Šiaurės šalių žemės ūkio mokslo federacijos (NJF) mokslinė konferencija: virtualus seminaras

Seminaro, kuris vyks 2025 m. balandžio 2 d. nuo 13:00 iki 14:30, programa.

VDU ŽŪA doc. dr. V. Liakas pristatė monografiją „Kukurūzai“: nuo sėklos iki derliaus

Kovo 28 d. tarptautinės žemės ūkio parodos „Ką pasėsi… 2025“ metu Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) Agronomijos fakulteto doc. dr. Vytautas Liakas gausiam būriui kolegų ir svečių pristatė monografiją „Kukurūzai“.

Monografija „Kukurūzai“ – ilgamečių tyrimų, įžvalgų, patirties rezultatas

Sveikinimo žodį tarusi VDU Žemės ūkio akademijos vicekanclerė prof. dr. Aušra Blinstrubienė džiaugėsi reikšmingu doc. dr. V. Liako indėliu į mokslą ir švietimą, kuris yra neabejotinai reikšmingas tiek akademinei bendruomenei, tiek praktinei žemės ūkio veiklai, užtikrinant, kad naujausios mokslo žinios būtų efektyviai pritaikomos realiame pasaulyje.

„Būdamas ne tik kolega, bet ir bičiulis kiekvienam, V. Liakas išsiskiria pagarba, atvirumu ir gebėjimu įkvėpti aplinkinius. Akademinės bendruomenės nariai vertina mokslininko profesionalumą, nuoširdumą bei nuolatines pastangas diegti inovacijas mokslo ir studijų srityse. Tai paliudija ne tik tamprūs bendradarbiavimo ryšiai su verslo ir socialiniais partneriais bei didelė gausa įvairiausių apdovanojimų“, – kalbėjo VDU Žemės ūkio akademijos vicekanclerė.

VDU Žemės ūkio akademijos vicekanclerė prof. dr. Aušra Blinstrubienė

„Šiandien pristatoma ne tik knyga, bet ir ilgamečių mokslinių tyrimų, praktinių įžvalgų bei sukauptos patirties rezultatas. Monografija „Kukurūzai“ – tai ne tik teorinių žinių rinkinys, bet ir vertingas praktinis vadovas kiekvienam, kuris siekia tvariai ir inovatyviai vystyti augalininkystę. Tegul šis leidinys tampa patikimu pagalbininku priimant strateginius sprendimus, skatinant pažangias technologijas ir didinant ūkio našumą. Linkime, kad jame sukauptos žinios įkvėptų naujoms idėjoms, prisidėtų prie tvarios ir konkurencingos žemdirbystės bei dar labiau sustiprintų mokslininkų ir verslo partnerių bendradarbiavimą. Sėkmingų sprendimų ir tvarių inovacijų“, – linkėjo VDU Žemės ūkio akademijos vicekanclerė prof. dr. A. Blinstrubienė.

VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto doc. dr. Vytautas Liakas

Monografijoje „Kukurūzai“ skaitytojai turi galimybę susipažinti su kukurūzų auginimo procesu ir gauti naujų susistemintų žinių apie naujausiuose tyrimuose išryškėjančius svarbius aspektus, kuriuos lemia technologinė pažanga ir pasaulinės paklausos bei klimato sąlygų kaitos tendencijos. Knygoje apžvelgiami mokslo pasiekimai, kukurūzų auginimo techninės naujovės, vidutinio klimato šalių augintojų patirtis ir pateiktos susistemintos naujos žinios, reikalingos vertinant, tobulinant ir diegiant integruotas kukurūzų auginimo bei prognozavimo technologijas, kad užtikrinti ūkių konkurencingumą, ekonominį efektyvumą, augalininkystės verslo tvarumą ir tęstinumą.

Knygoje pateikiamos ankstesnių tyrimų įžvalgos, rezultatus pritaikant prie šiuolaikinių auginamų veislių fiziologinių savybių, sprendžiamos azoto panaudojimo kukurūzų pasėliuose efektyvumo gerinimo galimybės kintančio klimato sąlygomis bei sukurti teoriniai pagrindai. Pateikiami autoriaus statistiškai įvertinti ir sugrupuoti Augalų veislių tyrimo skyriuose augintų hibridinių kukurūzų ūkinio vertingumo duomenys, suteikiantys galimybę naudojant matematinius koreliacijos ir regresijos metodus nustatyti įvairių požymių tarpusavio ryšių priklausomumus bei kurti realiais duomenimis pagrįstas kukurūzų produktyvumo prognozes arba specializuotas informacines sistemas.

Gamta traukia kaip magnetas: Margarita miesto grindinį iškeitė į žaliuojančius miškus

Kaunietę Margaritą Žemaitytę gamta nuo pat mažens traukė kaip magnetas. Jos aistra gamtai ir noras prisidėti prie jos išsaugojimo tapo svarbia gyvenimo varomąja jėga. Dabar Margarita – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) studijų programos Miškininkystė trečiakursė, kurios kelias nuo meno mokyklos iki miškų mokslų – tai įkvepiantis pavyzdys, kaip įvairios sritys gali susijungti ir skatinti žmones gilintis į gamtos pažinimą bei atsakomybę už jos išsaugojimą ateities kartoms.

Gamta paskatino pažinti gyvą pasaulį

„Atrodo, yra nusistovėjęs stereotipas, kad žemės ūkio mokslus, tarp jų ir miškininkystę, studijuoja tik ūkininkų vaikai ar su tuo susiję žmonės. Aš baigiau Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, meno mokyklą, todėl kai šeimai pranešiau, kad „akį užkabino“ miškininkystės sritis ir planuoju stoti į VDU Žemės ūkio akademiją, į mane pradėjo įtariai? žiūrėti: „Kaip tu, kaunietė, tik liepas Laisvės alėjoje mačiusi, studijuosi miškų mokslą?“. Išties – skamba kaip blogas anekdotas. Apie tai užsiminus tėvams, jiems lyg akyse žybtelėjo abejonė, bet kartu ir smalsumas. Todėl nusprendėme artimiau susipažinti su šiuo, atrodo, šešėlyje paliktu mokslu, apie kurį mus labiau apšvietė miškininkas profesorius dr. Darius Danusevičius, kuris, beje, šiuo metu yra mano bakalauro darbo vadovas. Po susitikimo supratau, kad miškininkystė – ne grandininiai pjūklai, malkų skaldymas ir pelkėje įklimpę botai, o inovatyvus, kupinas technologijų ir gamtos pažinimo mokslas. Dabar, jau trejus metus studijuojama VDU Žemės ūkio akademijoje, galiu tvirtai rėžti: pasirinkusi miškininkystės kryptį pataikiau tiesiai į dešimtuką?“, – sako Margarita.

Akivaizdu – mergina su gamta turi ypatingą ir gilų ryšį, kuris ją lydėjęs nuo mažų dienų tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. „Nuo pat mažens gamta buvo paslaptinga, skatinanti pažinti aplink esantį gyvą pasaulį. Mama nespėdavo vabalų man iš kišenės kratyti, o aš jau lendu į medžio drevę pažiūrėti, ar ten pelėda gyvena. Dabar mano laisvalaikis ir hobiai neretai priklauso nuo tuo metu vyraujančio sezono bei oro. Lyja – skaitau knygą. Nustojo lyti – einu laukan ieškoti sraigių ir vabaliukų, kurie kaip ir aš – išlenda, kai lietus nustoja lyti. Sninga – nekeliu kojos iš namų ir mezgu. Savaime suprantama, kad miškininkams gamta tikrai įdomi, todėl jau ankstų pavasarį tėvus ir draugus kviečiu miškan. Nebūtinai turint tikslą – užtenka pasigrožėti žaliuojančia augalija ir galbūt net paieškoti slampinėjančių gyvūnų pėdsakų. Gamta yra pusiausvyros ir nesustojančios sąsajos įkūnijimas, kur kiekvienas elementas – tiek skruzdėlytė, tiek šimtametis ąžuolas – turi savo vietą ir reikšmę. Kaip miškininkė, jaučiu atsakomybę padėti išlaikyti šį gamtos kompleksą, juk nuo senų laikų mūsų protėviai laikė mišką šventu, o jo jėgas įasmenino per dievus ir dvasias. Taip, gamta yra išteklius, bet ji taip pat yra mūsų palikimas, gyvybės tinklas, reikalaujantis ir pagarbos, ir atsakomybės“, – savo pažiūriu dalijasi VDU ŽŪA studentė.

VDU ŽŪA studijų programos Miškininkystė studentė Margarita Žemaitytė

Pataria: pramiegotos galimybės nebesugrįžta

Margarita atvira – baigus mokyklą, VDU Žemės ūkio akademija ir miškininkystė tapo šviežio oro gurkšnis, į jos gyvenimą įnešęs naujų spalvų. „Supratau, kaip ir kokiais būdais mokytis man yra geriausia, išmokau informaciją pritaikyti praktiškai ir apie problemas mąstyti kritiškai, taip pat atsiradusios naujos galimybės ir idėjos gerokai praplėtė akiratį. Akademijoje išties daug ko išmokau, bet taip pat supratau, kiek daug dar nežinau“, – sako pašnekovė.

Aktyvi studijų programos Miškininkystė trečiakursė studijų metais jau spėjo pasinaudoti ir praktikos, ir ERASMUS+ galimybėmis. Abi patirtys, pasak Margaritos, neįkainojamos ir paliksiančios reikšmingą pėdsaką jos asmeniniame ir ateities profesiniame gyvenime. „Aišku, praktikos jau turėjau nemažai, tiek Lietuvoje, tiek svetur. Miškininkystės srityje be praktikos būtų išties sunku. Gali skaityti vadovėlius, straipsnius, gilintis į skaidres, bet be praktikos tai yra tik teorija, kurią vieną sunku pritaikyti gyvai nepamačius ir nepačiupinėjus. Esu išbandžiusi ir ERASMUS+ galimybes. 2024 m. rudenį praleidau Suomijoje, kur studijavau Helsinkio universitete. Tiesą pasakius, manau, kad dauguma studentų pramiega pasiūlymą pasinaudoti galimybe studijas išbandyti svetur. Žinoma, kiek teko bendrauti su studentais, dauguma sutiko, kad pradžia tikrai nelengva, bet tai toli gražu nereiškia, kad neverta pabandyti. Nauja kultūra ir integravimasis į ją, kalbos įgūdžių tobulinimas bei lankstumas yra kertiniai dalykai, kurių neišvengiamai reikės ir kurie tikrai padės ateityje. ERASMUS+ mainams mano pasirinkimas Suomija, manau, lengvai suprantamas: aukštos kokybės išsilavinimas, miškinga vietovė. Akį iškart patraukė inovacijos ir pažanga. O ten pabuvusi supratau, kad man, uždaresniam žmogui, suomių tylus bei romus charakteris taip pat prie širdies“, – atskleidžia Margarita.

VDU ŽŪA 2024 metų studente išrinkta Margarita sako, kad šis įvertinimas jai buvo netikėtas. „Visada mokiausi dėl savęs, siekiau gerų rezultatų, kuriais vėliau galėčiau pati didžiuotis ir ramiai siekti asmeninio tobulėjimo. Aišku, džiugu būti pastebėtai, bet taip pat svarstau, ar išties to nusipelniau. Vis dėlto esu dėkinga ir tikiuosi žmonių, kurie mane pastebėjo, nenuvilti“, – mintimis dalijasi studentė.

Ar ateities paveikslą tapysime tik šviesiomis spalvomis?

Taip, gamta Margaritą nuo mažų dienų traukė kaip magnetas, tačiau tuo pačiu ir klausinėjo – kaip mergina gali prisidėti prie jos saugojimo ir kaip gali suteikti prasmingą tikslą tam, kas merginą taip žavi? Šiandien žmonijai tenka dorotis su globaliomis problemomis. Klimato šiltėjimas lemia skaudžias ekologines ir ekonomines pasekmes, kelia didžiulius iššūkius.

„Klimato kaitos poveikis yra vienas iš didžiausių iššūkių žmonijai. Liūdna, bet daug žmonių vis dar nesupranta šios problemos masto. Tačiau globalus atšilimas yra realus ir jį galima matyti ne tik kompiuterio ekranuose pavaizduotuose grafikuose, bet ir išėjus laukan. Visuomenė išties deda daug pastangų: atsinaujinančios energijos naudojimas spartėja, globaliniai susitarimai rodo įsipareigojimą mažinti teršalų kiekį, o kasdien plintantis sąmoningumas pasiekia vis daugiau žmonių. Kad mes dedame daug pastangų ir turime geras intencijas – yra tiesa, o ar to užtenka – sužinosime tik ateityje. Nors tokios problemos kaip klimato kaita ir išteklių eikvojimas yra rimtos, manau, jas galime spręsti tarp tvarumo ir ekonominio augimo rasdami aukso viduriuką. Gamtos saugojimas – itin reikalingas, bet taip pat turime neignoruoti ekonominės gerovės, kuri reikalinga gerinant gyvenimus ir palaikant inovacijas. Skiriant per daug dėmesio vienai ar kitai pusei gali atsirasti nenumatytų pasekmių. Tai padaryti tikrai nėra lengva ir reikalauja pastangų, bet manau, kad kada nors bus ateitis, kur klestės ir žmogus, ir gamta“, – ateities paveikslą piešia Margarita.

VDU Žemės ūkio akademija – vieta, kur randama sinergija tarp žmogaus, gamtos ir technologijų. Kad studentės Margaritos piešiamas ateities paveikslas taptų realybe, pasauliui reikalingi aukštos erudicijos profesionalai. VDU Žemės ūkio akademijos studijų programa Miškininkystė, integruojant ilgaamžiškumą ir modernumą, specialistus ugdo jau 100 metų. Pasirinkdami studijų programą Miškininkystė, pasirenkate šiuolaikiškas mokslu grįstas studijas, ugdančias kūrybiškai mąstančius profesionalus, užtikrinančius ekosistemų tvarumą ir miško indėlį į visuomenės gerovę besikeičiančiomis aplinkos sąlygomis.

Nemokamas internetinis seminaras „Tvarumas ir karjera muitų ir prekybos srityje“

Balandžio 8 d. 15.30 val. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakultetas kviečia dalyvauti nemokamame internetiniame seminare ir sužinoti apie tvarumo svarbą tarptautinėje prekyboje, daugiausia dėmesio skiriant ES Pasienio anglies dioksido korekcinis mechanizmas (PADKM, angl. CBAM), muitinės procesų valdymui ir karjerai šioje srityje.

Seminaro dalyviai taip pat sužinos, kodėl verta stoti į MBA programą „Muitinės procesų valdymas“. MBA „Muitinės procesų valdymas“ gavo teigiamą sprendimą dėl ES muitinės pripažinimo sertifikato suteikimo ir laukia oficialaus sertifikato. Tai reiškia, kad magistro laipsnį bus galima įgyti pagal ES sertifikuotą MBA programą, o tai turės teigiamos įtakos karjerai.

Ko tikėtis seminare?

ES PADKM: TVARAUS GAMYBOS PROCESO SKATINIMAS VISAME PASAULYJE (pranešėja dr. Erika Besusparienė)
MBA ALUMNI: APIE STUDIJAS IR DAUGIAU (pranešėja Gertrūda Bakšienė)
MBA MUITINĖS PROCESŲ VALDYMAS (pranešėja dr. Erika Besusparienė)

Internetinio seminaro moderatorė lektorė Kristina Gesevičienė.

Data: 2025 m. balandžio 8 d.

Laikas: 15:30 val. (EET, Lietuvos laiku) Planuojama seminaro trukmė iki vienos valandos.

Renginio formatas: nuotolinis seminaras TEAMS platformoje

Kalba: seminaras vyks anglų kalba

REGISTRACIJA

Prisijungimo prie TEAMS platformos nuoroda prieš seminarą bus išsiųsta registracijos metu nurodytu elektroninio pašto adresu.

Prisijunkite, sužinokite ir tapkite MBA bendruomenės dalimi!

VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkams pasitinkant tvarumo pavasarį

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Taikomosios ekonomikos, finansų ir apskaitos katedros prof.dr. Vilija Aleknevičienė kovo 25 d., kai parskrenda gandrai, kartu su Žaliųjų finansų institutu pasitiko tvarumo pavasarį. Profesorė dalyvavo Žaliųjų finansų instituto (ŽFI) organizuotoje konferencijoje „Tvarumo pavasaris“. ŽFI yra pirmasis toks Lietuvoje bei Baltijos šalyse žinių ir kompetencijų centras, konsultuojantis privataus ir viešojo sektoriaus institucijas žaliojo (tvaraus) finansavimo klausimais, padedantis pasiruošti pokyčiams, susijusiems su Europos Sąjungos tvarumo reikalavimų įgyvendinimu, siekiant Žaliojo kurso tikslų. Institutas koordinuoja viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimą žaliųjų (tvariųjų) finansų srityje, taip skatinant žaliųjų (tvariųjų) finansų ekosistemos vystymąsi ir plėtrą Lietuvoje (plačiau apie ŽFI). Į ŽFI veiklą profesorė įsitraukė 2024 m. pradžioje, tapdama Instituto įsteigto Tvariųjų finansų forumo Žaliųjų finansinių produktų plėtros darbo grupės nare.

Konferencijoje skaityti du plenariniai pranešimai. Kopenhagos ateities studijų instituto vyresnysis vykdomasis patarėjas ir futurologas Martin Kruse savo pranešime atkreipė dėmesį į tai, kad tvarumas įžengė į „veikti toliau ar daryti pertrauką“ fazę. Mokslininko teigimu, sustoti nevalia, nes kiekvienas didesnis stabtelėjimas gali padaryti daug žalos tiek dabartinėms, tiek ateinančioms kartoms. Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad kol kas egzistuoja spraga tarp visuomenės narių, susirūpinusių dėl klimato kaitos padarinių (67 proc.), linkusių pakeisti gyvenimo būdą (55 proc.), sutinkančių mokėti CO₂ mokestį (40 proc.), kažką realiai darančių (21 proc.) ir pasiruošusių pasiekti nulinį CO₂ išmetimo kiekį (5 proc.).

Tuo tarpu dr. vyriausiasis Bigbank ekonomistas Raul Eamets iškėlė klausimą, kas yra svarbiau dabartiniame geopolitiniame kontekste: įmonių tvarumas (ESG) ar saugumas ir ekonomikos augimas? Mokslininkas įvardijo pagrindinius atstovaujamosios demokratijos ir socialinio elgesio dizaino trūkumus įgyvendinant tvarumo tikslus: nėra atstovaujama negimusi visuomenė; politikai neturi paskatų mąstyti apie ilgą laikotarpį; gyventojai nori laisvo pasirinkimo, bet nesirenka; gyventojai teigia, kad jiems reikia daugiau informacijos ir žinių, bet labiausiai edukuoti gyventojai palieka didžiausią anglies pėdsaką; egzistuoja etinis disonansas, t. y. neatitikimas tarp moralinio savęs įvaizdžio ir neetiško elgesio naudos.

Plenarinių pranešimų pagrindu buvo išvystytos trys panelinės diskusijos. Pirmojoje diskusijoje „Investicijos į rytojų: kodėl žaliosios technologijos apsimoka?“ buvo akcentuojama tai, kad įmonės ir viešosios įstaigos, įgyvendindamas žaliąsias investicijas, turi ne tik galvoti apie tvarumą ir žiediškumą savo veikloje, bet ir bendradarbiauti tarpusavyje, ieškodamos inovatyvių sprendimų ir įgyvendindamos investicijas galimai efektyviausiu būdu. Antroji diskusija „Tvarumo reguliavimas: tarp naštos ir naudos“ buvo skirta įmonių tvarumo atskleidimui. Diskusiją sukėlė Europos Komisijos (EK) pasiūlytas ES omnibuso reglamentas, kuriuo siekiama supaprastinti daugelį įmonių tvarumo ataskaitų teikimo reikalavimų. Omnibus pasiūlymas yra dalis platesnių ES pastangų tapti konkurencingesne, nes politinė banga Europoje pasisuko į dešinę ir atspindi JAV prezidento Donaldo Trumpo nusistatymą prieš ESG ir siekį panaikinti reguliavimą. EK teigimu, tvarumo atskleidimo reglamentus, taikomus įmonėms, reikia supaprastinti, siekiant nepakenkti konkurencingumui. Nepaisant to, kai kurie investuotojai ir įmonės yra susirūpinę, kad ES ataskaitų teikimo taisyklės gali būti panaikintos ir dėl to susilpnėtų skaidrumas. Taip pat nerimaujama, kad tai gali pažaboti ES siekius paskatinti privačias investicijas į žaliuosius projektus.

Antrojoje diskusijoje bankų darbuotojai kėlė klausimą ir dėl įmonių tvarumo rodiklių duomenų bazės prieinamumo, nes jos nebuvimas apsunkina tvarių investicijų portfelių deklaravimą. Šiuo metu prievolė teikti tvarumo ataskaitas Lietuvoje yra tik porai dešimčių įmonių, o paskolos išduodamos visiems verslams. Trečiojoje diskusijoje „Ar tvarumas yra ekonomiškai tvarus?“ buvo keliamas klausimas, kam teikti pirmenybę: tvarumui ar saugumui? Padaryta išvada, kad šių tikslų ir jų finansavimo negalima priešinti vienas kitam.

Dalyvavimas konferencijoje „Tvarumo pavasaris“ praplėtė mokslininko akiratį ir paskatino holistinį mąstymą. Tai prisidės prie mokslinių idėjų generavimo ir vertybinių nuostatų puoselėjimo ugdant jaunąją kartą.

SOS. Žinutė iš „Tvarumo pavasario“ konferencijos šio straipsnio skaitytojams: atliekų perdirbimo įmonės labai prašo nemesti baterijų į atliekų konteinerius, nes rūšiuojant atliekas jos yra pažeidžiamos ir dėl to kyla daug gaisrų.

Ornitologas M. Karlonas pataria moksleiviams: gyvenimas trumpas – svarbu nesiblaškyti

Ornitologo, gamtos gido, knygų apie paukščius autoriaus, „Ornitostogų“ įkūrėjo Mariaus Karlono karjerą suformavo miškų ir pelkių apsuptas gimtasis Didžiojo Raisto kaimas. Vis dėlto, anot gamtininko, kur pasisuks gyvenimo kelias priklauso ne tik nuo aplinkos, bet ir nuo visuomeniškumo jausmo – ar ieškosi naudos sau, ar fokusuosies į aplinką: „Jei augi gamtoje, gal gamta svarbi bus, bet jei gyveni Vilniaus centre, gal už žmogaus teises kovosi. Labai įvairiai gali save realizuoti, bet tas visuomeniškumo kiekis mumyse, manau, jau yra užkoduotas mums gimstant“.

Belaukiant balandžio mėn. per LRT startuosiančios M. Karlono dokumentinės laidos „Žvėriškos istorijos“, kalbamės su ornitologu apie jo meilę gamtai, veiklas ir studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU).

– Mariau, ar tapote tuo, kuo norėjote būti nuo vaikystės?

Nežinau, ar vaikystėje iš karto žinojau kuo noriu būti. Gal tiesiog buvo aišku, kas mane traukia – gamta mane visą laiką domino. Nors atsimenu, kad pradinėse klasėse savo būsimą profesiją nupiešiau kaip baldžiaus – gal dėlto, kad tėtis dirbo su mediena. Tai nepanašu, kad iš karto žinojau, bet turbūt tos gyvenimo aplinkybės, kad gamta, miškas, pelkė buvo mano žaidimų aikštelė, taip natūraliai viskas ir susiklostė. Ar esu patenkintas? Kaip ir kiekviename darbe, yra įdomių dalykų ir tokių, kurie nelabai patinka, bet iš esmės, šiandien aš pats renkuosi, kuo noriu būti, o tai turbūt ir yra svarbiausia.

– Gyvenote kaime?

O taip, augau Didžiojo Raisto kaime Jonavos rajone. Tai toks buvęs durpynas, o prieš tai – viena didžiausių pelkių Kauno ir Jonavos rajonuose, nusausinta ir eksploatuota sovietmečiu. Aišku, kai jau gimiau, buvo likus tik tokia išeksploatuota žaizda miškų apsuptyje. O kaime vaikų beveik nebuvo, atvažiuodavo tik savaitgaliais iš kitų miestų pas senelius. Tad natūraliai gavosi, kad po pamokų eidavau kažkur į gamtą, pelkes.

– Ir ką ten veikdavote?

Nemanau, kad vaikui reikia galvoti, ką veikti. Vaikui reikia empirinio patyrimo. Sakykime, suaugusiesiems pakanka žinių, o vaikui reikia pačiupinėti kažką, sukurti, pajausti, užuosti ir pan. Gamta yra pilna tokių nuotykių. Tai man tas ir rūpėdavo: parsitempti namo kokį driežą ar gyvatę, peles auginau, kurmius gaudydavau. Žvejyba, iki paauglystės, kai susidomėjau paukščiais, buvo labai didelis hobis. Eidavau vienas į durpyno ežerėlius žvejoti. Gamta yra tokia neaprėpiama žaidimų aikštelė, kur netenka ilgai galvoti, ką veikti. Jei vaikas yra žingeidus, tiesiog vaikščiodamas po mišką, po pievas, ant kiekvieno kampo gali susirasti sau labai įvairios veiklos.

– Šiuolaikiniai vaikai, augantys mieste, jau nebeturi tokių galimybių. Kaip manote, jei nebūtumėte gyvenęs gamtoje, ar būtumėte atsidūręs ten, kur dabar esate?

Žinoma, dabar aš jau sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą, nesusijusį su visuomeninėmis ir gamtosauginėmis vertybėmis, bet jei aplinka būtų kitokia, gal ir būčiau kitą kelią pasirinkęs. Manau, kad dalis žmogaus pasaulėžiūros – ar ji yra egocentrinė, sufokusuota į save, ar labiau altruistinė, nukreipta į aplinką (ekocentrinė), yra užkoduota genuose. Man atrodo, kai žmogus gimsta, jau aišku, kur jis links. O vėliau pagal tą pasaulėžiūrą ras sferą, kur save realizuoti: ar viskas sau, o kiti nesvarbu, ar kaip tik nori save aplinkai duoti. Tuomet turbūt nuo aplinkybių priklauso, kokioje terpėje žmogus augo: Jei augi gamtoje, gal gamta svarbi bus, bet jei gyveni Vilniaus centre, gal už žmogaus teises kovosi. Labai įvairiai gali save realizuoti, bet ta pasaulėžiūra, manau, jau yra užkoduota mums gimstant.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado paukščiai?

Oi, atsirado jie, iš tikrųjų, per vieną dieną. Tėvai pradėjo lesinti paukščius kieme, kas man nelabai buvo įdomu, bet sėdėjau su arbatos puodeliu prie lango, žiūrėjau į tą lesyklą apatiškai ir staiga pamačiau nuo kaimynų pusės atsklendžiantį kažkokį plėšrų paukštį. Jis atakavo lesykloje buvusius paukščius, nieko nepasigavo, nuskrido į šoną, bet nuo tos akimirkos man pasidarė įdomu: noriu daugiau apie tą paukštį sužinoti, noriu auginti tokį plėšrų paukštį.

Pradėjau skaityti knygas namuose, o netrukus tėvai įvedė internetą namuose, susiradau ornitologų draugijos forumą ir supratau, kad ne vienas toks keistas esu. Pradėjau domėtis, klausinėti. Aišku, mane labai greitai ornitologai perauklėjo, kad gamtos į namus tįsti nereikia, kad gamta turi gyventi gamtoje. Visgi man ir pačiam labai greitai atėjo tas supratimas įsitraukus į tą tikrų gamtininkų bendruomenę. Supratau, kad gamta turi gyventi gamtoje, o ne žmogaus kambaryje ar kažkur kitur. Nuo to laiko nelaikau jokio gyvūno namuose, nebent, laikinai, sužeistą.

Tada tiesiog pradėjau stebėti, eiti kiekvieną dieną po pamokų į gamtą, į pelkes, į miškus, bet jau kitomis akimis ieškoti paukščių, stebėti ne tik plėšriuosius, o įvairius paukščius. Atsimenu, tėvai nupirko žiūronus, susitaupiau ir nusipirkau mažiuką fotoaparatuką. Po truputį mane pastebėjo jau patyrę ornitologai, pasiimdavo į įvairias ekspedicijas, ekskursijas, išvykas – taip ir įsitraukiau. Jau nuo aštuoniolikos buvau ornitologų draugijos narys, dvidešimties metų buvau išrinktas ornitologų draugijos į valdybą, netrukus pradėjau dalyvauti įvairiose paukščių apskaitose, dirbti su aplinkosauginiais projektais.

– O tai kaip pamokos, kaip egzaminai?

Mokykloje nebuvau stropus mokinys, netgi toks kartais silpnesnis už vidutinioką. Ačiū pavaduotojai, kuri 11-12 klasėje pastebėjo mano polinkį gamtai ir pradėjo mane ruošti biologijos egzaminui, nes jau matė, kad man tas rūpi, nors šiaip niekas kitas man beveik nerūpėjo. Baigiau mokyklą, įstojau į tuometinį Žemės ūkio universitetą. Bet stojau tėčio pėdomis – į miškininkystę, nes atrodė, kad gamta būtinai yra miškai. Po pusės metų, supratęs, kad miškų auginimas ekonominiams tikslams ne man, mečiau universitetą ir pradėjau dirbti ornitologu. Po šešerių metų vėl stojau, paragintas kolegos gamtininko, gero bičiulio ir VDU dėstytojo Žydrūno Preikšos, į VDU Žemės ūkio akademiją – Taikomosios ekologijos programą. Tąsyk nesuklydau – ši sritis buvo kaip tik man. Taip pasibaigiau bakalaurą, o po to ir magistrą.

– Ką studijos pridėjo prie savamokslio ornitologo karjeros?

Daug ko pridėjo. Galėčiau sakyti, kad viską žinau, darbą turiu, bet geram specialistui universitetinio išsilavinimo irgi reikia. Viena vertus, gavau diplomą, be kurio nebūčiau galėjęs dirbti ekspertinio darbo, kita vertus, studijos suteikė gerokai platesnį supratimą apie mus supančią aplinką. Nuo aštuoniolikos buvau su uždraudęs domėtis kitais dalykais apart ornitologijos. Juk visur geras nebūsi, o gyvenimas per trumpas, kad blaškyčiausi per kelias veiklas. Vis dėlto, sukdamasis vienoje srityje galiausiai supranti, kad reikia ir platesnio supratimo, bent jau apie artimas tavo veiklai sferas. Geras ornitologas turi išmanyti ir hidrologiją, ir botaniką, ir visus kitus dalykus, netgi ūkininkavimą ir miškininkystę. Ekologas įgauna tokį bendrą suvokimą, kaip veikia pasaulis, kaip veikia visa gamtos sistema, kaip sąveikauja negyvasis ir gyvasis pasauliai. Taigi studijos supažindina su tam tikromis sritimis, kurioms pats gal nerastum laiko ar neprisiverstum pasidomėti nuodugniai. Sutikau tikrai puikių dėstytojų, su kuriais galėjau ir dalykiškai padiskutuoti, ir išsižiojęs klausyti įdomių jų paskaitų. Buvo didelis malonumas semtis iš jų žinių.

– Vienu metu studijavote ir dirbote, dabar jūsų veiklų sąraše – daugybė skirtingų projektų. Iš kur turite tiek energijos?

– Kai žmogus daro tai, kas jam labai patinka, neskaičiuoja nieko, tiesiog kaifuoja. Gyvenimas tampa darbu, kas yra tokia pavojaus riba tapti darboholiku ar net perdegti – esu tą patyręs, tačiau supratau, kad kitaip negaliu.

Su išgelbėta gulbe giesmininke

Kaip ir kiekvienam žmogui, nebūtinai gamtosaugos srityje, svarbiausia yra prasmė, savirealizacija. Jeigu žmogus atranda, kas jam patinka ir nešvaisto laiko, tam, kas nepatinka, tuomet viskas susidėlioja. Tuomet nedirbi bet kaip, nes beprasmiška daryti kažką, ką pats kuri, pusėtinai. Būtų gaila savo laiko dirbi nekokybiškai. Žinoma, tos visos mūsų iniciatyvos, projektai – tai labiau mano idėjos, bet ties jų įgyvendinimu dirbame su nuostabia komanda, kolegomis, tad ačiū jiems už tai. Vienintelis dalykas, į kurį stengiuosi atsižvelgti – tai šeimos ir vaikų poreikiai ir brangus laikas su jais.

– Dažniausias savirealizacijos priešas – šeima, draugai ar aplinkiniai, kurie bando tave atkalbėti. Ar nebuvo jūsų kelyje pasipriešinimo?

Buvo, žinoma. Paauglystė gi buvo – kiek visokių patyčių. Įsivaizduokite keturiolikmetį stebintį paukščius. Vaikai, kurie yra kitokie, neužsiima tomis pačiomis veiklomis, visuomet yra patyčių objektai, jiems klijuojamos pravardės. Kur tu bebūsi, vaikai, o labiausiai paaugliai iki kokių šešiolikos metų yra labai žiaurūs žmonės. Paskui žmogus išmoksta kažko nepasakyti garsiai ar pasijuokti mintysi. Tad jei kažkam atrodo, kad, va, aš čia tik toks vienas nuskriaustas buvau, tai ne, paauglystėje su patyčiomis turbūt visi yra susidūrę. Gal tik vieni daugiau, o kiti mažiau. Manau, svarbu ateityje nesureikšminti to kaip traumų. Tai yra etapas jauno žmogaus gyvenime ir kitaip nebus, reikia fokusuotis į savo dalykus ir stengtis prie daug nekreipti dėmesio.

Nors šeima mane labai palaikydavo, prisimenu, juokais net seneliai yra pasakę: nu, Mariuk, jau užsiimk kuo rimtu, o ne tais savo paukščiukais. Yra buvę tokių pasakymų, pasišaipymų, maždaug, pažaisk ir praeis. Visiems atrodė, kad iš to neišgyvensi, užsiimk tuo, ką daro „normalūs“ žmonės.

– Ką patartumėte dabartiniams moksleiviams?

Labai džiaugiuosi, kad anksti suradau save ir jau dvidešimties metų pradėjau dirbti ornitologinį darbą. Mokykla suteikia standartines žinias, bet, manau, svarbu ieškoti savęs, kas tau pačiam patinka, ir pradėti tuo smalsiai domėtis. Vis dėlto, patarčiau žmonėms vadovautis tuo pačiu credo, kurio aš laikiausi – nesiblaškyti. Jei jau atradai, tai ir laikykis savo srities. Gyvenimas trumpas, tad jeigu nori būti geru specialistu, neturi laiko turėti keturių hobių ir dar penktos veiklos. Domėtis ir pasaulėžiūrą plėsti yra gerai, bet nuolatos mėtytis per skirtingas veiklas neverta – tai yra problema, kurią aš matau šių laikų jaunime.

Ornitologas, gamtos gidas, knygų apie paukščius autorius, „Ornitostogų“ įkūrėjas Marius Karlonas ornitologinį darbą pradėjo dirbti nebaigęs jokių studijų, tačiau po kelių metų suprato, kad geram specialistui reikia universitetinio išsilavinimo. Įstojęs į VDU Taikomosios ekologijos programą Marius pabaigė ne tik bakalauro, bet ir magistro studijas. Plačios artes liberales studijų modelis jam suteikė bendrą suvokimą, kaip veikia pasaulis ir visa gamtos sistema, ir supažindino su tam tikromis sritimis, kurioms pats nerastum laiko ar neprisiverstum pasidomėti nuodugniai.

Kvietimas į išplėstinį Agronomijos fakulteto tarybos posėdį

Gerbiami Agronomijos fakulteto bendruomenės nariai,

Kovo 31 d. (pirmadienį) 15.00 val. centrinių rūmų 505 auditorijoje vyks išplėstinis Agronomijos fakulteto tarybos posėdis. Kviečiame dalyvauti visus fakulteto akademinės bendruomenės narius.

Darbotvarkėje:

Agronomijos fakulteto 2024 m. veiklos ataskaitos ir patvirtinto veiklos strateginio plano 2022-2024 m. rodiklių įgyvendinimo pristatymas ir tvirtinimas (A. Adamavičienė).
Kiti klausimai.

Pagarbiai
AF tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Rimantas Velička

Mokslinė konferencija „Herbologija 2025: Piktžolių ekologija ir kontrolė“ – svarbus žingsnis dar glaudesnio mokslo ir praktikos suartėjimo link

Kovo 20-ąją, minint Žemės dieną, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje įvyko ilgametes tradicijas puoselėjanti mokslinė konferencija „Herbologija 2025: Piktžolių ekologija ir kontrolė“.

VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė sveikindama susirinkusius konferencijos dalyvius teigė, kad augalai nuo seniausių laikų buvo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis – jie maitina, gydo, teikia įkvėpimą ir grožį. „Šiandien mes susirinkome čia ne tik tam, kad galėtume gilintis į jų paslaptis, bet ir tam, kad prisidėtume prie tvarios ateities kūrimo. Herbologija – tai mokslas, kuris jungia gamtą ir žmogų, primena mums apie harmoniją, kurią turime puoselėti. Šios konferencijos tikslas – sujungti skirtingų sričių specialistus, dalintis praktinėmis patirtimis, aptarti naujausius tyrimus ir iššūkius augalų pasaulyje, piktžolių kontrolėje. Kiekvienas iš jūsų – tyrėjas, praktikantas, studentas ar tiesiog gamtos mylėtojas – prisidedate prie šios srities vystymo ir tobulėjimo. Dėkoju už jūsų atsidavimą, už laiką, skirtą gilintis į augalų pasaulį, ir už jūsų norą dalytis sukauptomis žiniomis“, – sakė VDU ŽŪA kanclerė ir linkėjo, kad ši konferencija taptų erdve ne tik profesiniam tobulėjimui, bet ir įkvėpimo šaltiniu kiekvienam dalyviui.

VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto dekanė doc. dr. Aida Adamavičienė džiaugėsi gausiu Akademijoje susirinkusiu ilgametes tradicijas puoselėjančios konferencijos dalyvių būriu.

„Per daugelį metų ši konferencija tapo svarbia akademine ir praktine platforma, kurioje dalijamasi naujausiais tyrimų rezultatais, joje gimsta reikšmingos idėjos ir užmezgami tvarūs bendradarbiavimo ryšiai. Herbologija – tai ne tik piktžolių valdymo strategijos, bet ir gilus gamtos pažinimas, leidžiantis suprasti ekologinius procesus, dirvožemio sveikatą ir tvaraus žemės ūkio perspektyvas. Piktžolės – tai gamtos iššūkis žemdirbiui, o tyrimų laukas agronomui. Džiaugiuosi matydama, kad moksliniai tyrimai, bendros iniciatyvos, doktorantų ir studentų įsitraukimas telkia mūsų bendrystę, kuriant naujus sprendimus ir skatinant agroverslo sektoriaus sėkmę ir proveržį“, – kalbėjo Agronomijos fakulteto dekanė, pridurdama, kad ši konferencija – svarbus žingsnis dar glaudesnio mokslo ir praktikos suartėjimo link.

VDU ŽŪA vykusioje mokslinėje konferencijoje „Herbologija 2025: Piktžolių ekologija ir kontrolė“ pristatyti moksliniai tyrimai ir kitos herbologijos mokslo aktualijos. Su pranešimų temomis ir autoriais kviečiame susipažinti konferencijos programoje.

Minint Tarptautinę miškų dieną VDU ŽŪA atidaryta vaikų piešinių paroda „Miškas – pasaulio medis“

Minint Tarptautinę miškų dieną, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakultete atidaryta vaikų piešinių paroda „Miškas – pasaulio medis“, surengta Valstybinės miškų tarnybos iniciatyva.
Parodoje eksponuojami Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos 4–7 klasių mokinių darbai, kuriuose vaikai kūrybiškai perteikė savo požiūrį į mišką, jo grožį ir svarbą mūsų pasauliui. Kiekvienas piešinys – tai spalvingas žvilgsnis į gamtą ir miško pasaulį vaikų akimis.

Parodos atidarymo metu sveikinimo žodį tarė VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Vitas Marozas, kuris pasidžiaugė vaikų kūrybiškumu ir palinkėjo jiems sėkmės tolimesnėje kūryboje ir gamtos pažinimo kelyje.
Renginio metu visi dalyviai apdovanoti padėkomis, o daugiausiai simpatijų sulaukusių piešinių autoriai gavo Valstybinės miškų tarnybos ir VDU Žemės ūkio akademijos įsteigtus prizus.
Paroda VDU Žemės ūkio akademijos Centrinių rūmų IV aukšto fojė, greta Miškų ir ekologijos fakulteto, veiks iki balandžio 14 dienos, tad kviečiame visus apsilankyti ir pasigrožėti jaunųjų kūrėjų darbais.

VDU Žemės ūkio akademijoje moksleiviai minėjo „Žemės ir vandens dieną“

Kovo 20-ąją minima Pasaulinė žemės diena. Šią dieną Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) suplevėsavo Žemės vėliava. Kovo 22-ąją – Pasaulinė vandens diena, Lietuvoje minima nuo 2000-ųjų. Apjungiant šias dvi neginčijamą reikšmę visų mūsų ateičiai turinčias dienas VDU ŽŪA Inžinerijos fakulteto Vandens inžinerijos bei Žemėtvarkos ir geomatikos katedrų iniciatyva buvo surengtas specialus renginys moksleiviams „Žemės ir vandens diena“, subūręs gausų būrį moksleivių iš Kauno „Aušros“ gimnazijos, Prezidento Valdo Adamkaus gimnazijos, Kauno r. Raudondvario gimnazijos ir Ežerėlio pagrindinės mokyklos.

Žemės ir vandens ištekliai – pamatas, ant kurio stovi mūsų pasaulio ateitis

Renginys „Žemės ir vandens diena“ buvo skirtas ne tik suteikti moksleiviams naujų žinių, bet ir paskatinti juos suprasti, kaip svarbu atsakingai valdyti gamtos išteklius. Dalyviai turėjo progą praktiškai pažinti žemės ir vandens svarbą mūsų gyvenime, įsitraukti į komandinį darbą bei atrasti mokslinių žinių pritaikymo galimybes kasdienybėje. Tokia renginio koncepcija padėjo jaunajai kartai suvokti, kad gamtos tvarumas ir atsakingas išteklių naudojimas yra būtini mūsų ateičiai.

Į renginį susirinkusius moksleivius sveikindamas VDU ŽŪA Inžinerijos fakulteto dekanas doc. dr. Rolandas Domeika akcentavo, kad žemės ir vandens ištekliai – pamatas, ant kurio stovi mūsų pasaulio ateitis. Ir kviesdamas moksleivius sugrįžti į VDU Žemės ūkio akademiją pabrėžė, kad tuos išteklius valdyti galima išmokti studijuojant naujoje, darbo rinkos poreikius atliepiančioje bakalauro studijų programoje Vandens inžinerija bei sėkmingai praeitais studijų metais startavusioje bakalauro studijų programoje Žemėtvarka ir nekilnojamojo turto vertinimas.

Veiklos, kuri įkvepia pažinti

Renginio metu VDU Žemės ūkio akademijos Inžinerijos fakulteto dėstytojai vedė įvairias praktines veiklas, kuriose moksleiviai, mišriai pasiskirstę į komandas iš skirtingų mokyklų, sprendė užduotis ir gilino žinias apie žemės bei vandens išteklius. Lektoriai Giedrius Balevičius, doc. dr. Donatas Jonikavičius ir laborantė Rūta Puzienė pristatė aerofotografiją ir padėjo dalyviams suprasti, kaip fotografija prisideda prie atradimų žemėtvarkoje. Doc. dr. Jolanta Valčiukienė ir doc. dr. Daiva Juknelienė aiškino nekilnojamojo turto vertės nustatymo principus, o lektorius Raimundas Baublys kvietė praktiškai patirti vandens galią ir jos poveikį aplinkai. Lektorius Alvydas Žibas kėmė klausimą „Ar visoms žuvims reikia vandens?“, skatindamas moksleivius įsigilinti į vandens ekosistemas. Komandinio darbo ir praktinių užduočių formatas ne tik suteikė vertingų žinių, bet ir sustiprino bendradarbiavimo bei problemų sprendimo įgūdžius.

Varžytuvėse dalyvavo keturios komandos, kurios buvo paskirstytos pagal spalvas: raudonieji, žalieji, oranžiniai ir geltonieji. Po įtemptos ir įdomios kovos trečioji vieta atiteko raudonųjų komandai, antrąją vietą iškovojo žaliųjų komanda, o pirmąją vietą dalinosi net dvi komandos, surinkusios vienodą taškų skaičių – geltonųjų ir oranžinių komandos. Visi dalyviai buvo apdovanoti prizais, taip įvertinant jų pastangas ir aktyvų dalyvavimą.

Vanduo ir žemė – gyvybės ratas, kurį privalome saugoti

Kasmet Pasaulinė vandens diena kviečia įsigilinti į vis kitą su vandens ištekliais susijusią temą, akcentuodama jų svarbą žmonijos gerovei ir aplinkai. Vanduo ir žemė yra neatsiejami – tai gamtos elementai, be kurių gyvybė neįmanoma. Požeminis vanduo, upės, ežerai ir jūros formuoja ekosistemas, daro įtaką klimatui, o kartu yra ir ekonomikos bei kasdienio gyvenimo pagrindas. Tačiau klimato kaita, tarša ir neatsakingas išteklių naudojimas kelia vis didesnius iššūkius, reikalaujančius mūsų dėmesio. Renginyje „Žemės ir vandens diena“ dalyvavę moksleiviai per praktines užduotis ir edukacines veiklas turėjo galimybę geriau suprasti šių išteklių vertę bei būtinybę juos tausoti. Tik suvokdami jų svarbą ir prisiimdami atsakomybę galime išsaugoti gamtos pusiausvyrą ateities kartoms.