Ekologiški produktai iš kaimo: kaip juos pasiekti miestiečiams? | VDU Žemės ūkio akademija

Ekologiški produktai iš kaimo: kaip juos pasiekti miestiečiams?

Priežastis, kodėl Lietuvoje net derliaus metu ne tik prekybos centruose, bet ir ant turgaviečių prekystalių karaliauja ne vietinių ūkininkų produkcija, bet įvežtinė iš Lenkijos ar Ispanijos, turbūt suprantama visiems – pas mus kaimai ištuštėję ir mažų, gyvybingų šeimos ūkių, kurių „apsukos“  būtų orientuotos į santykinai nedidelius pardavimų kiekius, likę mažai.

Tad ką realiai reikėtų daryti, kad valdžios kalbos apie regionų, kaimo vietovių gyvybingumo, šeimyninių agroverslų skatinimą neliktų tik tuščiomis kalbomis? Mokslininkai šiuo atveju pasiūlymų turi. Tik klausimas, ar šie pasiūlymai bus išgirsti ir jais pasinaudota.

Politikai, mokslininkai ir visuomenė turi  susitarti

Grupei Lietuvos ūkininkų prieš kurį laiką teko lankytis kolegos šveicaro ūkyje, įsikūrusiame per pusšimtį kilometrų nuo Ciuricho. Lietuviams sveiką pavydą ten kėlė daug kas. Ūkio šeimininkas oriai aiškino, kad valdo 18 ha žemės (kai tuo tarpu mūsų šalyje gajus stereotipas, kad solidaus ūkio plotas tik prasideda nuo 60 ha.) Šveicaras specializuojasi augindamas mėsinius galvijus, laiko 25 karves žindenes, kurių prieauglį parduoda kaip stambios kooperatinės bendrovės narys. Lietuvoje toks mažas karvių „motinų“ skaičius ūkiui rentabilumo negarantuotų. Taip pat šveicaras turi 100 vaismedžių sodą, daržą – jų produkciją parduoda per kitą  kooperatyvą. Dar augina gėlių, kurias tiekia bažnyčios puošybai, taip pat restoranėlį, kuriame gaminami aukštos kokybės jautienos patiekalai pietauti atvykstančioms turistų grupėms. Sezono metu ūkyje dirba 18 pagalbininkų, kitu metu  – 7- 8 darbuotojai. Pats šeimininkas už atitinkamą atlygį turistams dar padeda tobulinti alpinizmo įgūdžius. Šveicaras džiaugėsi, kad jo ūkis dirba pelningai, bet jaučiama ir valstybės parama – ši palaiko aukštas vidaus rinkos kainas ir didelius  importo muitų tarifus. Artimiausiame miestelyje šeima gauna visas pageidaujamas viešąsias paslaugas, todėl savo veiklos keisti neketina ir planuoja ateityje ūkį perleisti trims savo atžaloms.

Į svečių klausimą, kaip įmanoma pragyventi telaikant tiek mažai gyvulių ir teturint tiek mažai žemės, šveicaras ūkininkas teigė, jog jo ūkis – vidutinis šalyje.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA)  profesorė Vilma Atkočiūnienė, besispecializuojanti Lietuvos ir kitų Europos šalių mažų ūkių problematikos mokslo tyrimų srityje, paprašyta pakomentuoti Šveicarijos ūkio pavyzdį bei paprognozuoti, ar turime šansų, kad ir Lietuvos kaime ateityje bus panašių ūkių, ir ką turėtume daryti kitaip, kad tai įvyktų, teigia, jog pirmiausia politikai, mokslininkai ir visuomenė turi  susitarti, kokio Lietuvos kaimo norime ateityje.

Svarbu ne vien masto ekonomika

„Lietuvoje per palyginti trumpą laiką buvo sukurti stambūs, našūs, galinga modernia technika apsirūpinę ūkiai, gaunantys didelius javų derlius. Viena vertus, tai labai gerai, bet, deja, tai dažniausiai užsienio šalių perdirbėjams žaliavas gaminantys ir labai retai patys jas perdirbantys ūkiai. Į pastarąją maisto tiekimo grandinę patenka ir maži bei vidutiniai ūkiai, kurie turi mažą derėjimosi galią dėl mažų produkcijos kiekių, gaunantys ne visada tenkinančią kainą.

Iš tiesų vietos po saule turėtų pakakti visiems – ir dideliems, ir mažiems šeimos ūkiams. Maži, diversifikuoti ūkiai, užsiimantys bent pirminiu produkcijos perdirbimu ir parduodantys produktus galutiniam vartotojui yra gyvybingesni, tvaresni, atsparesni ekonominėms krizėms, klimato kaitai, stichinėms nelaimėms. Mažo ūkio savininkas geba lanksčiau prisitaikyti prie pokyčių ir lengviau valdo riziką. Tą rodo ir Šveicarijos ūkio pavyzdys – vienoje veiklos srityje pajamoms sumažėjus, tarkime, sodo nederliaus metais, jų gaunama daugiau iš kitos srities“, – dėsto pašnekovė, neabejojanti, kad Lietuvos bėda tai, jog mūsų maži šeimos ūkiai sulaukia mažiau ne tik politikų, bet ir mokslininkų dėmesio, mat ir pastarieji dažniau siūlo įvairias technologines inovacijas, skirtas didelių ūkių vystymui. Į didelius ūkius daugiau orientuota ir finansinė ES bei valstybės parama.

„Stereotipiškai  manoma,  kad svarbiausia – pasiekti masto ekonomiką, nes tik tokiu atveju galime tapti konkurencingi, įgyti didesnę derėjimosi galią ir gauti aukštesnę kainą už produkciją. Tačiau didelis, modernus ūkis į vietos bendruomenę atveda labai mažai narių, į vietos mokyklą  – tik keletą moksleivių, į ambulatoriją –  tik keletą pacientų. Nors iš tiesų mūsų kaimiškosiose vietovėse svarbiausias išteklius yra žmonės, jų kompetencija valdyti kaimo vietovės pokyčius, bendruomeniškumas. Deja, šiandien Lietuvos kaime regime  socialinio kapitalo nuosmukį, nepajėgų užtikrinti kaimo gyvybingumo, švietimo atskirtį ir daugelį kitų problemų“, – apgailestauja pašnekovė.

Pasak jos, nuo pat įstojimo į ES mūsų valstybės politika siekiama didinti žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą. Todėl vis dar yra mažai finansinių ir socialinių paramos priemonių, kuriomis būtų paremti maži ūkiai. Ir tai leido žemės ūkio paskirties žemę sutelkti stambiųjų ūkininkų rankose, ir kuriuose dominuoja mažos pridėtinės vertės produktai, labai sunku valdyti rizikas, konkuruojama ne pagamintos produkcijos, o kainų lygyje.

Mažuosius sustiprintų socialinės inovacijos

 VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo vystymosi tyrimų instituto mokslininkė V. Atkočiūnienė pasakoja, kad šio instituto ekspertų komanda šiuo metu siūlo bent kelias socialines inovacijas, kurios padėtų stiprinti mažus ūkius.

„Visų pirma turime stiprinti kaimo ir miesto gyventojų ryšius, kuriant trumpąsias maisto grandines „nuo lauko iki stalo“. Kaimas turi tapti ne žaliavų, o galutinių maisto produktų gamintoju. Mažų ūkių savininkai šiuo atveju galėtų gaminti prisitaikydami prie miestiečių poreikių, tiekti šviežią, minimaliai įpakuotą aukštos biologinės vertės maistą. Tai  – privačios iniciatyvos modelis, kurį maža dalis smulkių ūkių jau taiko. Tik klausimas, kiek miestiečių šiandien yra pasirengę už aukštesnės kokybės produktus mokėti brangiau ir keisti savo vartojimo bei pirkimo įpročius. Nors kiekvienam vertėtų pagalvoti, kas geriau – pilnas vežimėlis mažos biologinės vertės maisto produktų iš prekybos centro, ar mažesnis krepšelis šviežio, aukštos biologinės vertės maisto iš specializuoto turgelio ar įsigyto internetu“, – siūlo pasvarstyti mokslininkė.

Atkočiūnienės įsitikinimu, prekyba mažų ūkių produkcija vyktų kur kas sklandžiau, jei šie ūkiai bendradarbiautų, būtų kooperuoti taip, kaip Šveicarijoje bei daugelyje kitų Europos šalių.

„Toks ūkininkų kooperatyvas būtų pajėgus rinkai pasiūlyti platesnį produktų asortimentą ir svarbiausia – galėtų dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose, kuriuos skelbia viešąjį maitinimą organizuojančios institucijos (pvz., ligoninės, darželiai, mokyklos). Nes būtent viešasis sektorius pirmiausia turėtų atsigręžti į mažuosius ūkius ir skatinti juose vykdomą verslą“, – neabejoja VDU ŽŪA profesorė, pastebinti ir dar vieną negatyvų Lietuvos reiškinį – vykstantį vidinį importą. Mat atlikus tyrimą paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, Vilniaus regionas apsirūpinti maistu ir funkcionuoti autonomiškai negalėtų, nes regionas pagamina mažiau žemės ūkio ir maisto produktų nei suvartoja, todėl dalį maisto atsiveža iš kitų regionų arba užsienio. Tačiau grūdų regione pagaminama 2,7 karto daugiau nei suvartojama. Panaši padėtis yra ir su aliejine kultūra – rapsais. Daržovių ir bulvių, vaisių ir uogų Vilniaus regione pagaminama mažiau nei suvartojama. Apie 60 proc. daržovių, apie 47 proc. bulvių, apie 88 proc. vaisių ir daržovių yra atsivežama iš kitų Lietuvos regionų arba užsienio šalių. Šiame regione tebelikę ir daugiausia šalyje dirvonuojančių žemės plotų, kuriuos sėkmingai galėtų įsisavinti inovatyviai dirbantys maži ūkiai.

„Norint pasiekti pageidaujamą efektą, reikėtų vystyti agroverslus, dirbančius bioekonomikos, žiedinės ekonomikos principais, tuos pačius išteklius panaudoti keletą kartų kuriant pridėtinę vertę, pereiti į vietos maisto sistemas“, – socialines inovacijas vardija mokslininkė.

Jos aiškinimu, vietos maisto sistemoje turi veikti trys šalys – savivaldybė, ūkininkas ir vartotojas. „Deja, mūsų savivaldybės nėra tie koordinatoriai, kuriems rūpėtų padėti mažiems ūkiams patekti į maisto tiekimo grandinę ir rinką. Savivaldos institucijos dažnu atveju nesupranta, kad miesto ar miestelio turgavietė yra vieta ūkininkų, o ne įvežtinės produkcijos perpardavinėtojų prekybai. Jau nekalbant apie tai, kad vietos ūkininkų produkcijai būtų padedama patekti į mokyklas, vaikų darželius ar ligonines. Savivaldybės institucijos dažnai noriau rūpinasi nacionalinėmis  ir globaliomis problemomis nepastebėdamos, kad žmonių kaime lieka vis mažiau. Ir blogiausia – visa kame skaičiuojama tik ekonominė nauda, nesusimąstant, kad nauda dar gali būti ir kultūrinė, ir socialinė, ir aplinkosauginė“, – kalba mokslininkė.

Jos teigimu, šiandien niekas neskaičiuoja, pavyzdžiui, to, kiek iš tiesų kainuoja kaimo vaikų pavėžėjimas į tolokai nuo namų esančias  mokyklas. „Kas suskaičiavo, kiek padidėja vaikų nuovargis, kiek tai turi įtakos vaikų sveikatai ir mokymosi rezultatams, kiek mokykliniai autobusiukai teršia orą, kiek darbingumo praranda ir kokį stresą kasdien išgyvena tėvai savo vaikus priversti patikėti nepažįstamos organizacinės kultūros mokyklai mieste? Taigi ne tik požiūris į kaimą, į mažus šeimos ūkius, jų vaidmenį  turi keistis. Turėtų keistis vietos savivaldos institucijų, strateguojančių kaimo vietovių vystymąsi, požiūris. Turėtų būti priimami ir įgyvendinami kompleksiniai,  į ateitį, darnų kaimo vystymąsi orientuoti sprendimai, pradedant nuo švietimo ir ugdymo, pagarbos kaimo žmogui, šeimos ūkiui“, – reziumuoja V. Atkočiūnienė.