VDU Žemės ūkio akademijoje pagerbtas tragiškos lemties rektoriaus prof. dr. Vinco Vilkaičio atminimas
Sausio 19 d. sukako 80 metų, kai Sibiro tremtyje, Jakutijoje, nuo bado mirė trečiasis Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) (tuo metu Lietuvos žemės ūkio akademija) rektorius prof. dr. Vincas Vilkaitis (1892 01 16 – 1943 01 19). Akademijoje vykusio minėjimo metu prof. dr. V. Vilkaitis prisimintas kaip aukščiausiais moralės principais vadovavęsis nepriklausomos Lietuvos patriotas, eruditas, žemės ūkio mokslui nusipelnęs mokslininkas bei strategas.
Tęsti iškilios asmenybės veiklą – garbė ir atsakomybė
Atidarydama renginį, VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė kalbėjo, kad universitetui yra didelė garbė bei atsakomybė tęsti tokios iškilios asmenybės, koks buvo profesorius Vincas Vilkaitis, veiklą. „Lietuvos tarpukario karta paminklą mūsų visų širdyse jau yra pastačiusi. To meto žmonių darbštumas, pasiaukojimas, pilietiškumas žavi ir įkvepia. Kaip įkvepia ir vos per du dešimtmečius išvystyto žemės ūkio veiklos rezultatai bei sumani strategija, kad mokslas visada turi žengti žingsniu priekyje ūkininkų. Ir šią strategiją įgyvendinti sekėsi puikiai. Deja, sovietinis režimas iškilaus mokslininko ir pedagogo gyvenimo kelią nukirto jam dar net nepasiekus zenito. Visi žinome, kad 1941-aisiais represuotų aukų likimai buvo skaudžiausi, kančios didžiausios, o Lietuvai padaryta žaizda niekada neužgyjanti. Šiandien, minėdami prof. dr. V. Vilkaičio 80-ąsias mirties metines, reiškiame didžiulę pagarbą asmenybei, raginusiai vertinti žinias bei nepraleisti progų „įturtinti savo protą““, – prof. dr. V. Vilkaičio žodžius citavo VDU ŽŪA kanclerė.
Rektoriaus prof. dr. V. Vilkaičio kelias
1934–1940 metais Žemės ūkio akademijos rektoriaus pareigas ėjusio prof. dr. V. Vilkaičio gyvenimo kelią apžvelgęs VDU ŽŪA profesorius emeritas Algirdas Juozas Motuzas priminė, kad sovietmečiu šios iškilios asmenybės vardas keliems dešimtmečiams buvo išbrauktas iš oficialaus žemės ūkio mokslo metraščio. Todėl 1990-aisiais atkūrus Nepriklausomybę šią istorinę klaidą siekta kuo greičiau ištaisyti. Profesorius A. J. Motuzas jau 1991 m. suskubo parašyti ir išleisti monografiją apie prof. dr. V. Vilkaičio gyvenimo kelią bei nuopelnus Lietuvos žemės ūkio mokslui, 1994 m. Žemės ūkio akademijos rektorių atminimo alėjoje iškilo skulptoriaus Raimundo Žiupkos sukurtas prof. dr. V. Vilkaičio biustas. 1998-aisiais Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ iniciatyva visuomenę pasiekė Ryto Tamašausko ir Jono Markausko sudaryta knyga „Vinco Vilkaičio kūryba“, nes profesorius rašė ne tik mokslo straipsnius, bet paliko ir pluoštą jautrių eilėraščių bei to meto valstybei aktualių publicistikos tekstų.
Profesorius emeritas A. J. Motuzas atkreipė dėmesį, kad prof. dr. V. Vilkaitis gamtos mokslus studijavo dviejose skirtingose mokymo įstaigose – Petrapilio bei Berlyno universitetuose, ir tai tapo jo plačios aprėpties išsilavinimo pamatu. 1925 m. Berlyno universitete prof. dr. V. Vilkaitis įgijo daktaro laipsnį ir tais pačiais metais tapo Dotnuvoje įkurtos Žemės ūkio akademijos docentu, 1927 m. – profesoriumi. 1925–1941 metais ėjo Botanikos katedros vedėjo pareigas.
Prof. dr. V. Vilkaitis buvo ir aktyvus visuomenininkas. Jis ėjo Žemės ūkio rūmų valdybos pirmininko pareigas, dalyvavo Lietuvos mokslų draugijos, Tautininkų sąjungos veiklose, buvo aktyvus Šaulių sąjungos rėmėjas.
Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas prof. habil. dr. Zenonas Dabkevičius, renginio metu apžvelgęs prof. dr. V. Vilkaičio mokslinį palikimą, kalbėjo, kad jo indėlis į fitopatologijos mokslo raidą skirstytinas į tris dalis. Tai – ūkininkams aktualių žinių sklaida populiariuose leidiniuose, mokslinės publikacijos mikologijos temomis, sudarytas per 70-ies kultūrinių augalų ligų sąrašas, taip pat mokslo tiriamieji darbai. Prof. dr. V. Vilkaitis tyrė augalų ligų biologiją, ligų plitimo dėsningumus bei kovos su ligomis priemones.
1935 m. prof. dr. V. Vilkaitis inicijavo pirmuosius Lietuvoje geobotaninius pelkių tyrimus. Per kiek daugiau nei dešimtmetį Žemės ūkio akademijos Botanikos katedros veikloje jis paskelbė daugiau nei 40 mokslinių publikacijų ir mokslo populiarinimo straipsnių, 1929 m. išleido knygelę „Pažinkime augalus“, 1937 m. – kolektyvinę monografiją „Kamanos“.
Prof. dr. V. Vilkaitis buvo Augalų apsaugos stoties prie Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje įkūrimo iniciatorius bei vadovas. 1927 m. įkurtoje stotyje pradėti fitopatologiniai ir entomologiniai tyrimai, stengtasi užbėgti už akių tuo metu Lietuvoje plačiausiai auginamų javų, linų, bulvių, runkelių ligoms. Nuo 1929 m. prof. dr. V. Vilkaitis fitopatologijos kursą skaitė ir Žemės ūkio akademijos studentams – būsimiesiems agronomams bei miškininkams.
„1939 m. Augalų apsaugos stotis buvo perkelta į Vilnių. Per Antrąjį pasaulinį karą besitraukianti vokiečių okupacinė kariuomenė sunaikino prof. dr. V. Vilkaičio su bendražygiais sukauptą tiriamąją medžiagą, literatūrą bei vertingą 5 tūkst. egzempliorių fitopatologijos pavyzdžių herbarą“, – apgailestavo prof. habil. dr. Z. Dabkevičius.
Išsaugotos vertybės ir atminimas
Apie tragišką prof. dr. V. Vilkaičio šeimos likimą pasakojęs Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ pirmininkas, KTU emeritas Jonas Markauskas gyvenime su prof. dr. V. Vikaičiu nesusitiko – profesoriaus gyvybė Trofimovsko saloje Jakutijoje užgeso 1943-iaiais, o J. Markauskas šioje saloje gimė 1946-aisiais.
1957 m. iš tremties grįžęs į Lietuvą, įgijęs inžinieriaus išsilavinimą ir ėjęs įvairias atsakingas pareigas, J. Markauskas jau daugelį metų kaupia istorinę medžiagą apie ištremtųjų prie Laptevų jūros likimus bei rūpinasi jų atminimo įamžinimu. Remdamasis liudininkų publikuotais šaltiniais V. Markauskas pasakojo, kad prof. dr. V. Vilkaitis mirė nuo bado. Ir nors kitų tremtinių buvo raginamas pasiimti bent žuvį, kurių pilnas statines jį lagerio prižiūrėtojai buvo įpareigoję saugoti, profesoriui tapti vagimi net tokiomis aplinkybėmis buvo nepriimtina.
Buvęs ilgametis Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Edmundas Bartkevičius atkreipė dėmesį, kad į Žemės ūkio akademiją Vilkaičiams vis dėlto pavyko sugrįžti. Tai padarė prof. dr. V. Vilkaičio sūnus Arvydas Vilkaitis (1929–1997 m.).
Su tėvais ištremtas į Sibirą, 1943-aisiais mirus tėvui, o po penkerių metų – ir motinai, sunkiai dirbdamas ir rūpindamasis jaunesne sesute, A. Vilkaitis atkakliai siekė mokslo. Su pagyrimu baigęs vakarinę mokyklą ir miškininkystės technikumą, jis mokėsi Uralo miškų institute, o grįžęs į Lietuvą labai sunkiomis materialinėmis sąlygomis studijavo Žemės ūkio akademijoje ir įgijo miškininko profesiją. Tris dešimtmečius A. Vilkaitis dirbo Birštono girininkijos girininku, parašė atsiminimų knygas „Tremtinio dalia“ ir „Gyvensim“.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė Aldona Krinickienė, paprašyta pasidalinti įspūdžiais apie rektoriaus prof. dr. V. Vilkaičio atminimui skirtą renginį, teigė, kad ją ypač sujaudino VDU ŽŪA muziejaus ekspozicija. „Ji atspindi, kokia turtinga iškiliomis asmenybėmis ir kokia svarbi Lietuvos ateičiai yra ši studijų ir mokslo institucija“, – sakė buvusi Igarkos tremtinė, ilgametė Kauno Panemunės socialinės globos namų direktorė A. Krinickienė.
