VDU ŽŪA langas. Ar kursime vietos maisto sistemas?
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkų tribūnos diskusijas apie žemės ūkio politiką tęsianti prof. dr. Vilma Atkočiūnienė kviečia pasvarstyti apie trumpąsias maisto tiekimo grandines (TMTG) – kodėl jos yra trūkinėjančios?
TMTG jau keletą metų Lietuvoje populiarinamos, skatinamos politinėmis ir finansinėmis priemonėmis. Tačiau vietoje pagaminamų ir suvartojamų produktų dalis vis dar yra per maža, nesudaro atsvaros įvežtinės produkcijos pardavėjams. Vietinių maisto produktų gamintojų ir vartotojų santykiai yra epizodiniai ir trūkinėjantys.
Kaimiškieji Lietuvos regionai turi gausius išteklius vystyti TMTG, tačiau viešojo sektoriaus institucijos vis dar stokoja holistinio požiūrio į regiono (vietos) ekonomikos vystymąsi ir strateginio mąstymo, organizacinių valdymo kompetencijų, savivaldybės neturi maitinimo ir maisto strategijos.
TMTG nėra tik mada – net kai ekonomikos krizė susilpnina namų ūkių perkamąją galią, o vartotojo dėmesys vis labiau krypsta į maisto saugą. Viena vertus, TMTG gali palaikyti vietos maisto vartojimą, taip pat reaguoti į augančią natūralių, sveikatai palankesnių, aukštos kokybės maisto produktų paklausą. Kita vertus, tai leidžia ūkininkui, paprastai dalyvaujančiam tik žaliavų gamyboje (pirmoje žemės ūkio ir maisto grandinės grandyje), sugrąžinti aktyvų vaidmenį maisto „sistemoje“ – gaunant tinkamą kainą už savo pagamintus produktus ir garantuojant produktų pasiūlą.
Suasmenintos tiekimo grandinės yra alternatyva tarptautinėms tiekimo grandinėms, platinančioms standartinius, „visiems tinkančius“ maisto produktus. TMTG pagrindinis organizatorius dažniausiai yra ūkininkas, kuris pasirenka tokią ūkio vystymo strategiją. Grandinės tvarumą lemia daug veiksnių: žinios ir gebėjimas parinkti tinkamiausias dirvos dirbimo technologijas bei augalų veisles (taip pat auginimo, derliaus nuėmimo ir perdirbimo technologijas), tuo pat metu, atsižvelgiant į vartotojų poreikius, formuoti produktų asortimentą, organizuoti paskirstymą, rinkodaros priemones ir pardavimus.
Kultūrinis tapatumas ir atstumas yra ne vieninteliai aspektai, kurie skiria vietinį ir įprastą maistą. Vietinis maistas turi būti tvarus – aplinkosauginiu, ekonominiu ir socialiniu (visuomeniniu) požiūriais. Pradedant nuo aplinkos, vietinis maistas pagrįstas ekologiško maisto, beatliekės gamybos ideologija. Vietinis maistas turėtų būti: šviežias, tradiciškai paruoštas, sezoninis, vartojamas vietinėse maisto sistemose – tai reiškia amatininkystės metodų, trumpų tiekimo grandinių ir ekologiškų gamybos sistemų taikymą.
Didžiosios dalies TMTG vystymasis yra lokalizuotas. Ką tai reiškia? Viena vertus, maistas suvartojamas kuo arčiau gamybos vietos. Kita vertus, ūkininkai ir maisto produktų vartotojai (dažnai vadinami „valgytojais“) glaudžiai bendradarbiauja, vartotojai remia žemės ūkio produktų gamybą. Dar prieš auginimo sezoną vartotojai – namų ūkiai, viešojo maitinimo paslaugas teikiantys verslininkai ir organizuojantis viešasis sektorius (savivaldybės administracija) – formuoja vietos produktų užsakymus ūkininkams. O ūkininkai, atsižvelgdami į vartotojų poreikius, gamina ir tiekia tokius maisto produktus, kokių reikia vietos rinkai.
Atsiranda galimybė subalansuoti maisto produktų paklausą ir pasiūlą, pasiekti tvaresnį vartojimą ir didesnį visuomenės saugumą. Dažniausiai taikomas modelis, kuris įvardijamas kaip bendruomenės remiamas žemės ūkis. Japonijoje jis buvo taikomas nuo 1965 m., JAV – nuo 1985 m. Tačiau gali būti kuriamos ir maisto bendrystės erdvės, kai vietos maisto sistema organizuojama laikantis tinklaveikos, partnerystės ir kitų principų.
Vietos maisto sistema yra socialinė infrastruktūra TMTG vystytis. Šioje infrastruktūroje svarbios ne tik vietos produktų parduotuvės, ūkininkų turgūs, pakelės prekyba ir pardavimai iš ūkių ir kt. objektai. Ne mažiau reikšmingas vietos produktų populiarinimas, reklama, individualūs, verslo ir viešieji pirkimai. Taip pat labai svarbios ir taisyklės, galinčios užtikrinti tvarų bioišteklių naudojimą gaminant ir parduodant vietos produktus, tvarkant atliekas.
Kuo silpnesnis arba mažiau išplėtotas visas šis kompleksas, tuo didesni iššūkiai ir reikia įveikti daugiau kliūčių TMTG vystytojams, o prieinamumas prie sveikatai palankesnių produktų ir mažesnė aplinkos tarša lieka tik deklaratyvi nuostata.
Moksliniai tyrimai rodo, kad galima išskirti net 8 vietos maisto sistemos organizavimu suinteresuotas dalyvių grupes: savivaldybės administracija; vartotojai – vietos gyventojai (namų ūkiai); gamintojai – vietos ūkininkai, perdirbėjai; vietos veiklos grupė; viešąjį maitinimą organizuojančios įmonės ir organizacijos; turgavietės; vietos bendruomenės ir kitos nevyriausybinės organizacijos; visuomenės sveikatos biurai ir kt. Labiausiai motyvuoti dalyvauti vietos maisto sistemoje yra vartotojai ir gamintojai, nes juos ši problema veikia tiesiogiai. Tačiau stipriausius organizavimo gebėjimus turi vietos veiklos grupės ir rajono savivaldybės administracijos.
Apibendrinant reikia pažymėti, kad TMTG yra pagrindas vietos maisto sistemai kurti, o vietos maisto sistema yra sąlyga TMTG vystymuisi. Skirtumas tik tas, kad vietos maisto sistemos organizavimas yra paremtas vieša maitinimo ir maisto strategija, kuri priklauso nuo daugelio aplinkybių: viešojo, privataus ir pilietinio sektoriaus partnerystės, vietovės vystymosi tikslų, suinteresuotųjų žinių ir kompetencijos, teisinės ir politinės aplinkos palankumo.
Ekonominiai reiškiniai visada yra tarpusavyje susiję, jiems valdyti labai trūksta aktyvaus suinteresuotųjų požiūrio. Lietuva kitų Europos šalių pavyzdžiu dar tik „matuojasi“ vietos maisto sistemos idėją. Apie ją dar tik užsimenama strateginiuose dokumentuose, plačios diskusijos nevyksta.
VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos katedros prof. dr. Vilma Atkočiūnienė
Partnerio turinys:
