Pokalbis su G. Surpliu

Šiuo metu visame pasaulyje žemės ūkis yra iš pirmojo trejetuko sričių, į kurias sparčiausiai veržiasi išmaniausios technologijos – dirbtinis intelektas, skaitmenizacija, robotizacija  ir kitokios įvairios inovacijos. Tai skatina auganti gyventojų populiacija ir didėjantis maisto poreikis, būtinybė mažinti klimato kaitą, vystant gamybą iš atsinaujinančių gamtos išteklių.

Žemės ūkio ministras Giedrius SURPLYS taip pat turi svarių argumentų, kodėl Lietuvos jaunimas turėtų keisti literatūros klasikos suformuotą stereotipą apie veiklą agrosektoriuje ir nauju žvilgsniu žiūrėti į gyvenimą regionuose.

„Dirbant žemės ūkio ministru šis sektorius man atsivėrė visiškai naujoje šviesoje – jame regiu labai daug potencialo inovacijoms. Mintyse nuolat generuoju naujas idėjas, kur ir kaip galima sėkmingai uždirbti ten, kur šiandien, deja, neuždirbama.“

-Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje vykusios parodos metu „Ką pasėsi…2019“ bendraudamas su čia besimokančiais studentais teigėte, kad, jei kelią ir pačiam tektų pradėti iš naujo, rinktumėtės agrokrypties studijas. Kodėl?

– Dirbant žemės ūkio ministru šis sektorius man atsivėrė visiškai naujoje šviesoje – jame regiu labai daug potencialo inovacijoms. Mintyse nuolat generuoju naujas idėjas, kur ir kaip galima sėkmingai uždirbti ten, kur šiandien, deja, neuždirbama. Mūsų žemės ūkis ne vienu atveju tebėra pernelyg inertiškas.  Grūdus, pieną, mėsą ūkininkai iki šiol dažniausiai parduoda kaip pirminę žaliavą. Ir iš to užsidirba perdirbėjai, eksportuotojai, prekybininkai. O aš matau labai daug galimybių gaminti natūralius, sveikus, ekologiškus galutinius produktus trumpinant tiekimo grandinę ir nukonkuruojant atvežtinę produkciją, tik nesugalvojame, kaip prisitaikyti prie šiuolaikinio skubančio vartotojo poreikių. Neabejoju, kad trumposios grandinės, kai jose tarp ūkininko ir vartotojo liks vienas tarpininkas, padės šį galvosūkį išspręsti. Mano ambicija pasiekti, kad lietuviški produktai kasdieniame miestiečio gyvenime kiekviename žingsnyje „badytų akis“ ir neleistų praeiti pro šalį.

„Visur, kur pristatome lietuvišką produkciją, išplėstomis akimis stebimasi, kad pasaulyje apskritai yra vieta, kur žemės ūkio gamyba vyksta tokiomis natūraliomis, ekologiškomis sąlygomis. Ir tai – mūsų Lietuva.“

Užsienio rinkose mūsų lietuviška žemės ūkio produkcija  yra labai gerai vertinama. Izraelyje, Kinijoje, Japonijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose  – visur, kur juos pristatome, išplėstomis akimis stebimasi, kad pasaulyje apskritai yra vieta, kur žemės ūkio gamyba vyksta tokiomis natūraliomis, ekologiškomis sąlygomis. Ir tai – mūsų Lietuva. Į užsienio rinkas patekti nėra paprasta, bet daugeliui mūsų gamintojų tai pavyksta. Taigi eksportas – dar viena sritis, kuri laukia jaunų protų.

Ir ne tik ji. Iš inercijos neretai galvojama, kad agrosektoriaus misija – tik maisto gamyba. Tačiau Lietuva turi didžiulį potencialą vystyti bioekonomiką – kurti aukštą pridėtinę vertę iš atsinaujinančių gamtos išteklių. O tai ir biokuras, ir organinis plastikas, ir medicininiai preparatai, ir įvairiausi kiti dalykai, kurių šiuo metu žmonija galbūt dar net nėra sugalvojusi.

 

„Kol kas tenka pajuokauti, kad mes, lietuviai, labai puikiai žaidžiame komandinį krepšinį, bet labai sunkiai buriamės į kitokio pobūdžio komandas.“

Taigi, jei mums  pavyktų sujungti verslą ir mokslą, į veiklą agrosektoriuje įtraukti jaunus kūrybingus žmones, mūsų šalies potencialas būtų beribis. Deja, kol kas tenka pajuokauti, kad mes, lietuviai, labai puikiai žaidžiame komandinį krepšinį, bet labai sunkiai buriamės į kitokio pobūdžio komandas. Todėl ŽŪM bandome šį įprotį keisti ir nepradedame  diskusijos probleminiu klausimu, kol žmonės prieš tai nepasitaria su savo kolegomis,  socialiniais partneriais, kitais grandinės nuo lauko iki vartotojo dalyviais.  Nes visi atsakymai ir glūdi šioje grandinėje.

-Būkime realistai – vargu ar galima tikėtis, kad prestižinių didmiesčių gimnazijų abiturientai masiškai rinksis su būsima veikla agrosektoriuje susijusias studijų programas. O regionų moksleiviai, šiuo metu, deja, neturintys vienodų su miestiečiais galimybių pasirengti brandos egzaminams, negali patekti į universitetą net ir turėdami labai aiškią motyvaciją. Suprantama, kad tai šalies švietimo sistemos problema. Tačiau ar ŽŪM savo ruožtu deda pastangas regionų vaikams padėti?

-Tuo metu, kai ėjau vidaus reikalų viceministro pareigas, labai atsakingai kūrėme žemės ūkio ir kaimo plėtros Baltąją knygą. Paprastai kalbant, veiksmų strategiją iki 2030 m., kad kaime būtų ne tik gamta, bet ir daugiau žmonių, verslų, inovacijų. Diskusijose aktyviai dalyvavo ne vien politikai, bet ir žemdirbių, mokslo, kaimo bendruomenių atstovai.

Visi vieningai sutarėme, kad šalyje privalo būti nustatyti vienodi švietimo kokybės standartai. Tačiau iki to dar laukia ilgokas kelias, nes tam turime parengti ir naują mokytojų kartą.

Todėl remiu VDU iniciatyvą jau nuo šio rugsėjo į išlyginamąsias studijas priimti motyvuotus pirmakursius, kuriems šiek tiek pritrūko stojamojo balo.  Esame pasirengę prie šios iniciatyvos prisidėti ir ŽŪM asignavimais. Skatinant abiturientus rinktis agrokrypties studijas ne mažiau svarbus yra ir pozityvus agrosektoriaus įvaizdis.

„Šiandien agrosektorius yra viena moderniausių Lietuvos ekonomikos sriči., kurioje veiklos agrosektoriuje gali rasti kiekvienas jaunas žmogus, turintis ambicijų kurti, diegti naujoves, norintis gauti geras  pajamas ir ieškantis komfortiško, lėtesnio tempo nei mieste gyvenimo.“

Todėl visomis išgalėmis stengiuosi skleisti žinią, kad mūsų žemės ūkis seniai perkopė literatūros klasikos suformuotas ribas. Šiandien tai yra viena moderniausių Lietuvos ekonomikos sričių. Ir veiklos agrosektoriuje gali rasti kiekvienas jaunas žmogus, turintis ambicijų kurti, diegti naujoves, norintis gauti geras  pajamas ir ieškantis komfortiško, lėtesnio tempo nei mieste gyvenimo.

Dar vienas signalas, kurį norėčiau pasiųsti  – Vyriausybė neseniai yra patvirtinusi melioracijos sistemų atnaujinimo programą. Tad jei valstybė prisiima įsipareigojimą ir skiria lėšas per ateinančius 15 m. modernizuoti šalies melioracijos sistemą, vadinasi, abiturientas, šiais metais pasirinkęs vandens ūkio inžinerijos specialybę gali būti garantuotas, kad jis tikrai bus paklausus darbo rinkoje.

-Agroverslo sektoriuje dirbančių įmonių vadovai, stambieji ūkininkai pastaruoju metu vis garsiau kalba apie tai, kad į atokius regionus prisikviesti jaunimą sunku net ir dideliais atlyginimais. Kokią matote išeitį?

-Pastebiu, kad mūsų agroverslas po truputį jau keičia nuostatą, jog viskuo privalo pasirūpinti valstybė. Yra nemažai agroverslo įmonių, kurios pačios ieško jaunų talentų, moka studijų stipendijas ir pasirašo sutartis, kad šie absolventai įmonėse privalės dirbti tam tikrą laiką. Ir šiuo atveju neįžvelgiu jokios vergovės, nes jauniems specialistams mokami solidūs atlyginimai bei sudaromos galimybės kopti karjeros laiptais.

Vyriausybė savo ruožtu yra priėmusi sprendimą iki 2020 rugsėjo universitetams suformuoti užsakomuosius, valstybės finansuojamus studijų krepšelius. Todėl šiuo metu  namų darbus atsakingai turi atlikti ir pati Vyriausybė, ir ŽŪM, drauge su kitomis valstybinėmis institucijomis ir socialiniais partneriais nustatant, kiek ir kokių specialistų mums ateityje reikės.

Tačiau požiūrį į agrokrypčių studijų programas keičia ne tik pozityvus agrosektoriaus įvaizdis, valstybės užsakymai, verslo iniciatyvos, bet ir ilgalaikė, valstybės numatyta perspektyva, kurlink agrosektorius vystytis. Todėl labai norisi jauniems žmonėms pasiųsti žinią, kad jis tikrai neis tradicine vaga, kuomet auginami ir eksporto kryptimis išplukdomi grūdai.

Lietuva eis trumpųjų grandinių ir aukštos pridėtinės vertės kūrimo kryptimi.  Todėl žmogui, besirenkančiam agrokrypties studijas būtina kompetencija vadybos, finansų valdymo, inovacijų kūrimo srityse.

Kitaip tariant, žemės ūkis tampa labai kompleksinis, o ateityje taps dar kompleksiškesnis. Dar vienas svarbus dalykas – valstybė imasi įgyvendinti ilgalaikius projektus, kurie nekis keičiantis vyriausybėms ar ministrams – nebus taip, kad penkerius metus prioritetą teikiame augalininkystei, o  kitus penkerius – gyvulininkystei.

-Bet ar ūkininkų veiklos kryptį nulemia ne laisvosios rinkos dėsniai? Kaip valstybė privers gaminti pieną, jei tai  ūkininkui nuostolinga?

Iš dalies taip. Tačiau korekcijos galimos, pavyzdžiui, reguliuojant ES paramos sąlygas. Baltojoje knygoje numatyta, kad orientuojamės ne į sektorių, o į aukštesnės pridėtinės vertės produktų gamybą, kooperaciją, inovacijas,  grandinių nuo lauko iki vartotojo trumpinimą. Tai signalai, kad agrosektorius nuolat eis modernėjimo kryptimi.

Tikėtina, kad jaunų specialistų nenorą gyventi atokiame regione nulemia tai, kad ten mažai žmonių, mažai viešųjų paslaugų. O norint ūkininkauti, nėra ir laisvos žemės. Ar yra realių instrumentų regionų gyvybingumui padidinti?

Laisvų stambesnių, našaus dirvožemio plotų Lietuvoje iš tiesų jau nėra. Nors turime ūkininkų, kurie tvirtina, kad galima sėkmingai pragyventi ir dirbant 1 – 2 ha, jei juose auginamos didelę pridėtinę vertę sukuriančios kultūros. Tačiau mūsų tikslas pasiekti, kad kaimo vietovėse gyventų ne tik ūkininkai, bet ir kitų sričių verslininkai, kultūros žmonės. Šiuo metu verslams kaime kurti labai geromis sąlygomis teikiama ES parama. Ir ja pasinaudojo jau tikrai ne vienas jaunas žmogus.

„Mūsų tikslas pasiekti, kad kaimo vietovėse gyventų ne tik ūkininkai, bet ir kitų sričių verslininkai, kultūros žmonės.“

-Lietuvos miesteliai šiuo metu išpuoselėti, bet tušti. Į tokį miestelį gali atvykti verslininkas su labai gera verslo idėja ir investicijomis. Tačiau kas jo įkurtoje įmonėje dirbs?

-Turime būti atviri. Pasaulyje vyksta ketvirtoji pramonė revoliucija. Į agrosektorių ji veržiasi itin sparčiai, ir  žmones daug kur netrukus pakeis robotai. Tai nereiškia, kad žmonės liks be darbo, tačiau jie turės keisti kvalifikaciją ir tie, kas šiandien dirba rankomis, dirbs robotų sistemų administratoriais. Pastaraisiais metais Lietuvos demografinė situacija truputį gerėja – turime daugiau atvykstančiųjų nei išvykstančiųjų. Tai normali tendencija, nes visi 7 mlrd. pasaulio gyventojų žvalgosi, kur jiems būtų geriau. Grįžta mūsų emigrantai lietuviai, bet atvykta žmonių ir iš trečiųjų šalių. Taigi jei norime dirbančių įmonių, biudžeto pajamų,  turėsime įsileisti žmones iš svetur. Baltosios  knygos įgyvendinimo plane kalbame ir apie tai, kaip kaimo bendruomenės turėtų ruoštis naujai kaimynystei. Galime to bijoti, bet ši baimė mums ne įnaudą, nes atvykstantieji kelia Lietuvos ekonomiką. Aišku, Vyriausybė stebės ir reguliuos procesus. Ir jeigu matysime, kad užsieniečių skaičius lemia tendenciją, jog darbdaviai nebesamdo lietuvių arba samdo už mažesnius atlyginimus, imigrantų srautą pristabdysime. Bet kol kas situacija tokia, kad darbuotojų trūksta katastrofiškai. Todėl turime būti atviresni.

„Pasaulį daryti gražesnį galima gyvenant visur.“

-Kokia Lietuvos vieta Jums asmeniškai yra ypatinga ir kokią ją matote po penkerių metų?

Be abejo, gimtoji Plungė. Bet šiuo atveju „paprojektuokime“ netoliese  Plungės esančius  Kulius. Mano pasąmonėje pirmiausia iškyla koks nors Vokietijos kaimelis, kurio ryšiai su miestu yra labai tamprūs. Aplink Kulius žemės ne itin našios, bet yra sėkmingai dirbančių gyvulininkystės ūkių. Galutinė produkcija iš jų galėtų keliauti į mažas Plungės ir Klaipėdos krautuvėles. Be tarpininkų dirbantys ūkininkai uždirbtų daugiau. Dar Kuliuose veiktų kelios lietuviško ar užsienio kapitalo įmonėlės, kurios galbūt perdirbs atliekas, iš kanapių, grūdų, vaistažolių gamins paklausius, ekologiškus, aplinkai draugiškus gaminius. Be abejo, miestelyje turėtų apsigyventi ir kelios, savitą gyvenimo būdą propaguojančios miestiečių šeimos – menininkai, kultūrininkai. Tokie žmonės paprastai yra visuomeniškai aktyvūs ir vietai, kurioje gyvena, suteikia savito kolorito. Kitaip tariant, pasaulį daryti gražesnį galima gyvenant visur. Tereikia apsisprendimo tai pradėti, ko ir linkėčiau šiųmečiams abiturientams.