VDU ŽŪA langas. Ar maisto gamyba yra strateginė ir šalies saugumą garantuojanti sritis?

Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus Antonio Guterres žodžiais tariant, pasaulis yra „labai nukrypęs nuo kelio“ siekdamas darnaus vystymosi tikslų, įskaitant su apsirūpinimu maistu susijusius tikslus. Reikalingi nauji, integruoti sprendimai. Lietuva visiškai apsirūpina grūdų produktais, jautiena ir veršiena, kiaušiniais. Tačiau kai kurios tendencijos verčia sunerimti: mūsų žemės ūkio verslas pagamina tik apie pusę suvartojamos kiaulienos, daržovių, du trečdalius bulvių, mažėja apsirūpinimas pieno produktais.

Žemės ūkio maisto produktų sektoriai yra labai svarbūs, tačiau jų nebepakanka, kad būtų užtikrintas apsirūpinimas maistu ir tvarus šalių vystymasis. Reikalingas visų suinteresuotų šalių (žemės ūkio produktų gamintojų, perdirbėjų, pardavėjų, politikų ir mokslininkų) bendras darbas ir integruoti sprendimai situacijai pagerinti. Subalansuota parama žemės ūkio verslui, ne tik jaunųjų ūkininkų, bet ir jaunų darbuotojų, grįžtančių į regionus gyventi ir dirbti, motyvacinė ir finansinė paramos sistema, patogi infrastruktūra, geras žemės ūkio verslo įvaizdis, – tai tik keletas veiksnių, kurie lemia apsirūpinimo maistu lygį.

Darbo ir žemės našumo didinimas žemės ūkyje yra tik prielaida ekonomikos augimui, nebūtinai esminis ekonomikos augimo veiksnys. Pasėliai, gyvulininkystė, žuvininkystė ir miškininkystė yra svarbūs užimtumui ir pajamoms generuoti. Tačiau vien šie sektoriai nebeužtikrina pakankamai darbo vietų ar galimybių užsidirbti pakankamai pajamų, ypač atsižvelgiant į didėjantį visos ekonomikos, kapitalo ir informacijos intensyvumą gamybos ir platinimo procesuose. Reikalingos stiprios institucijos, remiamos veiksmingomis fiskalinėmis sistemomis, kad palaikytų kitų sektorių atsiradimą regionuose, užtikrintų visos ekonomikos galimybes užsidirbti pajamų kaimiškųjų regionų gyventojams, efektyvią socialinę apsaugą, santaupų kapitalui kaupti apsaugą. Be to, intervencijos, skirtos sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į žemės ūkio ir maisto produktų sistemas, nepasiteisins, jei tuo pačiu metu nebus imtasi energijos vartojimo efektyvumo didinimo visos šalies mastu.

Todėl daliniai arba vietiniai greiti žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos pataisymai, atsirandantys dėl neapibrėžtų sprendimų ir įsipareigojimų, atskirų metodų ir nevienodų reaktyvių strategijų, neatlaiko šiandienių iššūkių. Taip pat vien žemės ūkio gamybos pokyčiai negali užtikrinti žemės ūkio ir maisto produktų sistemų tvarumo ir atsparumo, negeba pašalinti pagrindinių bendro netvarumo ir atsparumo stokos priežasčių.

Pakeisti veiksmų eigą toli gražu nėra lengva, atsižvelgiant į sudėtingą geopolitinę situaciją, krizes ir politinius neramumus pasaulyje.

Norint pasiekti rezultatų, reikia subalansuoti keturis pagrindinius elementus: geresnė gamyba, geresnė mityba, geresnė aplinka ir geresnis gyvenimas. Tai turi būti strateginis kiekvienos šalies tikslas. Reikia suderinti didelius kompromisus, tokius kaip: trumpalaikis žemės ūkio produktyvumo padidėjimas prieš didesnį tvarumą ir sumažintą klimato poveikį; žemės ūkio verslo efektyvumas prieš didesnę gyventojų įtrauktį į žemės ūkio verslą; trumpalaikis ekonomikos augimas ir gerovė prieš didesnį ilgalaikį žemės ūkio verslo atsparumą ir tvarumą.

Čia laipsniškas perėjimas nuo trumpalaikių aprūpinimo maistu tikslų prie ilgalaikės šalies apsirūpinimo maistu, kaip šalies saugumą užtikrinančiu veiksniu, vystymo strategijos turi būti suvokiamas kaip teisingas, kad būtų ekonomiškai ir socialiai perspektyvus.

Taigi pagrindiniai klausimai siekiant šios strategijos yra šie:

• Ar pasaulinės žemės ūkio ir maisto sistemos tvariai maitins žmoniją ateityje, kartu patenkindamos ne maisto produktų paklausą žemės ūkio produktams ir reikalingų aplinkosaugos paslaugų poreikį?
• Ar socialinės ir ekonominės sistemos vystysis taip, kad visiems būtų užtikrintos galimybės užsidirbti pajamų, o visuotinai bus užtikrinta pakankamai pajamų, kurias būtų galima leisti sveikai mitybai, kurią sudaro maistas, pagamintas tvariai?
• Ar kritiškos ir informuotos pilietinės visuomenės atsiradimas ir aktyvus pilietiškumas galės nulemti vyriausybių veiksmus, kad būtų galima pradėti veiksmingus žingsnius, vedančius į transformuojančius žemės ūkio maisto produktų sistemų procesus?

VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė

Partnerio turinys: