Kuo šiandien gyvena žemėtvarkininkai?
Nė vienas miesto plėtros ar statybos projektas negali prasidėti be žemėtvarkininkų – specialistų, kurie suprojektuoja, išmatuoja ir įregistruoja žemės sklypus. Ši profesija – itin sena ir iki šiol būtina.
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos lektorius, Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos – FAO – ekspertas dr. Giedrius Pašakarnis pabrėžia, kad žemėtvarkininkų darbas kaip ant delno atsiskleidžia, kai pakylame lėktuvu ar oro balionu: kiekvienas žemės kvadratėlis ir linijos, kuriuos regime iš viršaus, yra nubraižyti matininkų ir žemėtvarkos specialistų. Jų darbą taip pat liudija laukuose matomos tvoros ir kiti riboženkliai, nurodantys žemės ribas, bei žemėlapiai, kuriuose šios ribos atvaizduojamos. „Dar senovės Egipto piešiniuose vaizduoti matininkai, matavę žemės sklypus, juos aprašę, braižę įvairius planus ir žemėlapius. Kokia svarbi ši profesija sprendžiant su žeme susijusius ginčus, matome iš 1588 m. Lietuvos Statute įrašytos žemėtvarkininko priesaikos. Žemės tvarkytojai ja pasižadėdavo paisyti tik „šventos teisybės“ – nepasiduoti nei dovanoms, nei grasinimams, labiau nepadėti nė vienai šaliai“, – pasakoja pašnekovas.
Aiškios ribos suteikia saugumo
Pasaulio banko 2019 m. atlikta studija atskleidė, kad tik trečdalis mūsų planetos žemės yra išmatuota ir įregistruota, o Jungtinės Tautos tarp 17 darnaus vystymosi tikslų yra iškėlusios tikslą tai padaryti iki 2030-ųjų. Kodėl tai svarbu? Kaip teigia dr. G. Pašakarnis, jei žmogaus žemė – neišmatuota ir neįregistruota, jo nuosavybės teisės nėra apsaugotos, lieka atviri keliai užginčyti nuosavybę. O kai minėtais dalykais yra pasirūpinta, visi žino, ar žemė kam nors priklauso, ar asmuo ją tik nuomojasi, kas yra bendraturčiai ir pan.
„Kaip kitaip žinoti, kam žemė turi atitekti, mirus savininkui? Be to, kai turi nuosavybę, gali ją įkeisti bankui, pasiimti paskolą. Kai neturi nuosavybės, negali deklaruoti derliaus, apdrausti pasėlių ir pan. Karinių konfliktų atveju tave gali išvaryti iš tos vietos, o sugrįžęs po 10–20 metų juk nepasakysi, kad aš čia turėjau žemės, ją dirbau. Tavęs gali apskritai nelikti, ir palikuonys nieko neatgaus. Kas gali investuoti į žemę, jeigu tik pirštu parodysime, kas priklausys ir ką parduodame? Niekas nerizikuos. Lietuvoje gana dažnai girdime apie problemas dėl žemės – kaimynai tarpusavyje pešasi, broliai pykstasi, tad galime tik įsivaizduoti, kas dedasi ten, kur viskas – tik menama“, – profesijos reikšmę atskleidžia pašnekovas.
Pasak dr. G. Pašakarnio, jei žmogaus žemė – neišmatuota ir neįregistruota, jo nuosavybės teisės nėra apsaugotos
Po pievas braidžioti nebebūtina
„Tikiuosi, Lietuvoje jau nebėra žmonių, kurie mano, kad žemėtvarkininkai tebevaikšto po laukus su skriestuvus primenančiais dvimetriais, kokie vaizduojami lietuvių klasikos iliustracijose“, – šypsosi dr. G. Pašakarnis.
Šiuolaikinio žemėtvarkininko darbas, pasak pašnekovo, yra kaip itin aukšto lygio informacinių technologijų specialisto. „Čia reikalingi galingi kompiuteriai, dirbama su naujausiomis braižymo programomis, naudojami A3 dydžio spalvoti spausdintuvai planams spausdinti, itin modernūs matavimo prietaisai. Pavyzdžiui, elektroninis tacheometras. Galima sakyti, tai yra žiūronas su kompiuteriu, juo matuojame kampus ir atstumus net kelių kilometrų nuotoliu. GPS prietaisas padeda nustatyti koordinates 1 cm tikslumu. Pavyzdžiui, mobilusis telefonas koordinates gali nustatyti 3–7 metrų tikslumu. Dronais, tiesa, ne tais, kuriais filmuojamos šventės, o profesionaliais, nustatome reljefą, sudarome aktualų pagrindo žemėlapį, kuriame trimačius vietovės modelius“, – dėsto žemėtvarkos specialistas.
Žemėlapių kalbą suprato anksti
Baigęs mokyklą, Giedrius nedvejojo ir studijų paraiškoje įrašė vienintelę programą – žemėtvarką. Dar vaikystėje jam patiko braižyti paslėptų lobių žemėlapius, žaisti strateginius kompiuterinius žaidimus, kurių veiksmas vyksta žemėlapyje. Mokykloje labiausiai domino geografija ir informacinės technologijos, itin reikalingos šiuolaikiniams žemėtvarkininkams. „Kai buvau, atrodo, vienuoliktoje klasėje, mano tėvams matavo žemę ir braižė planą. Man tai pasirodė labai įdomu. Tėtis paaiškino, kad žemė visais laikais buvo matuojama, jungiama ir dalijama, perkama, parduodama, paveldima ir kad šios srities specialistai visuomet turės darbo. Gyvenome Raudondvaryje, Kauno rajone, dažnai pravažiuodavome netoliese esančią Lietuvos žemės ūkio akademiją. Tėtis sakydavo, jog štai čia galėčiau studijuoti žemėtvarką. Nedvejodamas ją ir pasirinkau“, – prisimena pašnekovas.
Šiuo metu pagrindinė dr. G. Pašakarnio darbovietė – informacinių technologijų įmonė. Čia jis įgyvendina viešojo sektoriaus projektus – trimatėje erdvėje kuriami interaktyvūs miesto ar visos savivaldybės teritorijos turto valdymo modeliai (Palangos, Klaipėdos m., Klaipėdos r., Anykščių, Kretingos, Radviliškio, Alytaus r., Trakų), kuriais naudojasi teritorijų planuotojai ir gyventojai.
Kryptingas karjeros kelias
Karjeros kelią dr. G. Pašakarnis pradėjo labai anksti: jau pirmame kurse įsidarbino laborantu vienoje iš fakulteto laboratorijų, netrukus studijas derino su darbu informacinių technologijų įmonėje, Lietuvos žemėtvarkininkams kuriančioje programinę ir tiekiančią naujausią matavimo įrangą. Po kurio laiko, dar pats būdamas studentas, mokė patyrusius matininkus šia įranga naudotis. 2006 m. su vyresniu kolega ėmėsi įgyvendinti žemės konsolidacijos projektą Mažeikių rajone. Tuo metu susipažino su tarptautiniais ekspertais, kurie paskatino imtis doktorantūros.
Pokyčiai laukė vienas po kito – Jungtinėje Karalystėje esančiame Liverpulio Džono Muro universitete G. Pašakarnis sėkmingai apgynė daktaro disertaciją žemės konsolidacijos tema ir buvo pakviestas tapti FAO ekspertu. „Šioje organizacijoje dirba daug įvairių specialistų. Viena iš veiklų yra konsultuoti kitų šalių žemės ūkio ministerijas maisto, žemės ūkio, vandens, miško išteklių valdymo ir kitais klausimais. Pavyzdžiui, FAO ekspertai 2000 m. konsultavo mūsų Žemės ūkio ministeriją, kaip reikia daryti žemės konsolidaciją, padėjo parengti teisinę bazę, strategiją. Dirbti FAO konsultantu svajojau nuo 2006-ųjų. Svajonei išsipildyti prireikė vienuolikos metų: 2017-aisiais FAO mane įdarbino kaip tarptautinį konsultantą konsultacinei misijai į Šiaurės Makedoniją. Pernai ruošiau gaires, kaip sukurti universitetų studijų programą profesionaliems žemės konsolidacijos projektų rengėjams parengti“, – veiklas vardija žemėtvarkos specialistas.
Žemės konsolidacijos projektas, prie kurio įgyvendinimo Mažeikių rajone prisidėjo dr. G. Pašakarnis. Asmeninio archyvo nuotr.
Žemės sklypų mainytuvės
Mūsų šalyje žemės konsolidacija – vis dar gana naujas dalykas, jos principai taikomi retai. Dr. G. Pašakarnis siekia, kad padėtis pasikeistų. „Žemės konsolidacijos projektai Lietuvoje vykdomi nuo 2000-ųjų, jų parengta jau kiek daugiau nei 60. Tačiau dauguma žemės savininkų su šiuo procesu nėra artimiau nesusipažinę ar net nėra apie jį girdėję. Jeigu labai paprastai, žemės konsolidacija yra žemės sklypų stambinimas žemės savininkams juos mainant. Konsolidacijos projektą pavaizduočiau taip: trini su trintuku visas žemės sklypų, kelių ribas ir pagal vertę kiekvienam žemės savininkui iš naujo nubraižai sklypus ir kelius“, – vaizdžiai paaiškina žemėtvarkininkas.
Tarkime, žmogus vieną sklypą turėjo, kitą paveldėjo, dar tris nusipirko ir turi penkis sklypus skirtingose vietose. Žemės konsolidacijos idėja ta, kad žemės savininkai tokius išbarstytus savo sklypus gali perkelti arčiau namų ar ūkinių pastatų ir sujungti į vieną ar kelis didelius žemės sklypus. „Moksliniai tyrimai įrodė, kad ši pertvarka iškart atsiperka, nes nereikia su žemės ūkio technika važinėti didelių atstumų, deginti daug degalų, tad taip mažiau teršiama aplinka. Be to, racionalios formos laukai greičiau apdirbami. Visa tai lemia, kad žmogus galiausiai išgali nusipirkti modernesnės žemės ūkio technikos, geresnių trąšų ir pan. Ir čia kalbame tik apie žemės konsolidaciją turėdami omenyje ūkininką. Beje, tokiems projektams rengti Europos Sąjunga teikia paramą, todėl žemės savininkai turėtų aktyviai teikti prašymus. Žemės konsolidacija yra žemės tvarkymo etapas artimiausią šimtmetį“, – neabejoja pašnekovas.
Nauda ir valstybei, ir gyventojams
Konsolidacija labai reikalinga ne tik darniai kaimų plėtrai, bet ir planuojant viešąsias erdves bei infrastruktūrą. Nauja infrastruktūra dažniausiai sujaukia susiformavusią žemės valdų struktūrą: tarsi perpjauna kelius, vandens kanalus, privačių sklypų ribas.
„Analizės rodo, kad, pavyzdžiui, tiesiant geležinkelį „Rail Baltica“, liks nemažai neišspręstų klausimų dėl „supjaustytų“ žemės sklypų, vietinių kelių, melioracijos tinklo. Dėl to gali daugėti apleistos žemės plotų, su žemės paėmimu visuomenės poreikiams susijusių konfliktų. Visas šias problemas būtų nesunku išspręsti įgyvendinant žemės konsolidacijos projektus. Daugelyje Vakarų Europos ir Skandinavijos šalių, kai naujai susisiekimo infrastruktūrai prireikia žemės, statytojai šį klausimą sprendžia ne tik paimdami žemę visuomenės poreikiams, bet ir taikydami žemės konsolidaciją. Suplanavusi naują susisiekimo infrastruktūros objektą, valstybė inicijuoja žemės konsolidacijos projektą ar keletą jų ir vykdo žemės sklypų mainus su privačios žemės savininkais. Tokiais atvejais žemės konsolidacijos projekto teritorija apima ne tik siaurą juostą aplink planuojamą objektą, bet ir gerokai didesnį plotą tam, kad pavyktų viską kompleksiškai sutvarkyti abiejose naujo susisiekimo infrastruktūros objekto pusėse“, – apie kelią, kuriuo turėtume eiti ir Lietuvoje, kalba dr. G. Pašakarnis.
Dr. G. Pašakarnis (viduryje) su Etiopijos žemės ūkio ministerijos atstovais, besidominčiais žemės konsolidacija
Kelių šimtmečių patirtis
Pašnekovo teigimu, vokiečiai žemės konsolidaciją efektyviai taiko daugiau kaip 200 metų, olandai – daugiau nei šimtmetį. Žemės konsolidacijos principais naudojasi ir Austrija, Suomija, Prancūzija, Šveicarija, Japonija. Pavyzdžiui, Suomijoje kasmet konsoliduojama 8 tūkst. ha žemės, 2 tūkst. ha miškų ūkio paskirties žemės, taip pat parengiami 2–6 projektai, susiję su automobilių kelių ir geležinkelių infrastruktūra.
„Pirmieji projektai užsienyje buvo orientuoti į ekonomiką, žemės ūkio produkcijos gausinimą, t. y. siekta iš 1 ha žemės gauti kuo daugiau derliaus. Šiuo metu taip sprendžiama daug socialinių ir aplinkosauginių problemų. Pavyzdžiui, vykdoma renatūralizacija – atkuriamos seniai nusausintos pelkės, upės grąžinamos į senąsias vagas, – kuriamos įvairios viešosios erdvės, tarkime, kaimo bendruomenių poreikiams ar pažintiniam turizmui. Pasitelkiant žemės konsolidaciją, pertvarkoma miškų nuosavybė ir įterpiamos gaisrinės juostos, kad neišdegtų miškai, taip pat pertvarkoma nuosavybė po potvynių, susidūrus su žemės nuošliaužomis, plečiamos saugomos teritorijos ir t. t.“, – dėsto žemėtvarkos specialistas.
Iššūkiai miestuose
Žemės konsolidacija, pasak dr. G. Pašakarnio, vykdoma ir miestuose, ji itin populiari Izraelyje ir daugelyje tankiai gyvenamų kitų Azijos šalių. Lietuvoje nėra nė vieno miesto žemės konsolidacijos projekto, nes iki šiol nesukurta tam reikiama teisinė bazė.
„Regionuose ir neapgyvendintose vietovėse žemės konsolidacijos projektus vykdyti kur kas paprasčiau nei mieste, nes žemės ir namų vertės čia gana skiriasi. Pavyzdžiui, miestas plečiasi, pakraščiuose nėra gero kelių tinklo, komunikacijų koridorių, viešųjų erdvių ir pan., bet žemės kainos – didelės. Kas daroma? Visų pirma atliekamas teritorijos matavimas, įvertinimas, ir tada kiekvienas žemės savininkas skiria proporcingą dalį savo žemės tam, kad visi turėtų visavertę infrastruktūrą. Projektas užtikrina, kad net jei iki jo turėjai 20 arų žemės ir, dalį atidavus, tau liko, sakykime, 15 arų, tų likusių arų žemės vertė vis tiek bus gerokai didesnė nei iki tol turėtų 20 arų vien dėl to, kad viskas – sutvarkyta“, – aiškina pašnekovas.
Atgal į universitetą
Apgynus daktaro disertaciją Jungtinėje Karalystėje, savo patirtimi dr. G. Pašakarnį pasidalyti su studentais pakvietė Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija. Čia magistrantams jis dėsto apie žemės konsolidaciją. Dėstytojas laikosi požiūrio, jog studentai teoriją ir teisės aktus gali perskaityti savarankiškai. Jo tikslas – būsimiesiems žemėtvarkininkams perteikti savo patirtį, parodyti, kaip projektai vykdomi realybėje. Todėl per paskaitas dr. G. Pašakarnis rodo planus, dokumentus, nuotraukas ir vaizdo įrašus iš savo projektų, nagrinėja kitų Lietuvos matininkų ir užsienio šalyse rengtus projektus. Taip pat rengia vaizdo susitikimus su kolegomis iš užsienio.
Straipsnio autorė Ramutė Šulčienė, žurnalas „Savaitė“
