Skaitmeninė mėlynoji karjera įveikus anglies krizę – akvakultūros mokymo programos naujovės

Akvakultūros ir žuvininkystės sektorius Europoje susiduria su ilgalaikiais ir struktūriniais iššūkiais, kuriuos lemia pasaulinis atšilimas, klimato kaitos nulemti vandens ekosistemų pokyčiai, biologinės įvairovės nykimas ir augantis poreikis užtikrinti tvarią, atsakingą maisto gamybą. Kylanti vandens temperatūra, vandens kokybės svyravimai, ekstremalūs hidrologiniai reiškiniai, ligų plitimas ir didėjantis spaudimas gamtos ištekliams keičia ne tik akvakultūros technologijas, bet ir reikalavimus specialistams, dirbantiems šiame sektoriuje.

Šiuos iššūkius dar labiau išryškino pastarųjų metų krizės – COVID-19 pandemija ir karas Ukrainoje. Jos atskleidė, kad aukštasis mokslas turi būti ne tik moksliškai stiprus, bet ir atsparus, lankstus bei gebantis veikti skaitmeninėje erdvėje, išlaikant tarptautinį bendradarbiavimą net sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis. Šiame kontekste buvo įgyvendintas „Erasmus+“ programos projektas nr. 2023-1-LT01-KA220-HED-000154247 „Skaitmeninė mėlynoji karjera įveikus anglies krizę – akvakultūros mokymo programos naujovės“, (DiBluCa).

Projektas ir partnerystė

DiBluCa – tai tarptautinis bendradarbiavimo aukštajame moksle projektas, įgyvendintas nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki 2025 m. spalio 31 d. Projekto koordinatorius – Vytauto Didžiojo universitetas (Lietuva). Projektą įgyvendino tarptautinis konsorciumas, kurį sudarė Vytauto Didžiojo universitetas (Lietuva), Balikesiro universitetas (Turkija), Dubrovniko universitetas (Kroatija), Tesalijos universitetas (Graikija) ir Odesos nacionalinis technologijos universitetas (Ukraina).

Partneriai atstovavo skirtingiems Europos regionams, skirtingoms akvakultūros sistemoms ir akademinėms tradicijoms – nuo vidaus vandenų iki jūrinių sistemų, nuo Viduržemio jūros regiono iki Šiaurės ir Rytų Europos. Toks konsorciumo sudėties įvairumas sudarė prielaidas holistiniam požiūriui į klimato kaitos poveikį akvakultūrai ir leido kurti studijų sprendimus, pritaikomus skirtinguose nacionaliniuose kontekstuose. Ypatingą reikšmę turėjo bendradarbiavimas su Ukrainos partneriu, leidęs išlaikyti akademinį dialogą ir studijų plėtrą karo sąlygomis.

Išsami esamos padėties analizė

Projekto veiklos buvo pradėtos nuo išsamios esamos padėties (State of the Art, SoA) analizės, apėmusios visas projekto partnerių šalis. Šios analizės tikslas buvo ne tik apžvelgti esamas akvakultūros ir žuvininkystės studijų programas, bet ir įvertinti jų gebėjimą reaguoti į klimato kaitos ir pasaulinio atšilimo keliamus iššūkius.

SoA analizė buvo vykdoma taikant kelių lygių metodiką: analizuotos studijų programos ir jų moduliai, peržiūrėti strateginiai ir metodiniai dokumentai, atliktos apklausos ir struktūruotos diskusijos su dėstytojais, studentais, tyrėjais bei akvakultūros sektoriaus atstovais. Tai leido identifikuoti ne tik temines spragas, bet ir metodinius iššūkius, susijusius su studijų turinio aktualumu, tarpdiscipliniškumu ir skaitmeninių mokymosi sprendimų taikymu.

Analizės rezultatai atskleidė bendrą tendenciją visose partnerių šalyse: akvakultūros studijose dažnai trūko sisteminio ir integruoto požiūrio į klimato kaitos poveikį vandens ekosistemoms, žuvų sveikatai, šėrimo praktikoms ir technologiniams sprendimams. Taip pat buvo identifikuotas poreikis lankstesniems studijų formatams, mišriam ir nuotoliniam mokymuisi bei atvirosios prieigos mokymosi ištekliams. Ši analizė tapo koncepciniu pagrindu visoms tolesnėms projekto veikloms.

Studijų turinio kūrimas ir moduliai

Remiantis SoA analizės rezultatais, buvo sukurta nauja, į klimato kaitos iššūkius orientuota studijų turinio struktūra, paremta aiškiai apibrėžtais mokymosi rezultatais, tarpdiscipliniškumu ir galimybe studijų turinį lanksčiai integruoti į skirtingas aukštojo mokslo programas.

Parengti šeši teminiai studijų moduliai, apimantys pagrindinius pasaulinio atšilimo ir akvakultūros sąsajos aspektus:

pasaulinio atšilimo poveikis vandens kokybei ir poveikis akvakultūrai;
akvakultūros poveikis aplinkai klimato kaitos kontekste;
veisimas ir biotechnologijų taikymas akvakultūroje;
žuvų mityba ir šėrimo praktikos klimato kaitos sąlygomis;
žuvų ligos: protozojinės, metazoinės, miksosporidijų ir kokcidijų sukeliamos ligos;
akvakultūros sistemų pasirinkimas šiltėjančiame pasaulyje.

Kiekvienas modulis parengtas kaip pilnas studijų vienetas, apimantis teorinę medžiagą, aktualius mokslinius tyrimus, praktinius pavyzdžius ir savarankiško mokymosi užduotis. Moduliai sukurti taip, kad galėtų būti naudojami tiek kaip savarankiški kursai, tiek integruojami į esamas bakalauro ar magistrantūros studijų programas.

Pedagoginė metodologija ir skaitmeniniai mokymosi ištekliai. Siekiant užtikrinti studijų turinio nuoseklumą ir kokybę, projekto metu parengta vieninga pedagoginė metodologija, skirta dėstytojams. Ji apibrėžia mokymo filosofiją, aktyvių mokymo metodų taikymą, skaitmeninių priemonių integraciją ir studentų pasiekimų vertinimo principus. Metodologija padeda dėstytojams sistemingai integruoti klimato kaitos tematiką į studijų procesą ir skatinti kritinį studentų mąstymą.

Kartu sukurta skaitmeninė mokymosi platforma, kurioje pateikiami visi studijų moduliai, mokomoji medžiaga, vaizdo įrašai ir papildomi šaltiniai. Platforma pritaikyta mišriam ir nuotoliniam mokymuisi, užtikrinant studijų prieinamumą ir lankstumą.

Svarbus projekto rezultatas – aukštojo mokslo vadovas „Akvakultūra klimato kaitos amžiuje“, parengtas anglų kalba ir išverstas į visas projekto partnerių kalbas. Taip pat parengtos interaktyvios elektroninės knygos.

Gerosios praktikos gairės. Projekto metu parengtos gerosios praktikos gairės, skirtos aukštojo mokslo institucijoms, akvakultūros sektoriaus specialistams ir sprendimų priėmėjams. Gairės buvo rengiamos remiantis moksliniais tyrimais, studijų modulių pilotiniu įgyvendinimu ir realiais Europos akvakultūros pavyzdžiais.

Gairių struktūra apima:

klimato kaitos ir pasaulinio atšilimo poveikio akvakultūrai apžvalgą,
pagrindinius iššūkius skirtingoms akvakultūros sistemoms,
įrodymais grįstus sprendimus vandens kokybei gerinti, ligų prevencijai, tvaresniam šėrimui ir išteklių naudojimui,
gerosios praktikos pavyzdžius iš skirtingų Europos regionų,
rekomendacijas aukštojo mokslo institucijoms, sektoriaus atstovams ir politikos formuotojams.

Šios gairės sustiprina ryšį tarp mokslo, studijų ir praktikos ir prisideda prie klimatui atsparios akvakultūros plėtros.

Studijų turinio išbandymas ir rezultatų sklaida

Projekto metu sukurti studijų moduliai buvo sistemingai išbandyti realiose studijų ir mokymų sąlygose visose penkiose partnerių šalyse. Pilotinis studijų turinio įgyvendinimas vyko 2025 m. gegužės–rugsėjo mėn., kai jau buvo parengti visi skaitmeniniai mokymosi ištekliai, moduliai ir atvejų analizės. Pagrindinis pilotinio testavimo tikslas buvo įvertinti studijų turinio tinkamumą, aiškumą, pedagoginį pagrįstumą ir praktinį pritaikomumą skirtingoms tikslinėms grupėms.

Pilotiniame testavime dalyvavo daugiau kaip 150 dalyvių, atstovavusių įvairias tikslines grupes – bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros studentus, universitetų dėstytojus, akvakultūros ir žuvininkystės sektoriaus specialistus, techninį personalą bei su sektoriaus politika ir reguliavimu susijusius profesionalus.

Pilotinis testavimas buvo vykdomas nacionaliniu lygmeniu kiekvienoje partnerių šalyje, taikant bendrą metodiką, kuri apėmė savarankišką darbą su skaitmeniniais moduliais ir vaizdo paskaitomis, atvejų analizę ir praktines užduotis, savikontrolės testus po kiekvienos temos, baigiamąjį žinių patikrinimą bei struktūruotą grįžtamąjį ryšį, gaunamą dalyviams užpildžius klausimynus.

Bendrieji pilotinio testavimo rezultatai parodė aukštą dalyvių pasitenkinimo lygį ir studijų turinio aktualumą. Dauguma dalyvių nurodė, kad mokymo turinys yra labai aktualus arba aktualus jų akademiniams ir profesiniams poreikiams, o studijų moduliai – naudingi ir lengvai pritaikomi praktikoje. Dalyviai teigiamai vertino modulių struktūrą, loginį nuoseklumą, tarpdiscipliniškumą ir aiškų ryšį tarp pasaulinio atšilimo procesų ir akvakultūros sektoriaus iššūkių.

Ypač palankiai buvo vertinamos atvejų analizės, kurias dalyviai apibūdino kaip praktiškas, aiškias ir padedančias susieti teorines žinias su realiomis akvakultūros situacijomis. Visose partnerių šalyse dalyviai patvirtino, kad atvejų analizės sustiprino jų supratimą apie klimatui atsparių sprendimų taikymą akvakultūroje. Taip pat buvo pabrėžtas skaitmeninės mokymosi platformos funkcionalumas, kuris daugumos dalyvių buvo įvertintas kaip patogus ir lengvai suprantamas, nors kai kuriose šalyse buvo išskirti techniniai aspektai, kuriuos reikėjo patobulinti (ypač registracijos ir prisijungimo procesą).

Kiekybiniai vertinimo duomenys patvirtino aukštą studijų turinio kokybę. Pavyzdžiui, nacionaliniuose pilotiniuose testavimuose moduliai buvo vertinami itin aukštais balais penkiabalėje skalėje – mokymo aktualumas, turinio naudingumas, sąveikumas ir baigiamojo vertinimo tinkamumas daugeliu atvejų siekė 4,6–5,0 balo vidurkius, o kai kuriose šalyse visi dalyviai (100 %) nurodė, kad mokymai atitiko jų lūkesčius.

Surinkta struktūruota grįžtamoji informacija buvo panaudota galutinėms studijų modulių, pedagoginės metodologijos ir skaitmeninių sprendimų korekcijoms. Remiantis pilotinio testavimo rezultatais, buvo papildyti vizualiniai elementai, patikslintos atvejų analizės, sustiprintas interaktyvumas ir parengti papildomi apibendrinamieji vaizdo įrašai kiekvienam moduliui.

Lygiagrečiai pilotiniam įgyvendinimui vyko projekto rezultatų sklaida. Projekto metu organizuoti sklaidos renginiai, tarptautinė baigiamoji konferencija, teminiai seminarai ir internetiniai seminarai, kuriuose projekto rezultatai buvo pristatyti akademinei bendruomenei, akvakultūros sektoriaus atstovams ir kitoms suinteresuotosioms grupėms. Sklaidos veiklose dalyvavo daugiau nei 300 dalyvių, o tai reikšmingai prisidėjo prie projekto matomumo ir rezultatų pritaikomumo už partnerių institucijų ribų.

Papildomą projekto matomumą užtikrino „Success story“ vaizdo įrašas, kuriame pristatomi tvarios ir klimatui atsparios akvakultūros pavyzdžiai Europoje bei parodoma, kaip DiBluCa projekto metu sukurtos studijų priemonės gali būti taikomos praktikoje.

Tęstinumas ir rezultatų tvarumas

DiBluCa projektas sukūrė tvarius, ilgalaikius rezultatus, kurie išlieka aktualūs ir pasibaigus projekto finansavimui. Projekto metu parengti studijų moduliai, pedagoginė metodologija, skaitmeniniai mokymosi ištekliai ir gerosios praktikos gairės yra numatyti tolimesniam naudojimui ir integravimui į partnerių universitetų studijų programas, taip prisidedant prie nuoseklaus aukštojo mokslo atsinaujinimo akvakultūros ir žuvininkystės srityse.

Šie rezultatai tiesiogiai siejasi su Europos Sąjungos strateginiais dokumentais ir politikos kryptimis, ypač Europos žaliuoju kursu, ES biologinės įvairovės strategija iki 2030 m., Nuo ūkio iki stalo (Farm to Fork) strategija ir ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija. DiBluCa projekte nagrinėjamos temos – vandens ekosistemų būklė, klimato kaitos poveikis akvakultūrai, tvaresnės gamybos sistemos, ligų prevencija, išteklių naudojimo efektyvumas ir technologinės inovacijos – atliepia šių strategijų tikslą pereiti prie klimatui neutralios, ekologiškai atsparios ir žiniomis grįstos ekonomikos.

Svarbus projekto indėlis – žmogiškojo kapitalo stiprinimas, kuris yra būtina sąlyga ES ekologiniams tikslams pasiekti. DiBluCa kuriamas studijų turinys padeda rengti specialistus, gebančius ne tik suprasti klimato kaitos procesus, bet ir taikyti mokslines žinias praktiniuose sprendimuose, prisidedant prie tvarios akvakultūros plėtros, biologinės įvairovės išsaugojimo ir atsakingo vandens išteklių naudojimo.

Atvirosios prieigos principu parengti mokymosi ištekliai užtikrina, kad projekto rezultatai bus plačiai prieinami akademinei bendruomenei, sektoriaus specialistams ir sprendimų priėmėjams, taip skatinant žinių sklaidą, tarpsektorinį dialogą ir gerosios praktikos perėmimą už projekto partnerystės ribų. Tai ypač svarbu ES mastu, siekiant mažinti regioninius skirtumus, stiprinti studijų kokybę ir skatinti vienodesnį tvarių sprendimų taikymą skirtingose valstybėse narėse ir kaimyninėse šalyse.

Tokiu būdu DiBluCa projektas prisideda ne tik prie konkrečių studijų programų atnaujinimo, bet ir prie ilgalaikio sisteminio pokyčio, kuriame aukštasis mokslas tampa aktyviu partneriu įgyvendinant Europos Sąjungos ekologinius, klimato ir tvarios plėtros tikslus.

Daugiau informacijos apie projektą, jo veiklas ir sukurtus rezultatus rasite oficialioje projekto svetainėje.

VDU ŽŪA magistrantė J. Jasaitytė nacionalinio aplinkosaugos egzamino kategorijoje „Ekspertai“ užėmė antrąją vietą

Spalio 24 dieną, Tarptautinės klimato kaitos savaitės metu, Žaliosios politikos institutas surengė Nacionalinį aplinkosaugos egzaminą, skirtą aplinkosaugos, tvarumo, žiedinės ekonomikos, atliekų tvarkymo žinių patikrinimui.

Egzamine dalyvavo moksleiviai, visuomenė ir ekspertai. Žinias egzamine tikrinosi ir Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakulteto studentai, neabejingi klimato kaitos sprendinių paieškai tiek teoriniais, tiek praktiniais aspektais.

VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto magistratūros studijų programos Ekologija ir klimato kaita II kurso studentė Jurgita Jasaitytė kategorijoje „Ekspertai“ Lietuvos mastu tapo antrosios vietos laureate.

Miško senoliai ir ateities miškai: pokalbis su dr. Ivana Tomášková

Rugsėjį Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakultete svečiavosi dr. Ivana Tomášková – mokslininkė iš Čekijos gyvybės mokslų universiteto Prahoje (Czech University of Life Sciences Prague). Dėstytoja daugiau nei dešimtmetį tyrinėja sumedėjusių augalų ekofiziologiją – kaip medžiai reaguoja į klimato kaitos keliamus iššūkius: sausras, karščio bangas ir CO₂ pokyčius.

Lietuvoje mokslininkė lankėsi pagal Erasmus mainų programą ir dalyvavo Erasmus ir BOVA programų remiamuose BIP (Blended Intensive Program) kursuose „Wildlife in closer-to-nature forest management“, kur skaitė paskaitas studentams ir bendradarbiavo su VDU mokslininkais, dalinosi patirtimi bei įžvalgomis apie miškų atsparumą, senstančių medžių valdymą ir klimato pokyčių poveikį Europoje.

Dr. Ivana Tomášková maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų „Mūsų girios“ skaitytojams.

Jūs daugiau nei dešimtmetį tyrinėjate sumedėjusių augalų ekofiziologiją besikeičiančio klimato sąlygomis. Kas jus paskatino pasirinkti šią tyrimų kryptį?

Mano senelis buvo miškininkas Vysočinos regione, netoli Austrijos sienos, 1940–1950 metais. Be miškų ūkio darbų jis įrengė tvenkinius, alėjas ir net šunų kapines. Kai buvau vaikas, mane sužavėjo įrašas ant didelio akmens: „Šiek tiek dėkingumo tyliam veidui už didelį darbą ir ištikimybę“. Jis buvo persekiojamas komunistų ir mirė anksti, todėl jo nepažinojau, tačiau, matyt, paveldėjau jo pagarbą miškams ir gyvūnams.

Kaip per jūsų tyrimų metus keitėsi medžių fiziologija – jų reakcijos į sausras, karštį ir CO₂ pokyčius?

Per pastaruosius du dešimtmečius literatūroje įsitvirtino terminas „global-change-type drought“, apie kurį kalbėta Breshears 2005 m. straipsnyje. Sausros visada pasitaikydavo vasaromis, tačiau dabar jos – kartu su karščio bangomis – tapo intensyvesnės, dažnesnės ir apimančios didesnius plotus.
Dėl to klimato nulemtas medžių mirtingumas pastebimas ne tik sausų regionų pakraščiuose, bet ir tropiniuose miškuose, kur metinis kritulių kiekis viršija 3000 mm.
Buvo manyta, kad didesnė CO₂ koncentracija mažins transpiracijos nuostolius, nes žiotelės bus mažiau atviros. Tai tiesa, bet dėl didesnio garavimo šis efektas nedaro reikšmingos įtakos. Nors Centrinėje Europoje vidutinis kritulių kiekis labai nesumažėjo, dirvožemis vis tiek tapo sausesnis dėl aukštesnių temperatūrų.

Kurias medžių rūšis Centrinėje ar Šiaurės Europoje laikote pažeidžiamiausiomis klimato kaitos poveikiui? Ar yra rūšių, kurios pasižymi netikėtu atsparumu?

Be paprastosios eglės, nustebino, kad pušis yra jautresnė sausrai nei ąžuolas. Be to, ją pažeidžia vabzdžiai (Ips acuminatus, Ips sexdentatus) ir amalas. Iš fiziologinės pusės amalas įdomus tuo, kad turi žioteles transpiracijai, tačiau jų neužveria – karštomis dienomis tai tampa kritiniu momentu pušies išgyvenimui. Dažnai minima, kad dėl klimato kaitos krenta gruntinio vandens lygis. Suaugusio medžio šaknų sistema per vienus ar dvejus metus prisitaikyti negali, todėl jis kenčia nuo sausros.
Lapuotieji taip pat patiria pasekmes – uosiai serga nuo grybų (Chalara fraxinea), bukus ir juodalksnius puola Phytophthora. Tokie terminai kaip „ąžuolų džiūtis“ ar „ūmi ąžuolų nykimo liga“ rodo, kad medžių žūtį lemia kelių veiksnių visuma: pirma – sausra, po jos vabzdžiai, grybai ar grybiniai organizmai. Nėra visiškai atsparių rūšių.

Jūsų darbe taikomi tokie metodai kaip medžių skysčių tekėjimo, fluorescencinė ar spektrinė analizė. Kuri technika atskleidė netikėčiausių įžvalgų apie tai, kaip „kvėpuoja“ medžiai?

Visi minėti metodai tinka skirtingoms užduotims. Medžių skysčių tekėjimo matavimus naudojome vertindami, ar medžių gebėjimas infiltruoti vandenį iš medyno dirvožemio iš tiesų veikia. Fluorescencinė analizė padeda greitai įvertinti augalo sveikatos būklę, o spektrinė analizė suteikia galimybę „pamatyti giliau“ – sužinoti, kas vyksta augale dar prieš pasirodant ligos požymiams. Galima nustatyti pigmentų koncentraciją, vandens kiekį lapuose ar spygliuose, netgi aptikti žievės vabalų pažeidimus dar prieš pagelstant spygliams.

Daugelis jūsų tyrimų skirti jaunuolynų regeneracijai ir gyvybingumui. Kokios pagrindinės išvados dėl miškų atkūrimo strategijų?

Atlikome ilgalaikį tyrimą, analizuodami superabsorbentų poveikį skirtingoms medžių rūšims. Šios medžiagos sugeria vandenį ir vėliau jį palaipsniui atiduoda sodinukui. Pastebėjome, kad superabsorbentai padeda pagerinti fotosintezę ir pagreitina prigijimą, bet teigiamas poveikis pasireiškė tik ąžuolams. Pušys ir eglės į tokią dirvos gerinimo priemonę nereaguoja nei fiziologiškai, nei biochemiškai. Todėl „vienodo recepto“ atkūrimo priemonės neveikia. Sėkmingas miško atkūrimas remiasi kokybiška sodmenų medžiaga, dirvos apsauga ir miškininkystės priemonėmis. Dažnai pamirštama – vietinių miškininkų patirtis.

Kaip miškininkai gali pritaikyti ekofiziologinius tyrimus kasdienėje praktikoje?

Galiu pateikti du pavyzdžius iš mūsų bendradarbiavimo su praktikais. Eglės sėkliniame medyne skatindami žiedpumpurių formavimą naudojome gibereliną – fitohormoną, atsakingą už dauginimąsi, sėklų ramybės nutraukimą ir ląstelių dalijimąsi. Taikėme mikroinjekcijos metodą, kurį sėkmingai išbandė Skandinavijos mokslininkai. Taip pat mūsų fakulteto komanda sukūrė kompaktinį superabsorbento tablečių variantą, kurį galima lengvai įterpti prie sodinuko šaknų sodinimo metu.

Bendradarbiaujate su mokslininkais nuo Suomijos iki Italijos. Ką skirtingi regionai gali pasimokyti vieni iš kitų valdydami miškus, patiriančius klimato stresą?

Bendradarbiavimas ir gerosios praktikos dalijimasis – pagrindas. Šiuo metu dirbame su Lenkijos mokslininkais, nagrinėjančiais miškų gaisrų riziką Europoje. Su Turkijos kolegomis publikavome tyrimą apie transpiracijos nuostolius eglės medynų pakraščiuose – kaip medžiai reaguoja į staigų saulės spinduliuotės padidėjimą. Visoje Europoje susiduriame su tais pačiais iššūkiais.

Kaip matote dirbtinio intelekto ir nuotolinio stebėjimo technologijų vaidmenį ateities miškų tyrimuose?

Akivaizdu, kad šios technologijos bus taikomos vis plačiau. Šiuo metu naudojame multispektrinius ir hiperspektrinius sensorius, montuojamus ant dronų, kad matuotume lapijos optines savybes. Nuotolinio stebėjimo technologijos taps įprastos ir suteiks daug duomenų apie miškų struktūrą bei biomasę. Be to, dirbtinis intelektas atliks vis svarbesnį vaidmenį apdorojant didžiulius duomenų kiekius ir planuojant tvarią miškų ūkio veiklą.

Dirbate su studentais iš įvairių šalių. Ar pastebite skirtumų, kaip jaunimas šiandien suvokia miškus ir atsakomybę už klimatą?

Nepriklausomai nuo šalies, jauni žmonės suvokia klimato kaitą ir mato miškus kaip būdą švelninti jos poveikį. Jie turi stiprų jausmą, kad planeta turi būti saugoma. Aš stengiuosi jiems parodyti, kad tinkamai valdant miškus galima ne tik gauti medienos produktų, bet ir išlaikyti kitas vertes – CO₂ kaupimą, vandens išlaikymą, teršalų filtravimą.

Šio žurnalo numerio tema – „Miško senoliai“. Ką, jūsų manymu, seni medžiai gali mus išmokyti?

O, šiuo klausimu, jūs pataikėte tiesiai į esmę. Praėjusiais metais pradėjome dėstyti naują dalyką Sisteminės arboristikos programoje – „Senstančių medžių tvarkymas ir priežiūra“. Jame mokome studentus atpažinti vertingus medžius, prailginti jų gyvavimo trukmę specialiomis genėjimo technikomis, skatinti gyvūnų – šikšnosparnių, vabzdžių, paukščių – buveines. Seni medžiai moko, kad svarbiausia yra bendradarbiavimas (mikorizė) ir prisitaikymas prie streso veiksnių.

Kiek vertingi mokslo požiūriu yra sengirės tyrimai apie prisitaikymą ir ekologinį stabilumą?

Sengires laikau paskutinėmis vietomis Europoje, kur gamta dar veikia be žmogaus įsikišimo. Jos svarbios dėl dviejų priežasčių: pirma – dėl mikrobuveinių įvairovės, priklausančios nuo medžių amžiaus, skersmens ir būklės; antra – dėl didelės genetinės įvairovės, leidžiančios geriau prisitaikyti prie sausros, temperatūros ekstremumų ar kenkėjų. Tokie miškai geba fiziologiškai prisitaikyti prie ateities iššūkių.

Tai buvo jūsų pirmasis vizitas Lietuvoje. Kokie įspūdžiai, ką pastebėjote mūsų gamtoje?

Tai buvo mano pirmasis vizitas Lietuvoje, ir jis priminė Umeå miestą Švedijoje. Gamta panaši – spalvingi miškai, ežerai, upės. Labai patiko apsilankymas LSMU Laukinių gyvūnų priežiūros centre Kauno raj. Dideli tikslai aplinkosaugoje prasideda nuo mažų rūpesčio veiksmų gamtoje.

Vizito metu lankėtės VDU Žemės ūkio akademijoje. Kaip apibūdintumėte bendradarbiavimą su akademine bendruomene? Kokios bendros tyrimų kryptys, jūsų manymu, galėtų suartinti Lietuvos ir Čekijos mokslininkus?

Šiuolaikiniai tyrimai grindžiami universitetų ir mokslo centrų bendradarbiavimu. Geriausios publikacijos dažnai turi dvidešimt ar daugiau bendraautorių, nes vertingiausi tyrimai peržengia sienas. Pavyzdžiui, stažuotės metu Bordo universitete tyrėme ąžuolų rūšių atsparumą embolijai visoje Europoje – bendradarbiavimas buvo esminis. Rezultatai parodė, kad paprastasis ir bekotis ąžuolas turi beveik vienodą P50 parametrą, rodantį, kokią vandens įtampą ksilema gali atlaikyti prieš sutrikdant vandens transportą.

Visos paminėtos temos – įmanomos. Viskas priklauso nuo žmonių.cSavo viešnagės metu VDU ŽŪA susipažinau su doc. Viktorija Vaštakaite-Kairiene, keitėmės patirtimi chromatografijos technologijų srityje. Tai gera pradžia bendriems projektams ateityje.

Kokią vertę, jūsų manymu, akademiniai mainai suteikia mokslui ir jaunųjų miškininkų ugdymui?

Labai vertinu tokias galimybes. Jos sudaro pagrindą bendradarbiavimui, o per bendrai paskelbtus tyrimus galima parodyti studentams, kad teorija, kurią jie mokosi, iš tiesų veikia praktikoje.

Ir pabaigai – jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti jūsų vizitą Lietuvoje, ką pasakytumėte?

Sužavėjo švarios gatvės ir viešojo transporto prioritetas Kauno mieste. Supratau, kad čia aplinkosauga nėra tik žodis – ji matoma kasdienėje veikloje. Ir, tiesą sakant, labai nustebau, kad lietuvių kalba tokia sudėtinga – nepavyko suprasti nė vieno žodžio. Net perskaityti užrašą „nešiukšlink“ pasirodė ne taip paprasta!

VDU Žemės ūkio akademijos kancleris prof. dr. Vigilijus Jukna: susitelkusi ir atvira bendruomenė – raktas į Akademijos augimą

Lapkričio 18 dieną Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) kanclerio pareigas pradėjo eiti profesorius dr. Vigilijus Jukna. Pokalbyje su kadenciją pradėjusiu Akademijos kancleriu – apie ateities Akademijos prioritetus, stiprybės taškus, Lietuvos žemės ūkio galimybes ir kitas aktualijas.

Jūsų programoje minimos penkios strateginės kryptys, kurios turėtų formuoti VDU Žemės ūkio akademijos raidą. Kokie yra pagrindiniai ateities Akademijos prioritetai?

Visų pirma – dėmesys ir atvirumas Akademijos bendruomenei. Man svarbu, kad visi bendruomenės nariai jaustųsi gerbiami, reikalingi ir svarbūs, turėtų draugišką, motyvuojančią ir saugią darbo aplinką, galimybę išsakyti savo nuomonę, siekti profesinės karjeros bei tuo pačiu prisidėti prie Akademijos stiprinimo ir augimo.

Itin svarbu studijos, grindžiamos mokslu, tarpkryptiškumu ir tarptautiškumu. Sieksiu, kad Akademijoje būtų vykdomos aukščiausius kokybės standartus atitinkančios studijos, sudarant geriausias sąlygas dėstytojams perteikti studentams naujausias teorines ir praktines žinias, o studentams įgyti kompetencijas ir gebėjimus, atliepiant ateities darbo rinkos poreikius.

Tarp prioritetinių sričių – ir mokslo plėtra, grindžiama tarptautiškumu, tarpdiscipliniškumu ir praktiniu pritaikymu. Man svarbu, kad VDU Žemės ūkio akademijos mokslas kurtų naujas žinias, inovatyvius sprendimus žemės ūkiui ir būtų patikimas partneris šalies ir tarptautiniu mastu, užtikrinant, kad mokslas kuria pridėtinę vertę ekonomikai.

Ateities Žemės ūkio akademiją matau kaip lyderiaujančią Baltijos šalių regiono universitetinę žemės ūkio mokslų ir studijų instituciją, veikiančią išvien su geriausiais pasaulio universitetais. Man svarbu, kad Akademijos tarptautinė veikla ir žinomumas būtų dar labiau išplėtotas, rengiant bendras studijų programas, aktyvinant dėstytojų ir administracijos mainų programas, inicijuojant tarptautinius, mokslo ir inovacijų projektus bei tarptautinius renginius.

Tarp prioritetinių sričių – ir VDU Žemės ūkio akademijos, kaip lyderiaujančios Baltijos šalių regiono universitetinės žemės ūkio mokslų ir studijų institucijos, įvaizdžio gerinimas, siekiant atskleisti modernaus žemės ūkio išskirtinumą ir inovatyvumą. Man svarbu, kad Akademija būtų prestižinė universitetinė žemės ūkio mokykla, kurioje ugdomos brandžios, turinčios kritinį mąstymą ir aukštų kompetencijų asmenybės. Taip pat, kad Akademija būtų pripažintas žinių ir mokslo centras, kuriantis inovacijas žemės ūkio srityje, bendravimo tradicijas ir erdvę visam agrariniam sektoriui.

Kur matote didžiausius VDU Žemės ūkio akademijos stiprybės taškus, o kur, galbūt – dar ne iki galo išnaudotą potencialą?

VDU Žemės ūkio akademija – unikali aukštoji mokykla, ruošianti šiuolaikiškai mąstančius, aukštos kvalifikacijos specialistus, turinčius tarpdisciplininių žinių ir gebančius kurti inovatyvų agrosektorių. Žinoma, šis laikmetis reikalauja ir pokyčių – žemės ūkis patiria įvairias transformacijas, vyksta tiksliųjų technologijų plėtra, į pagalbą ateina ir dirbtinis intelektas, keičiasi jaunimo požiūris į žemės ūkį. Turime ne tik gebėti atliepti kylančius pokyčius, bet ir patys kurti pokyčius. Todėl rengdami aukštos erudicijos specialistus, vykdydami mokslinius tyrimus ir teikdami ekspertines paslaugas turime sustiprinti VDU Žemės ūkio akademijos įtaką bendrai žemės ūkio politikai Lietuvoje.

Kokiais principais vadovausitės priimdamas sprendimus Akademijoje?

Prioritetą teikiu bendruomenės telkimui ir komandiniam darbui. Kaip ir minėjau – Akademijai svarbiais klausimais tarsiuosi su bendruomene. Mano požiūriu, bendruomenei itin svarbu operatyvus informacijos perteikimas – tuomet norint pasiekti užsibrėžtus tikslus galima tikėtis bendruomeniško darbo. Sieksiu kurti tokią Akademiją, kurioje būtų puoselėjamos akademinės tradicijos, kur kiekvienas bendruomenės narys yra gerbiamas ir girdimas – sukuriamos komfortiškos sąlygos dirbti, mokytis, tobulėti ir siekti karjeros.

Šių laikų jaunoji karta – kokią ją matote Jūs? Kokie VDU Žemės ūkio akademijos siūlomi akcentai jaunajai kartai gali būti patrauklūs ir įkvepiantys?

Jaunoji karta, gyvendama pokyčių laikmetyje, keičiasi ir pati. Jaunimas turi aiškią poziciją – jie nori dalyvauti, įsitraukti į įvairias veiklas, atvykti į universitetą, įgytas žinias pritaikyti praktikoje. Nepaprastai džiaugiuosi šiais metais dešimtąjį kartą VDU Žemės ūkio akademijos vykdomu edukaciniu projektu „Sumanaus moksleivio akademija“ – jaunimas turi galimybę iš arčiau susipažinti su juos dominančia mokslo kryptimi, lavinti kūrybišką mąstymą ir praktinius įgūdžius. Projekte su moksleiviais žiniomis dalijasi VDU Žemės ūkio akademijos dėstytojai – geriausi savo sričių specialistai.

Džiugina ir VDU įkurtas STEAM didaktikos centras, kuriame jaunimas turi galimybę dalyvauti metodiniuose mokymuose, kūrybinėse dirbtuvėse ir užsiėmimuose – visa tai jaunąją kartą skatina mąstyti ir veikti šiuolaikiškai.

Kokie, Jūsų akimis, yra svarbiausi šiandieniniai Lietuvos žemės ūkio iššūkiai? Kokį vaidmenį sprendžiant šiuos iššūkius atlieka VDU Žemės ūkio akademijos bendradarbiavimas su verslu, agrosektoriaus atstovais?

Šiuo metu žemės ūkis susiduria su sudėtingais iššūkiais, kurie bus ypač dideli naujojoje daugiametėje finansinėje perspektyvoje. Pagal šiuo metu pateiktą Europos Komisijos planą, žemės ūkiui biudžetas yra ženkliai sumažintas. Prognozuojama, kad Lietuvai finansavimas mažėja preliminariai 2 mlrd. eurų. Iššūkiai kyla ir nacionaliniame biudžete – šiuo metu pagrindinis dėmesys kreipiamas gynybos stiprinimui, atitinkamai, visiems sektoriams biudžetas mažinimas arba nėra didinamas. Remiantis dabartinėmis prognozėmis, skaičiuojama – jeigu finansavimas iš Europos Sąjungos liktų toks, kuris yra pasiūlytas šiuo metu (žinoma, tam turės pritarti Europos Parlamentas, skaičiavimai gali dalinai keistis), finansų liktų tik tiesioginėms išmokoms, o kitoms priemonėms, pavyzdžiui, modernizavimui, būtų skiriama maža dalis pinigų. Todėl reikia nusistatyti labai aiškius prioritetus – matyti kryptį, kuria turi judėti žemės ūkis. Keičiantis klimatui, mažėjant iškastinio kuro kiekiui, su pokyčiais susiduria ir žemės ūkio sektorius, bet tuo pačiu atsiranda ir naujų galimybių.

VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkų, ekspertų paslaugos yra ir bus kaip niekada svarbios – kad turėtume aiškią strategiją, atsižvelgiant į anksčiau išvardintus pokyčius. Ypač aktuali mokslo ir verslo sinergija – teorija turi būti pritaikoma praktiškai, todėl ir toliau planuojame ne tik tęsti, bet ir plėsti VDU Žemės ūkio akademijos bendradarbiavimo gijų tinklą su socialiniais partneriais.

Jūsų požiūriu: dirbtinis intelektas – nauda ar žala?

Dirbtinis intelektas neišvengiamai įsilieja į darbinę kasdienybę. Tačiau reikėtų kritiškai įsivertinti tam tikras ribas – neracionalu galvoti, kad visose srityse dirbtinis intelektas pakeis žmogų. Dirbtinis intelektas – pagalbinis įrankis, siekiant efektyviau valdyti tam tikrus procesus, apdoroti ir tikslingai naudoti didelės apimties duomenų masyvus. Žemės ūkyje dirbtinis intelektas naudingas siekiant prognozuoti, numatyti tam tikrus scenarijus ir, esant reikalui, kovoti su priežastimis, o ne su pasekmėmis.

Kokias profesines patirtis, sukauptas iki šiol, laikote ypač vertingomis pradėdamas vadovauti Akademijai?

Per daugelį metų turiu sukaupęs vadybinės patirties viešajame sektoriuje, mokslo, projektų valdymo ir studijų srityse, taip pat politinės patirties. Mano požiūriu, visa iki šiol sukaupta profesinė patirtis bus naudinga vadovaujant VDU Žemės ūkio akademijai: iki 2012 m. aktyviai dirbau akademinėje aplinkoje, vėliau eidamas žemės ūkio ministro pareigas įgijau vadybinės, politinės, strateginės patirties. Lietuvai pirmininkaujant ES, buvau ES Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos pirmininku. Naudingos patirties įgijau ir 2020–2024 m. kadencijos Seime. Taip pat dirbau Ministro Pirmininko patarėju žemės ūkio klausimais. Manau, kad mano sukaupta patirtis bus naudinga kuriant VDU Žemės ūkio akademijos gerovę.

Ar atrandate laiko užsiimti mėgstama veikla? Kas Jums suteikia energijos ir motyvacijos kasdienybėje?

Motyvuoja mėgstamas darbas – prieš apsisprendžiant kandidatuoti į VDU Žemės ūkio akademijos kanclerio pareigas, rimtai svarsčiau – likti aktyvioje politikoje ar grįžti į akademinę veiklą. Nusprendžiau, kad su anksčiau minėta sukaupta profesine patirtimi būsiu naudingas Akademijai. Šiuo metu esu ir Ministro Pirmininko visuomeninis konsultantas – tokiu būdu turiu galimybę būti aktualijų pulse.

Kalbant apie mėgstamą veiklą – labiausiai pailsiu laiką leisdamas ir keliaudamas su šeima. Esu neabejingas ir žvejybai. Taip pat vertinu laiką šeimos sodyboje, kurioje laisvalaikį leidžiame aktyviai ir darbingai – prižiūrint, puoselėjant aplinką.

VDU Žemės ūkio akademijos kanclerio pareigas pradėjo eiti prof. dr. Vigilijus Jukna

Lapkričio 18 d. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) kanclerio pareigas pradėjo eiti profesorius dr. Vigilijus Jukna.

Kanclerio prof. dr. V. Juknos vizija – kurti ateities VDU Žemės ūkio akademiją, kuri būtų prestižinė, lyderiaujanti Baltijos šalių regiono universitetinė žemės ūkio mokslų ir studijų institucija, veikianti išvien su geriausiais pasaulio universitetais ir prisidedanti prie darnaus visuomenės vystymosi bei žemės ūkio ir bioekonomikos plėtros. Akademiją, kurioje būtų puoselėjamos akademinės tradicijos, kur kiekvienas bendruomenės narys yra gerbiamas ir girdimas – sukuriamos komfortiškos sąlygos dirbti, mokytis, tobulėti ir siekti karjeros.

„Matau Akademiją kaip plačios ir šiuolaikiškos ekosistemos dalyvį – čia ugdomos laisvos, atsakingos, autentiškos minties ir kritinio mąstymo asmenybės, kuriamos žinios ir inovacijos. Ypač svarbu, kad mūsų bendruomenę vienytų pasitikėjimu ir pagarba grįsta bendrystė. Kviečiu visus būti aktyviais Akademijos kūrėjais. Mūsų stiprybė slypi gebėjime susitelkti, dalintis idėjomis, kartu spręsti iššūkius ir palaikyti vieni kitus. Atvira komunikacija ir bendri tikslai yra pagrindas, ant kurio kursime tvirtą ir darnią Akademijos ateitį“, – sako VDU Žemės ūkio akademijos kancleris prof. dr. V. Jukna.

VDU ŽŪA KANCLERIO PROGRAMA

„FOREST 4.0: Skaitmenizacija medienos vertės grandinėje“

Skaitmenizacija tampa būtina medienos sektoriui – didėjant žaliavų ir energijos kaštams bei mažėjant darbo jėgai, konkurencingumą užtikrina duomenimis grįsti procesai ir automatizacija. Todėl Forest 4.0 kviečia į nacionalinę konferenciją-diskusiją „FOREST 4.0: Skaitmenizacija medienos vertės grandinėje“, kuri vyks lapkričio 20 d. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje.

Renginyje:

· aptarsime aktualiausius skaitmenizacijos poreikius ir iššūkius sektoriuje,

· išgirsime pramonės ir mokslininkų patirtis,

· dirbsime teminėse grupėse, ieškodami konkrečių sprendimų įmonėms.

Teminės grupės:

· Lentpjūvystė ir pirminis apdirbimas

· Plokštės, kompozitai ir celiuliozė

· Baldų pramonė

· Biokuras

· Medinė statyba

Data: 2025 m. lapkričio 20 d. (9:30-17:00)

Vieta: VDU ŽŪA, III rūmai

Registracija (vietų skaičius ribotas): https://forms.cloud.microsoft/e/zPrB0EfZ7J
Renginys nemokamas, lietuvių kalba.

Kurkime medienos pramonės skaitmeninę ateitį kartu.

Kompetencijų centras „Forest 4.0“

Skelbiamas užregistruotų pretendentų į Miškų ir ekologijos fakulteto dekano pareigas sąrašas

Remiantis „VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO ŽEMĖS ŪKIO AKADEMIJOS FAKULTETŲ DEKANŲ KANDIDATŪRŲ KĖLIMO TVARKOS APRAŠU (VDU ŽŪA tarybos 2025-11-7 nutarimas Nr. 3)“ skelbiamas užregistruotų pretendentų į ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekano pareigas sąrašas:
asist. dr. Jolita Abraitienė.

Erasmus BIP kursai VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakultete: tarptautinė patirtis apie laukinių gyvūnų valdymą taikant gamtai artimos miškininkystės principus

Spalio 13–17 dienomis Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakultete vyko mišri intensyvi Erasmus+ programa (BIP) „Wildlife in Closer-to-Nature Forest Management“. Ši tarptautinė iniciatyva subūrė 31 studentą iš aštuonių užsienio universitetų – Čekijos gyvybės mokslų universiteto Prahoje, Latvijos gyvybės mokslų ir technologijų universiteto, Poznanės gyvybės mokslų universiteto (Lenkija), Pietryčių Suomijos technologijų universiteto (Xamk), Transilvanijos Brašovo universiteto (Rumunija), Helsinkio universiteto (Suomija), Milano universiteto (Italija) ir Gifu universiteto (Japonija).

Aktualios temos ir šiuolaikinis požiūris į laukinės gamtos valdymą

Programos tikslas – suteikti studentams teorinių ir praktinių žinių apie laukinės gyvūnijos apsaugą ir valdymą miško bei žemės ūkio ekosistemose, siekiant subalansuoti žmogaus veiklą ir gamtos procesus. Kursas apėmė aktualias temas – nuo stambiųjų plėšrūnų populiacijų valdymo ir konfliktų su visuomene iki invazinių rūšių kontrolės bei gamtos pagrindu grįstų sprendimų diegimo.

Pirmąją dieną studentus pasveikino VDU ŽŪA Bioekonomikos tyrimų instituto direktorius doc. dr. Rytis Skominas, VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Vitas Marozas. Paskaitas skaitė tiek VDU ŽŪA, tiek partnerinių universitetų dėstytojai: dr. Edgars Dubrovskis (Latvija), doc. dr. Ivana Tomášková (Čekija), prof. dr. Ovidiu Ionescu ir dr. Darius Hardalau (Rumunija), VDU ŽŪA mokslininkai dr. Michael Manton, prof. dr. Gediminas Brazaitis, lektorius Midaugas Bakševičius, doc. dr. Anželika Dautartė ir kiti.

Mokymasis gamtoje – nuo Punios šilo iki medžioklės plotų

Kurso metu surengtos trys edukacinės išvykos – į Punios šilą ir Žuvinto biosferos rezervatą, į LSMU Laukinių gyvūnų globos centrą, taip pat į VDU ŽŪA mokomuosius medžioklės plotus Bargailiuose, kur studentai susipažino su medžioklės tradicijomis ir laukinių gyvūnų apsaugos praktika. Šios patirtys, anot dalyvių, buvo ne tik informatyvios, bet ir emociškai įsimintinos – daugelis jas įvardijo kaip stipriausią įspūdį palikusią kurso dalį.

Studentų įžvalgos: intensyvu, bet vertinga patirtis

Remiantis studentų apklausos rezultatais, dauguma dalyvių aukštai įvertino paskaitų kokybę, dėstytojų kompetenciją ir organizacinį kursų lygį. Nors kai kurie studentai paminėjo, kad programa buvo labai intensyvi, dauguma pripažino, kad laikas paskaitoms, grupiniam ir individualiam darbui buvo optimaliai paskirstytas.
Dalyviai taip pat pabrėžė, kad kursas leido suprasti laukinės gyvūnijos valdymo skirtumus įvairiose Europos šalyse, praplėtė akiratį apie socialinius ir ekologinius gamtosaugos aspektus bei paskatino dalintis idėjomis tarp skirtingų kultūrų.

„Tai buvo išskirtinė patirtis – tiek mokymosi, tiek bendravimo su studentais iš visos Europos prasme. Aplinkos pažinimas Lietuvoje, dėstytojų įžvalgos ir praktinės veiklos paliko gilų įspūdį“, – rašė vienas studentas anoniminėje apklausoje.

Baigiamieji darbai ir rezultatai

Kurso eigoje studentai pristatė grupinius darbus apie laukinės gyvūnijos valdymo sistemas savo šalyse bei iš anksto dėstytojų pasiūlytas temas, susijusias su žmogaus ir gamtos sąveika. Šie pristatymai parodė, kaip skirtingos valstybės taiko inovatyvius sprendimus siekiant išlaikyti darną tarp žmogaus veiklos ir biologinės įvairovės apsaugos.

Programa įgyvendinta pagal Erasmus+ mišrių intensyvių programų (BIP) modelį, kuriame derinama virtuali įžanginė sesija ir savaitės trukmės paskaitos bei praktiniai užsiėmimai. Kursą organizavo VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto asist. dr. Jolanta Stankevičiūtė. Koordinatorė – VDU ŽŪA administracinės grupės tarptautinių ryšių koordinatorė dr. Monika Medikienė.

Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EACEA negali būti laikoma už juos atsakinga.

2025-ieji – auksiniai voveraičių metai

Nuo viduramžių valgomoji voveraitė (Cantharellus cibarius) minima kaip viena iš labiausiai mėgstamų valgomųjų grybų. Voveraitės yra gerai žinomos įvairių pasaulio šalių kulinarinėse tradicijose ir ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Šis grybas vertinamas dėl savo švelnaus, panašaus į abrikosų, aromato ir gastronominių savybių: yra gausus baltymų, angliavandenių, vitaminų, mineralų, aromatinių ir kitų biologiškai aktyvių junginių.

Liaudies medicinoje voveraitės visų pirma vertinamos dėl antihelmitinių savybių, tačiau taip pat turi visą eilę ir kitų, kurioms aprašyti reikėtų atskiro sąsiuvinio: antioksidacinių, priešvėžinių, priešuždegiminių, priešgrybelinių, antibakterinių, antihiperglikeminių, žaizdų gijimą skatinančių. Reikėtų paminėti, kad verdant ar kitaip termiškai apdorojant, voveraitės praranda dalį savo biologiškai aktyvių savybių, tame tarpe – ir antihelmitines. Mažiausi biologiškai aktyvių medžiagų nuostoliai būna voveraites džiovinant neaukštoje temperatūroje. Nežiūrint voveraičių populiarumo, jų biologija, o tuo labiau – biochemija – vis dar nėra gerai ištirta.

Dėl kietos tramos voveraitė visų pirma yra komercinis grybas. Daug jų buvo superkama Lietuvoje ir tarpukariu. Voveraitės kaip „švarus“ nekirmijantis grybas, priskiriamas košeriniams produktams, buvo vertinamas Lietuvoje gyvenančių žydų. Ir dabar pasaulinė voveraičių prekyba kasmet sudaro apie 2 000 000 tonų. Europos šalys, tokios kaip Turkija, Bulgarija ir Serbija, yra pirmaujančios pagal voveraičių supirkimo kiekius.

Tokios voveraičių gausos miškuose kaip šiemet seniai nebūta, todėl 2025-uosius metus drąsiai galima vadinti auksiniais voveraičių metais. Šiemet kur kas dažniau galima buvo sutikti ir kitas, mažiau žinomas valgomas populiarias voveraitinių šeimos rūšis, panašią į valgomąją išvaizda ir skoniu rudąją voveraitę (Cantharellus tubaeformis) ir paprastajį trimitėlį (Craterellus cornucopioides), su kuriuo vertėtų susipažindinti iš arčiau, ypač ieškantiems egzotikos virtuvėje.

Trimitėliai – piltuvėlio formos, jauni – rusvai pilki, vėliau pajuoduoja ir kepurėlės kraštai pasigarbanoja kaip ir voveraitės. Nepaisant nelabai patrauklios išvaizdos, kaip valgomas grybas trimitėlis labai vertinamas ir mėgiamas. Todėl miške radus senoviško gramofono formos juodą grybą, galima drąsiai rinkti, nuodingų grybų panašių į trimitėlį Lietuvoje nėra. Trimitėliai, skirtingai nei voveraitės, mėgsta derlingus, kalkingus dirvožemius ir lapuočių medžių draugiją, kur juos sunkiau pastebėti tarp nukritusių tamsių lapų, nei žaliose spygliuočių miškų samanose geltonuojančias voveraites.

Trimitėlis neturi tokių gilių vagelių apatinėje kepurėlės pusėje kaip voveraitės, jų vagelės neryškios

Vokiečiai, ispanai trimitėlius vadina mirties trimitais, aukštosios virtuvės vertintojai prancūzai – dar ir vargšų trumu arba triufeliu ant kojelės. Ir ne be reikalo, trimitėlio gastronominės savybės juos pastato į vieną eilę su pripažintais delikatesais. Tai kulinariniu atžvilgiu labai dėkingas grybas, vertinamas dėl jo išskirtinio subtilaus aromato ir skonio. Kulinarijoje paprastai naudojami džiovinti trimitėliai, įgaunantys juodojo trumo aromato atspalvių ir dažnai naudojami malti, tiesiog kaip prieskonis. Trimitėliais skaninami faršai, steikai, paukštiena, jie suteikia pikantišką skonį risotams, omletams, makaronų patiekalams. Ne tik prancūzai, bet ir suomiai turi keletą išskirtinių garsių patiekalų su trimiteliais – lydekos kotletus ar „vyrų uogienę“, naudojamą prie tų pačių mėsiškų patiekalų, prie kurių tinka ir bruknių uogienės.

Lietuva, miškai ir jų grybija turi dar daug užslėptų gastronominių ir medicininių siurprizų. Turėtume įvertinti tai, nes net ir mūsų mėgstamos voveraitės daugelyje Europos šalių jau yra priskiriamos prie nykstančių rūšių, o kai kur įrašytos ir į Raudonąją knygą.

VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkė dr. Nijolė Petraitytė

Skelbiama Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto dekano rinkimo procedūrų pradžia

Miškų ir ekologijos fakulteto dekaną rinks MEF akademinis susirinkimas, 2025m. lapkričio 27d. 10:00 val.

Kandidatus dekano pareigybei gali siūlyti Miškų ir ekologijos fakulteto akademinės bendruomenės susirinkimo dalyviai arba jų grupės, pats dėstytojas ar mokslo darbuotojai. Prašymas įtraukti į kandidatų sąrašą ir kiti būtini dokumentai teikiami fakulteto tarybos pirmininkui el. būdu iki 2025 m. lapkričio 17 d. 17:00 val., kaip tas nurodyta VDU ŽUA fakultetų dekanų kandidatūrų kėlimo tvarkos apraše.
MEF dekano rinkimai organizuojami pagal VDU ŽUA fakultetų dekanų rinkimų tvarkos aprašą.