Savo laisvalaikį VDU ŽŪA docentė įprasmina savanorystėje
Šiuolaikišką savanorystę dažniausiai daugelis siejame su jaunimo veikla – jo noru bendrauti, keliauti, geriau pažinti save bei supantį pasaulį. Ir retas susimąstome apie tai, kad mūsų kolegos nesiafišuodami ir nesireklamuodami, tyliai bei kantriai atlieka savanorystės misiją, padėdami kitiems žmonėms. Viena tokių savanorių – VDU Žemės ūkio akademijos Žemės ūkio inžinerijos fakulteto prodekanė doc. Rasa ČINGIENĖ, savo laisvalaikį skirianti darbui Pagalbos moterims linijoje.
Savanorystei Rasa vidutiniškai skiria šešias valandas per savaitę. Budėti moteris vyksta į Kauno arkivyskupijos Pagalbos moterims linijai skirtas patalpas, kurios puikiai tam pritaikytos. Savanorių budėjimo grafikai sudaromi kas mėnesį. Dieną vienam asmeniui leidžiama dirbti 4 val., tačiau pašnekovė mieliau renkasi naktinius budėjimus, kurie trunka nuo 9.00 val. vakaro iki 9.00 val. ryto, tam, kad, kaip ji pati sako, turėtų esmingesnius ir rimtesnius pokalbius.
Kas Jus paskatino savanoriškai veiklai ir kokio pobūdžio paramą teikiate dirbdama Pagalbos moterims linijoje?
Man asmeniškai savanorystė – galimybė, kuri atveria, įkvepia, išgrynina vertybes ir padeda drąsiai priimti gyvenimo iššūkius. Nepajautę kitų žmonių išgyvenimų mes patys ne visada sugebame įvertinti, kokį nuostabų gyvenimą gyvename.
Pagalbos moterims linijoje teikiama anoniminė emocinė pagalba moterims, patiriančioms smurtą, stresą, agresiją, santykių krizę, išgyvenančioms netektis, depresiją ir kitus sunkumus. Iki šiol labai dažnai tenka išgirsti klausimą: „Kam tau to reikia?“ Atsakymas labai paprastas – aš gerai jaučiuosi dalydamasi su kitais ir po ilgo, jautraus, nuoširdaus pokalbio girdėdama stebuklingąjį „ačiū!“
Į savanorystę mane atvedė asmeninė patirtis, susijusi su išgyvenimu ir praradimu. Labai anksti supratau, ką reiškia skausmas, liūdesys, depresija, ir kaip svarbu išgyvenant šiuos jausmus turėti suprantantį, galintį ir norintį tave išklausyti žmogų. Kai tokio žmogaus nėra arba kai nesinori savo rūpesčių užkrauti kitiems, jausmus ir emocijas laikome savyje. Galime jausmus nutylėti, neatsiverti, tačiau niekada nebus taip, kad vos panorėję galėsime nieko nejausti. Gyvendami šeimoje, dirbdami kolektyve mes nuolat esame tarp žmonių, bet, deja, ne visi ir ne visada šalia turime tą vienintelį, kuriuo galime pasitikėti ir kuriam norisi atsiverti. Savanorystė padėjo suprasti, kad žmogui visada padeda pokalbis. Ir visai nesvarbu, kiek tam žmogui metų, kokia jo socialinė, ekonominė padėtis. Žmogus yra sociali būtybė ir mums reikia vieniems kitų.
Pasaulio kova su COVID-19 be savanorių indėlio šiandien būtų sunkiai įsivaizduojama. Ar dėl pandemijos Lietuvos moterims kyla naujų emocinių, socialinių rizikų, kurias įveikti padeda savanoriai?
Dabartiniu karantino laikotarpiu, kuomet negalime susitikti su savo artimaisiais ir draugais, pokalbis ne tik tarp vienišų žmonių įgyja dar gilesnę prasmę. Daugelį moterų šiuo metu užklupo finansiniai sunkumai, slegia buities rutina, vaikų mokymasis namuose, šeimyniniai konfliktai ir kitos problemos. Visa tai sekina ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Tokiais atvejais labai gelbsti nuoširdūs pokalbiai, kurių metu moteris išsikalba, nurimsta, į esamą situaciją pažvelgia tarsi kitomis akimis ir ima ieškoti sprendimų.
Kaip galima prisijungti prie Pagalbos moterims linijos savanorių komandos?
Norint tapti savanoriu, nereikia stiprių rankų ar ypatingo pasirengimo – tam reikia tik atviros širdies ir gero žodžio, kuris saugo, stiprina, gydo ir kuria bendrystę.
Norint tapti Pagalbos moterims linijos savanore, nebūtinas specialus išsilavinimas ar darbo patirtis – visoms savanorėms vietoje rengiami intensyvūs mokymai. Jų metu įgyjamos reikalingos žinios bei įgūdžiai. Svarbiausia yra noras padėti, empatija ir galimybė skirti dalį savo laiko savanorystei.
Dėkojame už nuoširdų ir atvirą pokalbį, kuris galbūt įkvėps norinčius dalintis savo žiniomis, patirtimi ir laiku su tais, kuriems to labai reikia.
