ būklė ir tvarka, kur visi tampa chemijos poveikio objektais. Suobjektinti žmonės laipsniškai netenka gyvenimo prasmės, ji sunaikinama juos vėl ir vėl sterilizuojant: nuodais, radiacija, chirurginėmis operacijomis, mažiausiai dėmesio skiriant depresijai ar teisei.

Picoult romanas „Mano sesers globėjas“ radikaliai išplečia priverstinių, represinių negalimybių temą, parodydamas, kaip vienos sesers liga, dėl tėvų noro aukotis ir aukoti, atima gyvenimą ir galimybes iš kitos, ją gelbėjančios sesers. Taip antropocenas vėžininkų korpusą laipsniškai paverčia socialiniais santykiais, visų negyjančia žaizda ir, galiausiai, vėžininkų planeta, kur skatinamos, puoselėjamos, pateisinamos LYGIŲ NEGALIMYBIŲ praktikos. COVID-19 tik menkai, bet prisideda prie šios LYGIŲ NEGALIMYBIŲ plėtros.

Kokios gi yra išeitys? Filosofija sako: įgalinkime posthumanistinį ekologinį, kritinį mąstymą, suteikime galimybę gamtai apsiginti per įstatymus, išplečiant gyvosios gamtos teises ir galimybes. Žmogus nėra nei planetos, nei vienas kito savininkas. Tačiau jau nebėra ir paprastas gyventojas: jo tikslas sumažinti savo įtaką gamtai aktyviomis ir protingomis savęs šalinimo priemonėmis. Jei norite, tai reiškia diktatoriui apriboti savo galią ir labai smarkiai bei išrankiai. Tai reiškia ne tik saugoti žalumą, bet ir pasirūpinti visa gamtine įvairove: nuo vabalų iki paukščių. Dauguma mokslininkų, aktyvistų ir poetų žino, ką daryti. Dauguma supranta, kad kažkaip reikia keisti gyvenimo ir vartojimo būdus: mažinti CO2 emisiją ir masinį keliavimą aplink pasaulį, riboti turizmo kuriamą Niekį; skatinti antrinio perdirbimo ir remonto pramonę, ekologinius ūkius, palaikyti nuotolines studijas, didinti konservantų kontrolę ir kancerogenų ribojimą, investuojant į sveiką mitybą, parkus, dviračių takus, mažinant socialinę apatiją ir susvetimėjimą, remiant lygių galimybių iniciatyvas ir ginant gyvūnų ir gamtos teises bei, kas be ko, skatinant prasmingą komunikaciją, kuri negalima be humanistikos: literatūros, teatro, filosofijos.

Antropoceno era. Maisto švaistymo pasekmės (II dalis)

Prof. dr. Vlada Vitunskienė, VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos tyrimų institutas

Nors patikimų duomenų apie maisto švaistymo mastus Lietuvoje nėra, galima daryti prielaidą, kad sunkiau besiverčiantys gyventojai maisto perka santykinai mažiau, dėl to ir mažiau jo sugadina bei išmeta. Tačiau labai tikėtina, kad daugelyje mūsų namų ūkių maisto iššvaistymo apimtys yra gerokai didesnės, nei leidžia spėti preliminarūs duomenys.

Lietuviai maisto švaisto mažiau: 28 proc. gyventojų – ties skurdo riba

Maisto švaistymo situaciją mūsų šalyje galima tik apytiksliai iliustruoti remiantis Eurostato duomenimis apie dviejų kategorijų atliekas: augalines atliekas bei gyvūnines ir mišrias maisto produktų atliekas. Tačiau pastebėtina, kad ši atliekų statistika ne visiškai atitinka Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO) maisto praradimo ir švaistymo koncepciją. Remiantis atliekų statistiniu tyrimu, 2016 m. visoje Lietuvos ekonomikoje susidarė 140 kg augalinių, gyvūninių ir mišrių maisto produktų atliekų, skaičiuojant vienam gyventojui. Pagal šį tyrimą, namų ūkiuose jų susidarė 16 kg vienam gyventojui (arba 11,5 proc. nuo susidariusių visoje ekonomikoje), ir tai keturis kartus mažiau už vidutinę šio rodiklio reikšmę ES. Tačiau labai tikėtina, kad mūsų namų ūkiuose maisto iššvaistymo apimtys kur kas didesnės.

Kodėl Lietuvos namų ūkiai maisto iššvaisto gerokai mažiau nei visoje ES bei kituose išsivysčiusiuose pasaulio kraštuose? Tai, pirmiausiai, lemia gerokai žemesnis pragyvenimo lygis. Dviejų statistinių tyrimų (Namų ūkių biudžetų ir Pajamų ir gyvenimo sąlygų) rezultatai rodo, kad, Lietuvos namų ūkiai maistui ir nealkoholiniams gėrimams vidutiniškai išleidžia apie ketvirtadalį visų vartojimo išlaidų, kai vidutiniškai ES – tiktai šeštadalį, o daugumoje senbuvių ES šalių namų ūkiai maistui skiria vidutiniškai 9-11 proc. vartojimo išlaidų (2015 m., Eurostat). Be to, Lietuvoje 406 tūkst. (14,5 proc.) šalies gyventojų negali sau leisti įsigyti kokybiško maisto kas antrą dieną. Tai dvigubai didesnė dalis nei visoje Europos Sąjungoje. Net 794 tūkst. arba 28,3 proc. šalies gyventojų (visoje ES – 21,8 proc.) dėl mažų pajamų susiduria su skurdo ir socialinės atskirties pavojumi (2018 m., Eurostat). Tai leidžia daryti prielaidą, kad sunkiau besiverčiantys manų ūkiai maisto perka santykinai mažesnį kiekį, dėl to ir mažiau jo sugadina bei išmeta.

Pokyčius lemtų vartotojų švietimas

Išeičių iš dabartinės situacijos gali būti daug ir įvairių – praktikos patikrintų arba naujoviškų – nelygu, kurioje maisto tiekimo grandyje, kokiu metu, kokioje teritorijoje siekiama gauti teigiamą rezultatą.

Kalbant apie maisto vartojimo grandį, pirmiausia, labai svarbu šviesti ir informuoti vartotojus. Pavyzdžiui, per COVID-19 karantiną maisto gamyba ir vartojimas namuose išaugo ne procentais, o kartais. Maisto švaistymas padidėjo tuose namų ūkiuose, kurie paniškai pradėjo pirkti atsargas tiek greitai gendančio šviežio maisto (pieno, mėsos ir žuvies produktų, šviežių daržovių ar kitų trumpo galiojimo produktų) savaitiniam vartojimui (kaip dažnai įprasta apsipirkti savaitei), tiek ilgo galiojimo produktų (miltų, kruopų, makaronų, konservų, aliejaus ir pan.) kaupimui. Prekybos centrų duomenimis, iki karantino pradžios, t. y. 11-ąją šių metų savaitę (kovo 9–15 dienomis ) ilgo galiojimo produktų pardavimai augo nuo keliasdešimties procentų iki kelių kartų. Nors šie produktai tinka ilgam vartojimui, tačiau, kaip rodo praktika, dalis jų dėl per didelių atsargų galiausiai bus išmesti.

Žinia, Europos šalių vyriausybės (tarp jų ir Lietuvos) ėmėsi priemonių užkirsti kelią maisto pirkimo ir atsargų kaupimo panikai, skelbdamos informaciją apie maisto prieinamumo ir saugumo užtikrinimą. Ir priešingai – maisto švaistymo sumažėjo tuose namų ūkiuose, kurie karantino sąlygomis iš naujo įvertino ir pakeitė apsipirkimo, kartu ir maisto gaminimo, saugojimo bei vartojimo įpročius. Prekybos centrai praneša, kad karantinui tęsiantis ilgo galiojimo maisto prekių pardavimai sugrįžta į normalų lygį, nes namų ūkiai šiuos produktus perka nebe kaupimui, o vartojimui.

Akivaizdu, kad reikia plėsti vartotojų žinias apie maistą, jo saugą, kaupimą, taip pat apie virtuvėje išvengiamas ir neišvengiamas (technologines) maisto atliekas bei jų susidarymo priežastis, apie maisto švaistymo daromą ekonominę ir socialinę žalą bei žalą aplinkai, apie maisto nešvaistymo būdus ir t.t. Kaip rodo geroji patirtis Vakarų šalyse, maisto nešvaistymo kultūros viešinimo ir propagavimo iniciatyvos sulaukė didelės sėkmės tose vietovėse, kuriose jos buvo įgyvendintos. Originalūs būdai išvengti maisto švaistymo pristatyti ES maisto nuostoliams ir maisto švaistymui skirtoje platformoje („EU Platform on Food Losses and Food Waste“ ).

Reikia pastebėti, kad datų žymų „geriausias iki…“ ir „tinka vartoti iki…“ ant maisto produktų vartotojai dažnai nesupranta arba painioja. Kaip rodo „Eurobarometro“ (2015) tyrimas, šias reikšmes supranta tik, atitinkamai, 24 proc. ir 48 proc. Lietuvos gyventojų (visoje ES, atitinkamai, 47 ir 40 proc.). Dėl šios painiavos didėja maisto švaistymo mastas. Europos Komisija ragina visus suinteresuotuosius subjektus labiau įsitraukti į akcijas, siekiančias užtikrinti, kad bet koks maisto produktas, kurio galiojimas greitai baigsis, visų pirma būtų padovanotas labdaros organizacijoms, nepaisant vis dar atskirose šalyse maisto dovanojimui kylančių kliūčių (daugiausia teisino pobūdžio).

Gerų pavyzdžių pasaulyje ir Lietuvoje jau yra

Sėkminga maisto švaistymo prevencijos mažmeninėje prekyboje patirtis įvairiose Europos šalyse (pvz., Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Danijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Liuksemburge ir Rumunijoje) yra socialiniai prekybos centrai (SPC). Jie, kaip ir įprasti prekybos centrai, veikia stacionariose vietose (pvz., „Barbara Laden“, „Martiniladen“, „Vinzimarkt“, „Solali“, „Paulusladen“, „SOMI“, „Laube“, „Caritas leo“, „LEBI-Laden“), o atokiuose regionuose veikia jų mobiliosios versijos (pvz., „Tischlein deck Dich“, „Rollende-Herzen-Bus“). SPC dažniausiai parduoda maisto produktus bei plataus vartojimo prekes. Pagrindinis SPC skirtumas, palyginti su įprastais prekybos centrais, yra ribotas prekių asortimentas ir 50–70 proc. mažesnės kainos palyginti su įprastomis rinkos kainomis. Ribotą asortimentą sudaro produktai, kurių galiojimas greitai baigsis, bei produktai lengvai pažeistose pakuotėse, tačiau vis dar tinkami vartoti. Produktus į SPC nemokamai tiekia mažmeninės prekybos ir gamybos įmonės. SPC skirtos tikslinėms skurdo ir socialinės atskirties pavojų patiriančioms gyventojų grupėms. Klientų patekimas į parduotuves yra kontroliuojamas identifikavimo kortelėmis, kurios išduodamos pateikus pajamų deklaraciją. Bendrieji SPC tikslai yra remti neturtingus žmones, užkirsti kelią maisto švaistymui ir suteikti darbo galimybes ilgalaikiams bedarbiams. Europos Komisija šią iniciatyvą vertina kaip paprastą ir veiksmingą sprendimą, naudingą visoms suinteresuotosioms šalims.

Kaip sėkmingą maisto dovanojimo patirtį, paremtą dalijimosi ekonomikos principu, Lietuvoje galima pristatyti kauniečių ir Pakaunės gyventojų namų ūkių soduose ir daržuose užauginto derliaus pertekliaus dalijimosi iniciatyvą „obuolius parduodame už dyką“ (taip ją taikliai apibūdino viena mažoji dalyvė). Siekdami, kad derlius nepražūtų, gyventojai kvietė visus vaišintis, vaisių krepšelius iškabindami ant namus juosiančių tvorų arba pilnas sodo ar daržo gėrybių dėžes pastatydami prie savo namų. Išvydę tokį kaimynų dosnumą, kiti gyventojai taip pat neliko skolingi – pavyzdžiui, pasivaišinę pomidorais, geradariui dėžėje paliko kriaušių. Tokios derliaus dalybos yra labai populiarios užsienyje.

Rekomendacijos, padedančios sumažinti maisto švaistymą

Namuose:

Suplanuokite porcijas ir patiekalus – negaminkite daugiau nei jums reikia, taip sutaupysite maisto, pinigų, laiko, sumažinsite poveikį klimatui ir išlaikysite sveiką kūno masę.
Panaudokite maisto likučius – jie gali tapti labai skanūs bei padės sutaupyti pinigų. Internete yra daugybė įdomių receptų idėjų, kaip, pavyzdžiui, neišvaizdžius vaisius paversti kokteiliais, desertais, pavytusias daržoves – sriubomis ar troškiniais.
Naudokite mažesnius lėkštę, šaukštą, šakutę – tai padės neįsidėti daugiau, nei galite suvalgyti.
Įsidėmėkite skirtumą tarp informacijos „tinka vartoti iki…“ (įspėjimas dėl maisto saugos) ir „geriausias iki…“ (gamintojo rekomendacija, leidžianti vartotojui pačiam nuspręsti, ar maistą valgyti po šios datos).
Užšaldykite! Galite užšaldyti daug daugiau produktų, nei manote. Tai leis visada turėti paruoštų ar pusiau paruoštų patiekalų, kai pristinga laiko gaminti. Maistą užšaldyti patariama porcijomis, atitinkamai paženklinus.
Tinkamai laikykite maistą – šaldytuve 1 – 5 °C temperatūroje, šaldiklyje -18 °C temperatūroje. Visada žinokite, kokių maisto atsargų yra jūsų virtuvės spintelėse.
Tikrinkite galiojimo datas ir sukeiskite produktus vietomis – naujai nupirktus šaldytuve ar spintelėje dėkite toliau, anksčiau įsigytus perkelkite į priekį. Taip sumažinsite riziką, kad maistas pasens ir suges.
Dalykitės maistu – dovanokite jo perteklių draugams, kolegoms, kaimynams.

Parduotuvėje ar turguje

Sudarykite pirkinių sąrašą – prieš sudarydami jį, patikrinkite savo maisto atsargas namuose. Pirkite tik tai, ko jums reikia, ir nesusigundykite keliomis pakuotėmis už vienos kainą – taip sutaupysite pinigų ir išvengsite maisto švaistymo.
Neapsipirkinėkite, kai esate alkani, ir neskubėkite apsipirkdami – kitaip galite sugrįžti su didesniu kiekiu produktų nei jums reikia.
Pirkite tik tiek, kiek reikia – išsirinkite tinkamą pakuotės dydį arba nusipirkite sveriamų produktų.
Rinkitės estetiškai „netobulos“ išvaizdos vaisius ir daržoves – atkreipkite dėmesį į nuolaidas ar kitas akcijas jiems. Tokie vaisiai ir daržovės ne mažiau maistingi nei jų išvaizdieji giminaičiai ir tinkami valgyti.

Darbe, mokykloje, universitete

Valgykloje neimkite daugiau nei galite suvalgyti ir paprašykite mažesnių porcijų.
Atsiminkite, ką palikote biuro šaldytuve, ir būtinai tai suvalgykite, kol nesugedo.
Patikrinkite biuro vaisių krepšelį – pasiimkite prinokusius vaisius namo ir suvalgykite juos savaitgalį.
Skleiskite žinią apie atsakingą maisto vartojimą – dalykitės su aplinkiniais patarimais apie maisto atliekų mažinimo būdus.

Kavinėje, restorane, viešbutyje

Rinkitės mažesnę lėkštę – prie švediško stalo išbandykite mažesnę lėkštę, kad maisto nepaimtumėte daugiau, nei galite suvalgyti, arba išbandykite du užkandžius vietoje užkandžio ir pagrindinio patiekalo.
Pasiimkite maisto likučius su savimi – jei visko negalite suvalgyti, paprašykite dėžutės ar krepšelio (arba atsineškite savąjį), kad galėtumėte maistą išsinešti ir vėliau suvalgyti.
Valdykite savo lūkesčius – nesitikėkite, kad rasite visą asortimentą bet kuriuo paros metu, nes tai galėtų reikšti, kad kavinės bei restoranai švaisto maistą.

Šaltinis: „Recommendations for Action in Food Waste Prevention“

Antropoceno era. Maisto švaistymo pasekmės (I dalis)

Prof. dr. Vlada Vitunskienė, VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos tyrimų institutas

Prognozuojama, kad iki 2050 m. gyventojų skaičius pasaulyje pasieks 9,6 milijardo. Dėl to pasaulio šalių vyriausybėms kyla didžiulis iššūkis, kaip pagaminti pakankamai maisto ir aprūpinti juo gyventojus. Tačiau Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO) teigimu, išeitis – ne gaminti daugiau, o nustoti švaistyti tai, kas jau yra pagaminama. Ekspertai konstatuoja, kad daliai planetos gyventojų tebestokojant maisto, tiekimo grandinėje „nuo lauko iki šakutės“ jo prarandama arba iššvaistoma apie 1,3 mlrd. tonų per metus. Pavyzdžiui, apie 20 proc. viso ES pagaminto maisto – iššvaistoma, nors 7 proc. ES gyventojų negali sau leisti įsigyti kokybiško maisto.

Maisto švaistymo sąvokoje – ir ekonomika, ir etika

Kasmet pasaulyje prarandama ir iššvaistoma apie trečdalis žmonėms vartoti skirto maisto, o kartu ir gamybai sunaudotų išteklių bei gyventojų asmeninių lėšų. Tuo pačiu metu nepakankamai maitinasi beveik 11 proc. (811,7 mln. – 2018 m., MŽŪO duomenys) pasaulio gyventojų. Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programa (World Food Program) balandžio pabaigoje įspėjo, kad COVID-19 koronaviruso pandemija gali drastiškai padidinti žmonių, kenčiančių dėl nepakankamo maitinimosi, skaičių, ypač pažeidžiamuosiuose pasaulio kraštuose. Dėl COVID-19 ekonominio poveikio iki metų pabaigos apie 265 mln. žmonių gali patirti didelį maisto trūkumą. Tad maisto praradimas ar švaistymas plačiuoju aspektu traktuojamas kaip ekonomiškai ir moraliai neigiamas reiškinys, kuris turi rūpėti mums visiems. Siekiant jį sumažinti (o ateityje apskritai jo išvengti) tarp JT „Darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 m.“ patvirtintų tikslų yra ir įsipareigojimas iki 2030 m. perpus sumažinti pasaulyje vienam gyventojui tenkantį maisto atliekų kiekį mažmeninės prekybos bei vartotojų lygmenimis ir mažinti maisto nuostolių kiekį gamybos bei tiekimo grandinėse, įskaitant po derliaus nuėmimo patiriamus nuostolius. Tai iššūkis ne tik šalių vyriausybėms, bet ir kiekvienam vartotojui.

Ar imsimės keisti savo maitinimosi įpročius tam, kad išvengtume maisto švaistymo, ar sugebėsime tai padaryti? MŽŪO pateikta koncepcija teigia, kad maisto praradimas ir švaistymas reiškia žmonėms vartoti skirtų produktų masės (kiekybinį) ar maistinės vertės (kokybinį) sumažėjimą visoje maisto tiekimo grandinėje „nuo lauko iki šakutės“. (1 pav. iliustruoja oficialų požiūrį į tai, kuriose grandyse „maistas prarandamas“, o kuriose „maistas iššvaistomas“.)

Šiuo metu vis dar tebevartojamas posakis „nuo lauko iki stalo“, tačiau kai kalbama apie maisto švaistymą, taiklesnis būtų posakis „nuo lauko iki šakutės“, nes nuo stalo neretai daug maisto išmetame, o nuo šakutės dažniausiai suvalgome. Maistas, kuris buvo pagamintas vartoti žmonėms, tačiau dėl įvairių priežasčių buvo pašalintas iš maisto tiekimo grandinės (net jei jis sunaudotas pašarams ar bioenergijai gaminti), laikomas prarastu ar iššvaistytu. Maisto praradimas yra maisto kiekio ar kokybės sumažėjimas, kurį lemia maisto tiekėjų (išskyrus mažmenininkus bei viešojo maitinimo teikėjus) sprendimai ir veiksmai. Maisto švaistymas reiškia maisto kiekio ar kokybės sumažėjimą dėl mažmenininkų, maitinimo paslaugų teikėjų ir vartotojų sprendimų bei veiksmų. Žmonėms vartoti tinkamas maistas, tačiau nesuvartotas – paliktas sugesti arba išmestas pačių vartotojų ar mažmenininkų – vadinamas iššvaistytu maistu arba maisto atliekomis.

1 pav. Maisto praradimas ir iššvaistymas maisto tiekimo ir vartojimo etapuose

Šaltinis: parengta pagal MŽŪO

Taigi maisto švaistymo sąvoka yra ne vien tik ekonominio (maisto atliekų), bet ir moralinio turinio, tampriai susijusio su žmogaus emocijomis. Maisto vartojimas yra emocingas procesas, neatsiejamas nuo daugelio žmogaus elgsenos aspektų. Apie maisto švaistymą kalbame žvelgdami pirmiausia per moralinę netinkamos vartotojų elgsenos prizmę, o apie maisto atliekas – daugiau per ekonominę prizmę. Todėl už maisto švaistymą mes, vartotajai, esame atsakingi labiau nei kuris nors kitas maisto tiekimo grandinės subjektas. „Eurobarometro“ duomenimis (2 pav.), vartotojai pripažįsta, kad jie patys turi imtis maisto švaistymo prevencijos veiksmų. Daugiau kaip trys ketvirtadaliai žmonių ES mano, kad individualiems vartotojams tenka vienas pagrindinių vaidmenų, siekiant užkirsti kelią maisto švaistymui. Lietuvoje taip manančiųjų gerokai mažiau nei pusė (44 proc.).

2 pav. Gyventojų nuomonė apie tai, kas turi imtis veiksmų užkertant kelią maisto švaistymui

Šaltinis: Eurobarometer 425 (2015)

Skurdieji praranda gamindami, turtingieji iššvaisto vartodami

Duomenų apie maisto švaistymą atskirose šalyse nėra, juos surinkti yra be galo sudėtinga, nes nėra visuotinės prievolės (t. y. visoms įmonėms, įstaigoms ir namų ūkiams) pranešti apie savo maisto atliekas. Remiantis MŽŪO skaičiavimu, kiekvienais metais prarandama arba iššvaistoma apie 1,3 mlrd. tonų žmonėms vartoti skirto maisto. Visoje maisto tiekimo grandinėje „nuo lauko iki šakutės“ prarandama ir iššvaistoma apie 45 proc. vaisių ir daržovių, 35 proc. žuvies ir kitų jūros gėrybių, 30 proc. grūdų ir jų produktų, 20 proc. pieno produktų ir 20 proc. mėsos produktų.

Dideli maisto kiekiai prarandami ir iššvaistomi tiek išsivysčiusiuose pramoniniuose, tiek ir besivystančiuose kraštuose. Visoje maisto tiekimo grandinėje „nuo lauko iki šakutės“ Europoje ir Šiaurės Amerikoje prarandama ir iššvaistoma apie 280–300 kg maisto, skaičiuojant vienam gyventojui per metus, Afrikoje į pietus nuo Sacharos ir Pietų bei Pietryčių Azijoje – apie 120–170 kg (3 pav.). Palyginimui galima pridurti, kad Europoje ir Šiaurės Amerikoje vienam gyventojui pagaminama apie 900 kg maisto per metus, o Afrikoje į pietus nuo Sacharos ir Pietų bei Pietryčių Azijoje beveik perpus tiek – 460 kg.

3 pav. Maisto praradimo ir iššvaistymo apimtys maisto tiekimo grandinėje „nuo lauko iki šakutės“ pasaulio regionuose

Šaltinis: MŽŪO

Pasaulyje maisto praradimo ir švaistymo priežastys yra skirtingos ir priklausančios nuo konkrečių vietos sąlygų. Besivystančiose šalyse daugiau kaip 40 proc. maisto nuostolių patiriama derliaus nuėmimo, saugojimo ir perdirbimo etapuose, daugiausia – dėl techninių apribojimų ir valdymo. Namų ūkiai dėl menkų pajamų ten maisto iššvaisto mažai. Ir priešingai – išsivysčiusiose, vidutines ir dideles pajamas gaunančiose šalyse daugiausia (per 40 proc.) maisto išvaistoma mažmeninės prekybos ir ypatingai – vartojimo etapuose, t. y. viešojo maitinimo sektoriuje ir namų ūkiuose. Skaičiuojant vienam gyventojui per metus, prekyboje ir vartojime iššvaistoma apie 95–115 kg Europoje ir Šiaurės Amerikoje, o Afrikoje į pietus nuo Sacharos ir Pietų bei Pietryčių Azijoje – tik apie 6–11 kg per metus.

Mokslinio tyrimo projekto FUSIONS (Estimates of European food waste levels, 2016) skaičiavimais, ES kiekvienais metais visoje maisto tiekimo „nuo lauko iki šakutės“ grandinėje pradardama ir iššvaistoma apie 88 (± 14) mln. tonų maisto (t. y. 173 kg vienam gyventojui) ir tai sudaro apie 20 proc. viso ES pagaminto maisto. Daugiau kaip pusė (apie 53 proc.) maisto atliekų susidaro namų ūkiuose. Tačiau tuo pačiu metu 35,9 mln. arba 7 proc. ES gyventojų negali sau leisti įsigyti kokybiško maisto su mėsa, žuvimi (arba vegetarišku ekvivalentu) kas antrą dieną, nes 109,9 mln. arba 21,8 proc. ES gyventojų dėl mažų pajamų susiduria su skurdo ir socialinės atskirties pavojumi (Eurostat, 2018).

Kenčia ištekliai, gyvoji gamta ir ekonomika

Neigiamos maisto švaistymo pasekmės yra milžiniškos daugeliu aspektų. Maisto švaistymas reiškia ir išteklių, tokių kaip žemė, vanduo, darbo jėga, energija ir galiausiai pinigai, švaistymą. Pagal naujausius pastarojo meto vertinimus (FUSIONS, 2016), visoje maisto tiekimo grandinėje „nuo lauko iki šakutės“ prarastam ir iššvaistytam maistui pagaminti ES suvartojama apie 26 mln. tonų išteklių, o išlaidos siekia apie 143 mlrd. Eur.

Maisto švaistymas labai prisideda ir prie klimato atšilimo, nes vien ES išmetama apie 170 mln. tonų CO2 ekvivalentu šiltnamio efektą sukeliančių dujų, susidarančių gaminant ir paskirstant iššvaistytą maistą bei šalinant maisto atliekas. Maisto atliekos sudaro apie 6 proc. viso ES išmetimo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio.

Maisto praradimas ir švaistymas didina biologinės įvairovės nykimo tempą. Dabartinis pasaulinių rūšių nykimo tempas yra dešimtimis ar šimtais kartų didesnis, palyginti su vidutiniu per pastaruosius 10 mln. metų. Tikėtina, kad jis dar spartės ir sunaikins iki milijono rūšių iš žemėje priskaičiuojamų aštuonių milijonų. Žinoma, kad pasaulio mastu žmonių veikla maisto sistemoje sukelia 60 proc. viso sausumos biologinės įvairovės nykimo (JT Aplinkos apsaugos programos ataskaita, 2018).

Maisto praradimas ir švaistymas daro neigiamą įtaką ir visiems maisto tiekimo grandinėms dalyviams, mažindami maisto gamintojų pajamas, didindami maisto vartotojų išlaidas bei mažindami jų galimybes apsirūpinti kokybišku ir saugiu maistu.