Naujienos verslui Archives | Page 5 of 9 | VDU Žemės ūkio akademija

Ūkininkų pensijų perspektyvos: ar senatvė bus ori?

Rubrika VDU ŽŪA langas. Lietuvoje įgyvendinus mokesčių ir socialinio draudimo reformą, pakito ir ūkininkų galimybės užsidirbti valstybinio socialinio draudimo (VSD) senatvės pensiją. Apie tai ir pakalbėsime šiandien.

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką ūkininkams prievolė mokėti įmokas „Sodrai“ jų pensiniam draudimui yra tik tuomet, kai jų veikla yra pelninga ir jie valdo minimalų, VSD reglamentuotą EDV ūkio dydį. Jeigu ūkio EDV didesnis nei  4 ir ūkininkas kitur draustas socialiniu draudimu, mokėti įmokų nereikia. Pavyzdžiui, ūkininkas dar dirba pagal darbo sutartį, yra valstybės tarnautojas, gauna senatvės, netekto darbingumo pensiją, ligos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros išmoką ir kt.

Jeigu ūkio EDV lygus arba didesnis nei 4, VSD įmokos dydis skaičiuojamas nuo 90 % apmokestinamųjų pajamų (neatėmus PSD ir VSD įmokų) metinės sumos ir įgyjama teisės gauti pensiją. VSD įmokos dydis, jei ūkininkas nedeklaruoja pajamų ir nėra PVM mokėtojas – nuo 12 MMA per metus, jeigu deklaruoja, nes yra PVM mokėtojas – VSD įmokos dydis skaičiuojamas nuo 90 % apmokestinamųjų pajamų (neatėmus PSD ir VSD įmokų) metinės sumos.

Jeigu ūkio pajamų mokestiniai rezultatai yra nuostoliai, įmokos Sodrai nemokamos. Tai reiškia, kad tais metais ūkininkas neuždirbo stažo senatvės pensijai gauti.  Senatvės pensijai gauti yra būtinos dvi sąlygos:

  • Sukanka senatvės pensijos amžius;
  • Turi minimalų 15 metų pensijų draudimo stažą.

Šiuo metu senatvės pensijos amžius kasmet didinamas – iki 2026-aisiais pasieks vienodą tiek moterims, tiek vyrams 65 metų ribą.  Pilna pensija yra gaunama, kai asmuo turi būtinąjį stažą, kuris yra 35 metai.

Jei po pensijos skyrimo asmuo dirba ar verčiasi kita veikla (pvz., ūkininkauja), dėl kurios moka pensijų socialinio draudimo įmokas „Sodrai“, tuomet kiekvienų metų liepos 1 dieną pensija bus naujinama įvertinant per praėjusius kalendorinius metus papildomai įgytą stažą ir apskaitos vienetų skaičių. Tam, kad pensija būtų naujinama, prašymų pateikti nereikia.

Valstybinio socialinio draudimo pensijos dydžiui įtaką daro ne tik stažas, bet ir apskaitos vienetai, dar vadinami pensijų taškais. Vieną tašką gyventojas įgyja, kai per metus sumoka VSD įmokų nuo bent 12‑os Lietuvos vidutinių darbo užmokesčių (VDU). Taigi visais atvejais senatvės pensijos dydis priklauso nuo sukaupto draudimo stažo ir mokėtų įmokų dydžio. Ūkininkai turi žinoti, kad nemokant įmokų „Sodrai“ stažas nesukaupiamas. Jeigu ūkio veikla nuostolinga, ūkininkas gali savanoriškai kas mėnesį arba pasibaigus metams sumokėti įmokas „Sodrai“ ir taip sukaupti stažą pensijai.  Į stažą įskaitomi visi kalendoriniai metai, jeigu tais metais priskaičiuota pensijų socialinio draudimo įmokų suma yra ne mažesnė, negu per tuos kalendorinius metus turėjo būti priskaičiuota asmens pensijų socialinio draudimo įmokų suma nuo tais metais galiojančios minimaliosios mėnesinės algos dirbant pagal darbo sutartį per visus mėnesius sumos.

Į stažą taip pat įskaitomas laikas, per kurį asmenys gavo:

1) ligos (įskaitant mokamas darbdavio), motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros ar profesinės reabilitacijos socialinio draudimo išmokas;

2) ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo išmokas;

3) nedarbo socialinio draudimo ir dalinio darbo išmokas.

Atminkite, net ir vieno mėnesio pritrūkus iki minimalaus stažo reikalavimo, senatvės pensija neskiriama.

Socialinio draudimo pensiją sudaro bendroji ir individualioji dalys. Bendroji dalis finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų. Individualioji dalis mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų.

Senatvės pensijos bendrosios dalies dydis nustatomas pagal bazinės pensijos dydį, atsižvelgiant į asmens įgyto stažo ir būtinojo stažo santykį

Individualioji socialinio draudimo pensijos dalis – socialinio draudimo pensijos dalis, kurios dydis nustatomas pagal per visą pensijų socialinio draudimo laikotarpį už asmenį priskaičiuotų ir (ar) asmens sumokėtų pensijų socialinio draudimo įmokų dydį. Senatvės pensijos individualiosios dalies dydis priklauso nuo sukauptų apskaitos vienetų skaičiaus, kurių apskaičiavimo metodika numatyta Sodros teisės aktuose.

Taigi, įvertinkite savo orios senatvės galimybes.

Partnerio turinys: 

Be nuosavų finansinių išteklių nebus ir vietos ekonomikos tvarumo

Rubrika VDU ŽŪA langas. Kaimiškuose regionuose drastiškai mažėja gimstamumas ir gyventojų skaičius, jaunimas ieško ateities perspektyvų didžiuosiuose šalies miestuose ir užsienyje, be to, sparčiai senėja populiacija, trūksta darbo jėgos. Lietuvos kaimo paskirtis darosi neaiški, o centrinės valdžios sprendimai menkai padeda.

Šiandien esminė centrinės valdžios ir realių fiskalinių santykių sąlyga yra vietos valdžios aprūpinimas nuosavais finansiniais ištekliais. Tik stiprūs ir tvarūs finansiniai ištekliai kaimiškosioms savivaldybėms galėtų užtikrinti darnų vietos vystymąsi, patenkinti vietos poreikius, sumažinti neigiamus demografinius, socialinius pokyčius. Todėl finansinis tvarumas tampa vienu iš plačiausiai naudojamų terminų fiskalinėje politikoje, ir tai yra viena iš finansinio savarankiškumo vertybinių nuostatų, kuri ekonomikoje dažniausiai įvardijama kaip pajamų pastovumas. Esminiai finansinio tvarumo bruožai yra: subalansuotas finansinis ir strateginis planavimas; pajamų diversifikavimas; administracinių priemonių patikimumas; nuosavų pajamų generavimas.

Tai pažiūrėkime, ar šiandien Lietuvos kaimiškosios savivaldybės turi galimybę gauti nuolatines pajamas? kas lemia disponuojamų pajamų derinio tvarumą ir ar jis yra tvarus? kokias galimybes apskritai turi Lietuvos kaimiškosios savivaldybės į vietos finansinę, ekonominę ir socialinę gerovę ir tuo pačiu finansinį savarankiškumą?

„Nuosavų pinigų“ sąvoka teisiškai nėra apibrėžta

Visų Lietuvos savivaldybių pajamų finansinė veikla yra vienodai reglamentuojama, nepriklausomai nuo savivaldybės tipo (miesto, kaimiškoji ar pusiau kaimiškoji), teritorijos dydžio, gyventojų skaičiaus, ekonominės, socialinės padėties.

Lietuvos savivaldybių ekonominiai bei finansiniai aspektai reglamentuojami tokių teisės aktų, kaip LR biudžeto sandaros įstatymas, LR savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas, LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarkos taisyklės, LR atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, LR vietos savivaldos įstatymas ir kt. Todėl kaimiškosios savivaldybės turi vadovautis vienodais savivaldos principais bei vykdyti tas pačias savarankiškas ir valstybės priskirtas funkcijas, kaip ir visos kitos savivaldybės.

Visų Lietuvos savivaldybių, taip pat ir kaimiškųjų, finansinius išteklius – pajamas sudaro mokestinės, nemokestinės pajamos ir valstybės biudžeto dotacijos. Tačiau kaip gali savivaldybės formuoti tvarų pajamų derinį, jeigu „nuosavų pajamų“ sąvoka teisiniuose dokumentuose nėra iki šiol apibrėžta?!

Kiekvienos savivaldybės finansinis pagrindas yra būtent nuosavi mokesčiai. Lietuvos centrinės valdžios kai kurių institucijų teigimu, savivaldybių nuosavomis pajamomis galima laikyti mokestines ir nemokestines pajamas. Taigi nesant aiškumo teisiniuose dokumentuose, kiekvienas traktuoja taip, kaip patogiau. Akivaizdu, kad tai nėra teisinga, nes nuosavi mokesčiai yra tokie, kurių tarifus savivaldybė turi teisę nustatyti pati ir tų mokesčių pagrindu surinktos pajamos keliauja tiesiai į savivaldybių biudžetą, o tokių mokesčių kontrolė priskiriama vietos valdžiai.

Nuosavi mokesčiai nesudaro nė 3 proc. pajamų

Šiandien realiai visų Lietuvos savivaldybių, taip pat ir kaimiškųjų, pajamų derinyje yra tik du nuosavi mokesčiai – žemės ir juridinių asmenų nekilnojamo turto. Remiantis Finansų ministerijos (FM) atviruoju statistikos portalu (https://lietuvosfinansai.lt/), kaimiškųjų savivaldybių savarankiškos, t. y. nuosavos pajamos sudaro tik 8,97 proc., iš kurių žemės mokestis – 1,56 proc., nekilnojamo turto mokestis – 1,15 proc., kitos nemokestinės pajamos – 6,25 proc. Taigi reali situacija yra tokia, kad tikrieji nuosavi mokesčiai sudaro 2,71 proc. visų jų pajamų.

Savivaldybės turi teisę suteikti mokesčių lengvatas dėl žemės, juridinių asmenų turto mokesčio tarifų. Tačiau dėl kitų nemokestinių mokesčių tarifų, jų valdymo, administravimo ir kontrolės savivaldybės iš esmės neturi savarankiškumo. Pavyzdžiui, paveldimo turto mokesčiui, kurį jos turi kompensuoti iš savo biudžeto, tarifas yra nustatytas įstatymu; taršos mokestis yra bendras mokestis, o savivaldybės nekontroliuoja nei tarifų nustatymo, nei mokesčių lengvatų.

Ir netgi svarbiausios savivaldybių pajamos – gyventojų pajamų mokestis (GPM) , kuris pagal Lietuvos teisinius dokumentus yra mokestinių pajamų šaltinis ir „uždirbtas“ pačių savivaldybių gyventojų, yra centralizuotai perskirstomas. Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodika remiasi solidarumo principu, kurio esmė – proporcingas gerovės ir problemų, iššūkių pasidalijimas. Tai reiškia, kad tos savivaldybės, kurių teritorijoje surenkama daugiau GPM, tam tikra prasme išlaiko tas, kurių teritorijoje mokesčių surenkama mažiau. Pagrindinis kriterijus, naudojamas santykiniam įnašui į išlyginimo sistemą nustatyti, yra vidutinis prognozuojamas visų savivaldybių GPM vienam gyventojui. Informacija apie savivaldybėms skirtos GPM dalies (proc.) 2002–2020 metais pokyčius pateikiama lentelėje.

Kaip matyti iš lentelėje pateikiamų duomenų, centrinė valdžia įstatymo nustatyta tvarka nuo 2020 metų perskirsto ir kai kurių kaimiškųjų savivaldybių-„donorių“ (Vilniaus r., Kauno r., Klaipėdos r.) GPM pajamas bei skiria jas dotacijų forma mažiau surenkančioms šio mokesčio savivaldybėms. Išlyginimui taikomi demografinės, socialinės, ekonominės aplinkos rodikliai: inventorizuotų vietinių kelių ir gatvių ilgis, savivaldybės teritorijos plotas, pensinio amžiaus gyventojų skaičius, vaikų nuo 0 iki 6 metų ir nuo 7 iki 17 metų skaičius, profesinio mokymo įstaigų mokinių, aukštųjų mokyklų studentų skaičius, savivaldybės teritorijoje esančių gyvenamųjų vietovių, kurioms suteiktas kurorto statusas, turistų skaičius apgyvendinimo įstaigose, savivaldybės teritorijoje esančių gyvenamųjų vietovių, kurioms suteiktas kurorto statusas, savivaldybės teritorijoje esančių gyvenamųjų vietovių, kurioms suteiktas kurortinės teritorijos statusas, bendras plotas, savivaldybės teritorijoje esančių gyvenamųjų vietovių, kurioms suteiktas kurortinės teritorijos statusas, turistų skaičius apgyvendinimo įstaigose, padauginus iš atitinkamo koeficiento.

Tokiais principais Lietuvoje vykdomas tarpbiudžetinis perskirstymas ir taip yra siekiama išlyginti skirtumus tarp savivaldybių. Ar tai objektyvu, teisinga?

Neskatina vietos valdžios iniciatyvų

Šiandien kyla nemažai abejonių dėl tokių perskirstymo rodiklių, mechanizmo objektyvumo ir naudingumo. Toks teisinis reglamentavimas neskatina kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo ir jų valdžios iniciatyvų siekti aiškių, ilgalaikių demografinės, socialinės ir ekonominės aplinkos stiprinimo tikslų. Tokia situacija sąlygoja ne tik teisinę, tačiau ir socialinės nelygybės problemą bei tvarumo stoką formuojant kaimiškųjų savivaldybių pajamų derinį.

Sprendžiant didžiausius iššūkius, su kuriais šiandien susiduria kaimiškosios ir kitos savivaldybės, reikalingi labai konkretūs, aiškiai kiekybiškai apibrėžti, kompleksiniai, integruoti veiksmai siekiant demografinių pokyčių stabilizavimo, visuomenės socialinės įtraukties ir gerovės, vietos ekonomikos konkurencingumo ir vietos valdžios tvaraus finansinio potencialo priemonių derinimo. Žinoma, pati vietos valdžia turi taip pat ieškoti finansinių išteklių planavimo, generavimo, valdymo efektyvių ir tvarių sprendimų.

Partnerio turinys: 

„Regionų ateities forumas 2023“: gamta grįstų sprendimų ištekliai – žinios, bendruomenių aktyvumas ir savivaldybių finansinė laisvė

Balandžio 26 d. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) vykusio „Regionų ateities forumo 2023“ ašimi šiemet pasirinkta į Žaliojo kursto tikslus orientuota tema – gamtai palankūs politiniai, socialiniai ir ekonominiai sprendimai, didinantys regionų gyvybingumą.

Šalyje žinomo visuomenininko, žurnalisto Andriaus Tapino moderuojamose diskusijoje VDU ŽŪA mokslo ekspertai, ūkininkai, verslo, viešojo sektoriaus, nevyriausybinių organizacijų atstovai diskutavo apie tai, ką kaimiškosioms savivaldybėms suteiktų didesnis finansinis savarankiškumas, kuo svarbi gyventojų bendruomenių ir savivaldybių partnerystė, kokias turime perspektyvas regionuose naudoti atsinaujinančios energijos išteklius, kurti ir plėtoti tvarias maisto tiekimo grandines, vystyti biologiniais ištekliais grįstą bioekonomiką ir žiedinę ekonomiką.

„Regionų ateities forumas 2023“ – jau tradiciniu tampantis trečią kartą organizuojamas VDU ŽŪA renginys, kurio formatas skatina suinteresuotų šalių bendradarbiavimą, inovacijas bei teigiamus pokyčius siekiant regionų gyvybingumo ir konkurencingumo.

Yra raudona linija, kurią peržengus regionuose gali prasidėti negrįžtami procesai

VDU rektorius prof. dr. Juozas Augutis, atidarydamas renginį, teigė, kad  regionams šiandien būtinas ne deklaratyvus, bet realus dėmesys. „Partijų ir vyriausybių programose regionų politika vieningai įvardijama prioritetine sritimi, tačiau kai iškyla finansavimo klausimas, viskas staiga nutolsta. Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ visuose scenarijuose taip pat akcentuojama regionų reikšmė. Tačiau pasidėjus biudžeto svarstymui ir konkrečių priemonių finansavimo klausimui, laukiamų pokyčių gali ir nebūti“, – prognozavo prof. dr. J. Augutis, neabejojęs, kad šiame kontekste VDU ŽŪA dėmesys regionų problemoms yra ypač svarbus.

Kartu VDU rektorius įspėjo, kad yra raudona linija, kurią peržengus regionuose gali prasidėti negrįžtami procesai. Todėl juose būtina diegti kuo daugiau ir kuo įvairesnių inovacijų, galinčių sudominti ir pritraukti jaunimą.

VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė, sveikindama renginio dalyvius, kalbėjo, kad visais sunkmečiais Lietuvai išgyventi padėjo būtent kaimiškieji regionai, užtikrinę apsirūpinimą maistu ir darbu. Regionai išsaugojo ir mūsų identitetą, kalbą, etnokultūrą.

„Mūsų valstybė bus stipri tol, kol gyvi bus jos regionai. O jie gyvi bus tol, išvien dirbs mokslas, verslas, nevyriausybinės organizacijos ir politika bus orientuota ne į regionų slopinimą, o į vystymą“,  – teigė prof. dr. A. Miceikienė.

Gamta grįstų sprendimų priėmimui aktualią teisinę aplinką renginyje komentavęs aplinkos viceministras Danas Augutis atkreipė dėmesį, kad 81 proc. buveinių Europos Sąjungoje (ES) yra prastos būklės, mažėja augalus apdulkinančių bičių ir drugelių populiacijos, o visa tai yra didžiulė grėsmė.

„ES Biologinės įvairovės strategija iki 2030 m. siekiama didinti visuomenės atsparumą tokioms grėsmėms kaip klimato kaitos poveikis, miškų gaisrai, maisto stygius, ligų protrūkiai. Kitas svarbus dokumentas – ES Gamtos atkūrimo reglamentas, kuriuo siekiama atkurti ekosistema. Nacionaliniu lygmeniu Vyriausybės 2020– 2024 metų programoje numatyta skatinti biomasės naudojimą šildymo sektoriuje, statybose ir bioekonomikoje, patobulinti saugomų teritorijų valdymą, priimti nacionalinį miškų susitarimą,  įdiegti veiksmingą biologinės įvairovės stebėsenos sistemą“, – kalbėjo D. Augutis, atkreipęs dėmesį ir į kitus svarbius dokumentus – Nacionalinį kraštovaizdžio planą, Nacionalinė aplinkos apsaugos strategiją, „Natura 2000“ Prioritetinių veiksmų programą (2021-2027), kurioje numatyti finansiniai poreikiai biologinei įvairovei išsaugoti: 7 m. – 852 mln. Eur, kasmetinis poreikis – 121 mln. Eur. Pagrindinės investicijų sritys – žinių spragų panaikinimas, „Natura 2000“ teritorijų valdymo planavimas, buveinių priežiūra, įskaitant agrarinės aplinkosaugos priemones, invazinių rūšių kontrolė.

Daugiau regionų savivaldybių finansinio savarankiškumo – arčiau gerovės valstybės

Renginio metu buvo atskleistos ir konkrečiais faktais iliustruotos dvi opiausios Lietuvos savivaldybių problemos – žmogiškųjų išteklių ir finansinio savarankiškumo trūkumas. Ir priešingai – parodyta, kiek daug gali pasiekti lyderystę bendram tikslui sutelktos regionų  bendruomenės, sulaukusios atitinkamo valdžios dėmesio ir finansinės paramos. Tokius gerosios patirties pavyzdžius pateikė Tauragės r. savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Šarūnė Stasytienė, pasakojusi, kaip vietos žmonių aktyvumas, šalių pasitikėjimas, įtrauktis ir finansavimas šiame rajone materializavosi į biblioteką, vaikų darželį, užimtumo centrą ir naujas darbo vietas rajono gyventojams.

Kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo situaciją pristačiusi VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto mokslininkė dr. Laima Skauronė atkreipė dėmesį, kad Lietuva yra EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) narė, kurioje vietos valdžios priklausomybė nuo dotacijų yra didžiausia. O aukštas dotacijų lygis bendroje pajamų struktūroje reiškia ir santykinai mažesnį savivaldybių finansinį savarankiškumą.

Dr. L. Skauronės pateikto tyrimo rezultatai patvirtina, kad mūsų kaimiškosiose savivaldybėse aštrėja demografinės problemos, trūksta darbo jėgos, tvyro pesimistinės nuotaikos dėl ateities, todėl menkai skatinama pritraukti investicijas, kurti naujas darbo vietas, sumaniai, tvariai išnaudoti vietos išteklius bei ieškoti finansinio savarankiškumo didinimo galimybių.

Kaip vieną opiausių problemų dr. L. Skauronė įvardijo netolygų savivaldybių ekonominį augimą, nes jis sparčiausiai vyksta tik dviejuose didžiausiuose šalies regionuose – Vilniaus ir Kauno apskrityse, o keturiose apskrityse – Alytaus, Marijampolės, Tauragės ir Utenos – BVP vienam gyventojui 2020 m. buvo beveik dvigubai mažesnis už ES vidurkį, trijose – Telšių, Panevėžio ir Šiaulių siekė vos du trečdalius (62–64 proc.) ES BVP vidurkio, tenkančio vienam gyventojui. „Iš tiesų tik stiprūs finansiniai ištekliai kaimiškosiose savivaldybėse yra jų tvarios socialinės ir ekonominės plėtros vietos lygmeniu pagrindas“, – teigė VDU ŽŪA atstovė, pastebėdama, jog EBPO duomenys rodo, kad Lietuvos savivaldybės gauna tik 1,2 proc. visų valstybės mokesčių pajamų, o EBPO šalių vidurkis – 11 proc.

„Kaimiškosios savivaldybės jaučia didelę priklausomybę nuo centralizuoto jų pačių uždirbtų pajamų (GPM) paskirstymo, ribojančio finansinį savarankiškumą. Kita vertus, tyrimo rezultatai atskleidė, kad kaimiškosios savivaldybės pačios menkai išnaudoja galimybes generuoti nemokestines pajamas, nors būtent ši  pajamų rūšis savivaldybėms yra jų pačių verslumo skatinimo, tvarumo, socialinių, ekonominių ir finansinių perspektyvų pagrindas“, – teigė dr. L. Skauronė, pastebėdama, kad centrinės valdžios institucijoms derėtų tvariau ir efektyviau strateguoti regioninės plėtros politiką, patikslinant konkrečias priemones šios politikos įgyvendinimui. „Akivaizdu, kad kaimiškosios savivaldybės patiria sudėtingų iššūkių, tačiau jos gali ir turi ieškoti galimybių kaip didinti finansinį savarankiškumą. Svarbu, kad visos regionų savivaldybės bendrai ieškotų iniciatyvų judant link tvarių finansinių išteklių potencialo formavimo ir naudojimo, pvz., gyventojų skaičiaus išlaikymo ir didinimo, verslumo skatinimo, žemės ūkio funkcinės transformacijos ir jo įgalinimo vystyti naujas, perspektyvias, darbo vietas kuriančias bioekonomikos sektorių verslų sritis“, – reziumavo mokslininkė. Dr. L. Skauronės mintį pratęsdamas Akmenės r. meras Vitalijus Mitrofanovas rėmėsi užsienio šalių patirtimis – gerovės valstybės sukurtos ten, kur valdymas ir finansavimas yra decentralizuoti. V. Mitrofanovo teigimu, tai iliustruoja vien toks pavyzdys, kuomet savivaldybėms buvo suteikta teisė skirstyti socialinę paramą, kas leido Akmenės r. šios paramos gavėjų sumažinti 4 kartus. „Centrinėje valdžioje tebetvyro perdėtų baimių, kad savivaldos lygmenyje su užduotimis nepavyks susidoroti. Tačiau tam ir vyksta rinkimai, kad žmonės išsirinktų tuos, kurie dirbs efektyviai. Deja, šiandien tebesame vykdomieji komitetai, o atokūs regionai tampa dykumomis . JAV neatsitiktinai didžiausi mokesčiai yra Kalifornijoje, o mažiausi Aliaskoje, nes ten valdžia deda realias pastangas, kad atokus regionas neištuštėtų“, – argumentavo V. Mitrofanovas.

Finansų ministrės patarėjas Darias Sadeckas teigė, kad savivaldybių finansinis savarankiškumas yra vienas iš prioritetinių šios LR Vyriausybės tikslų, todėl Finansų ministerija parengė veiksmų paketą finansinio savarankiškumo skatinimui. Viena iš numatytų galimybių savivaldybėms – laisvesnis skolinimasis įgyvendinamiems ES projektams. Kita priemonė – tai visų savivaldybės subjektų apmokestinimas nekilnojamo turto mokesčiu, kurio administravimas bei valdymas būtų decentralizuotas. Tačiau VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentas dr. Remigijus Civinskas teigė, kad Lietuvoje vietos valdžios finansų decentralizacijos klausimu diskutuojama įvairiais lygmenimis jau daugiau kaip 20 metų ir pokyčių greitai dar nesulauksime, nes finansų sutelkimas centrinės valdžios rankose be kita ko – mūsų, kaip ir kaimyninės Latvijos, viena iš fiskalinės politikos tradicijų.

Dr. L.Skauronė šiame įvairių įžvalgų kontekste ragino glaudžiau bendradarbiauti kaimiškųjų savivaldybių merams, sprendimų ieškoti kompleksiškai ir į problemų sprendimų paieškas labiau įtraukti mokslą.

Lietuvoje trūksta ne energijos išteklių, o energijos juos įdarbinant  

Apie atsinaujinančios energijos išteklių naudojimo perspektyvas renginio metu kalbėjęs šioje srityje jau daugiau nei trys dešimtmečiai dirbantis VDU ŽŪA Inžinerijos fakulteto profesorius dr. Kęstutis Navickas teigė, kad sunkiai prognozuojamoje geopolitinėje situacijoje šis apsirūpinimo energija būdas kartu yra ir reikšminga mūsų nacionalinio saugumo dalis, nes logistikos grandinės, kuriomis Lietuva gauna iškastinį kurą, tam tikromis aplinkybėmis gali ir nutrūkti.

Prof. dr. K. Navickas priminė, kad 2022 m. gegužės 18 d. Europos Komisija patvirtino planą „REPowerEU“, kurio tikslas – sumažinti ES priklausomybę nuo Rusijos dujų, naftos ir anglių importo. „REPowerEU“ diversifikuos energijos tiekimą, padidins jos taupymą ir atsinaujinančios energijos gamybą, siekiant sukurti atsparesnę energetikos sistemą. Šiame plane nurodoma, kad piliečiai, susitelkę į energetikos bendrijas, skatinami aktyviai dalyvauti energijos rinkoje ir tapti energijos gamintojais. Prof. dr. K. Navicko teigimu, energijos išteklių Lietuvoje turime pakankamai, tačiau jų įdarbinimo procesas nevyksta taip sparčiai, kaip galėtų vykti, pavyzdžiui, iki šiol energijos visiškai nepasigaminame iš biometano dujų.

Apie sėkmingai įgyvendintą projektą, įdarbinant atsinaujinančią energiją kalbėjusi Elektrėnų savivaldybės administracijos Ūkio plėtros ir investicijų skyriaus vedėja Giedrė Tomkevičiūtė Kalinauskienė pasakojo, kad ši savivaldybė, bendradarbiaudama su verslu, yra pasistačiusi saulės parką, kuris užtikrina aprūpinimą elektros energija visas 33 savivaldybės viešąsias įstaigas. Kauno r. savivaldybės Ekonomikos skyriaus vedėjas Artūras Pupalė pasidžiaugė, kad šioje savivaldybėje 70 proc. šilumos energijos išgaunama iš biokuro.

Prof. dr. K. Navickas, komentuodamas gerosios praktikos pavyzdžius, atkreipė dėmesį, kad į atsinaujinančios energijos išteklių gamybą reikėtų aktyviau įtraukti ne tik viešąjį sektorių, bet ir gyventojus. „Kitose Europos šalyse  populiarias atsinaujinančių energijos išteklių bendrijas Lietuvoje galbūt galėtų pakeisti įvairias veiklas jau vystančios aktyvios kaimų ir miestelių bendruomenės. Konkrečioje teritorijoje bendruomenės generuojama saulės energija šioje teritorijoje turėtų ir likti. Taip būtų išvengta operatoriaus diktuojamų sąlygų“, – siūlė VDU ŽŪA mokslininkas.

Žiedinės ekonomikos pamatas – regionai

Apie tvarių maisto grandinių privalumus ir iššūkius jas kuriant kalbėję VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto prof. dr. Vilma Atkočiūnienė, ekologinio ir biodinaminio ūkio šeimininkė Genovaitė Sakalauskienė, VŠĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros Verslumo skatinimo ir tautinio paveldo skyriaus vedėjas Paulius Uleckas, VŠĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros Verslumo skatinimo ir tautinio paveldo skyriaus specialistė Vaiva Petrauskienė, Lietuvos uogų augintojų, perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos vadovė Audronė Ispiryan pripažino, kad dabartiniu metu atsikovoti įvežtinių produktų užimtą rinkos dalį patys žemdirbiai nėra pajėgūs. Savaime šis procesas nevyks, todėl būtina mobilizuoti suinteresuotas šalis, kad jos, taikydamos paveikius metodus, padėtų vietos ūkininkams novatoriškai ūkininkauti ir patekti į vietos rinkas, o vartotojų bendruomenė galėtų rinktis ir valgyti vietos produktus.

Atkreiptas dėmesys, kad trumposios maisto grandinės yra žiedinės ekonomikos principais grindžiama maisto gamyba, perdirbimas, pardavimas ir vartojimas – produktai auginami, gaminami, vartojami kuo glaudesnėje teritorijoje (iki 50–70 km atstumu). Svarbiausia tai, kad tarp augintojo ir vartotojo neatsirastų daugiau kaip vienas tarpininkas.

Problema ir tai, kad maži ir vidutiniai ūkiai neatpažįsta savo konkurencinių pranašumų, o viešojo sektoriaus ir valdžios institucijos nepastebi atsirandančių galimybių, savivaldybėse pasigendama maisto ir maitinimo strategijos.

Apie biologiniais ištekliais grįstus sprendimus žiedinėje ekonomikoje kalbėjusi VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto profesorė dr. Vlada Vitunskienė teigė, kad biologiniai ištekliai yra sutelkti kaimo vietovėse, todėl jie ir turi atverti galimybes regionų, nutolusių nuo centrų, plėtrai. Profesorė atkreipė dėmesį, kad žiedinėje ekonomikoje svarbu efektyviai panaudoti atliekas, susidarančias gamybos procesuose, kurios iki šiol neretai laikomos bevertėmis, nors iš tiesų tai puiki priemonė ir gaminti inovatyviems aukštos pridėtinės vertės produktams, ir  apsirūpinti energijos ištekliais. „Vietinių išteklių perdirbimą yra galimybė vystyti nedidelėse gamyklose ir tai taip pat priemonė regionų plėtrai“, – prognozavo prof. dr. V. Vitunskienė.

Pratęsdamas profesorės mintį Alytaus r. šaltalankių ūkio „Ambery“ šeimininkas Gediminas Radzevičius teigė, kad šio ūkio pavyzdžiu šiandien galima puikiai iliustruoti žiedinės ekonomikos modelį. Prieš 15 metų ūkio tikslas buvo gauti kuo gausesnį uogų derlių, o nederliaus metais nuostoliai būdavo neišvengiami. Vėliau uogas pradėta šaldyti, taip pratęsiant jų vartojimo laiką, po to imta kurti įvairius šaltalankių produktus ir galiausiai nueita biomedicinos link. Tačiau svarbiausia – buvo išsiaiškinta, kad vertingiausia šaltalankių dalis yra išspaudos, anksčiau laikytos gamybos atliekomis – šiuo metu iš jų gaminami aukštos pridėtinės vertės produktai.

Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos Rolandas Morkūnas, UAB „Ekofrisa“ direktorė Lina Dužinskienė, Žemės ūkio ministerijos atstovas Zigmas Medingis, VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto doc. dr. Daiva Šileikienė, Ekosodybų ir bioekonomikos klasterio (Lietuva) vadovė, Baltijos Ekogyvenviečių Tinklo (Baltic Ecovillage Network, Švedija) valdybos narė ir tvarių organizacijų Europinio tinklo „Ecolise“(Belgija) tarybos narė Lina Čirvinskienė įvardijo skirtingus bioekonomikos ir žeidinės ekonomikos vystymui regionuose kylančius iššūkius – kaštų, žmogiškųjų išteklių, žinių – stoką, tačiau vieningai buvo pripažinta, kad į tvarius sprendimus orientuotos ekonomikos vystymas yra vienintelis teisingas ateities kelias.

Efektyvesnė žinių sklaida – daugiau palankių sprendimų gamtai

Apibendrinantįjį konferencijos pranešimą skaičiusi VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto docentė dr. Rasa Pakeltienė pristatė 2022 m. sukurtą Žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemos (ŽŪŽIS) klasterį – proaktyvų bendradarbiavimo modelį, skirtą žemės bei miškų ūkio žinių ir inovacijų kūrimui ir sklaidai.

Pranešėjos teigimu, vienas vertingiausių šių dienų išteklių yra žinios, o gamta grįstų, inovatyvių, darnių sprendimų paieška ir taikymas yra sudėtingas ir kompleksinis procesas, kuriam suvaldyti reikalingos įvairios tarpdisciplininės žinios ir ekspertinė patirtis, skirtingų suinteresuotųjų įsitraukimas, gebėjimas vystyti dialogą bei plėtoti kooperacinę konkurenciją.

Būtent Žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemos klasteris, kurį sudaro VDU (koordinatorius), LSMU, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, Lietuvos Žemės ūkio taryba, taip pat VDU Žemės ūkio akademijos mokomasis ūkis bei LSMU Praktinio mokymo ir bandymo centras – ir yra tas proaktyvus, pažangių sektoriaus institucijų bendradarbiavimo modelis. Šiuo bendradarbiavimu yra skatinamas verslo, mokslo, mokymo ir paslaugų sričių subjektų vidaus ir išorės bendradarbiavimo tinklas. Savo veiklomis klasteris prisideda prie sėkmingo, efektyvaus BŽŪP ir ES keliamų tikslų įgyvendinimo, kurie yra susiję su moksliniais tyrimais, žemės ūkio ir kaimo plėtros veiklos subjektų mokymu, konsultavimu, žinių keitimusi, kompetencijų ugdymu, žemės ūkio inovacijomis ir skaitmenizavimu ir apskritai visos žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemos efektyvumo bei integruotumo didinimu.

 

Teminis renginys „Regionų ateities forumas 2023″ vykdomas pagal Kaimo tinklo projektą NR. PLKT-KK-22-3-04243-PR001 „Komunikacijos priemonės tvariems kaimo plėtros sprendimams”. Priemonė finansuojama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos sritį „Lietuvos kaimo tinklas“. Projektas remiamas Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis.

Dar kartą apie žaliojo dyzelino apmokestinimą: užsienio šalių patirtis ir pamokos Lietuvai

VDU ŽŪA langas. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) kanclerė prof. Astrida MICEIKIENĖ. – Lietuvoje kilo nauja banga dėl akcizo lengvatos mažinimo žaliajam dyzelinui. Viešojoje erdvėje išsakomi argumentai dėl jos tikslingumo ir galimo poveikio ūkių veiklos rezultatams.

Norint įvertinti, koks optimalus gazolio kiekis turėtų būti skiriamas žemės ūkio veiklos subjektams, gaminantiems žemės ūkio produktus, reikia įvertinti, kokią dalį išlaidų struktūroje sudaro šio kuro sąnaudos, patiriamos ūkiuose.

Tyrimai rodo, kad JAV vidutiniškai visoje ūkių išlaidų struktūroje išlaidos energijai (iš jų ir gazoliams, dažniausiai dyzeliniam kurui) gali sudaryti nuo 15 iki 35 proc., priklausomai nuo auginamos kultūros augalininkystėje.

Rapsams ir kviečiams sunaudojama panašiai energijos (apie 20 proc.), kukurūzams auginti – bene mažiausiai energijos (apie 15 proc. visų išlaidų). Tačiau skaičiuojant 1 ha kukurūzų auginimo išlaidas, jos išauga ir lenkia kviečiams bei rapsams auginti skirtas energijos išlaidas (iš jų ir dyzeliniam kurui). Reikšmingas energijos sąnaudų kiekis (taip pat dyzelino sąnaudų kiekis bendroje kaštų struktūroje) leidžia daryti prielaidą, kad skirtingos degalų lengvatų nustatymo metodikos, bendra žemės ūkiui skiriamo kuro kvota, subsidijos yra išties aktualios ir svarbios ūkininkams.

Tyrimai rodo, kad gyvulininkystėje kuro sąnaudos bendroje kaštų struktūroje yra gerokai mažesnės – tik apie 10 proc., palyginti su pieno ir augalininkystės ūkių patiriamomis kuro sąnaudomis. Pienininkystės sektoriuje šėrimo kaštai yra daug didesni nei kitos patiriamos išlaidos.

Ir moksliniu, ir praktiniu lygmeniu diskutuojama dėl mokesčių lengvatų poveikio visai ekonomikai, nes jų taikymas sudaro išskirtines sąlygas tam tikriems rinkos dalyviams ir iškreipia konkurenciją. Visgi žemės ūkio sektorius yra labai pažeidžiamas ir rizikingesnis nei daugelis kitų verslo sektorių. Jį, o ypač augalininkystę, stipriai veikia gamtos reiškiniai, nekontroliuojamos oro sąlygos. Gyvulininkystei didžiausią įtaką daro ligų protrūkiai.

Dėl šių priežasčių ir dažnų kainų svyravimų rinkoje ūkių pajamų kitimas žemės ūkio sektoriuje gali būti labai didelis, neretai viršija 30 proc., tad sąnaudų mažinimas ar kompensavimas, subsidijavimas įvairiomis formomis ir būdais, taip pat mokesčių lengvatomis, yra labai svarbus.

2019 m. OECD ataskaitoje, skirtoje žemės ūkio apmokestinimui (OECD, 2019), rekomenduojama žemės ūkiui pereiti prie biodyzelino ar kitų alternatyvių energijos šaltinių, taip užtikrinant tvarų žemės ūkio vystymąsi ir CO2 emisijų mažinimą, tačiau reikia nepamiršti, kad biodegalų naudojimas didina bendrus kaštus ūkiuose.

Kai kurios Europos Sąjungos (ES) šalys, pavyzdžiui, Airija, prieš dešimtmetį pakeitė visą žemės ūkio mokestinę politiką ir mokesčių sistemą, norėdamos didinti žemės ūkio konkurencingumą ir inovatyvumą. Taip pasielgė ir Prancūzija. Tam tikrus reikšmingus pakeitimus atliko kitos pasaulio šalys, viena jų – Meksika. Mokesčius žemės ūkio sektoriui pastaraisiais metais mažino ir Italija. Taip siekiama didinti savo šalies auginamos produkcijos konkurencingumą, vietos gamintojus išlaikyti aktyvius.

ES taikoma akcizo mokesčio lengvata degalams, skirtiems žemės ūkio produktams gaminti

Šalys Standartinis akcizo mokesčio tarifas Taikomos akcizo mokesčio lengvatos žemės ūkiui
Airija, Čekija, Danija, Estija, Ispanija, Italija, Kipras, Latvija, Lietuva, Prancūzija, Portugalija, Rumunija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Vengrija, Vokietija Taikomas akcizo mokesčio tarifas nuo 340 Eur iki 617 Eur už 1 000 l Taikomas lengvatinis akcizo mokesčio tarifas nuo 21 Eur iki 377 Eur už 1 000 l
Austrija, Bulgarija, Graikija, Lenkija, Malta, Nyderlandai, Slovakija Taikomas akcizo mokesčio tarifas nuo 330 Eur iki 504 Eur už 1 000 l Lengvatų nėra
Belgija, Kroatija, Liuksemburgas Taikomas akcizo mokesčio tarifas nuo 355 Eur iki 600 Eur už 1 000 l Akcizo mokestis netaikomas

Sudaryta pagal EBPO 2020 m. ir „Eurostat“ 2020 m. liepos mėn. duomenis.

Dyzelino lengvatos žemės ūkyje pastaraisiais metais buvo panaikintos Slovakijoje, Austrijoje ir Nyderlanduose. Tiesa, pastarojoje šalyje liko lengvatos šiltnamių šildymui naudojamoms dujoms. Slovakija nuo 2019 m. grįžo prie buvusios sistemos. Reikia pabrėžti, kad panaikindamos lengvatas dyzeliniam kurui, naudojamam žemės ūkyje, tokios šalys kaip Austrija ar Belgija įvedė tam tikras priemones, kurios, kaip įmanoma, mažins pajamų svyravimus ūkiuose. Taip gerinamas ūkių finansinės situacijos stabilumas. Taigi, svarbu žvelgti proaktyviai: vertinti bendrą žemės ūkio politikos ir verslo situaciją šalyje, o ne atskiras priemones ar lengvatas ir jų poveikį.

Kai kurios šalys, pakeitusios mokestinę politiką žemės ūkio sektoriui, tarkim, sumažinusios lengvatas, po kurio laiko sugrįžta prie subsidijų ar lengvatų, kurias buvo panaikinusios. Be abejo, tai daroma stebint sektoriaus ekonominę situaciją, finansinę būklę, vystymosi tendencijas.

2020 m. OECD ataskaitoje pateikiama informacija, kokios šalys turi lengvatų energijos ištekliams, naudojamiems žemės ūkyje. Šalių pasirinkimai yra gana įvairūs, atsižvelgiant į bendrą kontekstą. Naujausiais duomenimis, Australija, Austrija, Graikija, Izraelis netaiko jokių lengvatų gazoliams, naudojamiems žemės ūkyje. Kroatija visai netaiko akcizo mokesčio žemės ūkyje naudojamiems degalams (vadinamajam „mėlynajam“ dyzelinui).

Čekija kompensuoja iki 40 proc. dyzelinio kuro akcizo augalininkystėje, o gyvulininkystėje netgi nuo 40 iki 87 proc. dyzelino akcizo. Tai priklauso nuo gyvulių rūšies ir pan. Estija mažina dyzelino akcizo mokestį savo ūkininkams iki 73 proc. Suomija taip pat taiko mažesnį akcizą dyzelinui, įsigyjamam žemės ūkio darbams, tačiau netaiko jokių papildomų kvotų. Taip elgiasi ir Prancūzija, tik šiuo atveju reikėtų akcentuoti, kad didesnės akcizo nuolaidos taikomos, kai ūkiai atsižvelgia ir taiko įvairius aplinkosauginius standartus ir inovacijas.

Vokietija kompensuoja dalį sumokėto akcizo už dyzeliną, sunaudotą žemės ūkio veikloje. Vengrija turi dvigubą dyzelino kompensavimo mechanizmą ūkininkams: taikoma akcizo nuolaida, yra ir dyzelino kvota, iki 97 litrų akrui. Italijoje netaikomas 22 proc. akcizas kurui, jei jis naudojamas žemės ūkyje vykdomai veiklai. Slovėnija daliai žemės ūkio poreikiams naudojamo kuro taiko akcizo lengvatas – iki 70 proc., tačiau turi ir kvotas pigesniam dyzelinui, naudojamam žemės ūkio mašinoms.

Ispanija taiko 63,71 Eur akcizą 1 000 litrų dyzelino, naudojamo žemės ūkyje. Švedijoje taikomos lengvatos kurui, kuris naudojamas šildymui ir grūdų džiovyklose. Kompensuojama iki 70 proc. sąnaudų. Daugiausia ES įvairiomis formomis kompensacijų už kurą, naudojamą žemės ūkyje, išmokama Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, o ne ES – JAV. Šios šalys skiria daug dėmesio savo žemės ūkio sektoriaus konkurencingumui ir apsirūpinimui maisto produktais.

Lietuvos kaimynės taip pat remia savo žemės ūkį. Latvija žemės ūkyje naudojamam dyzelinui vietoje 21 proc. taiko 15 proc. akcizą, tačiau yra įvesti kiekio apribojimai pigesniam kurui. Lenkija kompensuoja kuro, naudojamo žemės ūkio veikloje, akcizo mokestį.

Vertinant, kaip reikėtų apmokestinti ar teikti lengvatas dyzelinui, naudojamam žemės ūkio sektoriuje, svarbu atkreipti dėmesį, kokią dalį ekonomikoje užima žemės ūkio sektorius šalyje, kokią pridėtinę vertę jis sukuria, kokią konkurencinę poziciją užima tarptautiniame ar globaliame kontekste. Žemės ūkio rinkos liberalizavimas ir aukšti mokesčiai, taip pat žemės ūkyje naudojamam kurui, itin apsunkina mažųjų ūkių išlikimą kaimo vietovėse, kur nėra kitų darbo alternatyvų, nėra pakankamai išvystytos infrastruktūros.

Kuro akcizo lengvatos gali būti skiriamos ne tik pagal turimą ha kiekį, gali būti įvedami papildomi kriterijai, susiję su veiklos pradžia, šeimos ūkiais. Galbūt tikslinga mažesniems ūkiams skirti kvotas ne tik pagal turimą žemės plotą, bet ir pasirinkti tam tikrą koeficientą, susijusį su kvotos padidinimu, siekiant padidinti šių ūkių konkurencingumą. Atskiri sektoriai gali turėti ir skirtingas lengvatas dyzelinui, naudojamam gamybiniame procese. Augalininkystėje vienų ar kitų kultūrų derlingumas ir pelningumas gali būti vertinamas kaip papildomi kriterijai kuro kvotoms nustatyti.

ES šalys renkasi skirtingus būdus, kaip organizuoti savo žemės ūkio sektoriaus veiklą. Kai kurios nedaro išimčių šiam sektoriui, kai kurios kompensuoja dalį akcizo mokesčio.

Parengta pagal Mokslinio tyrimo ataskaitą „Gazolių, skirtų naudoti žemės ūkio produktų gamybai, kiekių vienam žemės ūkio produkto gamybos matavimo vienetui apskaičiavimo mokslinis pagrindimas“.

Partnerio turinys: 

Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos suvažiavimas: problemas sprendžia vienybė

Balandžio 21 d. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) vyko  Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos (LŽHIS) ataskaitinis –  rinkiminis suvažiavimas, kuriame aptartos žemėtvarkos ir vandentvarkos politikos formavimo, šių sričių verslo vystymo bei apsirūpinimo specialistais problemos. Suvažiavimo metu išrinkta nauja per 800 narių vienijančios organizacijos taryba bei priimta rezoliucija, kurioje valdžios institucijų dėmesys atkreiptas į Žemės įstatymo, Ūkininko ūkio įstatymo trūkumus, taip pat į ilgalaikį valstybės melioracijos politikos nebuvimą, skurdų šios svarbios ūkio šakos finansavimą, atvedusį į katastrofišką situaciją.

LŽHIS turėtų tapti politine organizacija, kuri modeliuoja ir kuria ateitį

Naujuoju LŽHIS pirmininku išrinktas Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos Aplinkos inžinerijos fakulteto Hidrotechninės statybos katedros docentas dr. Vilimantas Vaičiukynas.

Pastaruosius dvejus metus LŽHIS prezidento pareigas ėjęs VDU Žemės ūkio akademijos Inžinerijos fakulteto Žemėtvarkos ir geomatikos katedros lektorius Giedrius Balevičius, atidarydamas renginį priminė, kad ši garbinga visuomeninė organizacija Lietuvoje įkurta jau daugiau nei prieš 100 metų ir šiandien vienija žemėtvarkos ir hidrotechnikos specialistus, dirbančius žemėtvarkos, vandens ūkio, hidrotechnikos, melioracijos, aplinkosaugos ir kitose giminingose srityse. LŽHIS nariai yra žemėtvarkos ir hidrotechnikos srityje dirbantys mokslininkai, projektuotojai, matininkai, geodezininkai, viešojo sektoriaus darbuotojai bei politikai.

„Sąjunga aktyviai diskutuoja su valdžios institucijomis, siekdama profesinei bendruomenei aktualių problemų sprendimų, leidžia profesinį žurnalą, rengia profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursus į kuriuos renkasi žemėtvarkos ir hidrotechnikos specialistai iš visos Lietuvos. LŽHIS kuria ir puoselėja savo organizacijos tradicijas, rengia konferencijas, seminarus, šventes bei išvykas“, – kalbėjo lekt. G. Balevičius.

Renginyje dalyvavęs LR Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas prof. dr. Viktoras Pranckietis teigė nuolat laikantis ranką ant šalies žemėtvarkos ir vandentvarkos aktualijų pulso. Politikas už įžvalgas ir konsultacijas dėkojo LŽHIS atstovams mokslininkams, skiriantiems laiką dalyvavimui įvairiose darbo grupėse bei diskusijose, padedančiose rasti racionalius politinius sprendimus.

„LŽHIS savo suvažiavimo rezoliucijoje pateikia aiškią nuorodą, koks turėtų būti Melioracijos įstatymas ir Melioracijos fondo, apie kurio reikalingumą kalbama bene dešimtmetį, mechanizmas. 1990-aisias Lietuvai atkūrus nepriklausomybę netrukus atsikūrusi ir LŽHIS startavo kaip profesinė organizacija, atstovaujanti savo narių interesams. Tačiau šiandienos situacijoje ji turėtų tapti politine organizacija, kuri modeliuoja ir kuria ateitį“, – linkėjo prof. dr. V. Pranckietis.

Žemės ūkio inžinerijos specialistų trūkumui mažinti – verslo remiamos inžinerijos klasės, ministerijų skiriamos stipendijos

LR Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko mintį pratęsęs Seimo narys, VDU ŽŪA alumnas Jonas Varkalys priminė, kad buvo metas, kai siekti inžinieriais melioratoriais ir žemėtvarkininko diplomo į Akademiją kasmet įstodavo atitinkamai 125 ir 25-50 pirmakursių.

„Dabartinė situacija skatina labai sunerimti. Džiugu, kad verslus vystantys mūsų žemės ūkio inžinerijos alumnai konsolidavosi su VDU ŽŪA vadovais dėl inžinerijos klasių steigimo aukštesniųjų klasių moksleiviams. Akivaizdu, kad šis projektas pasitvirtino ir jį tikslinga plėsti. Džiugu ir tai, kad pavyko susitarti su Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijomis dėl stipendijų visą studijų laikotarpį mokėjimo studentams, pasirinkusiems studijų programas, susijusias su veikla agrosektoriuje“, – visiems drauge ieškoti priemonių motyvuoti moksleivius rinktis studijas VDU ŽŪA ragino J. Varkalys.

LR Seimo narys, VDU ŽŪA alumnas Justinas Urbanavičius pasakojo, kad grupelė skirtinguose komitetuose dirbančių Seimo narių – VDU ŽŪA alumnų – yra vienas kumštis, periodiškai susirenkantis padiskutuoti bei priimantis kolegialius sprendimus. „Mes sugebame kitaip, nei „žmonės nuo asfalto“ identifikuoti agrosektoriui aktualias problemas ir jas spręsti“, – už įskiepytą „žemišką“ pasaulėvaizdį savajai Alma Mater dėkojo J. Urbanavičius, ragindamas ir LŽHIS narius, ir visą VDU ŽŪA alumnų bendruomenę bendradarbiauti dar glaudžiau.

Drauge turime sulaužyti stereotipus apie žemės ūkį, nes iš tiesų transformacija ir modernizacija jame vyksta ypač sparčiai

VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė, kreipdamasi į LŽHIS suvažiavimo dalyvius bei svečius, taip pat ragino alumnus aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime bei artėjančiuose renginiuose ir projektuose, skirtuose VDU ŽŪA veiklos šimtmečiui paminėti.

„Akademija išgyvena pokyčių ir iššūkių laikotarpį bei metą, kuomet studentų pritraukimu į aktualias studijų programas ėmė rūpintis verslas ir pačios aukštosios mokyklos. Rokiškio verslo klubo idėja bendradarbiaujant su VDU ŽŪA įsteigti inžinerijos klasę, kurioje savo rajono moksleiviai galėtų pasirengti studijuoti inžinerinėse programose, šiuo metu jau išsiplėtė po visą šalį. Ir tai tik vienas pavyzdžių, kad drauge mes galime nuveikti iš tiesų daug. Visų pirma drauge turime sulaužyti tebegajų stereotipą apie žemės ūkį, nes iš tiesų transformacija ir modernizacija jame vyksta ypač sparčiai“, – būti VDU ŽŪA ir viso agrosektoriaus ambasadoriais LŽHIS narius ragino prof. dr. A. Miceikinė.

Suvažiavimo dalyvius sveikinęs VDU ŽŪA Inžinerijos fakulteto dekanas doc. dr. Rolandas Domeika dėkojo LŽHIS už įsteigtas stipendijas motyvuotiems Vandens ir žemės inžinerijos programos studentams bei teigė, kad tokio gausaus aktyvių narių būrio šiandien LŽHIS galėtų pavydėti ne viena visuomeninė profesinė organizacija.

Suvažiavimo metu LŽHIS atstovai turėjo galimybę išgirsti Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijose pastaruoju metu vykdomų pertvarkų aktualijas. Žemės ūkio viceministras Donatas Dudutis kalbėjo apie planus ir jų įgyvendinimo terminus steigiant melioracijos fondą, aplinkos viceministrė Monika Juodvalkė pristatė  žemės administravimo ir naudojimo pertvarkos eigą, aktualiausius  Nacionalinės žemės tarnybos ateities darbus atskleidė šios tarnybos direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas Saulius Mockevičius, naujai rengiamą Statybos kodeksą komentavo Lietuvos statybos inžinierių sąjungos direktorius Robertas Encius, teigęs, kad tikrasis raktas sektoriaus problemoms spręsti yra jame dirbančių specialistų vienybė.

VDU ŽŪA startuoja nauja programa: vadovų magistrantūra „Muitinės procesų valdymas“

Europos Sąjungai (ES) 2020 m. buvo parengta vizija dėl „Muitinės ateitis ES 2040“, kurioje išryškintas didėjantis prisitaikymo prie pasaulinės prekybos transformacijos poreikis. Muitinės sritis tampa svarbi verslui, vykdančiam tarptautinę prekybą, tame tarpe ir žemės ūkio sektoriui. Nauji teisės aktai muitų politiką pildo naujais įsipareigojimais. Didėjantis pasaulio gyventojų skaičius, didėjantis klimato kaitos spaudimas ir pasaulinė situacija, kai eksporto ir importo negalima laikyti savaime suprantamu dalyku, paskatino didesnę urbanizaciją, didesnę konkurenciją dėl žemės ir didesnę vietinių išteklių paklausą, tai lemia didesnę taršą ir biologinės įvairovės nykimą. Klimato kaita ir ekosistemų nuostoliai neturi sienų, ir tai paveikia visą pasaulį.

Žemės ūkio produkcijos importas ir eksportas ES sudaro reikšmingą dalį ir yra nuolat augantis. Per pastarąjį dešimtmetį ES prekyba žemės ūkio produkcija išaugo daugiau nei du kartus. 2021 m. duomenimis iš ES eksportuota žemės ūkio produkcijos už 196,9 mlrd. eurų ir importuota už 150,0 mlrd. eurų.

Verslo, eksportuojančio ar importuojančio žemės ūkio produkciją, stabilumui ir plėtrai reikalingi vadovai turintys tarpdisciplininių įgūdžių. Todėl VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakultetas bendradarbiaudamas kartu su Muitinės praktikų asociacijos ir Muitinės mokymų centro atstovais sukūrė naują ir nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. nuotoliniu būdu anglų kalba pradedamą vykdyti 1 metų trukmės vadovų magistrantūros (MBA) studijų programą „Muitinės procesų valdymas“.

Studijų programos „Muitinės procesų valdymas“ tikslas – parengti į ateitį strategiškai mąstančius vadovus – profesionalus, siekiančius būti įtakingais verslo lyderiais, turinčiais naujausių muitinės procesų žinių, analitinių gebėjimų ir strateginių muitinės procesų valdymo įgūdžių kuriant ir vystant verslą, gebančių prisiimti lyderystę valdant šiuos procesus privačiame versle ir viešojo sektoriaus organizacijose, priimant sprendimus dėl verslo procesų, muitinės procedūrų ir muitinės mokesčių administravimo valdymo, atsižvelgiant į naujausias rizikas, socialinę atsakomybę, tvarumo ir aplinkosaugos standartų reikalavimus.

Studijų programos privalumai:

  • Tarpdiscipliniškumas apimantis muitų, mokesčių ir tiekimo grandinių sritis.
  • Tarptautiniai dėstytojai, turinys praktinės patirties.
  • Nuotolinės studijos, paskaitos vyksta vakarais. Kontaktiniu būdu vyksta pirmas susitikimas ir egzaminai.
  • Galimybė išvykti į trumpalaikę stažuotę užsienyje.
  • Galimybė plėsti savo profesinį tinklą tarptautiniu lygiu.
  • Patobulinti profesiniai įgūdžiai ir galimas jūsų pajamų padidėjimas.
  • Naujos karjeros perspektyvos.
  • Patobulinti tarpkultūriniai ir anglų kalbos įgūdžiai.

Daugiau sužinokite apie MBA studijų programą Muitinės procesų valdymas, priėmimo reikalavimus ir būsimą naudą studijų programos pristatymo renginiuose:

Daugiau apie MBA studijų programą Muitinės procesų valdymas.

MBA studijų programa Facebook’e.

Naujos tendencijos žemės ūkyje: nuo ūkininko ūkio link juridinio asmens

VDU ŽŪA langas. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) kanclerė prof. Astrida MICEIKIENĖ. – Vykstant pokyčiams mokesčių sistemoje ir ūkininkus vis daugiau įtraukiant į standartinę Lietuvos mokesčių sistemą bei naikinant žemės ūkiui skirtas lengvatas, dažnai užduodamas klausimas: kas palankiau ūkininkaujantiems – verstis individualia žemės ūkio veikla ar registruoti juridinį asmenį (ŽŪB, UAB, Mažąją bendriją ar pan.).

Mokesčių atžvilgiu ir viena, ir kita veiklos forma turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Pateikiu keletą pagrindinių skirtumų tarp šių ūkininkavimo formų, o spręsti palieku ūkininkaujantiems.

UAB, ŽŪB, Kooperatinių bendrovių, Mažųjų bendrijų subjektai yra ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, todėl akcininkai/pajininkai/dalininkai čia rizikuoja tik į įmone įneštu turtu, o ne savo asmeniniu. Ūkininkai už savo įsipareigojimus rizikuoja tiek ūkio, tiek asmeniniu turtu.

Pelno mokesčio įstatyme įmonėms įteisintos lengvatos, kurios netaikomos ūkininkams.

Jeigu įmonė dalyvauja mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veikloje (MTEP) ir investuoja lėšas, apmokestinamojo pelno dalis, apskaičiuota iš pačių įmonių vykdomoje MTEP veikloje sukurto turto naudojimo, pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn gautų pajamų (įskaitant honorarus ir kompensacijas už pažeistas intelektinės nuosavybės teises), atskaičius šioms pajamoms tenkančius leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus, apmokestinama taikant 5 procentų mokesčio tarifą.

Įmonės, vykdančios investicinius projektus ir investuojančios į technologinį atsinaujinimą, apmokestinamąjį pelną gali sumažinti iki 100 proc. per 2009–2023 metų mokestinius laikotarpius patirtomis nustatytus reikalavimus atitinkančiomis išlaidomis, skirtomis investiciniams projektams vykdyti. Lengvatos taikymą planuojama pratęsti  iki 2028 m. Ūkininkai tokios lengvatos taikyti negali.

Įmonėms, teikusioms paramą, skaičiuojant pelno mokestį, leidžiama iš pajamų du kartus atskaityti Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatyta tvarka paramai skirtas išmokas, įskaitant perleisto turto, suteiktų paslaugų vertę, bet ne didesnes kaip 40 proc. jos pajamų, apskaičiuotų iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas bei leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus, išskyrus paramą ir ankstesnių metų mokestinius nuostolius. Ūkininkai suteikti paramą gali, tačiau mokestinių lengvatų neturi.

Ūkininkai gali išsiimti pinigus iš ūkio asmeniniams poreikiams, papildomai jų neapmokestinant, kai tuo tarpu juridinių asmenų savininkai, išsiimdami dividendus ar kitas išmokas, turi mokėti gyventojų pajamų mokestį (GPM). Pavyzdžiui, mažosios bendrijos narys, išsiimdamas lėšas pagal civilinę paslaugų sutartį, dividendų pavidalu arba asmeniniams poreikiams, privalo sumokėti GPM (jį sumoka pats gyventojas iš savo asmeninių lėšų). Išsiėmus lėšas asmeniniams poreikiams, gali būti taikomas NPD.

Ūkininkai ne PVM mokėtojai nemoka GPM nuo žemės ūkio veiklos apmokestinamųjų pajamų. Ūkininkai PVM mokėtojai moka 15 proc. GPM mokestį nuo apmokestinamųjų pajamų, tačiau turi teisę taikyti pajamų mokesčio kreditą. Įmonės, kuriose dirba iki 10 darbuotojų ir metinės mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 300 tūkst. Eur, savininkai neturi daugiau kaip 50 proc. nuosavybės teisių kitose įmonėse, moka 5 proc. pelno mokesčio tarifą, o kitos įmonės, išskyrus žemės ūkio kooperatyvus – 15 proc. tarifą.

Žemės ūkio kooperatinių bendrovių (kooperatyvų), kurių per mokestinį laikotarpį daugiau kaip 50 proc. pajamų sudaro pajamos iš žemės ūkio veiklos, įskaitant kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) pajamas už parduotus įsigytus iš savo narių šių narių pagamintus žemės ūkio produktus, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 5 proc. pelno mokesčio tarifą. Jeigu šių kooperatyvų mokestinio laikotarpio pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro 50 proc. ir mažiau visų jo pajamų, tai tokiam vienetui taikoma bendra pelno apmokestinimo taisyklė.

Naujai įregistruotų smulkiųjų įmonių už pirmąjį mokestinį laikotarpį apskaičiuotas apmokestinamasis pelnas apmokestinamas 0 proc. pelno mokesčio tarifu, jeigu įmonėse vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 300 tūkst. Eurų bei savininkai neturi daugiau kaip 50 proc. nuosavybės teisių kitose įmonėse. 0 procentų mokesčio tarifas taikomas tik tokiai įmonei, kurios savininkas yra fizinis asmuo (fiziniai asmenys), ir tik tuo atveju, kai per tris vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius, įskaitant pirmąjį mokestinį laikotarpį: vieneto veikla nėra sustabdoma, vienetas nėra likviduojamas, reorganizuojamas ir vieneto akcijos (dalys, pajai) nėra perleidžiamos naujiems dalyviams.

Ūkininkai gali netvarkyti išlaidų apskaitos mokesčių tikslais, bet taikyti leidžiamų atskaitymų iš pajamų būdą atskaitant sumą, lygią 30 proc. kalendoriniais metais gautų (uždirbtų) pajamų. Tačiau pastebima, kad toks būdas ūkininkų tarpe taikomas labai retai, nes ūkininkai patiria ženkliai daugiau išlaidų nei 30 proc. pajamų dydžio.

Ūkininkai VSD ir PSD įmokas moka tik tuomet, kai jie yra PVM mokėtojai, atvejais kai nėra kitur drausti šiomis draudimo rūšimis. Tačiau jeigu ūkininkų, PVM mokėtojų veikla yra nuostolinga ir jie nėra kitur drausti valstybiniu socialiniu draudimu, jie neįgyja už tuos laikotarpius draudimo stažo pensijoms ir pašalpoms gauti. Mažosios bendrijos nariai moka VSD ir PSD įmokas tuomet, kai išsiima lėšas asmeniniams poreikiams.

Jeigu anksčiau asmuo niekada nedirbo savarankiškai (neturėjo verslo liudijimo, nebuvo įregistravęs individualios veiklos ar individualios žemės ūkio veiklos, neturėjo individualios įmonės, nebuvo ūkinės bendrijos tikruoju nariu ar mažosios bendrijos nariu), tai vienerius metus nuo asmens priskyrimo prie savarankiškai dirbančių asmenų kaip individualią žemės ūkio veiklą vykdančių, VSD įmokų galima nemokėti. Tai yra įtvirtintos vienerių metų valstybinio socialinio draudimo įmokų „atostogos“, suteikiančios galimybę ūkininkams, pirmaisiais veiklos metais nemokėti VSD įmokų.

Informacija pateikta remiantis šiuo metu galiojančiais teisės aktais. Dabar Lietuvoje planuojama mokesčių reforma kai kuriais atvejais gali pakeisti pateiktą informaciją.

Partnerio turinys:

Miško, medienos bei malkų pardavimo pajamų apmokestinimas

VDU ŽŪA langas. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) kanclerė prof. Astrida MICEIKIENĖ pataria, kaip tinkamai sumokėti mokesčius už pajamas, gautas už parduotą žaliavinę medieną, už parduotą nenukirstą mišką bei kitas iš miško parduotos produkcijos rūšis.

Gyventojai, turintys miško (miško valdytojai) ir gaunantys pajamų iš šio turto, turėtų žinoti, kad metams pasibaigus turi deklaruoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį bei kitus priklausančius mokėti mokesčius.  Mokesčiai mokami už miško valdytojų pajamas, gautas už parduotą žaliavinę medieną, paruoštą jų valdomuose miškuose, ir už parduotą jų valdomą nenukirstą mišką taip pat už kitas iš miško parduotos produkcijos rūšis (malkas ir pan.).

Žaliavinė mediena – tai miško žemėje nukirstų medžių stiebų mediena, skirta medienos gaminiams ruošti.

Nenukirstas miškas – augantys medžiai, sausuoliai, vėjavartos, vėjalaužos ir kita nenukirsta sumedėjusi miško augalija.

Vykdant šią veiklą mokesčiai gali būti sumokami dviem būdais: jeigu jo veikla tęstinė ir savarankiška, gyventojas turi registruoti individualią veiklą arba steigti juridinį asmenį (įmonę), jeigu – ne nuolatinė, netęstinė – gali deklaruoti gautas pajamas kaip ne individualios veiklos neregistruoto turto pardavimo pajamas.

Jeigu gyventojas vykdo individualią miškininkystės veiklą, tai gautos pajamos už medienos pardavimą apmokestinamos kaip individualios veiklos pajamos taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą bei Valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo įmokas (atitinkamai VSD – 12,52 proc. ir PSD – 6,98 proc.) bei privalomuosius atskaitymus iš pajamų pagal Miškų įstatymą – 5 proc.

Gyventojo gautos ne individualios veiklos pajamos už parduotą nenukirstą mišką ir/ar apvaliąją medieną apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčiu, kuris mokamas nuo skirtumo tarp pardavimo pajamų ir įsigijimo kainos, jeigu tas skirtumas viršija 2 500 eurų. VSD ir PSD įmokos nemokamos, privalomieji atskaitymai iš pajamų pagal Miškų įstatymą – 5 proc. mokami. Jeigu nenukirsto miško, apvaliosios medienos pardavimo pajamos (gautos nevykdant individualios veiklos) ir kitos to gyventojo ne individualios veiklos pajamos už parduotą neregistruotą turtą kartu sudėjus per metus neviršija 2500 Eur, tokiu atveju gyventojų pajamų mokesčio mokėti nereikia.

Žinotina, kad gaminiai, pagaminti iš žaliavinės medienos (medžių stiebų), pavyzdžiui, tokie kaip lentos, skiedros biokurui, skaldytos malkos ir kiti, nelaikomi privalomųjų atskaitymų iš pajamų objektu.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad jeigu apmokestinamųjų nenukirsto miško, apvaliosios medienos pardavimo pajamų ir kitų su darbo santykiais nesusijusių pajamų metinė suma viršija 120 vidutinių šalies darbo užmokesčių (VDU) dydžio sumą (2022 m. 120 VDU – 180492 Eur), tuomet šį dydį viršijanti pajamų dalis būtų apmokestinama taikant 20 proc. pajamų mokesčio tarifą. Taigi, tiksli mokėtina GPM suma apskaičiuojama deklaracijoje.

Į 120 VDU metinę pajamų sumą neįskaičiuojamos individualios veiklos pajamos, pajamos iš paskirstytojo pelno, autoriniai atlyginimai, gauti iš darbdavio, tantjemos bei atlygis už veiklą stebėtojų taryboje, valdyboje, paskolų komitete, mažosios bendrijos vadovo (ne bendrijos nario) pajamos už vadovavimą ir kitos su darbo santykiais nesusiję ir ne individualios veiklos pajamos.

Jeigu apvaliąją medieną, nenukirstą mišką gyventojas pardavė įmonei, tuomet įmonė nuo visos išmokamos sumos privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti 15 proc. pajamų mokestį (A klasės pajamos).

Jeigu parduodamas nenukirstas miškas jo vertė nustatoma taip:

  • Pirkimo būdu įgyto miško – Pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta nenukirsto miško (medynų) ar apvaliosios medienos įsigijimo kaina. Jei medynų vertė nenurodyta nei miško įsigijimo pirkimo – pardavimo sutartyje, nei VĮ „Registrų centras“ duomenyse, tai medynų įsigijimo kaina gali būti apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos” nuostatas. Dėl medynų vertės nustatymo taip pat galima kreiptis į Valstybinę miškų tarnybą.
  • Dovanų būdu gauto miško – miško tikroji rinkos kaina, nustatyta dovanos gavimo dieną. Jeigu dovanojimo dokumentuose nėra išskirta nenukirsto miško (medynų) ar apvaliosios medienos įsigijimo vertė, tai įsigijimo kaina, atlikus turto vertinimą, gali būti laikoma turto vertintojų nustatytoji dovanojimo metu buvusi tikroji rinkos vertė. Dėl medynų tikrosios rinkos kainos dovanojimo momentu nustatymo galima kreiptis į Valstybinę miškų tarnybą arba į nepriklausomą turto vertintoją.
  • Paveldėjimo būdu gauto miško – Registrų centro nustatyta nenukirsto miško (medynų) ar apvaliosios medienos vidutinė rinkos vertė arba vertė atlikus turto individualų vertinimą. Jeigu dovanojimo dokumentuose nėra išskirta nenukirsto miško (medynų) ar apvaliosios medienos įsigijimo vertė, tai įsigijimo kaina, atlikus turto vertinimą, gali būti laikoma turto vertintojų nustatytoji dovanojimo metu buvusi tikroji rinkos vertė. Dėl medynų tikrosios rinkos kainos dovanojimo momentu nustatymo galima kreiptis į Valstybinę miškų tarnybą.
  • Atkūrus nuosavybę – įsigijimo kaina prilyginama jo pardavimo kainai ar kitokio perleidimo nuosavybėn kainai, kai nuosavybės teisės buvo atkurtos ir turtas grąžintas miško savininkams, miško paveldėtojams ir kitiems Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytiems piliečiams. Miško įsigijimo kaina lygi 0 Eur, jeigu pagal notariškai patvirtintą teisių perleidimo sutartį teisė atkurti nuosavybės teises į turtą yra perleista ne vaikui (įvaikiui), ne tėvui (įtėviui), ne sutuoktiniui ar vaikaičiui, o kitam asmeniui ir šis asmuo (Lietuvos Respublikos pilietis) atsikuria nuosavybės teises bei susigrąžina turtą.

Partnerio turinys: 

Skirkite 1,2% pajamų mokesčio VDU ŽŪA bendruomenei

Rinkoje jau dabar stinga išsilavinusių naujos kartos kūrėjų, savo karjerą planuojančių agrosektoriuje.
Jauno žmogaus motyvacija yra svarbiausia dedamoji siekiant tikslo. Tą jau seniai supranta senieji Europos universitetai, kuriuose studentai priimami ne tik pagal pažymius, bet ir pagal motyvaciją. Todėl Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) alumnų, užduotis – pašalinti egzistuojančią nelygybę ir padėti motyvuotiems regionų jaunuoliams įgyti šiuolaikišką išsilavinimą.

Kviečiame prisidėti:

  • Kuriant tvarią ir inovatyvią Lietuvos ateitį skiriant 1.2% pajamų mokesčio labdaros ir paramos fondui „Parama regionų jaunimo studijoms” (įmonės kodas 305768640). Daugiau informacijos apie fondą.
  • Palaikant 2024 m. 100 metų sukaktį švęsiančią VDU Žemės ūkio akademiją ir jos jubiliejinius renginius skiriant 1.2% pajamų mokesčio absolventų klubui „ŽŪA alumni“ (įmonės kodas 302295716).

Kaip paskirti pajamų mokestį paramai pateikta vaizdo įraše.

https://www.youtube.com/watch?v=-zE_PY7m0Lw&t=527s

 

Kviečiame į nemokamus mokymus balandžio mėn., skirtus žemės ūkyje dirbantiems asmenims

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (VDU ŽŪA) įgyvendina projektą „Žemės ūkyje dirbančių asmenų kompetencijų tobulinimas socialinių, gamtos, technologijos bei žemės ūkio mokslo srityse“ ir kviečia dalyvauti balandžio mėnesį vyksiančiuose nemokamuose kompetentingų lektorių dėstomuose mokymo kursuose.

VDU Žemės ūkio akademija kviečia į nemokamus mokymo kursus:

Balandžio 13-14 d., Ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymas ir apmokestinimo aktualijos 16 ak. val. (kodas – 396041114), Utenos raj.

Balandžio 14 d., Ūkinės veiklos finansų vadyba, 8 ak. val. (kodas – 396131413), Panevėžio raj.

Balandžio 17 d., 18 d., Ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymas ir apmokestinimo aktualijos 16 ak. val.  (kodas – 396041114), Panevėžio raj.

Balandžio 19 d., Verslo planų rengimas ir projektų įgyvendinimas smulkiame ūkyje, 8 ak. val. (kodas – 396121411), Vilniaus raj.

Balandžio 20 d., 21 d. Žemės ūkio įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymo ir apmokestinimo aktualijos, 16 ak. val. (kodas – 396041113), Raseinių raj.

Balandžio 25 d., Verslo planų rengimas ir projektų įgyvendinimas smulkiame ūkyje, 8 ak. val. (kodas – 396121411), Jurbarko raj.

Balandžio 27 d., Verslo planų rengimas ir projektų įgyvendinimas smulkiame ūkyje, 8 ak. val. (kodas – 396121411), Radviliškio raj.

Gegužės 7 d., 8 d., Ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymas ir apmokestinimo aktualijos 16 ak. val.  (kodas – 396041114), Anykščių raj.

Gegužės 11 d., Ūkinės veiklos finansų vadyba, 8 ak. val. (kodas – 396131413), Utenos raj.

Gegužės 11 d., 12 d. Žemės ūkio įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymo ir apmokestinimo aktualijos, 16 ak. val. (kodas – 396041113), Šiaulių raj.

Gegužės 22 d., 23 d., Ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymas ir apmokestinimo aktualijos 16 ak. val.  (kodas – 396041114), Jurbarko raj.

Birželio 9 d., 12 d. Žemės ūkio įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymo ir apmokestinimo aktualijos, 16 ak. val. (kodas – 396041113), Klaipėdos raj.

Birželio 14 d., 15 d., Ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymas ir apmokestinimo aktualijos 16 ak. val. (kodas – 396041114), Plungės raj.

Tikslinė grupė: ūkininkai, Žemės ūkio ir kaimo verslo valdų registro informacinėje sistemoje registruoti jų šeimos nariai, ūkininkų partneriai, ūkio darbuotojai, kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, užsiimantys žemės, maisto ir miškų ūkio veikla, taip pat kaimo vietovėse ūkine veikla užsiimantys žemės valdytojai, labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių darbuotojai bei amatininkai.

Dalyvavusiems kursuose asmenims bus išduodami kvalifikacijos pažymėjimai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos.

Registracija el. paštu: debora.augutyte@vdu.lt