Mokslo, verslo ir savivaldos sinergijos dėka bemaž 1000 šalies regionų moksleivių gali pasimatuoti aukštąjį mokslą

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) galima vis dažniau sutikti ne tik studentų, bet ir moksleivių, atvykusių iš įvairių šalies regionų. Čia jie laiko veltui neleidžia, mat vis daugiau Akademijos dėstytojų perduodamų žinių ir laiko resursų skiriama šalyje unikaliam ir rezultatais jau džiuginančiam projektui – sparčiai augančioms „Sumanaus moksleivio akademijos“ eksperimentinėms inžinerijos, gamtos mokslų, verslumo ir ekologijos klasėms, į kurių veiklas, bendradarbiaujant su rajonų vietos verslu ir savivalda, įsitraukia vis daugiau moksleivių.

Prieš dvejus metus Rokiškio verslo klubo iniciatyva VDU ŽŪA buvo įsteigta pirmoji šalyje Rokiškio eksperimentinė inžinerijos klasė. Netrukus sektiną pavyzdį perėmė Plungės, Pasvalio, Joniškio, Biržų, rajonų verslo ir savivaldos atstovai, iniciavę eksperimentinių klasių steigimą savo jauniesiems kraštiečiams. Šiemet su vietos savivaldos ir verslo parama prie projekto prisijungė Akmenės, Mažeikių, Šakių, Zarasų rajonų moksleiviai. Projektui išaugus moksleiviai turi galimybę rinktis ne tik inžinerijos, bet ir gamtos mokslų, verslumo, ekologijos klasių užsiėmimus, ir „pasimatuoti“ dominančią studijų sritį, profesiją.

Projektu siekiama motyvuoti moksleivius įgyti vietos darbo rinkoms aktualių išsilavinimą ir kurti pridėtinę vertę gimtuose kraštuose

Vis daugiau šalies rajonų aprėpiančio VDU ŽŪA projekto „Sumanaus moksleivio akademija“ eksperimentinės klasės yra bendradarbiaujančių partnerių projektas. Jo tikslas – susivienijus rajonų verslo atstovams, savivaldybėms, bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio rengimo centrų pedagogams ir VDU ŽŪA akademinei bendruomenei sudominti moksleivius vietos darbo rinkų poreikį atliepiančiomis inžinerijos, žemės ūkio, gyvybės mokslų, verslo ir viešosios vadybos studijomis Inžinerijos, Agronomijos, Miškų ir ekologijos, Bioekonomikos plėtros fakultetuose, kad įgijus universitetinį išsilavinimą jaunuoliai galėtų gimtuosiuose regionuose veikiančių inovatyvių konkurencingų įmonių komandų nariais ar vystyti nuosavus verslus.

Pastebėjus moksleivių susidomėjimą projektu, eksperimentinių klasių programos išaugo į dviejų metų programą, kurioje baigusieji eksperimentinę klasę, turi galimybę rinktis tos pačios krypties II lygio veiklas. Pirmaisiais projekto metais per praktines veiklas moksleiviai susipažįsta su inžineriniais, gamtos mokslų, verslumo, ekologijos procesais ir ypatumais VDU ŽŪA laboratorijose, auditorijose, taip pat susipažįsta su pasirinktos krypties verslo ypatybėmis iš arti, aplankant savų rajonų pažangiausias verslo įmones. Antraisiais mokslo metais moksleiviai gali toliau gilintis į pasirinktos krypties dalykus arba rinktis kitos mokslų krypties eksperimentinę klasę.

Projekto dalyviams taip pat sudaromos išskirtinės sąlygos susipažinti su kiekvieną pavasarį VDU ŽŪA vykstančių didžiausių Baltijos šalyse žemės ūkio parodų „Ką pasėsi…“ eksponatais, inovacijomis, naujausiomis technologijomis, kurias demonstruoja pažangiausios agrosektoriaus įmonės.

Regionų vystymas be išsilavinusių vietos žmonių – neįmanomas

VDU ŽŪA kanclerės prof. dr. Astridos Miceikienės pastebėjimu, mūsų valstybė bus stipri tol, kol gyvi bus jos regionai. O jie gyvuos, jei išvien dirbs mokslas, verslas, savivalda ir valstybės politika bus orientuota ne į regionų slopinimą, o į vystymą, kuris be išsilavinusių vietos žmonių yra neįmanomas. „VDU Žemės ūkio akademija šiandien yra ta vieta, kurioje rengiami tarpdisciplininių žinių ir kompetencijų įgiję specialistai Lietuvos regionų ateičiai. Ir turime dėti bendras pastangas, kad regionų jaunimui šias galimybes atskleistume“, – teigia prof. dr. A. Miceikienė.

Projekto iniciatorius, Rokiškio verslo klubo viceprezidentas, agroverslo įmonės „Ivabaltė“ generalinis direktorius Irmantas Tarvydis šiandien džiaugiasi, kad iniciatyva prieš porą metų drauge su VDU ŽŪA atstovais apvažiuoti savo rajono bendrojo lavinimo mokyklas ir paraginti moksleivius tapti inžinerijos eksperimentinės klasės nariais, duoda ir pirmuosius realius vaisius – verslo klubas su 7 jaunaisiais rokiškėnais jau sudarė susitarimus dėl jų studijų VDU ŽŪA rėmimo. I. Tarvydžio nuomone, neracionalu tikėtis ir laukti, kad į atokiau nuo didžiųjų šalies centrų veikiančias įmones ims plūsti diplomuoti jaunieji specialistai, į tai neįdedant pastangų.

Unikalia galimybe įgyti naujų žinių iš aukščiausios kvalifikacijos ekspertų naudojasi per 800 moksleivių iš 9 šalies rajonų

Pirmoji šalyje Rokiškio inžinerijos eksperimentinė klasė buvo Rokiškio verslo klubo, vienijančio vietos verslo įmones, Rokiškio profesinio mokymo centro ir VDU Žemės ūkio akademijos inicijuotas projektas, šalyje įgijęs pagreitį per stebėtinai trumpą laiką – jau šiais mokslo metais eksperimentinių ir II lygio klasių pirmuosiuose užsiėmimuose VDU ŽŪA dalyvavo daugiau kaip 800 moksleivių, atvykusių iš 9 šalies rajonų.

Susibūrus pirmuosiuose projekto veiklų susitikimuose VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto dekanė doc. dr. Aida Adamavičienė, Inžinerijos fakulteto dekanas doc. dr. Rolandas Domeika kvietė moksleivius aktyviai matuotis ateities profesijas bei dėkojo išaugusiam gausiam projekto rėmėjų būriui, kuriame ir VDU ŽŪA alumnai, nuolat aktyviai remiantys įvairius savosios Alma Mater projektus bei iniciatyvas. VDU ŽŪA Studijų administravimo koordinatorė doc. dr. Rasa Čingienė, sveikindama projekto „Sumanaus moksleivio akademija“ eksperimentinių klasių narius, teigė neabejojanti, kad akademija gamtą ir technologijas mylintiems jauniems žmonėms yra puiki vieta tobulėti ir pradėti kurti savo ateities kelią.

Mokslo, verslo ir savivaldos sinergijos dėka suteikiamos galimybės moksleiviams – reikšmingas indėlis perspektyviam regionų vystymuisi

Rokiškio profesinio mokymo centro direktorė Diana Giedrikienė, sveikindama projekto senbuvius ir naujai atvykusiuosius į užsiėmimus VDU ŽŪA, ragino moksleivius būti aktyviems bei išnaudoti unikalią galimybę įgyti naujų žinių iš aukščiausios kvalifikacijos ekspertų – universiteto profesorių, docentų, lektorių.

Gausią grupę savo rajono moksleivių į VDU ŽŪA atlydėjęs Akmenės rajono savivaldybės vicemeras Tomas Martinaitis kalbėjo, kad laisvąją ekonominę zoną sukūrusi Akmenė šiuo metu išgyvena atgimimą ir jai reikalingi ne tik investuotojai, bet ir kvalifikuoti specialistai. Rajone jau veikia kelios naujos gamyklos, planuojami gyvenamųjų namų kvartalai darbuotojų šeimoms. Tad T. Martinaitis gausiai moksleivių auditorijai linkėjo kryptingai žengti į priekį ir galvoti apie karjerą ten, kur iš tiesų esi laukiamas ir reikalingas.

Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Biržų skyriaus vedėja Rita Ivanauskienė , Joniškio r. Žagarės gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Rita Milenčienė, Plungės pramonininkų sąjungos koordinatorė Kristina Gelumbickienė, taip pat moksleivius atlydėję Mažeikių rajono karjeros specialistai vienbalsiai ragino moksleivius aktyviai išnaudoti jiems suteiktą išskirtinę progą dar iki brandos egzaminų kaupti naujas žinias akademinėje aplinkoje.

Į projektą įsitraukusios įmonės „Kurana“ personalo vadovė Neringa Čergelytė atkreipė dėmesį, kad eksperimentinių klasių narių laukia daug naujų atradimų užsiėmimuose ir VDU ŽŪA, ir gimtųjų rajonų verslo įmonėse.

Net 160-ties moksleivių būrį į užsiėmimus VDU ŽŪA atlydėjusi Šakių rajono gimnazijų karjeros koordinatorė Ligita Kajackienė dėkojo projekto iniciatoriams ir įgyvendintojams už skirtus išteklius, kurių dėka toks gausus būrys moksleivių gali turėti naujas prasmingas patirtis, kurios galbūt virs pagrindu ateities profesinei veiklai.

Šis VDU Žemės ūkio akademijos kartu su Rokiškio, Plungės, Pasvalio, Joniškio, Biržų, Akmenės, Mažeikių, Šakių ir Zarasų rajonų verslo ir/ar savivaldos atstovais vykdomas projektas – tai įrodymas, kad mokslo, verslo ir savivaldos sinergija, suteikianti galimybes moksleiviams, gali būti reikšmingas indėlis perspektyviam regionų vystymuisi. Juk išsilavinę, kvalifikuoti specialistai yra variklis, kuriantis rajonuose pridėtinę vertę ir vedantis juos į priekį.

VDU ŽŪA pradeda vystyti bendradarbiavimą su Lietuvos nacionaliniu muziejumi ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubu

Vystant glaudžius, abipusiškai naudingus bendradarbiavimo ryšius, 2023 m. gruodžio mėn. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) pasirašyta jungtinė bendradarbiavimo sutartis su Lietuvos nacionaliniu muziejumi ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubu. Šios sutarties pagrindinis siekis – kartu bendradarbiaujant visoms organizacijoms prižiūrėti ir puoselėti Lietuvos tautinį atgimimo Ąžuolyną, esantį Jono Basanavičiaus gimtinėje Vilkaviškio rajone, Ožkabalių I kaime.

Lietuvos tautinis atgimimo ąžuolynas – unikalus Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos istorijos paminklas

Lietuvos Akto Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė teigė, kad Lietuvos tautinis atgimimo ąžuolynas jau žaliuoja daugiau kaip 30 metų ir ši vieta tapo unikaliu Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos istorijos paminklu.

Pasirašant bendradarbiavimo sutartį, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė teigė, kad nuolat puoselėjamas ir kasmet plečiamas Ąžuolynas pamažu didėjo ir dabar užima apie 40 hektarų ploto. „Šiuo metu jame yra nemažai vardinių ąžuolų ir teminių giraičių. Ąžuolai sodinti reaguojant į įvairius mūsų šalies istorinius įvykius. Todėl skirdami dėmesį tautinio atgimimo Ąžuolyne visuomenės bei žymių žmonių pasodintiems ir augantiems ąžuolams mes visi kartu siektume ne tik išsaugoti medžius, bet tuo pačiu puoselėtume ir Lietuvos istoriją“, – pasakojo R. Kačkutė akcentuodama, kad Ąžuolyno puoselėjimo klausimas šiandien yra labai svarbus nacionaliniu mastu. „Nuolat ieškoma ir finansavimo šaltinių galvojant kaip prižiūrėti medžius, kaip juos išsaugoti, o tuo pačiu gerbti ir mūsų istoriją, sudominant lankytojus. Ąžuolyno vystymui reikia skirti nemenkas lėšas, dažnai ieškoti žmogiškosios jėgos medžių giraičių priežiūrai. Todėl labai svarbu žinoti Ąžuolyno vystymosi ateitį. Tuo tikslu jau šiandien aktualu įvertinti jo būklę diskutuojant su specialistais, mokslininkais, kas leistų pagrįsti mokslo rezultatais numatomus ąžuolyno išsaugojimo veiksmus, finansinių priemonių poreikį bei naujų finansavimo šaltinių paieškos galimybes“, – teigė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė, džiaugdamasi, kad Nacionalinio bendradarbiavimo sutarties viena iš pusių yra VDU Žemės ūkio akademija ir konkrečiai Miškų ir ekologijos fakultetas, su kuriuo galima planuoti strateginius veiksmus.

Pasitelkus mokslą galima tinkamai rūpintis Ąžuolyno priežiūra, puoselėjimu, vystymu

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė akcentavo trijų institucijų bendradarbiavimo reikšmingumą, teigdama, kad ši sutartis neabejotinai atvers galimybes pradėti bendrus veiksmus veikti kartu. „Tautinis atgimimo Ąžuolynas yra valstybės monumentas, Europoje tokių gamtos objektų, orientuotų į šalies istorijos puoselėjimą, daugiau nėra. Todėl labai svarbu visiems sujungti savo veiksmus, siekiant gamtos ir istorijos sinerginio puoselėjimo. Ąžuolynas yra svarbus visuomenei, kiekvienam piliečiui ir neabejotinai aktualus Lietuvos nacionaliniam muziejui, kad jis būtų patrauklus ir lankomas. O tam reikia bendro darbo“, – kalbėjo B. Valionytė, akcentuodama tautinio Ąžuolyno vystymo, priežiūros ir puoselėjimo nacionalinės programos Vyriausybės lygiu parengimo svarbą. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentės nuomone, Lietuvos nacionalinis muziejus ir VDU Žemės ūkio akademija galėtų būti vieni iš svarbiausių programos rengėjų ir vykdytojų. B. Valionytė įžvelgė ypatingą Miškų ir ekologijos fakulteto, kurio absolventė yra ir pati, akademinės bendruomenės svarbą rengiant tokią programą. „Šiandien pasitelkus mokslą galima tinkamai rūpintis Ąžuolyno priežiūra, puoselėjimu, vystymu“, – susitikimu ir sutarties pasirašymu džiaugėsi B. Valionytė.

Ąžuolyno skaitmenizacija – neišvengiama, gamtos objekto lankymas gali būti ir virtualus

Susitikimo metu VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė trumpai pristatė VDU Žemės ūkio akademiją, patvirtindama, kad vieni pagrindinių ir svarbiausių pasirašomos sutarties tikslų įgyvendintojų yra Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkai, studentai.

Sutarties pasirašyme dalyvavęs VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Vitas Marozas akcentavo, kad vienintelėje aukštojo mokslo institucijoje – VDU Žemės ūkio akademijoje – ruošiami labai aukšto lygio miškininkystės studijų krypties specialistai. Todėl ši trijų organizacijų bendrystė neabejotinai svarbi tiek puoselėjant tautinio atgimimo Ąžuolyną, organizuojant studentų praktikas, rengiant bei tobulinant studijų programas. Fakulteto dekanas, kalbėdamas apie konkrečius tautinio atgimimo Ąžuolyno vystymo darbus, pritarė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentės minčiai rengti Ąžuolyno vystymo programą ir pabrėžė jos svarbą. „Prieš rengiant tokią programą, reikia visiems apibrėžti aiškią viziją, konkrečius tikslus kaip išsaugoti ąžuolyną, įvertinti medžius, juos skaitmenizuoti ir kuriant sinergiją sujungti gamtos išteklius, istoriją ir technologijas“, – VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas.

Vienas iš sutarties pasirašymo iniciatorių VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto prof. dr. Gintautas Mozgeris teigė, kad ši bendrystė gali duoti puikių rezultatų studijų ir mokslo srityse. Profesorius tvirtino pats turintis idėjų kaip sujungti gamtą, istoriją, technologijas ir žmonių poreikius. „Ąžuolynas nėra tik miškas, tai žmogui skirtas gamtos objektas istorijai pažymėti. Tad reikia kuo plačiau ir patraukliau skleisti Ąžuolyno istorijos vystymo mintis visuomenės tarpe. Iš tiesų šiandien dienai Ąžuolyno skaitmenizacija jau neišvengiama, nes šio gamtos objekto lankymas gali būti ir virtualus, pvz. paskaitų metu studentai galėtų analizuoti, vertinti kiekvieną medį, kiti lankytojai bet kuriuo metų laiku galėtų keliauti iš vienos giraitės į kitą pasitelkiant skaitmeninius įrenginius, o mokslininkai galėtų atlikti įvairius mokslinius tyrimus. Ir tuo mokslininkams yra žavi idėja – skaitmenintį Ąžuolyno giraitėse esančius vardinius ąžuolus ir kitus medžius“, – kalbėjo VDU ŽŪA profesorius dr. G. Mozgeris.

„Šiandien abipusė partnerystė ir dialogas yra geriausios priemonės derinti universiteto, viešojo sektoriaus ir valdžios įvairiapusius interesus bei ieškoti bendrų sutarimų ir galimybių. Todėl ši bendrystė tikslinga sprendžiant aktualius probleminius klausimus ir taip puoselėjant vieną iš didžiausių ir svarbiausių Lietuvos istorinių Ąžuolynų“, – akcentavo VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. A. Miceikienė, linkėdama visiems sutarties iniciatoriams ir įgyvendintojams stiprybės siekiant užsibrėžtų sutarties įgyvendinimo tikslų.

Gera kalėdinė žinia iš eksperto lūpų: gyvos žaliaskarės iš Lietuvos trauktis neketina

Prieškalėdiniu laikotarpiu regint parduodamas, perkamas bei puošiamas eglaites mintys apie šios rūšies medžius dažniau nei įprastai turbūt aplanko kiekvieną, o kartu kelia ir įvairių klausimų. Ar tikrai atsakinga nurėžti jauną medį vienadienei šventei? Ar turistiniuose maršrutuose akis badantys eglių sausuoliai yra pranašai, kad žaliaskarės Lietuvą jau palieka? Ar plynu kirtimu virtęs šimtametis eglynas yra normalu? Šiuos ir panašius dalykus vienas geriausiai mūsų šalyje išmanančių ekspertų, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakulteto Miškų monitoringo laboratorijos vadovas prof. dr. Algirdas Augustaitis šiame kontekste teigia, kad pats visada puošė ir puoš tik gyvą eglutę, o žaliaskarės kaip puošė, taip ir puoš Lietuvą.

Ar eglučių verslas prisideda prie tvarumo tikslų ir kur dėti eglutę po švenčių?

„Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad atsitraukė metas, kuomet į žmogų, šventėms į namus besinešantį gyvą eglutę, buvo žiūrima kaip į barbarą, nes dar prieš gerą dešimtmetį labai garsiai skambėjo raginamai gyvas eglutes keisti dirbtinėmis, gaminamomis iš plastiko. Todėl kalėdinių eglaičių auginimo verslas išties sveikintinas reiškinys. Jo atsiradimas iš esmės sumažino medelių vagysčių ir savavališkų kirtimų. Šis verslas nėra nei lengvas, nei paprastas“, – teigia VDU ŽŪA prof. dr. Algirdas Augustaitis, pastebintis, kad eglutė – ne vienmetė daržovė, kurios sėklų pavasarį pasėjęs rudenį jau imi derlių ir gauni pelną.

„Eglučių auginimas – tai 6–8 m. darbo ir nemažai rizikos, nes medelius bet kada gali užklupti ligos, kenkėjai, sausros. Be to, juos reikia periodiškai karpyti, formuoti, o tai reikalauja daug kruopštaus rankų darbo. Ir būtų tikrai labai blogai, jei politinis požiūris į eglaičių auginimą staiga pasikeistų taip, kaip tai nutiko su kailinių žvėrelių verslu, kurį Seimas šiemet nusprendė Lietuvoje uždrausti. Eglučių plantacijų šeimininkai tokiu atveju savo plotų netgi negalėtų deklaruoti kaip miško jaunuolynų, nes medeliai ankstyvam kirtimui paprastai auginamos žemės ūkio, o ne miško paskirties žemėje“, – aiškina pašnekovas, neslepiantis skeptiško požiūrio į plastikines kalėdines puošmenas, kurių utilizuoti nedidinant šiltnamio efekto yra neįmanoma. „Girdėti balsų, esą deginamos gyvos eglės irgi išskiria CO₂, bet nepamirškime, kad augdamos jos sugėrė didžiulius jo kiekius, o degdamos išskirs šilumą“, – primena prof. dr. A. Augustaitis, atkreipiantis dėmesį į dar vieną su kalėdinėmis eglutėmis susijusią detalę – ekspertas nepataria Kalėdoms įsigytų medelių vėliau auginti lauke.

„Pardavimui skirtų eglučių šaknys paprastai būna pakirptos, tad toks medelis arba neprigis, arba visą gyvenimą skurs. Todėl pasibaigus šventėms eglutę kaip būsimą biokuro žaliavą galima nugabenti į specialią surinkimo vietą arba sudeginti savų namų krosnyje – taip kalėdinė eglutė bus visiškai atlikusi savo misiją“, – kalba VDU ŽŪA atstovas.

Siūloma kirsti bent 10–20 metų jaunesnes egles nei yra kertama dabar

Atsakydamas į klausimą, ar žaliaskarėms, be kurių neįsivaizduojame nei savo kraštovaizdžio, nei miškų ūkio verslo, dėl šylančio klimato, sausrų ir apnikusių kenkėjų yra iškilęs realus pavojus išnykti, prof. dr. A. Augustaitis teigia atstovaujantis nuomonei, kad eglės trauktis iš Lietuvos tikrai neketina.

„Pastaraisiais metais didelį nerimą sukėlė dėl kenkėjų žievėgraužių džiūstančios eglės. Tačiau esame sukaupę pakankamai tyrimų rezultatų ir žinome, kad šie kenkėjai daugiausia puola senas egles. Jei kenkėjas bando graužti gyvybingą medį, kuriame vyksta aktyvūs biologiniai procesai, toks medis atsikrato priešų juos mechaniškai užpildamas sakais arba išskirdamas atbaidančias lakiąsias medžiagas, tarp kurių netgi acetonas.

Senoms eglėms susidoroti su sausromis ir kenkėjais daug sunkiau, nes jų imuninė sistema silpna, gyvybiniai procesai sulėtėję“, – analogiją su pagyvenusių žmonių organizmo negebėjimu pasipriešinti virusams primena pašnekovas.

Pasak prof. dr. A. Augustaičio, girdėti balsų, esą eglės, kurių šaknų sistema paviršinė, labai bijo sausrų. Tačiau tyrimų duomenys rodo ir tai, kad jos, jei nėra šimtametės, sausros periodus labai sėkmingai išgyvena tuo metu tiesiog užmigdamos, t. y. sustabdydamos savo fiziologinius procesus, uždarydamos žioteles ir nustodamos garinti vandenį. Gavę lietaus medžiai vėl beregint atgyja. Eglė unikali ne tik tuo, kad stebėtinai kantrai geba iškęsti drėgmės trūkumą, bet pavasarį ir pati pirmoji pradeda vegetaciją – vos pradėjus šilti orams žemės drėgmę ji jau pumpuoja į savo žaliaskarę lają.

Kaip sprendimą, kuris egles ir eglynus apsaugotų nuo žievėgraužių, ekspertas siūlo ūkiniuose miškuose kirsti bent 10–20 metų jaunesnes egles nei yra kertama dabar. „Šiuo metu eglės paimamos iš miško kartais sulaukusios net 100 m., o reikėtų tai daryti joms esant 70–80 metų amžiaus.

Tik periodiškai atnaujinami miškai efektyviai sugeria CO₂

Komentuodamas Lietuvoje niekaip neužgęstantį konfliktą tarp miško gynėjų ir jų eksploatuotojų, prof. dr. A. Augustaitis pastebi, jog visuomenei pirmiausia reikia susitarti, ar iš trečdalio šalies teritorijos norime gauti ekonominę naudą. Tikriausiai taip. „Sengires, draustinius, rekreacines teritorijas saugo įstatymas. O jei tūlas miestietis nusiperka sodybą šalia ūkinės paskirties miško ir vėliau piktinasi, kad jį iškirtus vaizdingas reginys pro langą dingo, tai yra tik neatsakingo žmogaus šūkavimas. Miškus būtina eksploatuoti, nes tik periodiškai atnaujinamas miškas yra vienintelė priemonė, kuri efektyviai mažina CO₂ kiekį atmosferoje. Suprantama, rezervatai taip pat reikalingi, tačiau oro švarinimo požiūriu jų balansas artėja link nulio, kadangi išvirtę, pūvantys medžiai gamina anglies dvideginį. Jeigu mes tinkamo amžiaus medžius iš miško paimame, iš jų pagaminta medieną angį užrakina ilgam, o toje pačioje vietoje augantis jaunas naujos kartos miškas CO₂nesukuria. Vadinasi, tokio miško balansas yra pliusinis“, – miškų eksploatavimo reikšmę, siekiant mažinti šiltnamio efektą, aiškina prof. dr. A. Augustaitis.

Ateityje Lietuvoje matysime vis mažiau plynų kirtimų

Profesoriaus teigimu, medienos kaip tvarios medžiagos paklausa pasaulyje auga, jos naudojimo sritys, plečiasi. „Iš tiesų apmaudu, kad Lietuvos, kurios trečdalį teritorijos dengia miškai, gyventojai savo buityje tebenaudojame tiek daug drožlių plokštės. Tai medžiaga, kurios sudėtyje yra vos ne 80 proc. sintetinių klijų, o iš jos gaminami net mažamečiams skirti baldai. Atliekų iš drožlių plokštės neįmanoma nei sudeginti, nei kitaip sunaikinti nepakenkiant aplinkai ir dar labiau nedidinant šiltnamio efekto. O medienos, tinkamai eksploatuodami miškus, galime turėti pakankamai, – neabejoja prof. dr. A. Augustaitis, atkreipiantis dėmesį, kad ateityje Lietuvoje matysime ir vis mažiau plynų miškų kirtimų, nes kirtavietėse palikus dalį medžių jie atlieka CO₂sugėrėjų funkciją bei padeda greičiau atsikurti naujam miškui. „Deja, eglėms ir eglynams ši rekomendacija netinka, nes išretintą eglyną aktyviau puola kenkėjai bei išverčia vėjas“, – tereziumuoja prof. dr. A. Augustaitis, teigiantis, kad nors pastaruoju metu ir yra rekomenduodama šalyje didinti mišrių miškų plotus, eglynai savo vietą miško ekosistemoje taip pat turi turės.

Nuo Naujųjų ieškantiems naujo iššūkio – kvietimas rinktis atsakingą vartojimą

Naujieji metai itin dažnai yra atspirties taškas, kuomet ryžtamės naujiems iššūkiams ir naujiems pokyčiams. Bene populiariausi jų – nuo Naujųjų daugiau judėti ir sveikiau maitintis. Tačiau pastaruoju metu skamba aktyvus raginimas kopti dar vienu laipteliu aukštyn bei prisiimti įsipareigojimą gyventi ekologiškiau ir vartoti atsakingiau, nes tai veiksniai, lemiantys ne tik mūsų pačių, bet ir visos planetos sveikatą bei ateitį.

Sparčiai nykstančios gyvosios rūšys – signalas apie planetai gresiančią ekologinę katastrofą

„Prisiėmus iššūkį gyventi ekologiškiau teks susitaikyti, kad tai kainuos laiko ir pinigų, nes pagaminti ekologišką prekę, pavyzdžiui, natūralios vilnos paltą, kainuoja brangiau nei greitosios mados modelio sintetinę striukę, kad reikės išmokti atsakingai rūšiuoti atliekas, mažinti išmetamų, taigi ir įsigyjamų pakuočių kiekius, taip pat išmokti skolinti ir skolintis daiktus, o atitarnavusiems surasti naujus šeimininkus. Ir, kas ne mažiau svarbu, visais atvejais vadovautis protingumo kriterijais ir bambukinio dantų šepetėlio nesisiųsdinti iš už kelių tūkstančių kilometrų esančios Indonezijos. Užtat kiekvieną akimirką bus galima didžiuotis, kad esame žmonės, prisidedantys prie planetos išgelbėjimo“, – atsisakyti perteklinio vartojimo ragina Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakulteto doc. dr. Anželika Dautartė. Pašnekovė apgailestauja dėl vis dar girdimų abejonių, esą žmonijos veiksmai šiltnamio efekto nesukelia ir klimatui įtakos nedaro, nes jo svyravimai žemėje vyksta nuo neatmenamų laikų.

„Tai tiesa, tačiau pokyčiai niekada nebuvo tokie spartūs. Ir tai esminis skirtumas. Jei iš pastato išimsime vieną plytą, jis, tikėtina, ir toliau stovės, bet jeigu išimsime perdangos plokštę, pastatas grius. Remiantis Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) duomenimis, dėl XX a. prasidėjusių neabejotinai su žmogaus veikla susijusių sparčių klimato pokyčių, buveinių plotų mažėjimo bei kitų priežasčių šiuo metu išnykimas gresia daugiau negu 44000 gyvūnų, augalų, grybų ir kerpių rūšių, o ES nuo 2015 m. jau išnyko 26 augalų ir gyvūnų rūšys. Ekologiniu požiūriu tai jau katastrofa, nes gamtoje kiekviena rūšis turi savo vietą, o mes dargi nežinome, kuri jų atliko plytos, o kuri – laikančiosios perdangos funkciją“, – galimas klimato kaitos pasekmes vaizdžiai iliustruoja VDU ŽŪA atstovė.

Taromatų ir gertuvių kultūra – žingsnis į ateities ekonomiką

Doc. dr. A. Dautartė primena, kad ES ir viso pažangaus pasaulio strateginis tikslas – vystyti žiedinę ekonomiką, kuri, skirtingai nuo tradicinio modelio „semk žemės išteklius – gamink – išmesk“, remiasi pakartotinio daiktų naudojimo, perdirbimo, skolinimo, dalijimosi principais.

„Indėlis į ekologiškumą prasideda nuo atliekų rūšiavimo. Džiugu, kad lietuviai esame vieni lyderių grąžindami tarą į taromatus. Pernai netgi buvo pasiektas naujas metinis šalies grąžintos taros rekordas – 672 mln. butelių ir skardinių. Mūsų kaimynai latviai šią sistemą įsidiegė tik pernai, o pas mus ji sėkmingai gyvuoja jau nuo 2016 m. Šį rudenį Vilniuje gyventojų patogumui įdiegta dar viena inovacija – viename prekybos centrų pastatytas taromatas, į kurį per 1 min. galima grąžinti net 100 užstato pakuočių. Skaičiuojama, kad į taromatus grįžta 90 proc. taros, pažymėtos užstato sistemos ženklu. Ši sistema išties efektyviai prisideda ir prie aplinkos švarinimo, ir prie žiedinės ekonomikos vystymo – gamybai iš antrinių žaliavų sunaudojama gerokai mažiau išteklių, tad šiuo atveju mažesnės ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos“, – dėsto pašnekovė, atkreipianti dėmesį, kad Lietuvoje vandens tarą galime ne tik efektyviai grąžinti, bet jos nė neparsinešti į namus, nes turime ypatingai aukštos kokybės vandentiekio vandenį ir jį galime gerti tiesiai iš čiaupo. „Išties labai džiaugiuosi, kad pas mus vis labiau populiarėja gertuvių naudojimo kultūra“, – kalba doc. dr. A. Dautartė.

Efektyviausias atliekų tvarkymo būdas – neleisti joms susidaryti

VDU Žemės ūkio akademijos atstovė primena, kad siekiant taupyti išteklius, mažinti sąvartynų plotus, prisidėti prie klimato kaitos neutralizavimo, svarbu rūšiuoti ne tik tarą, bet visas atliekas.

Doc. dr. A. Dautartės įsitikinimu, geriausias atliekų tvarkymo principas yra neleisti joms susidaryti. Jei šiuo metu tai neįmanoma, reikia stengtis mažinti pakuočių apimtis. Tam reikėtų pirkti rečiau, bet didesniais kiekiais, įsigyti tik tai, ko iš tiesų reikia, pirkti prekes pakuotėse, kurios gali būti perdirbamos arba kurias galima papildyti (pvz. muilas, pakraunami elektros prietaisų elementai), rinktis koncentruotus produktus, kuriems sunaudojama mažiau pakuotės, pirkti aplinką tausojančias prekes (energiją taupančias lemputes, daiktus iš perdirbtų medžiagų), nenaudoti plastikinių maišelių.

„Puiki pastarojo meto iniciatyva – skatinti vartotojus į parduotuvę atsinešti savus daugkartinio naudojimo maišelius ir apsiperkant atsisakyti vienkartinių. Šių maišelių apmokestinimas 1 ct yra simbolinis, tačiau tai buvo lūžis pirkėjų sąmonėje. Prekybininkai, beje, labai operatyviai ir sėkmingai pritaikę atsiskaitymo kasas prie šios naujovės, skaičiuoja, kad plastikinius maišelius renkasi tik kas trečias pirkėjas“, – džiaugiasi pašnekovė.

Daiktas privalo nugyventi ne vieną gyvenimą

Siekiant ekologiškumo, doc. dr. A. Dautartės teigimu, labai svarbu pasirūpinti atitarnavusių daiktų antruoju gyvenimu ir tik blogiausiu atveju – atsakingu jų utilizavimu.

„Visada atsiras žmonių, kuriems reikės panaudoto stalo, kompiuterio, vaikiškų žaislų ar drabužių. Be abejo, tokios paieškoms reikia laiko, ir tai yra ekologiškumo kaina. Galima atitarnavusius daiktus nugabenti ir į tam skirtas atiduotuvių vietas. Įsigydami kiekvieną naują pirkinį, turėtume pagalvoti, ar mums tikrai jo reikia, ar mūsų vaikai ir anūkai padėkos už šio pirkinio gamyba planetoje padidintą teršalų kiekį. Be to, turėtume įvertinti ir erdvės poreikį pertekliniams daiktams laikyti. Daug daiktų reikalauja daug vietos. Vadinasi, reikia didesnių namų, kurių šildymui sunaudojama daugiau energetinių išteklių“, – kalba pašnekovė, pastebinti, kad atsakingo vartojimo kultūroje vis aktualesnės tampa dalijimosi platformos, besiremiančios principu „ta pati suknelė, bet kita panelė“, populiarėja automobilių, darbo įrankių ir įvairių kitokių daiktų nuoma. Doc. dr. A. Dautartė ragina trumpam reikalingus daiktus drąsiau skolintis bei skolinti ir artimųjų, bičiulių rate, pasinaudoti daiktų nuomos paslaugomis.

Namų ūkių rankose – milžiniškas potencialas

Į klausimą, ar gali pavienių žmonių veiksmai realiai prisidėti prie ekologinės krizės sprendimo, VDU ŽŪA atstovė atsako vienareikšmiu „taip“ – pavieniai namų ūkiai pasaulyje per metus sugeneruoja daugiau nei 2 mlrd. tonų šiukšlių. Vadinasi, atitinkamai gali jų ir sumažinti.

„Deja, žmonėms labai sunku nepasiduoti. Kainų akcijos, išpardavimai, „juodieji“ penktadieniai skatina spontanišką naujų daiktų pirkimą.

Išsivysčiusių šalių, tarp jų ir Lietuvos namų ūkiai, gerokai prisidėtų prie atsakingo vartojimo kultūros vieną dieną per savaitę atsisakydami mėsos ir pakeisdami ją vietiniais ankštiniais produktais, fermentuotomis daržovėmis, nes gyvulininkystės sektorius sukuria apie 16–18 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų bei reikalauja daugybės resursų: vandens, dirbamos žemės, grūdų. Neteigiu, kad visi staiga turėtume tapti veganais ar vegetarais, bet sutikime, kad 95 kg mėsos, vidutiniškai per metus tenkantys vienam Lietuvos gyventojui, yra daug, ir tai tris kartus viršija rekomendacinę europiečio normą. Todėl nestebina, kad ES pirmaujame ir mirčių dėl širdies kraujagyslių ligų statistikoje“, – apgailestauja pašnekovė.

Labiausiai motyvuota grupė – jaunimas

Lietuvos visuomenę požiūriu į ekologišką gyvenseną doc. dr. A. Dautartė teigia galinti suskirstyti į kelias grupes. Pirmoji būtų nesupratingųjų ir neatsakingųjų tautiečių grupė, kurios įpročius įmanoma pakeisti tik nuobaudų už netinkamą elgseną neišvengiamumu, antroji grupė – tai žmonės, kurie vienoje vartojimo srityje, pavyzdžiui, maisto produktų, renkasi ekologiškumo standartą, tačiau tuo pačiu metu perka greitosios mados drabužius, važinėja taršiais automobiliais, namus šildosi akmens anglimi. Trečioji grupė ekologiškumo siekia hipertrofuotai ir dėl to ne visada elgiasi racionaliai.

Ir dar viena grupė – tai daugiausia jauno amžiaus žmonės, kurie jau vaikų darželiuose dalyvavo atitinkamose ugdymo programose ir šiandien apie atsakingą vartojimą turi daug daugiau žinių nei vyresnioji karta.

„Šios grupės atstovai dažniausiai renkasi ir gan aukšto stojamojo balo reikalaujančias Taikomosios ekologijos studijas mūsų universitete“, – reziumuoja VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto docentė dr. A. Dautartė.

Pašnekovė dalinasi naudingomis nuorodomis:

Daiktų dalijimosi platforma: https://www.stoteledekui.lt/

Antras gyvenimas drabužiams, namų apyvokos daiktams (Lietuvos, Lenkijos ir Suomijos vartotojai): https://www.vinted.lt/our-platform

Atiduotuvės socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/groups/289114641483617/

Kaip rūšiuoti: https://www.zaliasistaskas.lt/teisingo-rusiavimo-atmintine/

Išleistas devynioliktas Praktikų ir savanorystės katalogas

Prieš Jus devynioliktas VDU Karjeros centro iniciatyva leidžiamo Praktikų ir savanorystės katalogo numeris, skirtas universiteto studentams. Šiame kataloge rasite įmonių, valstybinių institucijų, nevyriausybinių organizacijų praktikų bei savanoriškos veiklos pasiūlymus. Tikimės, jog kiekvienas ras sau tinkamą!

Praktikų ir savanorystės katalogas Nr. 19 / Gruodis, 2023

Kataloge standartizuotai yra pateikiama trumpa informacija: apie praktikos ar savanorystės vietą siūlančią įmonę, įstaigą ar organizaciją, jos siūlomos praktikos / savanoriškos veiklos pozicijos pavadinimą bei atitikimo sąlygas, kurias būsimas praktikantas / savanoris turi įgyvendinti. Kiekviename praktikos ir savanorystės skelbime atskirai yra nurodyta, ar galima derinti šias veiklas su studijomis, kokiu laikotarpiu yra priimami praktikantai / savanoriai, į kurias iš siūlomų pozicijų yra kviečiami specialius poreikius turintys studentai bei kuriuose iš jų veiklos organizuojamos užsienio kalba, taip sudarant galimybę šias veiklas atlikti ir užsienio studentams.

Tikimės, kad šis katalogas padės susirasti praktikos vietą arba išbandyti save savanoriškoje veikloje, taip skinantis kelią į darbo rinką! VDU Karjeros centras neatsako už kataloge pateiktų pasiūlymų turinį, įmonės ir organizacijos pačios sprendžia dėl praktikos ir / ar savanorystės sąlygų.

VDU ŽŪA mokslininkas prof. dr. G. Brazaitis – laikas keisti požiūrį ir investuoti į sveikus ateities miškus

Klimato kaitos ir visuomenės vis aktyvesnio įsitraukimo į gamtos išteklių tausojimą kontekste, ypatingo visuomenės, žiniasklaidos ir organizacijų dėmesio sulaukė Lietuvoje vykstantys didelio masto plyni miškų kirtimai. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) profesorius dr. Gediminas Brazaitis atkreipia dėmesį, kad plynų kirtimų negalima vertinti vienareikšmiškai ir rekomenduoja ieškoti ne tik jau esamų problemų sprendimo, bet galvoti apie ateitį. Mokslininkas rekomenduoja taikyti šiuolaikines miškų tvarkymo ir atkūrimo strategijas – formuoti įvairiarūšius, įvairiaamžius medynus, kurie nepalyginamai atsparesni klimato kaitos poveikiui ir galimų kenkėjų invazijoms.

Plyni kirtimai – teisėti, bet vedantys į praradimus

VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto Biologinės įvairovės išteklių laboratorijos vadovas prof. dr. G. Brazaitis atkreipia dėmesį, kad dalis didelio visuomenės susidomėjimo sukėlusių plynų miškų kirtimų gali būti teisėti, bet audringos visuomenės reakcijos sulaukia dėl visuomenėje besikeičiančio požiūrio į miškų tvarkymą.

„Siekiant stabdyti kenkėjų plitimą, dabar kartu su eglėmis neretai pašalinami ir sveiki, tvirti ąžuolai. Kirtimus reikėtų vertinti nevienareikšmiškai, nes iš vienos pusės, keičiasi visuomenės požiūris į miškus, kinta lūkesčiai, kaip saugomų teritorijų miškai turėtų būti tvarkomi. Iš kitos pusės, miškininkai jau nespėja su visuomenėje vykstančiais pokyčiais, kintančiais laikmečio reikalavimais. Nors atrodytų, kad darome viską teisingai, kaip priklauso pagal anksčiau nustatytas ir galiojančias taisykles, bet dėl pasikeitusio požiūrio į miškus ir jų išsaugojimą, sulaukiama neigiamos visuomenės reakcijos“, – pastebi profesorius ir atkreipia dėmesį, kad miškininkams reikėtų būti lankstesniems, turėti daugiau empatijos, atsižvelgti į šių dienų realijas ir ieškoti šiuolaikinių sprendimų.Daugiau kaip 100 mokslinių ir mokslo populiarinamųjų straipsnių paskelbęs mokslininkas pastebi, kad pagal įstatymus, pagal miško kirtimo taisykles, Verkių regioniniame parke ir turėjo vykti plyni sanitariniai kirtimai. „Taip ir buvo numatyta, viskas vyko pagal nustatytas taisykles. Tiesiog čia problema tai, kad jie vyko saugomoje teritorijoje. Ir plynas kirtimas, iškertant ąžuolus, ilgalaikėje perspektyvoje duoda mažesnę naudą teritorijai nei pastangos išsaugoti pavienius ąžuolus. Paliekant ąžuolus vyksta miškų atkūrimas, išsaugome geresnę medyno struktūrą, o palikti ąžuolai dešimtmečiais barstydami giles nuolat gerina miško rūšinę sudėtį“, – mintimis dalijasi prof. dr. G. Brazaitis.

Nesubrendusių ąžuolų kirtimas – praradimas ilgalaikėje perspektyvoje

Profesorius atkreipia dėmesį, kad Lietuvos miškuose yra nemažai pavienių stambių ąžuolų. „Turime išlikusių ąžuolų, kuriuos ir apkabinti yra sunku, tai būtent jie kažkada kirtimų metu buvo išsaugoti ir dabar mes jais galime džiaugtis. Net ūkine prasme šie stambūs ąžuolai duoda didžiulį pelną. Jeigu su pažeistomis eglėmis kartu kirsime ir nesubrendusius ąžuolus, tai mes ateityje nebeturėsime stambių ąžuolų. Ilgalaikėje perspektyvoje mes pralaimime ne tik miškų tvarumo ar rekreacinėmis prasmėmis, bet ir ūkine prasme“, – kalba prof. dr. G. Brazaitis.

Profesorius atkreipia dėmesį į po plynų kirtimų miško pastebimus kardinalius aplinkos pokyčius. „Jei lyginsime po plynų kirtimų atkurtus ir natūralius miškus, struktūra labai skiriasi. Sumažėja medžių rūšių, pasikeičia amžiaus struktūra, nes dažnai atsodinami vieno amžiaus medžiai, todėl ir erdvinė struktūra daug paprastesnė, nuo to labai nukenčia ir bioįvairovė“, – įžvalgomis dalijasi mokslininkas ir pastebi, kad ąžuolai yra kertinė rūšis Lietuvos miškuose, susijusi su didžiausiu skaičiumi kitų įvairių miško ekosistemos rūšių.

Pasak prof. dr. G. Brazaičio, Lietuvoje mes ąžuolynų turime keletą procentų, didesniuose plotuose dažniausiai ąžuolai yra kaip pavieniai medžiai. „Miškininkų bendruomenėje yra įvairių nuomonių, yra palaikančių poziciją, kad ąžuolus reikėtų labiau saugoti. Kolega miško genetikas VDU ŽŪA prof. dr. Darius Danusevičius yra išsakęs pasiūlymų ir net visiškai nekirsti ąžuolų“, – pastebi profesorius ir atkreipia dėmesį, kad net ir vertinant po kirtimų išsaugotus medžius nereikėtų tikėtis, kad visi medžiai išliks žali ir toliau augs, nes egzistuoja ir natūralus mirtingumas, bet nei jei ir dalis išsaugotų ąžuolų nudžiūtų, tai būtų mažesnis praradimas nei per sanitarinius kirtimus iškirtus visus pavienius medžius.

Kompleksinė problema – žievėgraužio tipografo invazija

Paklaustas apie priežastis, kodėl dabar tiek daug kalbama apie eglynų kirtimus, prof. dr. G. Brazaitis atkreipia dėmesį į klimato kaitos keliamas problemas. „Dėl klimato kaitos turime ilgesnius sausringesnius periodus ir šiltesnes vasaras, todėl eglės nebegali efektyviai apsiginti nuo kenkėjo – žievėgraužio tipografo. Tie patys pokyčiai ir kaimyninėse šalyse, masiniai džiūvimai prieš kelis metus fiksuoti ir kitose Europos valstybėse, Lietuvoje per paskutinius dešimtmečius pastebime daug masiškesnį žievėgraužio tipografo žalos mastą. Ateityje rizika, kad eglės bus pažeistos nemažėja, tik didėja.“, – perspėja profesorius ir pasakoja, kad atlikti tyrimai rodo, kad eglė puikiai taupo vandenį, yra prisitaikiusi prie sausrų, medienos užaugina daugiau, todėl turėtų būti puikiai prisitaikiusi prie klimato kaitos negandų, bet problema, kad žievėgraužis tipografas pražudo net ir prie sausrų galinčias prisitaikyti egles.

Pasak miškininkystės eksperto, praeityje padaryta klaida, kad praėjusio amžiaus pabaigoje vykus masiniams eglynų džiūvimams nepadarytos išvados ir toliau veisti eglynai. „Reikėtų sodinti mišrius medynus, kur eglės užimtų ne daugiau kaip trečdalį visų medžių ir netaptų dominuojančia dalimi. Taip pat svarbu skatinti medynų įvairiaamžiškumą, kad tame pačiame medyne turėtume ir vidutinio amžiaus medžių, ir jaunų. Net jei vyresni medžiai būtų pažeisti žievėgraužio tipografo, mes visada po apačia turėtume jaunų ir sveikų eglių“, – įžvalgomis dalijasi profesorius ir atkreipia dėmesį, kad dabar daug problemų kyla, nes eglynai vienaamžiai, atkurti po plynųjų kirtimų, nes didesni tokių eglynų plotai sudaro puikias sąlygos žievėgraužiui tipografui įsiveisti ir pražudyti ištisus masyvus.

Mokslininkas pastebi, kad Valstybinė miškų urėdija tapo situacijos įkaite, nes Vyriausybė miškus mato kaip didžiulį kapitalą ir tikisi grąžos. Miškininkai tą grąžą šiuo metu, kai yra gera situacija rinkose, tikrai duoda ir į Valstybės biudžetą patenka daug lėšų. Bet taip formuojasi eksploatacinis požiūris į miškus, kai neinvestuojama į šiuolaikinę miškų priežiūrą ir auginimą. Akcentuojami greitai gaunami pinigai, bet pamirštamos kitos miškų teikiamos naudos, kurias įvertinus ilgalaikėje perspektyvoje, net ir finansinė nauda gali būti didesnė nei dabar pardavus medieną“, – mintimis apie susidariusią situaciją dalijasi prof. dr. G. Brazaitis.

Laukiama vertingiausių Lietuvos miškų buveinių tvarkymo rekomendacijų patvirtinimo

2023m. lapkričio 22 d. buvo pristatytos NATURALIT projekte dalyvaujančių Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų atnaujintos Europos Bendrijos svarbos natūralių miško buveinių tvarkymo BAST rekomendacijos, skirtos apsaugoti vertingiausias Lietuvos miškų buveines, kartu su išlygomis leidžiant jose tam tikrą ūkinę buveinių būklę gerinančią veiklą. Rekomendacijose aptariami įvairūs gamtotvarkinės veiklos, biologinės įvairovės palaikymo kirtimų ir miškininkystės priemonių vykdymo aspektai, tarp kurių ir kintamo tankumo ugdymo kirtimai, geros buveinių būklės vertinimo kriterijai, miško rūšių buveinių tvarkymo rekomendacijos, ir dabar itin daug dėmesio sulaukiantys sanitariniai kirtimai.

Pasak prof. dr.G. Brazaičio, šios rekomendacijos, numatančios, kaip galima išsaugoti natūralias miško buveines gerinant jų būklę, palengvintų miškininkų praktikų darbą, bet kol kas jos nėra patvirtintos Aplinkos ministerijos, todėl miškininkai negali oficialiai jomis vadovautis. „Visuomenė jau subrendusi pokyčiams, naujiems miškų tvarkymo standartams, bet ministerijos lygmenyje kol kas nesiryžtama pokyčiams. Miškininkams praktikams labai reikia atnaujintų rekomendacijų, jie turėtų kuo remtis priimdami sprendimus. Dabar viskas palikta savieigai“, – pastebi VDU Žemės ūkio akademijos profesorius dr. G. Brazaitis ir tikisi, kad netrukus situacija keisis.

Erasmus+ projekto MARIPET ketvirtasis susitikimas Reikjavike

Lapkričio 28–29 d. Reikjavike, Islandijos žemės ūkio universitete vyko ketvirtasis Erasmus+ projekto „Inovatyvi mokymo programa, skirta įvertinti jūrinės žvejybos atliekų, kaip žaliavos, panaudojimą naminių gyvūnų pašaro gamybai darnios Europos kontekste“ [MARIPET] susitikimas, kuriame dalyvavo Žemės ūkio akademijos vicekanclerė prof. dr. Aušra Blinstrubienė ir Aplinkos ir ekologijos katedros doc. dr. Anželika Dautartė.

Vizito metu vicekanclerė susitiko su Islandijos žemės ūkio universiteto rektore Ragnheidur Inga Thorarinsdottir ir aptarė galimas bendradarbiavimo mokslo ir studijų srityje perspektyvas.
Pirmąją susitikimo dieną aptarti projekto įgyvendinimo klausimai, numatomi projekto sklaidos renginiai, kurie vyks visose projekto šalyse 2024 m. sausio mėnesį. Daug dėmesio skirta sukurtai inovatyviai 5 modulių mokymo programai, virtualiai mokymosi aplinkai; platformai, skirtai naminių gyvūnėlių pašaro gamintojams, ekspertams aptarti, taip pat ir pilotiniam mokymo programos testavimui pirmąją vasario savaitę. Galutinai nuspręsta dėl naminių gyvūnėlių maisto gamybos iš žvejybos atliekų vadovo / el. knygos struktūros, leidimo ir platinimo.

Antrąją susitikimo dieną lankytasi LYSI įmonėje. Ji įkurta 1938 m. ir yra viena didžiausių žmonių maistui skirto jūrinio aliejaus gamintojų pasaulyje ir žuvų taukų gamybos pradininkė. Šiandien daugiau nei 95 % LYSI suvartojamos energijos gaunama iš atsinaujinančių šaltinių. LYSI yra vienas iš pagrindinių Islandijos politikos, kuria siekiama visiškai sunaudoti visas žvejybos pramonės priemones, veikėjų. Būdama pirmaujanti vertingų produktų iš šalutinių produktų ir tradicinės žuvies gamybos atliekų gamybos ekspertė, įmonė svariai prisideda prie atsakingo gamtos išteklių naudojimo.

Kitas aplankytas objektas – viena didžiausių Islandijoje BRIM žuvininkystės įmonė. Atsakinga žvejyba ir jūrų ekosistemų naudojimas užtikrina ilgalaikius interesus ir vertės kūrimą darbuotojams, akcininkams ir visuomenei. Įmonė matuoja anglies emisiją ir sprendimai dėl žvejybos ir perdirbimo čia priimami atsižvelgiant į ekonominius ir aplinkosaugos aspektus. Taip pat įmonė siekia ilgalaikio anglies neutralumo ir nustatė tikslą nuo 2015 m. iki 2030 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų intensyvumą (tCO₂/m€) 40 proc.

Projektą koordinuoja Ege universitetas (Turkija), projekto partneriai: Balikesyro universitetas (Turkija), Dubrovniko universitetas (Kroatija), Islandijos žemės ūkio universitetas, Izmiro metropolijos municipalitetas (Turkija) Norvegijos mokslo ir technologijų universitetas, ir Vytauto Didžiojo universitetas.

Baigiamasis projekto susitikimas vyks Ege universitete vasario 7-8 d. Projekto pabaiga – 2024 02 28.

VLKK nuotolinis seminaras „Lietuvių kalbos rašybos naujovės ir aktualijos“. Kviečiame dalyvauti

Gruodžio 8 d. 10 val. vyks Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) rengiamas bendrinės lietuvių kalbos įgūdžių tobulinimo nuotolinis seminaras „Lietuvių kalbos rašybos naujovės ir aktualijos“ Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) akademinės bendruomenės nariams – mokslo žurnalų, vadovėlių ir kitų mokomųjų priemonių rengėjams, dėstytojams ir doktorantams. Seminarą ves Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Lietuvių kalbos skyriaus lektorė doc. dr. Rasuolė Vladarskienė. Kviečiame dalyvauti.

Seminaro tema: Lietuvių kalbos rašybos naujovės ir aktualijos

Seminarą veda: Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Lietuvių kalbos skyriaus lektorė doc. dr. Rasuolė Vladarskienė
Data: Gruodžio 8 d. (penktadienis)
Laikas: 10:00-11:30 val.

Išduodami VLKK parengti pažymėjimai.
Pageidaujantiems gauti pažymėjimą būtina registracija: REGISTRACIJA
Prisijungimo nuoroda: PRISIJUNGIMAS

Konferencija „ARTIMAS GAMTAI MIŠKININKAVIMAS LIETUVOS PUŠYNUOSE: MOKSLINIS IŠŠŪKIS IR PERSPEKTYVOS“

Skaitmeninis miškų tvarkymas pabaigs nelankstaus reglamentavimo erą

Žaliasis kursas bene daugiausiai sumaišties atnešė į miškų tvarkymą. Viena vertus, siekiama kuo labiau sumažinti CO₂ kiekį atmosferoje, o būtent miškai ir absorbuoja anglies dvideginį, kita vertus, energetikoje, įvairiose pramonės šakose vis labiau auga ekologiškų žaliavų, tame tarpe ir medienos, poreikis.

Vytauto Didžiojo universitetas kartu su partneriais Lietuvoje ir Švedijoje bei partneriais iš verslo – šiuo metu vykdo projektą „Forest 4.0“. Juo siekiama sukurti kompetencijų centrą, kuriame, pasitelkus naujausias technologijas, bus ieškoma optimalių sprendimų, kaip turi keistis ir vystytis miškininkystė.

Prof. dr. Tomas Krilavičius Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Informatikos fakulteto dekanas ir projekto „Forest 4.0“ vadovas, įsitikinęs, jog kalbant tokia jautria tema, kaip miškų priežiūra ir ūkinis naudojimas, turi būti atliepti bei užtikrinti ne išskirtinių, bet visų visuomenės grupių poreikiai.

VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto prof. dr. Gintautas Mozgeris teigia, kad tvarkant miškus išmaniųjų technologijų pritaikymas padėtų ne tik gauti įvairią informaciją apie miškų ekosistemose vykstančius procesus, bet ir leistų prognozuoti galimas rizikas bei jų išvengti.

Miškuose gali derėti ir ūkinė veikla, ir rekreacija

Prof. dr. G. Mozgeris sako, kad jau šiandien miškų ekosistemos ir miškininkystė susiduria su daugybe pačių įvairiausių iššūkių:

„Didėja medienos ir biomasės sunaudojimas energijos gamybai, daugėja neapibrėžtumų, kylančių dėl klimato kaitos ir žmogaus pastangų ją sušvelninti. O kur dar sudėtinga pasaulinių rinkų dinamika bei didėjantis dėmesys miško socialinei funkcijai.“

Todėl, pasak pašnekovo, tvarkant miškus išmaniųjų technologijų pritaikymas padėtų ne tik gauti įvairią informaciją apie miškų ekosistemose ir šalia jų vykstančius procesus, bet ir leistų prognozuoti galimas rizikas bei jų išvengti.

Prof. dr. T. Krilavičius įsitikinęs, jog šiuo metu yra labai svarbu tam tikro balanso, kaip tvarkyti miškus, sukūrimas, kad būtų užtikrintos miškų teikiamos naudos visoms interesų grupėms: ir medienos perdirbėjams bei žaliavos ruošėjams, ir tiems, kurie nori matyti kuo daugiau žalumos.

Pasak „Forest 4.0“ projekto vadovo, naujausios technologijos šiandien leidžia atlikti miškų stebėseną daug tiksliau ir efektyviau nei anksčiau.

Mokslininko teigimu, miškų planavimas šiandien lemia jų situaciją dešimtims ar net šimtams metų į ateitį.

Prof. dr. Tomas Krilavičius

„Todėl reikia kurti tokias projekcijas bei prognozes, kurios padėtų apsispręsti, kaip mums reikia elgtis su mūsų miškais jau šiandien, kad jis sėkmingai augtų, vystytųsi ir būtų panaudojami artimiausius penkiasdešimt ar šimtą metų“, – sako jis.

Kalbėdamas apie VDU projektą „Forest 4.0“, jo vadovas prof. dr. T. Krilavičius pasakoja, kad pagrindinis šio projekto tikslas yra sukurti kompetencijų centrą, kuriame bus ieškoma sprendimų, kaip pritaikyti dirbtinio intelekto, daiktų interneto ir kitus naujų technologijų sprendimus miškininkystėje ir žiedinėje ekonomikoje.

„Jei šiandien planuojame metalo ar gelžbetonio gaminius keisti mediena, akivaizdu, kad mums reikės kažkiek miško kirsti, jį naudoti. Žinoma, jo turės būti skirta ir rekreaciniams poreikiams. Miškas svarbus dar ir dėl to, kad sugeria CO₂ bei gamina deguonį. Taip pat jis yra ir ekosistema, įvairių gyvių buveinė“, – vardija pašnekovas.

Ir sako, kad visus šiuos aspektus reikia subalansuoti taip, kad nei viena interesų grupė negalėtų piktnaudžiauti mišku.

Nyksta ar didėja miškų plotai?

Prof. dr. G. Mozgeris pastebi, kad nors šiuo metu yra didžiulė požiūrių, tikslų ir santykio su vienu svarbiausių nacionalinių išteklių – mišku įvairovė, tačiau realybė gana optimistinė:

„Manyčiau, kad Lietuvos miškuose esančių medžių tūris dabar yra didžiausias per pastarąjį pusę tūkstantmečio. Pagal miško žemės plotą esame gal 16-oje vietoje Europoje, o pagal Nacionalinius ŠESD (šiltnamio efektą sukeliančių dujų – red.) absorbavimo tikslus miško žemėje 1 ha teritorijos – net 11-ti.“

Pašnekovas pateikia skaičius: „Lietuvoje kasmet sunyksta iki 3 milijonų m³ miško, o miško išteklių padidėjimas sudaro beveik 6 milijonus m³ kasmet.“

Prof. dr. G. Mozgeris dalijasi Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atliktos studijos duomenimis, kurie rodo, kad šiuo metu Lietuvoje yra tik kiek per 150 tūkst. ha žemės plotų, kuriuose miško žemės plėtra yra galima, t. y. jos neriboja dabartinis žemės naudojimas ir Lietuvos teisinė bazė.

„Tai reiškia, kad kituose mišku nepadengtuose plotuose Lietuvos visuomenė turi kitų, svarbesnių už miško auginimą interesų“, – apie ribotą galimybę didinti miškų plotus kalba jis.

Siūlo nepiešti niūrios ateities

Kalbėdamas apie ateities perspektyvas Lietuvos miškuose, prof. dr. G. Mozgeris sako nenorintis nueiti lengviausiu keliu ir pradėti piešti šabloniškai niūrų klimato kaitos poveikio miškams paveikslą.

„Jis priklausytų nuo pasirinkto mastelio – globalūs vertinimai nebūtinai galioja Lietuvai. Nors pasaulyje bendras miško plotas šiame amžiuje mažėjo, Europoje jis padidėjo 13,5 milijono ha. Metiniai bendro miško ploto praradimai pasaulyje 2010–2018 metais buvo gerokai mažesni nei 2000–2010-aisiais. Klimato kaita ir pastangos ją sušvelninti gali sietis ne tik su grėsmėmis, bet ir galimybėmis, tokiomis, kaip didesnis medžių prieaugis, didesnė medienos paklausa bei kainos ir t. t.“, – įsitikinęs jis.

Prof. dr. Gintautas Mozgeris

Kaip pagrindinę grėsmę Lietuvos miškams pašnekovas įvardija faktą, kad praktinė miškininkystė, o neretai ir aplinkosauga, vis dar yra stipriai veikiama planinės ekonomikos laikotarpiu dominavusių miškų valdymo principų, kur svarbiausia buvo visa ko griežtas reglamentavimas.

„Tiesa, jau pastebimi žingsniai miškininkavimo adaptyvumo, efektyvumo, skaidrumo, suinteresuotų šalių dalyvavimo didinimo linkme“, – pastebi prof. dr. G. Mozgeris.

Nei emocijos, nei „popierinis“ planavimas problemų nesprendžia

Prof. dr. T. Krilavičius tikina, kad projektu „Forest 4.0“ nesiekiama sprendimų priėmėjams siūlyti vienokių ar kitokių sprendimų.

VDU mokslininkas kalba apie atsirandančią galimybę priimti sprendimus nesivadovaujant tik viena logika – greitu verslo interesu ar niekuo nepagrįsta emocija:

„Mes kuriame įrankius, kurie leistų sprendimų priėmėjams priimti informuotus, moksliniais tyrimais, duomenų analize bei stebėjimais pagrįstus sprendimus. Kad sprendimų priėmėjai turėtų galimybę prognozuoti rezultatus, kokie jie būtų priėmus vienokį ar kitokį sprendimą, kaip jie paveiktų visą ekosistemą.“

Mokslininko įsitikinimu, būtent nauji įrankiai, paremti naujausių technologijų pritaikymu, leis apskaičiuoti ar sumodeliuoti tokius scenarijus, kurių apskaičiuoti nebuvo įmanoma prieš penkerius ar dešimt metų.

„Šiuo metu dirbame su kai kuriais duomenimis, kurie apima visą Lietuvą. Projekto partneriai Lietuvoje analizuoja duomenis iš Lietuvos, partneriai Švedijoje – iš Švedijos. Tačiau mūsų tikslas nėra apsiriboti tik šiomis dviem šalimis, bet žiūrėti plačiau, kaip vienokie ar kitokie sprendimai gali paveikti visos ES ekosistemą. Miškas Latvijoje ar Lenkijoje nėra taip toli, kad mūsų neveiktų. Todėl, kas vyksta ten, mums irgi svarbu“, – sako prof. dr. T. Krilavičius.

„Forest 4.0“ vadovas džiaugiasi, kad nors projektas dar tik įsivažiuoja, tačiau kai kurie skaičiavimai jau yra atlikti ir perduoti Miškų tarnybai, kad Aplinkos ministerija galėtų priimti tikslesniais duomenimis pagrįstus sprendimus, kaip reikėtų tvarkyti miškus.

Žaliasis smegenų plovimas: neapsigaukime

„Išmanusis miškų tvarkymas labai svarbus ir todėl, kad anglies kaupimo ūkininkavimas greitai taps visuotinu reiškiniu, o anglies kreditai gbus suprantami ir siekiami panašiai taip, kaip, tarkime, ES išmokos žemės ūkyje. O juk būtent miškai ir pašalina iš atmosferos didžiulius šiltnamio efektą sukeliančio anglies dvideginio kiekius“, – teigia prof. dr. G. Mozgeris.

Kartu mokslininkas perspėja, kad ypač svarbu yra išvengti praktikų, kurias galima įžvelgti besikuriančioje anglies kreditų rinkoje, kai šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kūrėjai perka kreditus, kurie realiai nesukuria efekto mažinant emisijas ar didinant absorbcijas.

„Šiuo metu kai kurių procesų, susijusių su ŠESD emisijų valdymu, pažinimas Lietuvoje yra labai ribotas. Nors ŠESD apskaitos atliekamos griežtai vadovaujantis tarptautiniais standartais, mes, mokslininkai, nesame tikri dėl emisijų, tarkime, nusausintuose pelkiniuose dirvožemiuose, ypač jei čia bus atkuriamas hidrologinis režimas“, – apie projekto laukiančius uždavinius kalba prof. dr. G. Mozgeris.

Jo teigimu, „Forest 4.0“ dėka planuojama įsirengti ŠESD emisijų stebėsenos bokštą, kur leis realiu laiku fiksuoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas daugiau kaip 100 km spinduliu.

„Taip pat planuojame naudoti mobilią įrangą ilgalaikiam ŠESD balansui stebėti, kad būtų galima atsakyti, kas nutinka ŠESD balansui, pavyzdžiui, plynoje kirtavietėje, atkurtoje miško pelkėje ir t. t.

Išplėtotas mokslinis pažinimas leis pagrįsti efektyvius anglies ūkininkavimo metodus, tuo pačiu sumažinant, pavadinkime, „žaliojo smegenų plovimo“ riziką ir poveikį“, – žada prof. dr. G. Mozgeris ir viliasi, jog projektas „Forest 4.0“ padės užtikrinti, kad taip neįvyktų.

Vytauto Didžiojo universitetas projektą „Forest 4.0“ vykdo kartu su Kauno technologijos universitetu ir Linėjaus universitetu (Švedija) bei verslo partneriais.

„VDU tarptautinio konkurencingumo stiprinimas Europos universitetų Transform4Europe aljanso tinkle“ (Nr. 10-005-P-0005).

Naujienų portalo delfi.lt straipsnis