Mokslininkai turi ką pasiūlyti agroverslui, besigręžiančiam į ateities melioraciją

Spalio 31 d. įvyko pagal KPP 2014 – 2020 metų programos veiklos sritį „Parama EIP veiklos grupėms kurti ir jų veiklai vystyti“ finansuojamo  projekto “Drėgmės režimo dirvožemyje reguliavimas”, kurį drauge su partneriais įgyvendino  VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkai, baigiamoji konferencija.

Renginio metu apibendrinti trejus metus trukusio eksperimento rezultatai, įvertinta jo ekonominė bei aplinkosauginė nauda, dalytasi įžvalgomis apie klimato kaitos įtaką žemės ūkio ateičiai.

„Sakyčiau, tai buvo pavyzdinis EIP lėšomis finansuojamas partnerių projektas. Nes jį įgyvendinant realiai bendradarbiavo VDU ŽŪA mokslininkai, ūkininkai, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistai. Svarbiausia – problemą identifikavo patys ūkininkai. O šiandien jau turime sprendimą, kurį galime taikyti plačiai. Šalies melioracijos sistemų eksploatavimo laikotarpis eina į pabaigą. Ir šiandien galime teigti, jog šioje srityje sugebėsime prisitaikyti prie klimato kaitos iššūkių, jei būsime nusiteikę investuoti į naujas technologijas“, – atidarydamas konferenciją kalbėjo VDU ŽŪA kancleris prof. Antanas Maziliauskas.

Dėl klimato kaitos sausrų periodai Lietuvoje tampa vis dažnesni bei ilgesni, taip pat dažnėja liūčių, ilgėja jų trukmė. Ūkininkai dėl to patiria didelių nuostolių ne tik negaudami planuoto derliaus, bet ir dėl iš dirvožemio išplautų maistinių medžiagų. Drenažo vanduo, prisotintas nepageidaujamais jame azotu, fosforu ir kaliu, užteršia vandens priimtuvus, pablogindamas nuo vandens priklausomų ekosistemų būklę.

Šios aplinkybės skatina ūkininkus ir mokslininkus aktyviai bendradarbiauti ieškant technologijų, kurios spręstų klimato kaitos keliamus iššūkius, būtų draugiškos aplinkai bei didintų Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą.

Įprastomis sausinimo sistemomis vandens perteklius nuteka į vandens priimtuvus (griovius, upelius), todėl sniego tirpsmo ir lietaus vanduo sausringais laikotarpiais negali būti panaudojamas kaip sukauptas rezervas. Su drenažo vandeniu į melioracijos griovius bei kitus atvirus vandens telkinius išplaunamos trąšos ar kitos agrocheminės medžiagos.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkų pasiūlyta alternatyva – reguliuojamos drenažo sistemos. Technologijos taikymui reikia įvertinti sausinimo sistemos būklę, žemės paviršiaus reljefą, žemėnaudą, grunto tipą, vandensparos gylį ir pan. bei priimti projektinį sprendinį – prie vandens priimtuvo – griovio įrengti reguliavimo įrenginius (šulinį ar kitą inžinerinę priemonę).

Europos inovacijų partnerystės projekto ,,Drėgmės režimo dirvožemyje reguliavimas“ inovacijos pagrindimo eksperimentui šešiuose šalies augalininkystės ūkiuose įrengtos dvipusio reguliavimo drenažo sistemos. Čia atlikti tyrimai dėl inovacinį sprendimą ribojančių charakteristikų, vertintas tokios priemonės ekonominis poveikis ir ekologinė nauda.

Mokslininkų skaičiavimu, įrengus sistemas drėgmės kiekį dirvoje galima reguliuoti 36 proc. (t. y. 5 217 kv. km) Vidurio Lietuvoje sausinamų žemės plotų. Tinkamiausia šiai inovacijai yra Lietuvos Vidurio žemumos zona, mat turima mokslininkų patirtis ir užsienio šalių praktika rodo, jog didesnis efektas pasiekiamas ten, kur laukai lygūs (nuolydis ne didesnis kaip 1 proc.). Svarbi ir dirvožemio granuliometrinė sudėtis. Geriausia, kai virš drenažo yra didesnio laidumo dirvožemis, o žemiau drenavimo lygio – mažesnio.

Vienas toks įrenginys vandens režimą gali reguliuoti 1 – 6 ha plote. Esminis reguliavimo plotą lemiantis veiksnys – žemės paviršiaus reljefas. Panašios technologijos yra taikomos JAV, Olandijoje, Kanadoje, Švedijoje, Vokietijoje bei kitur.

„Pažangiai dirbantys ūkininkai yra suinteresuoti didinti savo ūkių konkurencingumą, nori būti draugiški aplinkai, taupiai naudoti gamtinius vandens išteklius. Žmonės supranta, kad, sausros metu lietinti brangiai kainuojančiomis lietinimo sistemomis nėra efektyvu, jei tuo pat metu vanduo drenažo sistemomis išteka į vandens priimtuvą. Mokslininkų užduotis buvo sudėtingesnė – įvertinti visas „dedamąsias“, kaip įrengus drenažo nuotėkio valdymo sistemą keičiasi dirvožemio drėgmė, drenažo nuotėkis, maisto medžiagų išplovimas ir kiek tai efektyvu auginant įvairias kultūras, taip pat į technologiją įdėtas lėšas pagrįsti ekonomiškai, inovacijų pritaikymo galimybes įvertinti ūkiniu požiūriu.

Todėl parengtos drenažo nuotėkio reguliavimo technologijų diegimo, plėtojimo ir tobulinimo rekomendacijos, nes manome, ši technologija sėkmingai prisidės prie žemės ūkio konkurencingumo ir gyvybingumo didinimo. Siūlomos priemonės padės valdyti žemės ūkio riziką, susijusią su dirvožemio drėgmės trūkumu sausringais laikotarpiais, taip pat turės ekonominį poveikį dėl efektyvesnio trąšų ir vandens atsargų naudojimo. Kadangi reguliuojamo drenažo nuotėkis kai kuriais atvejais 70 – 90 proc. mažesnis negu tradicinio, dirvožemyje paspartėja denitrifikacijos procesas ir sumažėja azoto oksido (šiltnamio dujų) išsiskyrimas į atmosferą, efektyviai sulaikomos maistingosios medžiagos. Reguliuojant drenažo nuotėkį į paviršinius vandenis išplauta vidutiniškai 22 proc. mažiau nitratinio azoto negu iš įprastai veikiančio drenažo sistemos. Be abejo, reikia ir ūkininkų iniciatyvos, tačiau žmonės teigia, kad jie yra nusiteikę investuoti, jei tai atsiperka. Taigi ateityje specialistai konsultantai turės išmokyti ūkininkus „pagauti“ tikslų laiką, kada drenažo nuotėkį reikia sulaikyti, o kada – vandenį nuvesti, kad efektas būtų maksimalus“, – pasakoja projekto „Drėgmės režimo dirvožemyje reguliavimas“ vadovė VDU ŽŪA Vandens išteklių inžinerijos instituto doc. dr. Inga Adamonytė.

Eksperimento rezultatus ekonominiu požiūriu apibendrinusi VDU ŽŪA Bioekonomikos tyrimų instituto direktorė prof. Vilija Aleknevičienė pasakojo, kad didžiausias derlingumo pokytis stebimas auginant žieminius kviečius. Miežių ir pupų derlingumo pokytis mažesnis. Nepaisant vidutinio augalų derlingumo padidėjimo reguliuojamuose plotuose, įvairiuose ūkiuose šie pokyčiai buvo skirtingi, ir tai didžiąja dalimi nulėmė ūkininkavimo sąlygos. Stokojant mokslinių duomenų apie raudonųjų dobilų sėklų kiekį iš reguliuojamo ir kontrolinio ploto, buvo skaičiuojama tik raudonųjų dobilų žalioji masė. Nustatyta, kad reguliuojamame drenaže išaugintoje dobilų žalioje masėje rasta daugiau drėgmės.

Svarbu tai, kad įdiegus drėgmės režimo reguliavimo sistemą fiksuojamas itin ryškus bendrojo azoto išplovimo sumažėjimas.

Atliekant inovacijos vertinimą nustatyta, kad visais atvejais, išskyrus žieminius rapsus, investicijų į drėgmės reguliavimo sistemą NPV išlieka teigiama prie 10 proc. (NVP – dabartinė grynoji vertė (ang. net present value) – pagrindinis ir svarbiausias investicijų vertinimo instrumentas. Tai yra skirtumas tarp investicijos dabartinės vertės rinkoje ir jos kaštų.)

2018 m. ir 2019 m. buvo sausringi, tai lėmė ir investicijų atsipirkimo laiką: 2018 m. duomenimis, auginant žieminius kviečius investicijos atsipirktų per 1,5 metų; miežius – per 3 m., žirnius – per 9 m., pupas – per 1,6 m. 2019 m. žieminių kviečių derlius investicijas padengtų po 4 m., miežių derlius – po 8m., žieminių  rapsų po  – 20 m.

Apie reguliuojamojo drenažo poveikį augalų derliui ir maistingųjų medžiagų išplovimui eksperimentinėse drėgmės režimo reguliavimo sistemose konferencijos metu kalbėjo doc. dr. Stefanija Misevičienė, apie drenažo nuotėkio reguliavimo poveikį drėgmės režimui ir gruntinio vandens lygiui – dr. Valerijus Gasiūnas.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Technologinių paslaugų skyriaus vadovas Rimas Magyla pristatė augalų maisto medžiagų pokyčių ekonominį vertinimą.