Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto naujienos Archives | Page 12 of 12 | VDU Žemės ūkio akademija

Skelbiamas studijų mainų konkursas ne ES/EEE šalyse

VDU STUDENTŲ DĖMESIUI!
SKELBIAMAS STUDIJŲ MAINŲ KONKURSAS NE ES/EEE ŠALYSE („Erasmus+“ ir VDU dvišaliai mainai)

Tarptautinių ryšių departamentas kviečia visus universiteto studentus dalyvauti konkurse vieno semestro trukmės studijų mainams į ne ES/EEE šalis pagal „Erasmus+“ arba VDU dvišalių mainų programas.

Studentai, norintys dalyvauti konkurse, el. atrankos anketą (Outgoing – Application for Bilateral and Erasmus Study Exchange) turi pateikti iki 2020 m. kovo 1 d.

Atrankos kriterijai:

  • studijų/ tyrimų plano užsienio Aukštojo mokslo institucijose ir studijų programos VDU suderinamumas; studento motyvacija;
  • dviejų paskutinių semestrų mokymosi rezultatai (VDU mobilumo stipendijai gauti vidurkis turi būti ne mažesnis nei 8,0);
  • geros užsienio kalbos, kuria bus klausomi dalykai, žinios.

Atrinktiems studentams skiriama „Erasmus+“ arba VDU mobilumo stipendija.

Studentai bus asmeniškai informuojami apie pirmo atrankos etapo rezultatus bei kvietimą atvykti antrajam atrankos etapui – pokalbiui su atrankos komisija.

Daugiau informacijos

Aukštųjų kursų Kaune 100-mečio minėjimas ir universitetų dėstytojų paskaitos moksleiviams

Aukštųjų kursų Kaune 100-mečio minėjimo programa

Minint Aukštųjų kursų 100-metį Kaune – universitetai persikels į mokyklos klases

Sausio 27-ąją Kaune bus įprasmintas Aukštųjų kursų įkūrimo šimtmetis. 1920-aisiais atidaryti Aukštieji kursai buvo pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo įstaiga, tapusi svarbiausiu žingsniu kuriant pirmąjį universitetą, kuriame buvo dėstoma lietuvių kalba. Šia proga Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje, kur lygiai prieš šimtą metų įvyko Aukštųjų kursų iškilmingas atidarymas, organizuojamas minėjimas, konferencija ir simboliška universitetinių kursų tąsa XXI-ojo amžiaus kontekste – atviros dėstytojų pamokos gimnazijos moksleiviams.

Iš Aukštųjų kursų kilęs Lietuvos universitetas, įsteigtas 1922-aisiais, davė pradžią šiandieniniams Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų ir Vytauto Didžiojo universitetams. Todėl šia proga organizuojamoje konferencijoje „Nuo pradinės mokyklos iki aukštojo mokslo Lietuvoje“ šių universitetų mokslininkai prisimins Aukštųjų kursų įkūrimo aplinkybes, iššūkius bei humanitarinių, teisės, medicinos ir kitų mokslų ištakas.

Tą pačią dieną vyks ne tik konferencija, bet ir tam tikra kursų tąsa – net 40 atvirų pamokų Maironio gimnazijos moksleiviams. Jas ves keturiasdešimt dėstytojų, kurie jaunimui pristatys pačias įvairiausias sritis, taip praplečiant mokyklines programas – nuo filosofijos, asmeninio marketingo iki biotechnologijų ar klimato kaitos temų. Renginiu siekiama atkreipti dėmesį į paraleles su istorija – kaip ir prieš šimtą metų, šie Aukštieji kursai organizuojami atsižvelgiant į visuomenės poreikį.

Prieš šimtą metų sąlygos aukštajai mokyklai steigti buvo itin sudėtingos: vykstant kovoms su Sovietų Rusija, bermontininkais ir Lenkija, vyriausybei itin trūko lėšų. Tačiau Aukštųjų kursų idėja susilaukė plataus visuomenės ir jaunimo pritarimo. Paskelbus kreipimąsi į šalies žmones dėl kursų steigimo, per vos kelias dienas buvo gauta apie 600 norinčiųjų studijuoti pareiškimų. Aukštųjų kursų įgyvendinimo iniciatoriumi tapo matematikas Zigmas Žemaitis.

„Valdžia (…) labai užimta neatidėtinais, skubotinais valstybinio gyvenimo reikalais, tai atsirado (…) žmonių, kurie savarankiškai ir savanoriškai ėmėsi sunkaus organizacijos darbo. Jie gerai suprato, kad jei jauna valstybė neišsigali aprūpinti šio be galo svarbaus reikalo, tai visuomenė turi eiti jai pagalbon. Be aukštosios mokyklos, kuri suorganizuotų ne tik tautos sielą, bet ir visą visuomeninį gyvenimą, negalėtų ilgai gyvuoti nė pati valstybė“, – rašė Aukštųjų kursų taryba.

Atidarymo iškilmės įvyko 1920 m. sausio 27 d. Švietimo ministerijoje. Tą pačią dieną Aukštieji medicinos kursai, kuriuos inicijavo Jonas Staugaitis, tapo Aukštųjų kursų Medicinos skyriumi. Matydama didelę gydytojų stoką juos įsteigė Motiejaus Nasvyčio  pirmininkaujama Kauno medicinos draugija, kurios nariai būsimiesiems medikams paskaitas pradėjo skaityti dar 1919-aisiais.

Nepaisant trumpo veiklos laikotarpio, Aukštieji kursai nuveikė didžiulį organizacinį darbą. Personalas sudarė būsimo Lietuvos universiteto branduolį, paruošė patalpas, kabinetus, laboratorijas, biblioteką. Aukštųjų kursų iniciatorių dėka buvo išjudintas universiteto įkūrimas, užtikrintas platus jo profilis. 1922 m. vasario 16 d. įkurtas Lietuvos universitetas tapo šiandienos Vytauto Didžiojo, Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų universitetų lopšiu.

Vis daugiau dėmesio nepriklausomoje Lietuvoje skiriant fiziniam auklėjimui ir didėjant kūno kultūros specialistų poreikiui, 1934 metais įsteigti Aukštieji kūno kultūros kursai, kurie tapo Lietuvos sporto universiteto ištakomis.

Aukštųjų kursų Kaune 100-mečio minėjimas ir universitetų dėstytojų paskaitos moksleiviams vyks sausio 27 d., pirmadienį, Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje (Gimnazijos g. 3) nuo 10 val.

Studentų mokslinė konferencija “Jaunasis mokslininkas 2020”

2020 m. balandžio 23 d.

Konferencijos programa

Dėmesio! Konferencija vyks nuotoliniu būdu.

VDU Karjeros centras kviečia studentus į Vasaros sezono galimybių mugę

Vasara – puikus laikotarpis išnaudoti savo laiką keliaujant, savanoriaujant, atliekant praktiką ar semiantis darbinės patirties. Būtent dėl to, VDU Karjeros centras kviečia studentus pradėti vasarai ruoštis jau dabar!

Lapkričio 13 d., 13:00 val. Vytauto Didžiojo universitete (K. Donelaičio 52, I aukšto fojė) vyks Vasaros sezono galimybių mugė, kurios metu įvairios įmonės dalinsis veiklos pasiūlymais Lietuvoje bei užsienyje. aip pat, studentai bus kviečiami sudalyvauti „Joberfy“ įmonės atliekame teste, kuriame panaudojant studijų rezultatus, bendrąsias žinias bei asmenines savybes atskleidžiamas jūsų potencialas ir pasiūlomas geriausias darbo pasiūlymas (norintys dalyvauti teste turi registruotis https://joberfy.com svetainėje).

Dalyvaujančios įmonės:

– Europos socialinis verslumo ugdymo ir inovatyvių studijų institutas;

– UAB „TEZ TOUR“;

– UAB „ZIP TRAVEL“;

– VšĮ Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centras;

– Southwestern Advantage.

Informaciją apie renginį sekite čia.

VDU ŽŪA diplomų įteikimų šventės akimirkos

Birželio 19 d. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (VDU ŽŪA) Lietuvai paskelbė šiųmečio derliaus pabaigtuves – iškilmingos ceremonijos metu 694 absolventams čia įteikti bakalauro ir magistro studijų baigimo diplomai. Tad ši šventė liudija, kad į mūsų šalies agrosektorių netrukus įsilies nauji jauni protai ir širdys, turintys ambicijų garantuoti šio sektoriaus tęstinumą ir ateitį.

VDU rektorius prof. Juozas Augutis, kreipdamasis į šiųmečius akademijos absolventus priminė, kad jiems teko ypatinga patirtis studijas pradėti  viename, siauros specializacijos, o baigti  jau kitame  – plačiausios aprėpties universitete Lietuvoje. O tai yra ir pamoka, atskleidžianti, kad gyvenimas labai sparčiai keičiasi ir šiuolaikinis žmogus privalo išmokti prie šių pokyčių prisitaikyti.

„Žinios yra labai svarbu. Tačiau gebėjimas reaguoti į pokyčius, komunikuoti, nuolat siekti ko nors naujo, yra viena svarbiausių 21 amžiaus asmenybės kompetencijų. Ne mažiau svarbus ir moralės aspektas.  Niekada nepamirškite, kad esate Lietuvos dukros ir sūnūs, esate savosios Alma Mater auklėtiniai, todėl, kur beatsidurtumėte,  moralės kartelę per gyvenimą neškite iškėlę kuo aukščiau“, – kalbėjo J. Augutis.

VDU ŽŪA kancleris prof. Antanas Maziliauskas absolventams linkėjo ne tik nebijoti pokyčių, bet akistatoje su jais imtis lyderių vaidmens, tobulėti, generuoti naujas idėjas, mokytis visą gyvenimą, nes tik tai leis siekiant savojo tikslo būti žingsniu priekyje.

VDU ŽŪA Alumni klubo prezidentas, įmonių grupės „Dojus“ valdybos pirmininkas Pranas Dailidė absolventus ragino visada branginti ryšius su buvusiais dėstytojais bei bendramoksliais, aktyviai įsilieti į VDU ŽŪA absolventų bendruomenės gretas bei ateityje prisidėti stiprinant patį universitetą.

Renginyje dalyvavę darbdavių atstovai  – LR Žemės ūkio ministerijos viceministras Dainius Liutikas, AB „East West agro“ generalinis direktorius  Gediminas Kvietkauskas, VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ direktorius Marius Pulkauninkas –  absolventus taip pat nuteikė pozityviai, tvirtinę, kad teisingas jaunuolių studijų krypčių pasirinkimas ir įgytos paklausios profesijos kiekvienam jų suteikia galimybę būti paklausiam darbo rinkoje ir sėkmingai kopti karjeros laiptais.

Šiųmečiai absolventai savo ruožtu džiaugėsi neapsirikę, pasirinkdami studijas VDU ŽŪA bei įgiję „žemiškas“, paklausias specialybes.

Dalis jaunuolių teigė  jau dirbantys arba numatę būsimas darbo vietas agroverslo įmonėse ar viešajame sektoriuje, kiti – grįšiantys į tėvų ūkius ir juos plėtosiantys. Didelė dalis  pirmąją studijų pakopą sėkmingai įveikusių absolventų sakė planuojantys studijas tęsti magistrantūroje, o tarp magistrų  yra pasiryžusiųjų mokslus tęsti doktorantūroje.

O dažnas svečias, į šventę atvykęs pasveikinti savojo absolvento, tvirtino, kad jam tai – dviguba šventė, suteikianti galimybę ne tik pasidžiaugti sūnaus, dukros anūko ar tolesnio giminaičio sėkmingai įveikta reikšminga gyvenimo pakopa, bet ir džiugus sugrįžimas į gimtąją Alma Mater.  Ir ši tendencija tik dar kartą patvirtina, kad mūsų šalyje jau sėkmingai gyvuoja VDU ŽŪA absolventų ūkininkų, miškininkų, agronomų ir kitų sričių agroverslininkų dinastijos.

Daugiau nuotraukų galite rasti čia: 

Agronomijos fakulteto diplomų įteikimo nuotraukos
https://we.tl/t-BNNSWn6YI5

Miškų ir ekologijos fakulteto diplomų įteikimų nuotraukos
https://we.tl/t-6wwxcOJKAK

Bioekonomikos plėtros fakulteto diplomų įteikimų nuotraukos
https://we.tl/t-GBzToERptu

Žemės ūkio inžinerijos fakulteto diplomų įteikimų nuotraukos
https://we.tl/t-CsZHdUt8tf

Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto diplomų įteikimų nuotraukos
https://we.tl/t-L49NGduHck

VDU Žemės ūkio akademijos (LŽŪA, LŽŪU, ASU) absolventų registracija

Mieli Akademijos/Universiteto absolventai,

Siekdami informuoti Jus apie naujausius Akademijos įvykius, naujienas bei renginius, taip pat norėdami Jus pakviesti į įvairius kvalikifacijos kėlimo kursus, aktualius Jums renginius ar šventes – norime suburti Jus visus į vieną bendrą Alma Mater būrį.

Tikimės abipusio nuoširdaus bei naudingo bendradarbiavimo ir būsime dėkingi, jeigu užpildysite trumpą registracijos formą:

VDU Žemės ūkio akademijos (LŽŪA, LŽŪU, ASU) absolventų registracijos forma

 

Žemėtvarkininkas. Ar be jo sustotų gyvenimas?

Šiuo metu dažnoje šeimoje daug diskusijų sukelia situacijos, kuomet atžala pareiškia, ką norėtų studijuoti, o tėvai nebūna girdėję net tokios specialybės pavadinimo, o ką jau kalbėti apie tai, ką šią specialybę įgijęs žmogus gyvenime veiktų. Tačiau nėra abejonės, kad vyresnioji karta pritariamai paplekšnotų per petį kiekvienam jaunuoliui, besirenkančiam visais laikais gerbtą ir reikalingą žemėtvarkininko karjeros kelią. Ekspertai neabejoja, tai itin paklausi, perspektyvi ir solidų atlygį garantuojanti profesija, klausimas, kiek apie šiuolaikinę žemėtvarką žino patys moksleiviai.

Ar be šių specialistų sustotų valstybės ir privačių žmonių gyvenimas? „Tikrai taip, atsako mūsų kalbinama ekspertė ir vardija 3 faktus:

  1. Be šių specialistų niekas kitas negali suformuoti ar performuoti žemės sklypų, juos išmatuoti, įteisinti juos norint naudoti pagal paskirtį. Nesvarbu ar tai liečia valstybinius ar privačius žemės sklypus.
  2. Be žemėtvarkininkų sunkiai įsivaizduojamas bet kokios infrastruktūros plėtros planavimas. Keičiant ar planuojant naujus projektus, reikalingi matavimai, identifikavimai, informacija apie esančią požeminę infrastruktūrą ir pan.
  3. Valstybės mastu, be žemėtvarkininkų sutriktų visos žemės ar kito nekilnojamojo turto valdymo, administravimo sistemos funkcionalumas.

„Yra ir kur kas daugiau itin svarbių faktų, patvirtinančių, jog ir labai trumpam sustojus žemėtvarkos specialistų darbams, būtų praktiškai paralyžiuotas valstybės funkcionavimas ir vystymasis.“ – sako Vytauto Didžiojo universiteto Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto docentė, Žemėtvarkos ir geomatikos instituto direktorė Jolanta Valčiukienė.

„Nė vienos viešos ar privačios teritorijos formavimas, naujo kelio, tilto, pastato statyba,  jo kaip nekilnojamojo turto vertinimas šiandien nevyksta, rankos nepridėjus žemėtvarkos specialistui”, – neabejoja Jolanta Valčiukienė.

Pašnekovės teigimu, žemėtvarka skirtingai nei daugelis kitų šiuolaikinių profesijų yra ir originali, įgyjama mokantis labai specifinių dalykų, ir perspektyvi, nes šalyje nuolat atliekami projektavimo darbai, statomi įvairūs statiniai, sudaromi nekilnojamojo turto sandoriai. O šiems darbams atlikti reikalingi žemėtvarkininkai, matininkai, geodezininkai.

„Visi šie specialistai, pasirinkę gretutines studijų programas, ypač susijusias su teisės mokslais, tampa ir puikiais teisininkais, kuomet sprendžiami su žemės santykiais susiję ginčai. Be to, kuriant nuosavus verslus, steigiant žemėtvarkos, nekilnojamojo turto, kadastrinių ir geodezinių matavimų darbus atliekančias įmones, svarbios yra vadybos bei informacinių technologijų žinios“, – žemėtvarkos studento kompetencijų „krepšelį“ komentuoja J. Valčiukienė.

VDU ŽŪA Žemėtvarkos studijų programos absolventai turi galimybę gauti kvalifikacinius pažymėjimus, suteikiančius teisę atlikti žemėtvarkos projektavimo, kadastrinių matavimų ir geodezinius darbus. Šiems specialistams atsiveria didelis darbų spektras: nuo projektinės medžiagos parengimo žemės sklypų formavimui, žemės sklypų projektavimo iki žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų kadastrinių matavimų, vertinimo ir įregistravimo.

„Mūsų studentai įgyja žinių, susijusių ir su aplinkosauga bei kraštovaizdžio formavimu. Pastaruoju metu įvairiose patvirtintose Vyriausybės ir kitų institucijų  programose, strategijose bei teisės aktuose labai dažnai vartojamos tokios sąvokos kaip „darnus krašto vystymas“, „racionalus žemės naudojimas“. Visa tai turi glaudų ryšį ir su žemėtvarka.

Žemėtvarkininkas privalo užtikrinti darnius žemės tvarkymo principus, atsižvelgdamas į ekonominius, socialinius, aplinkosauginius reikalavimus. Šie dalykai turi veikti integruotai ir  neprieštarauti vieni kitiems“, – pasakoja pašnekovė.

“Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad šios srities specialistų trūksta ne tik regionuose, bet ir didžiuosiuosešalies miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje“, –  teigia J. Valčiukienė, kviesdama tarp diskusijų apie būsimą profesiją – neaplenkti ir pastarosios – amžinos profesijos.

Jaunasis mokslininkas 2019 (VŪŽF sekcija)

2019 m. balandžio 11 d. vyks kasmetinė studentų mokslinė konferencija „Jaunasis mokslininkas 2019“. Kviečiame dalyvauti!

Vargu ar Kaunas taps upių-jūros uostu

Baltarusija – uždaro žemyno šalis, todėl ieško geriausių būdų gabenti savo prekes į kaimynų jūros uostus. Dauguma jos krovinių iki Baltijos jūros uostų vežami traukiniais ir sunkvežimiais. Už pastaruosius kur kas draugiškesnis yra vandens transportas – laivyba upėmis. Deja, kadaise klestėję vandens keliai upėmis yra sunykę arba neatitinka šiuolaikinių standartų. Krovininės laivybos Dauguvos, Vyslos ir Nemuno upėmis beveik nėra, išskyrus trumpas atkarpas.

Didžiulės investicijos

Dar XVIII a. M.K.Oginskio kanalu Baltijos ir Juodoji jūros buvo sujungtos nuo Nemuno iki Dniepro per Kauną. Dniepro-Bugo laivybos kanalas per Vyslą leido pasiekti Gdanską. Vėliau, po beveik dviejų šimtmečių, šeštajame dešimtmetyje SSSR sumąstytas, bet neįgyvendintas planas sujungti šias jūras giliavandenei krovininei laivybai per Nemuną vėl atgyja. Tik dabar kryptis nuo Baltarusijos kardinaliai pasikeičia – per Lenkiją, Vyslos upę, o ne per Nemuną. Viena priežasčių – aplinkosaugos teisiniai suvaržymai. Lietuva, saviškių išgarsinta kaip tranzitinių krovinių srautų liūtė Rytų ir Vakarų ašimi, pakeičiama Lenkija. Nors šis vandens kelio projektas dar tik svajonių lygio, reikalauja milžiniškų investicijų (apie 13 mlrd. eurų) ir truktų porą dešimtmečių. Tai jau diskutuojama, tik be Lietuvos.

SSRS dešimtmečio planas

Vyresni šalies gyventojai turbūt prisimena buvusį praeito šimtmečio šeštojo dešimtmečio grandiozinį planą sujungti Baltijos ir Juodąją jūras per Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos upes ar atnaujintus istorinius kanalus. Šis planas nebuvo įgyvendintas. Jo kryptis sutapo su istoriniu vandens keliu per M.K.Oginskio kanalą, pastatytą 1783 m. tarp dviejų Nemuno ir Dniepro intakų Ščiaros ir Jaseldos. Keletą šio projekto elementų, sujungiantis Klaipėdą ir Chersoną (Ukraina), buvo realizuota Kaune. Pastatyta Kauno hidroelektrinė (HE), kairiame krante, Aleksote įrengta aukšta prieplaukos krantinė. Turėjo atsirasti eilė kitų HE Nemune, pvz. Jurbarko HE, kuri būtų sukėlusi vandens lygį mieste. Užtvankomis būtų pasiekti reikiami gyliai plaukioti upės-jūros tipo laivams. Tokie laivai plaukia jūros priekrantėmis ir gali tęsti savo kelionę vidaus vandenimis, gilyn į žemyną.

Rytų koridorius

Lietuva yra pasirašiusi Europos tarptautinės reikšmės svarbių vidaus vandens kelių susitarimą (AGN), kuris vandens kelią E-41 Nemuno upe nuo Kauno iki Klaipėdos ir vandens kelią E-70 jungia Klaipėdą per Kaliningradą su Vakarų Europos vidaus vandenų kelių tinklu bei jūros pakrančių maršrutą.

Lietuvai aktualiausi yra šie vandens keliai:

E41: Nuo Nemuno žiočių iki Kauno. Minimaliai tenkina IV klasės vandens kelio reikalavimus, tačiau realybėje – vos gyvas. Upių-jūrų laivybos vandens kelio sudarymui (V klasė) reikalingos didžiulės investicijos. E70: nuo Olandijos iki Rusijos Kaliningrado srities upėmis į Nemuną. Nuo Lenkijos pusės iki Lietuvos neveikia, perspektyva – neaiški. E40 (neveikiantis): nuo Juodosios jūros per Dnieprą, Pripetę, Bugą iki Vyslos, link Baltijos jūros Lenkijoje arba E70 kryptimi. Tiek E40, tiek E70 trūksta jungčių, yra užtvankų – ištisinė laivyba yra negalima.

Baltarusijos siekiai

Rytų šalims, susijungti su Baltijos jūra yra aktualios yra trys kryptys: Dauguva, Nemunas ir Vysla. Jos kreipėsi į Latviją dėl vandens kelio sudarymo per Dauguvą, bet latviai atsisakė. O Lietuvoje juos atbaidė aplinkosaugos įstatymai. Prieš keletą metų Baltarusija, Lenkija ir Ukraina, palaikant ES, pasirengė E40 vandens kelio modernizavimo planą. E40 kelio Baltarusijoje jungiamoji grandis tarp Vyslos ir Dniepro būtų Pripetės upė. Tačiau ją ir kitas upes reikia reguliuoti, kaskaduoti užtvankomis ir tai neramina vietos ekologus. Čia planuojama pritraukti ES finansavimą. Neseniai Baltarusija buvo užsitraukusi ES nemalonę, taikytos sankcijos. Nepaisant jų, hidrotechnikos projektai buvo plėtojami, kuriama laivybos infrastruktūra. Dauguvos vidurupyje pastatytos dvi hidroelektrinės. Prieš tai Nemune buvo pastatyta Gardino HE, tačiau kita, šalia Lietuvos sienos, dar nepradėta. O tai yra priešingybė Lietuvai ir Latvijai. Nemune draudžiama statyti užtvankas, o Dauguvoje, kai Lietuvoje buvo niekinama Kruonio HAE statyba, buvo atsisakyta kitų HE statybų.

Lenkija pritarė projektui

Lenkija, priešingai nei Lietuva, palaikė Baltijos ir Juodosios jūrų sujungimą per Vyslos upę (E40 kelias). Giliavandeniam keliui sudaryti žemutinėje Vysloje yra numatytos devynių užtvankų kaskados. Yra įrodyta, kad laivybai upėmis optimaliai dera hidroenergetika, taip pat atnešama didžiausia ekonominė nauda. Žemiau veikiančios Vloclaveko HE neseniai suprojektuota nauja HE. Nepaisant ekologų protestų (anot jų, pažeidžiama ES Vandens direktyva, tačiau, priešingai nei Lietuvoje, neuždrausta užtvankų statyba) vyriausybė šiam hidromazgui pritarė, tačiau atsirado problemų dėl investuotojo.

Laivybos stagnacija

Dabar, kai krovininių laivų Nemune beveik nematyti, vykdoma saviizoliacinė politika – tvarkomas tik ruožas Kaunas-Klaipėda. Jo modernizacija būtina iš esmės: Kaunas turi tapti upių-jūrų uostu, kitaip krovininės laivybos nepavyks neprikelti. Yra ir objektyvių priežasčių, stabdančių laivybą: maži krovinių srautai, didžiulė konkurencija su sausumos transportu, taip pat prigimtiniai laivybos trūkumai. Kauno Marvelės krovinis uostas Nemune, be jungties su geležinkeliu, iki šiol neranda operatoriaus. Potencialūs investuotojai pageidauja modernaus, giliavandenio kelio, atitinkančio dabarties, o ne praeities standartus. LR Vandens įstatymo draudimas tvenkti upės neleidžia modernizuoti šio vandens kelio iki V klasės, taip pat išplėtoti upių-jūrų laivybą. Rengti laivybos projektai, pagal pasienio bendradarbiavimo programą su Baltarusija, vertintojų buvo atmetami, abejojant jų svarba. Šioms iniciatyvos pakenkė užsitęsusios ES sankcijos. Tačiau Lenkija jų sugebėjo išvengti.

Prof. Petras Punys, Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakultetas, Žemės ūkio akademija, VDU.

Kauno diena. 2019-01-24

Kauniečiai užtikrino: „Gedimino pilis žemyn nenugarmės“

Kauniečiai inžinieriai pagaliau baigė tvirtinti Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaitą. Kauno specia- listai bandys laimėti tolesnių darbų konkursą ir teigia žinantys, ką daryti, kad valstybės simbolis nenugarmėtų žemyn. Prastai įrengti betoniniai įtvirtinimai (rostverkai), nutrūkę inkarai, atsainiai tvarkyti dokumentai, dalies jų net nėra, neišmanėliškai aukštintas ir papildomais statiniais apkrautas Gedimino kalnas, netinkamai iškirsti medžiai.

Kokių tik Gedimino kalno griūties priežasčių neišgirdo muziejininkai, archeologai, paveldo specialistai, geologai. Grius Gedimino pilis ar išliks? Toks klausimas pastaruoju metu buvo ne kartą užduotas jau ne juokais, buvo kreiptasi į Lenkijos specialistus. Realiai Gedimino kalną ėmėsi gelbėti Kaune įsikūrusio Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) specialistai.

Realiai Gedimino kalną ėmėsi gelbėti Kaune įsikūrusio Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) specialistai. Buvo įrengta patikima drenažo sistema, ASU Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto docento Raimondo Šadzevičiaus vadovaujami mokslininkai apskaičiavo šlaito stabilumą – kiek patikimai laikys sutvirtintas šlaitas. Tačiau, norint išgelbėti visą kalną, neužtenka sutvirtinti vieno šlaito. Juolab kitiems šlaitams nebūtinai toks pat sutvirtinimo būdas tinka.

– Daugiau kaip prieš metus atvykę Lenkijos geologai pareiškė, kad Gedimino kalnas, kaip ledynmečio padarinys, natūraliai byra, nes yra per aukštas. Tai kam jį gelbėjate, jei tai natūralus procesas? – pasiteiravo „Sostinė“ ASU hidroinžinieriaus 45 metų R.Šadzevičiaus.

– Gedimino kalnas slinko ne dėl natūralių priežasčių, jo slinktį pirmiausia sukėlė žmogaus veikla. Pažiūrėkime į Aleksoto kalną Kaune. Čia žmogus įsikišo mažiau, nedaug tėra suneštinio grunto, todėl ir nuošliaužos nevargino. O štai Gedimino kalno šlaituose supiltiniai sluoksniai siekė 5 metrus, gal net giliau, kai sovietmečiu ir atkurtos nepriklausomybės laikais buvo supilta daug grunto, o tai buvo daroma įrengiant liftą į kalną, statant gynybinę sieną, įrengiant rostverkus, tokias lyg betonines juostas.

Dabar daugelis kritikuoja 1994–2000 metų statybas ant kalno, pavyzdžiui, teigiama, kad rostverkai ne sutvirtino kalną, o tapo papildoma apkrova ir paskatino kalno slinktį.

– Architektai teigė, kad įrengta 11 metrų atraminė siena ne stiprino kalną, o buvo viena nuošliaužas sukėlusių priežasčių. Vienas istorikas tą sieną pavadino „caro laikų chaltūra“.

– Toji siena iš tiesų pastatyta nevykusiai. Ji pastatyta ne taip, kaip turi būti, prie atraminės sienos nebuvo filtruojamas gruntas, kad vanduo būtų pašalinamas drenažu. Tai ypač pastebima toje vietoje, kur toji apsauginė siena susisiekia su Valdovų rūmais. Vis dėlto pagrindinis veiksnys, griaunantis Gedimino kalną, – vanduo. Jeigu gruntas yra judintas, jo sankabumas tampa mažesnis, nes molinis gruntas laikosi tik dėl jo sankabumo.

Toks gruntas buvo šiaurės vakarų šlaite. Jis kėlė daugiausia bėdų ir prie jo sutvirtinimo mes, kauniečiai inžinieriai, labai daug prisidėjome. Kuo daugiau vandens, tuo sankabumas mažesnis, nes vandens paveiktos molio mikrodalelės nesukimba. Ir dar atkreipkite dėmesį į labai svarbią aplinkybę: Gedimino kalne 2011–2013 metais buvo išpjauta beveik 300 medžių, o kelmai palikti pūti.

– Tačiau ir muziejininkai, ir geologai tvirtino, kad tie pokariu pasodinti uosiniai klevai nelaikė grunto, atvirkščiai, silpnino kalną.

– Taip, tų medžių šaknys buvo silpnos, augo ne į gylį, o į plotį. Bet juos išpjovus nederėjo palikti kelmų. Juk yra specialūs grąžtai, kuriais galima pašalinti kelmus, šaknų liekanas. Kelmai per kelerius metus išpuvo, ten susidarė kiaurymės, palijus jos prisipildė vandens ir gruntas buvo paplautas. Aš Gedimino kalno geologiją tyrinėju jau ne pirmus metus. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad 2008 metais susidarė nuošliauža rytiniame šlaite, kaip tik toje vietoje, kur buvo išpuvusios medžių išvartos.

– Buvo tokių nuomonių, kad kalno stabilumą palaikė ne medžiai, o krūmokšniai ir žolė, esą nuošliaužos susidarė nelikus šios augalijos.

– Ne, žolė ir krūmai didelės įtakos neturėjo. Žinoma, jie šiek tiek trukdė vandeniui patekti į gruntą, bet po kalnu ir taip daug požeminių versmių, upokšnių. Daug labiau kalnui pakenkė Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių iškastas bunkeris. Jis po karo buvo užpiltas smėliu, ten sutekėdavo vanduo. Tai buvo viena priežasčių, paskatinusių nuošliaužas. Kai mes, ASU inžinieriai, įrengėme tinkamą drenažą, vanduo yra surenkamas, nebeardo dirvožemio, todėl ir nuošliaužos nebeslenka.

– Tai tiek ir tebuvo to darbo – sutvarkyti drenažo sistemą?

– Ne, darbų buvo daug. Buvo ieškoma būdų, kaip sutvirtinti probleminį šiaurinį šlaitą. Siūlyti įvairūs variantai. Iš pradžių kalno viršuje įrengta laikina atrama, prie kurios templėmis pririšti šlaite esantys rostverkai. Po to buvo nukastas supiltinis gruntas, kalno papėdė sulaiptuota, paklotas atvirkštinis filtras, kuris nuo šlaito bėgantį vandenį surenka ir nuleidžia žemyn. Po to užpiltas išlyginamasis skaldos pasluoksnis ir padėti gabionai – tinklo dėžės, pripildytos skaldos mišinio. Prie šių gabionų kabėmis pritvirtinta velėna. Mūsų skaičiavimu, taip sutvirtinto šlaito nuošliaužos neturėtų varginti mažiausiai 50 metų, net nuolat merkiant lietui.

– Jau paskelbtas konkursas kitiems Gedimino kalno šlaitams sutvirtinti. Konkurse dalyvauja ir ASU. Gal jau nusprendėte, kaip tvirtinsite likusius šlaitus, jei laimėsite konkursą?

– Paprastas, veiksmingas ir pigus būdas sutvirtinti kalną būtų jį vėl apsodinti tokios rūšies medžiais, kurių šaknys augtų ne platyn, o gilyn į gruntą. Tačiau paveldosaugininkai tvirtino, kad piliakalnis turi būti plikas, taip esą jis atrodys tikroviškiau. Taigi teks ieškoti kitokių būdų, kaip padidinti šlaitų stabilumą.

– O kam sukti galvą? Įrenkite tuos pačius gabionus, jeigu jie jau kartą pravertė.

– Juos būtų galima įrengti, jei kitų šlaitų pagrindas yra molžemis. Bet yra nuomonių, kad ten – smėlio pagrindas. Tuomet žemės neįmanoma sulaiptuoti ir pastatyti skaldos pripildytų dėžių. Yra įvairių inžinerinių būdų kalnui sutvirtinti. Pirmiausia, aišku, reikia sutvarkyti drenažo sistemą, kad nesikauptų vanduo. Po to galima naudoti, tarkime, grunto vinis. Šis būdas populiarus Jungtinėje Karalystėje, JAV. Į kalną tankiai prismaigstoma strypų su kiaurymėmis. Tokiu būdu grunto vinys panaudojamos ir kaip horizontalus drenažas.

Šį būdą labai aktyviai siūlo Lenkijos specialistai, bet mūsų paveldosaugininkams jis ne itin patinka, nes kalnas tada bus prismaigstytas strypų, o tai gali pakenkti paveldui. Jei šlaitų pagrindas iš tiesų pasirodys esąs smėlis, tinkamas būdas jį sutvirtinti – apvynioti smėlio sluoksnius specialiu geotinklu, padaryti tokį tarsi sumuštinį. Pats brangiausias būdas sutvirtinti šlaitus – pastatyti apsauginę sieną. Tikiuosi, kad šios kraštutinės priemonės Vilniuje neprireiks. Nors galutinį atsakymą žinosime tik tada, kai atidžiai ištirsime šlaitų geologinę sandarą.

Nuošliauža nugriovė du sandėlius

Gedimino kalno šlaitai per šimtmečius yra slinkę ne vieną ir ne du kartus. Tačiau didžiausia nuošliauža ištiko ne Gedimino kalną. Ji susiformavo 2000 metų rugpjūčio 8 dieną Dvarčios upelio slėnyje. Tada nuslinko 12,5 kvadratinio metro technogeninio (supiltinio) grunto, nuošliaužos tūris siekė 24 tūkst. kubinių metrų, buvo nugriauti du „Dvarčionių keramikos“ sandėliai.