Jaunosios agronomės atskleidžia modernios profesijos amplitudę – inovacijos kuriamos pasitelkiant išmonę ir kruopštų darbą

Vasarai persiritus į antrą pusę pamažu slūgsta geriau ar prasčiau išlaikytų egzaminų įtampa ir daugelis jaunų žmonių jau žino, kur studijuos ir ką veiks nuo rugsėjo. Dvi šio būrio atstovės Erika Jakienė ir Meda Mačiuitytė tęs magistrantūros studijas Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Agronomijos fakultete ir, kaip pačios tvirtina, ne tik sieks žinių, bet ir toliau laužys įsisenėjusius stereotipus apie žemdirbiškų profesijų galimybes.

Žinių srauto trūko kaip oro

Gegužės mėnesį su išrinktuoju, VDU Žemės ūkio akademijos absolventu inžinieriumi energetiku Eivydu aukso žiedus sumainiusiai E. Jakienei šiuo metu – pats darbymetis. AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ agronome konsultante dirbanti jauna moteris lanko cukrinių runkelių laukus ir konsultuoja augintojus. Nuo profesionalių E. Jakienės patarimų priklauso tai, kokios bus ūkininkų pajamos ir kiek kokybiško cukraus turėsime ateinančiais metais. Pašnekovė teigia, kad šio, nemažai žinių reikalaujančio atsakingo darbo, ji nekeistų į nieką, nes galimybė stebėti iš mažų sėklų išbujojančius augalus, nuolatinį visos gamtos virsmą, galiausiai dangumi plaukiančius vis kitokius debesis šiuolaikiniam žmogui yra didelė privilegija.

Nuo rugsėjo E. Jakienė tęs ir 2020 metais pradėtus mokslus magistrantūroje. Pašnekovė prisipažįsta, kad po to, kai jai buvo iškilmingai įteiktas bakalauro studijų baigimo diplomas, spėjo tepraeiti vos keletas savaičių, kai pajuto, kad žinių srauto, prie kurio buvo pratusi, ima trūkti kaip oro. Todėl ilgai nesvarsčiusi grįžo į VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą pasirinkdama magistrantūros studijų programą Augalinių maisto žaliavų kokybė ir sauga.

„Šio pobūdžio informacija labai pravers ir jau praverčia mano tiesioginiame darbe. O augalai, kurių auginimo specifiką tyrinėsiu savo baigiamajame magistro darbe, be abejo, taip pat yra cukriniai runkeliai“, – pasakoja E. Jakienė. Studentės nuomone, baigiamasis magistro darbas turi būti rašomas ne tam, kad vėliau nugultų į stalčių.

Vardinę stipendiją investavo į netikėtą pirkinį

Iš Vilkaviškio kilusi E. Jakienė teigia, kad pasirinkti agronomės kelią ją paskatino tėtis, kurio hobis – ūkininkavimas. „Tėtis po tiesioginio darbo kasdien važinėja į savo nedidelį ūkį, nes tai jam teikia didelį malonumą. Žemės plotą tėvai skyrė ir man, kad galėčiau įgyvendinti savo svajonę“, – su šypsena kalba pašnekovė, prisipažindama, kad nuo pat pirmo kurso šiek tiek pavydėdavo ūkininkaujantiems ir verslaujantiems savo bendramoksliams. Todėl kai viena lyderiaujančių šalies agroverslo įmonių už gerus studijų rezultatus E. Jakienei skyrė vardinę stipendiją, gautus pinigus mergina investavo į aukštos genetinės vertės lietuviškų veislių svarainių sodinukus, beveik neturinčius nuo šių augalų daugelį augintojų atbaidančių spyglių.

E. Jakienės svajonė – iš svarainių gaminti unikalų lietuvišką vyną bei kurti inovatyvius „kieto“ pavidalo produktus. „Kai manęs klausia, kas yra įdomiausia agronomijos studijose, atsakau netradiciškai: VDU Žemės ūkio akademijoje sutikti žmonės. Tiek tarptautinių ekspertų vardų verti dėstytojai, tiek ir bendramoksliai, motyvuoti savo ateitį susieti su moderniu žemės ūkiu ir gebantys argumentuotai diskutuoti“, – teigia pašnekovė.

Unikalia patirtimi E. Jakienė šiandien vadina ir savo studentišką darbą VDU Žemės ūkio akademijos verslo inkubatoriuje įsikūrusiame startuolyje. Šio startuolio šeimininkės pavyzdys pašnekovę paskatino ieškoti ir savo nišos išskirtinių produktų rinkoje. Taip išsirutuliojo mintis atskleisti naujas svarainių panaudojimo galimybes. E. Jakienė sako aiškiai žinanti, kad savo kelią ji jau rado, ir kur link jis bepasisuktų, tai vis tiek bus agrosektorius.

Ironiški komentarai tapo stimulu į daržą nešti net aprangos madą

Jeigu E. Jakienė teigia savo pašaukimą atradusi plačiuose Lietuvos pasėlių laukuose, kuriuose taikomos modernios, tvarumą užtikrinančios technologijos, magistrantūros studijų programos Agronomija studentę Medą Mačiuitytę labiau domina kita „geometrinė figūra“ – ne į plotį, o į aukštį kopianti agronomija, t. y. vertikalioji žemdirbystė bei kiti agronomo profesijos amplitudę praplečiantys dalykai – vaikų ir daržininkų mėgėjų edukacija, funkcinių drabužių modeliavimas, internetinė prekyba bei mokomųjų filmukų kūrimas.

„Esu prisiėmusi asmeninį iššūkį keisti visuomenės požiūrį į žemės ūkį ir šios krypties studijas, nes ir pati dėl savo pasirinkimo nesu išvengusi ironiškų komentarų. Tikrai žinojau, kad norėsiu studijuoti agronomijos krypties magistrantūroje, nes buvau išsikėlusi sau kelis uždavinius, kurių nespėjau įgyvendinti bakalauro studijų pakopoje. Visų pirma – norėjau geriau pažinti agronomijos mokslinę pusę ir pagal programą ERASMUS išvykti į stažuotę Danijoje, Aarhus universiteto Flakkebjerg mokslų centre, mat šį planą teko atidėti dėl COVID-19 pandemijos“, – pasakoja M. Mačiuitytė, užsitęsusio karantino metu taip pat nesėdėjusi sudėjusi rankų.

Ji sukūrė vaikams skirtus priemonių rinkinius, kurie skatina kūrybiškumą, poreikį pažinti, eksperimentuoti, o kartu yra atsakingo požiūrio į gamtą ugdymo priemonė. „Mano tikslas buvo ne tik išmokyti vaikus užsiauginti daržovių ant palangės, bet atskleisti, kaip tai daryti ekologiškai. Be to, savo aplinkoje mačiau, kad karantino laikotarpiu vaikai labai daug laiko praleidžia prie kompiuterių, todėl norėjosi sužadinti jų smalsumą gyvai vykstantiems dalykams“, – dėsto pašnekovė. Šiuos rinkinius įvertino ir įsigijo ne tik mažųjų tėvai, bet ir viena šalies agroverslo įmonių, rinkinius skyrusi dovanoms savo klientų vaikams, karantino metu negalėjusiems lankyti ugdymo įstaigų.

Nuo vaikystės dailei ir siuvimui neabejinga M. Mačiuitytė studijų metais sugebėjo papildomai baigti profesinę mokyklą ir tapo profesionalia siuvėja. Kurį laiką žaismingais gamtiniais motyvais marginusi marškinėlius ir internetu jais prekiavusi pašnekovė turi planų ateityje kurti ne tik patogius, bet ir madingus funkcinius drabužius sodininkėms ir daržininkėms su misija „madą atnešti į daržą“.

Vertikalioji žemdirbystė atveria naujas patirtis

M. Mačiuitytė kilusi iš Plungės, kurioje jos tėvai turi visame regione žinomą sodo ir daržo prekių parduotuvę. Karantino metu M. Mačiuitytė su draugu tėvams ne tik padėjo išvystyti internetinę prekybą, bet ėmėsi ir edukacinių filmukų kūrimo. Kadangi klientai renkasi šią parduotuvę dėl ilgametės šeimininkų patirties ir naudingų jų patarimų, jai kilo idėja šiuos patarimus filmuoti ir dalytis jais socialiniuose tinkluose.

Tačiau visa tai, pasak M. Mačiuitytės, tik malonūs hobiai. Tikrieji jos užsiėmimai – magistrantūros mokslai ir visai „šviežias“ agronomės darbas įmonėje „Daržulis“. Jau nuo studijų pradžios M. Mačiuitytė teigia supratusi, kad jos netraukia darbas laukuose, o praktikos užsienyje metu dar kartą įsitikino, kad jai kur kas įdomesni inovatyviai auginami prieskoniai augalai, žalumynai, daržovės, nei dideliuose plotuose plytintys javai. UAB „Daržulis“ – vienas tokių šalies startuolių, derlių auginantis vertikaliose sistemose. Pašnekovė su šypsena pasakoja, kad pirmą kartą atvykusi į šį ūkį net neįsivaizdavo, kad Lietuvoje įmanoma gauti derlių visus metus. Tačiau paaiškėjo, kad čia dirbant reikės ne tik agronomijos, bet ir fizikos žinių, nes įmonės vadovas M. Mačiuitytei pasiūlė ambicingą magistro darbo temą – palyginti kaitrinių ir LED lempų apšvietimo įtaką augalų derliaus kiekiams ir kokybei. O kad šio iššūkio nebūtų per maža, M. Mačiuitytė pasirinko ištirti ir skirtingų biostimuliantų įtaką vertikaliose sistemose auginamiems augalams. Pašnekovė šypsosi, kad magistro darbas ją taip „užkabino“, jog buvo neįmanoma atsispirti norui tapti pirmąja vertikalios augalų auginimo technologijos agronomo profesijos atstove Lietuvoje.

„Kai pirmame kurse pradėjome studijas, dėstytojai prašydavo tuos, kurių tėvai ar patys studentai yra ūkininkai, pakelti rankas. Jų pakildavo visas miškas. Pati buvau viena tų, kurie rankos pakelti negalėdavo. Bet mano tikslas visada buvo ir bus atskleisti kitą agronomijos galimybių pusę, parodyti, kad ši profesija tinka ne tik tiems, kurie savo ateitį sieja su ūkininkavimu, bet ir kūrybiškiems, besidomintiems inovacijomis ir mylintiems augalus žmonėms. Ir, regis, tai sekasi“, – su šypsena reziumuoja M. Mačiuitytė.

Agroverslui reikalingi specialistai, gebantys kurti inovacijas

VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto dekanės doc. dr. Aidos Adamavičienės teigimu, stebinantys šio fakulteto magistrančių E. Jakienės ir M. Mačiuitytės pasiekimai – nuoseklaus merginų darbo ir kūrybiškumo rezultatas. Verslo įmonių įsteigtomis vardinėmis stipendijomis skatintos studentės buvo sau išsikėlusios tikslus ir jų kryptingai siekė.

„Agroverslui reikalingi specialistai, gebantys kurti inovacijas ir dirbti su aukščiausio lygio technologijomis, rengti projektus ir vadovauti juos įgyvendinant. Magistrantūros studijos suteikia galimybę kelti kvalifikaciją ir atveria konkurencinį pranašumą įmonėje užimti aukštesnes pareigas. Daugelis darbdavių ieško kūrybingų, plataus akiračio specialistų. Darbdaviai dažnai ir patys skatina darbuotojus plėsti akiratį studijuojant magistrantūros studijų programose. VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultete net 90 proc. studentų derina studijas ir darbą. Tai rodo atsakingą jaunų žmonių požiūrį planuojant savo profesinę ateitį. Tvarus žemės ūkis ir pasaulio aprūpinimas maistu neįmanomas be aukšto lygio specialistų. VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto absolventai laukiami žemės ūkio verslo įmonėse, agrarinio mokslo ir mokymo, konsultavimo ir ekspertinio vertinimo tarnybose, maisto žaliavų gamybos ir perdirbimo įmonėse, ekologinio žemės ūkio sertifikavimo sektoriuje, nevyriausybinėse organizacijose“, – teigia VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto dekanė doc. dr. A. Adamavičienė, ragindama nuo rugsėjo kiekvienam Lietuvoje, nepriklausomai nuo amžiaus, būti susiradus vietą tobulėti.

Skelbiamas negyvenamųjų patalpų nuomos konkursas

Vytauto Didžiojo universitetas skelbia dalies (22 kv. m.) negyvenamų patalpų nuomos viešą konkursą kavos, kitų gėrimų bei užkandžių ir higienos prekių prekybos automatų įrengimui ir eksploatavimui VDU bendrabučiuose. Pradinė nuomos kaina – 7,50 Eur be PVM/ kv. m. Nuomos terminas – du metai su galimybe sutartį pratęsti dar dviem metams.

Patalpas galima apžiūrėti 2022 08 17 d. nuo 8 val. iki 12 val.

Konkurso paraiškos registruojamos 2022-08-22 d. nuo 8 val. iki 12 val.

Konkursas vyks 2022-02-23 d. 10.00 val.

Sąlygas ir paraiškos formą galima rasti VDU interneto svetainėje. Daugiau informacijos apie konkursą: Silva Tamošiūnienė, tel. 8 659 51093.

Konkurso sąlygos ir paraiškos forma

Studentai kviečiami teikti paraiškas Rotary klubo stipendijai gauti

Danijos ir Lietuvos tarpusavio šalių komitetas (ICC) kviečia studentus teikti paraiškas 2022/2023 mokslo metų stipendijoms gauti.

Atrenkant kandidatus, atsižvelgiama į socialinę padėtį, šeimos padėtį bei galimus kitus veiksnius. ICC stipendijos skiriamos Lietuvos Respublikos universitetų ir neuniversitetinių aukštųjų mokyklų studentams, besimokantiems tiek valstybės finansuojamose, tiek mokamose vietose bakalauro arba panašaus lygmens studijose. Stipendija suteikiama pirmosioms asmens studijoms vieniems akademiniams metams su galimybe pratęsti. Stipendijos dydis yra apie 100 Eur/mėn.

Reikalavimo dėl konkrečios studijų krypties nėra.

Savarankiškai paraiškas teikiantys studentai turi nurodyti juos rekomenduojantį Rotary klubą. Siūlome susisiekti su klubais Jūsų mieste ir paprašyti rekomendacijos. Lietuvos Rotary klubų sąrašas yra čia.

Šiemet bus suteiktos šešios stipendijos.

Daugiau informacijos

Maisto gamyba be atliekų – švaresnės ir sveikesnės ateities kryptis

Siekiant patenkinti nuolat augantį maisto poreikį, būtina kuo racionaliau naudoti išteklius – orientuotis į beatliekę maisto produktų gamybą. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) docentės dr. Živilės Tarasevičienės, pokyčiai neišvengiami, nes turime tik du pasirinkimus – didinti gamybos intensyvumą ir jos keliamą taršą arba atsigręžti į žiedinę ekonomiką ir beatliekę gamybą – racionaliai naudoti turimus išteklius. Mokslininkė pastebi, kad dalis maisto perdirbimo gamybos atliekų gali būti aukštesnės biologinės vertės nei pirminiai produktai, jas panaudojant ne tik racionaliai vartojami resursai, bet ir plečiama sveikatai palankių produktų pasiūla. Įdomu ir tai, kad maisto pramonės likučiai gali būti panaudojami ir kosmetikos, farmacijos, tekstilės gaminių gamybai.

Racionalesnis išteklių naudojimas

VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto mokslininkės doc. dr. Ž. Tarasevičienės teigimu, vienas iš Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. darnaus vystymosi tikslų „Panaikinti badą, užtikrinti apsirūpinimą maistu ir geresnę mitybą, skatinti darnų žemės ūkį“ gali tapti dideliu iššūkiu.

„Prognozuojama, kad iki 2050 m. pasaulyje gyvens apie 9 mlrd. žmonių ir tai didelis augimas, tačiau alkanų žmonių skaičius pasaulyje ir toliau kyla ne tik dėl žmonių populiacijos augimo, bet ir dėl neproporcingo maisto paskirstymo, maisto švaistymo bei kitų priežasčių, tarp kurių yra ir geopolitinės aktualijos“, – įsitikinusi doc. dr. Ž. Tarasevičienė.

Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad siekiant užtikrinti pakankamą aprūpinimą maistu, galimi keli sprendimai. „Pirmasis – produkcijos gamybos intensyvinimas, įtakojantis aplinkos taršą, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, klimato kaitą, papildomų išteklių naudojimą. Antrasis – maisto nuostolių bei maisto atliekų mažinimas bei beatliekė gamyba. Siekiant maisto produktų gamybos proceso metu susidariusius šalutinius produktus panaudoti naujų įvairių pramonės šakų produktų kūrimui – beatliekei gamybai, kuriamos įvairios technologijos“, – apie mažiau taršios gamybos galimybes kalba mokslininkė ir atkreipia dėmesį, kad žiedinės ekonomikos principų taikymas diegiant beatliekes technologijas sudaro prielaidas išvengti aplinkosauginių problemų, susijusių su maisto atliekomis, jas paverčiant didesnės biologinės vertės produktais ar biokuru.

Ateities kryptis – beatliekė gamyba

Pasak doc. dr. Ž. Tarasevičienės, vienas iš šių dienų ekonomikos tikslų yra sumažinti aplinkosaugines, socialines ir ekonomines sąnaudas, didinti ekonominį konkurencingumą, mažinti skurdą ir užtikrinti visiems gyventojams kokybiško maisto prieinamumą. „Tuo tikslu turi būti siekiama panaudoti atsinaujinančius biologinius išteklius paverčiant juos aukščiausios pridėtinės vertės produktais, ieškoma būdų, kaip išsaugoti išteklius ilgesnį laikotarpį, siekiant nulinio atliekų susidarymo ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimo, taip pat daug dėmesio skiriama maisto gamybos metu susidariusių šalutinių perdirbimo produktų panaudojimui kaip antrinėms žaliavoms. Tokių susidariusių šalutinių perdirbimo produktų panaudojimas, beatliekė maisto gamyba, lemia naujų technologijų bei darbo vietų kūrimą, naudą aplinkai ir žmonėms“, – į pokyčių svarbą dėmesį atkreipia doc. dr. Ž. Tarasevičienė.

Trečdalis maisto prarandama arba iššvaistoma

Gegužės mėnesį kalbėdamas Jungtinių Tautų (JT) aukščiausiojo lygio susitikime Niujorke JT vadovas A. Guterresas konstatavo, kad vos per dvejus metus pasaulyje žmonių, kuriems labai trūksta maisto, skaičius padvigubėjo – nuo 135 mln. prieš pandemiją iki 276 mln. šiuo metu. Kol dalis pasaulio badauja, kitoje dalyje, neracionaliai naudojant resursus, išmetama didelė dalis maisto, kuri dar galėtų būti panaudota kitų produktų gamybai.

„Kasmet prarandama trečdalis viso pagaminamo maisto. Vaisių ir daržovių produkcijos pirminės gamybos, maisto produktų gamybos, transportavimo, didmeninės ir mažmeninės prekybos bei vartojimo metu, praradimai kiekvienais metais siekia apie 45 procentus. Tai lemia didelius energetinių išteklių bei finansinius nuostolius, aplinkos taršą. Todėl žiedinės ekonomikos modelių taikymas panaudojant antrines žaliavas yra svarbus aplinkosauginiu, ekonominiu bei socialiniu aspektu“, – pastebi doc. dr. Živilė Tarasevičienė.

Atliekos gali būti biologiškai vertingesnės nei pirminis produktas

Anot mokslininkės, šalutinius perdirbimo produktus, susidariusius maisto produktų gamybos proceso metu, panaudoti galima įvairiai: tiesiogiai naujų maisto produktų gamybai, bioaktyvių komponentui išskyrimui. „Pasaulyje kuriama daug įvairių produktų vadovaujantis beatliekės gamybos principais. Vaisių bei daržovių sulčių spaudimo metu lieka biologiškai vertinga žaliava, kai kuriais atvejais netgi vertingesnė nei pats pagamintas produktas – sultys. Pavyzdžiui, įmonė iš lapinių kopūstų ir salierų išspaudų naudojant ekstruziją, gamina traškučius“, – beatliekės gamybos pavyzdžiais dalijasi VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkė Ž. Tarasevičieinė.

Batonėliai – iš alaus gamybos šalutinių perdirbimo produktų

Mokslininkė pasakoja, kad beatliekė gamyba jau taikoma įvairiuose maisto gamybos pramonės sektoriuose. „Sukurti batonėliai, kurių pagrindinė sudedamoji dalis – alaus gamybos proceso metu naudoti salykliniai miežiai. Šalutinis perdirbimo produktas saladinas perdirbamas pagal patentuotą technologiją į miltus, kurie vėliau naudojami įvairių praturtintų baltymais batonėlių gamybai. Alaus gamybos šalutiniai perdirbimo produktai greitai gendantys dėl juose esančio didelio drėgmės kiekio, tačiau juos išdžiovinus, panaudojimo galimybės yra labai plačios. Kita su alumi susijusi tvari koncepcija – mažmenininkų, smulkių duonos kepėjų neparduotos duonos gaminių panaudojimas alaus gamybai. Dienos pabaigoje neparduota duona yra surenkama ir naudojama aukštos kokybės alui gaminti“, – apie beatliekės gamybos galimybes kalba doc. dr. Ž. Tarasevičienė ir džiaugiasi, kad vis daugiau įmonių pernokusias bei prekybos standartus neatitinkančias daržoves ne kompostuoja ar naudoja pašarui, o gamina trintas greitai paruošiamas sriubas, iš netinkamų šviežiam vartojimui bananų gaminami įvairūs perdirbti produktai: kąsneliai, trapučiai, sausainiai.

Iš maisto gamybos atliekų – kosmetika ir tekstilės gaminiai

Mokslininkė pasakoja, kad iš šalutinių perdirbimo produktų naudojant mikrobangas, ultragarsą, fermentus gali būti išskiriami įvairūs biokomponentai – polifenoliniai junginiai, karotenoidai, kurie vėliau naudojami kosmetikoje, farmacijoje ar maisto pramonėje bei bioplastikų gamybai. „Tiesioginio šalutinių perdirbimo atliekų panaudojimo pavyzdys – audinio su citrusinių vaisių atliekų celiulioze, likusia po sulčių spaudimo proceso, gamyba. Vienos įmonės duomenimis, kasmet ji perdirba apie 700 tūkstančių tonų citrusinių vaisių atliekų. Šį audinį savo kolekcijose naudoja žinomi dizaineriai“, – pasakoja VDU Žemės ūkio akademijos doc. dr. Ž. Tarasevičienė ir reziumuoja, kad beatliekės maisto gamybos populiarėjimą lemia tiek gamintojų, tiek ir vartotojų sąmoningumas, naujų technologijų kūrimas ir vystymas bei ES politika, kas suteikia vilčių, kad greitai beatliekė gamyba taps norma.

Magistro darbų ES tematika konkursas

Užsienio reikalų ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga, kviečia studentus dalyvauti ministerijos organizuojamame konkurse „Geriausi magistro darbai Europos Sąjungos politikos formavimo ir įgyvendinimo tematika“. Konkurso nugalėtojams bus skiriami piniginiai prizai.

Konkurso tikslas – skatinti aukštojo mokslo antrosios studijų pakopos studentus gilinti kompetenciją Europos Sąjungos politikos formavimo ir įgyvendinimo temomis, populiarinti mokslinius tyrimus ES tematika, motyvuoti studentus specializuotis ES klausimais, puoselėti valstybės ir aukštojo mokslo institucijų bendradarbiavimą rengiant aukšto lygio ES reikalų specialistus ir mokslininkus, kurie prisidėtų prie ES politikos veiksmingo įgyvendinimo ir Lietuvos interesų Europos Sąjungoje užtikrinimo.

Dalyvavimo konkurse reikalavimai ir tvarka

Konkurse kviečiami dalyvauti asmenys, kurie 2021–2022 akademiniais metais buvo Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo institucijų antrosios studijų pakopos studentai ir apgynė ne mažiau kaip „labai gerai“ įvertintą magistro darbą ES politikos formavimo ir įgyvendinimo tematika.

Asmenys, pageidaujantys dalyvauti konkurse, elektroniniu paštu ES-darbu-konkursas@urm.lt iki 2022 m. rugsėjo 2 d.

Daugiau informacijos

Pritrūko balo? Svarbiausia, kad nepritrūktų motyvacijos! VDU ŽŪA parengiamosios studijos

Jau aiškėja priimtųjų į šalies aukštąsias mokyklas sąrašai. Deja, nepakankamai geri brandos egzaminų rezultatai galimybę rugsėjį pradėti planuotas studijas atima iš ne vieno abituriento. Kryžkelėje atsiduria ir per vėlai susirūpinę, kad siekiant patekti į norimą studijų programą reikia būti išlaikius tam tikrą konkretų egzaminą, kuris nebuvo pasirinktas. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (VDU ŽŪA) šioje situacijoje turi išskirtinę žinią: motyvuotiems, ateityje veiklai agrosektoriuje rimtai nusiteikusiems asmenims, kuriems trūksta nedidelės konkursinio balo dalies, VDU Žemės ūkio akademija suteikia išskirtinę galimybę.

Agroverslas – vienas iš sparčiausiai technologinę pažangą kuriančių sektorių šalyje – kuriame reikia ir reikės vis daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų, gebančių kurti, diegti ir kontroliuoti inovacijas, susiduria su dideliu aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų trūkumu. Dėl to susivieniję verslo atstovai įsteigė šalyje unikalų VDU Žemės ūkio akademijos absolventų klubo „ŽŪA alumni“ labdaros ir paramos fondą „Pagalba regionų jaunimo studijoms“, padedantį atverti kelią į studijas, suteikiant galimybę mokytis parengiamosiose studijose, su dėstytojų pagalba ruoštis valstybiniams brandos egzaminams, po metų juos perlaikius tapti pilnaverčiu VDU ŽŪA studentu ir, įskaitant klausytojo statusu jau išklausytus studijų dalykus, tęsti studijas antrame kurse.

Parengiamosios studijos – tai išskirtinė programa, skirta asmenims, kurie motyvuotai savo ateitį ir karjerą sieja su agrosektoriumi, tačiau dar nėra pasirengę stoti į universitetines studijas nesiekiant minimalaus valstybės nustatyto konkursinio balo (KB≥5,4).

Parengiamųjų studijų programos trukmė – 1 metai. Parama studijų kainai kompensuoti bus skiriama iš „ŽŪA alumni“ labdaros ir paramos fondo „Pagalba regionų jaunimo studijoms”. Geriausiais balais įstojusiems studijų kaina kompensuojama 100 proc., kitiems – 70 proc.

PARENGIAMŲJŲ STUDIJŲ PROGRAMĄ SUDARO:

Įvadiniai ir pažintiniai pasirinktos studijų programos dalykai.
Vizitai į pažangiausias agroverslo įmones.
Parengiamieji mokomųjų dalykų kursai, padedantys pasiruošti geresniems brandos egzaminų rezultatams pasiekti. Pagal poreikį galima rinktis: biologija, matematika, lietuvių kalba ir literatūra, anglų kalba ar kt.
Apgyvendinimas universiteto bendrabutyje.

Parengiamųjų studijų metu asmenims bus suteikta galimybė pradėti studijuoti įvadinius pasirinktos VDU Žemės ūkio akademijos studijų programos dalykus, geriau susipažinti su Universitetu, agrosektoriumi, įgyti įgūdžių ir žinių, reikalingų studijoms.

Programos dalyviai, padedami kompetentingų dėstytojų, rengsis brandos egzaminams, reikalingiems įstoti į bakalauro laipsnį suteikiančias studijas VDU Žemės ūkio akademijoje.

Parengiamųjų studijų programos metu išklausytus įvadinius pasirinktos bakalauro studijų programos dalykus asmuo galės įsiskaityti jau įstojus į bakalauro laipsnį suteikiančias studijas – pakartotinai tų dalykų studijuoti bakalauro studijų metu nereikės.

Norintys studijuoti parengiamosiose studijose privalo užpildyti motyvacinę anketą iki 2022 m. rugpjūčio 19 d.

Maloniai kviečiame konsultuotis individualiai:
VDU ŽŪA studijų administravimo koordinatorė
Rasa Čingienė
Telefonas +370 682 22 874
El. paštas rasa.cingiene@vdu.lt

Unikali socialinė inovacija Rokiškio inžinerijos klasė skinasi kelią ir kituose rajonuose

Verslo ir mokslo iniciatyva trijų partnerių – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA), Rokiškio verslo klubo ir Rokiškio profesinio mokymo centro – sukurta socialinė inovacija „Sumanaus moksleivio akademijos Rokiškio inžinerijos eksperimentinė klasė“ – ilgalaikis edukacinis projektas, skirtas Rokiškio rajono moksleiviams. Šių metų vasario mėn. startavusi iniciatyva sulaukė atgarsio visoje šalyje. Rokiškio inžinerijos klasės, kaip unikalios socialinės inovacijos, vystymas ne tik įgyja pagreitį Rokiškio krašte ir teikia vilčių, kad į atitolusius regionų verslus po kelerių metų įsilies šiuolaikišką inžinerinį ir profesinį išsilavinimą įgiję aukštos kvalifikacijos specialistai, tačiau skinasi kelią Panevėžio regiono Biržų ir Pasvalio rajonuose, kurių verslininkai jau imasi iniciatyvų vystyti šį projektą.

Mokslo metų pabaigoje inžinerijos klasės projekto vystymo klausimais vyko susitikimai Biržuose ir Pasvalyje. Į susitikimus su verslo atstovais atvyko ir projekto idėją pristatė Rokiškio inžinerijos eksperimentinės klasės projekto iniciatorius, Rokiškio verslo klubo prezidentas, agroverslo įmonės „Ivabaltė“ generalinis direktorius Irmantas Tarvydis. Unikalaus projekto iniciatorius teigia, kad dabar būtina pačiam verslui imtis iniciatyvos kartu bendradarbiaujant su VDU ŽŪA, vietos mokymo ir ugdymo institucijomis ir plėtoti pagal jau veikiantį modelį vykdomas veiklas. „Nesiimant sprendimų dėl inžinierių, aukštos kvalifikacijos specialistų stokos verslas netrukus patirs labai rimtų problemų atitolusiuose rajonuose“, – kalba I. Tarvydis.

Pirmojo susitikimo Biržuose organizavimo iniciatyvos ėmėsi VDU Žemės ūkio akademijos absolventas, inžinierius Viktoras Rinkevičius. Ilgametis VDU ŽŪA mecenatas, buvęs UAB “Biržų žemtiekimas” direktorius V. Rinkevičius į susitikimą pakvietė Biržų miesto ir rajono verslo, švietimo įstaigų atstovus. Susitikimas vyko Biržų technologijų ir verslo mokymo centre, kur jo direktorius Dainius Korsakas, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Marytė Bistrickienė džiaugėsi rokiškėnų kartu su VDU ŽŪA plėtojama iniciatyva ir išreiškė palaikymą ilgalaikio projekto vystymui bei mokslo, verslo ir švietimo įstaigų bendradarbiavimui. Susitikime dalyvavęs bendrovės „Šiaurinis takas“ direktorius Tomas Bekeris neabejojo projekto vystymo galimybėmis ir verslo bei švietimo įstaigų susitelkimu. Kad iniciatyva iš tiesų patraukli moksleivių atžvilgiu sutiko ir idėjų aptarime dalyvavęs Biržų Saulės gimnazijos direktorius Marius Skardžius.

Pasvalio miesto ir rajono verslo atstovus į tokį susitikimą subūrė VDU ŽŪA absolventas, inžinierius, verslininkas Vladas Linkevičius. Į projekto pristatymą atvykę Pasvalio verslininkų asociacijos prezidentas, IĮ „Pasvalio Auta“ savininkas Antanas Kairys ir gamybinės ir prekybinės bendrovės „Pasvalio agrodileris“ vadovas Sigitas Zajarskas pritarė inžinerijos klasės projekto plėtojimui ir mokinių tikslingam ugdymui, vystant šiuolaikinėje darbo rinkoje reikalingas kompetencijas ir skatinant jaunimą rinktis inžinerijos, žemės ūkio mokslų krypčių studijų programas. Pasvaliečiai teigė, kad šiuo metu itin reikalingi aukštos kvalifikacijos specialistai, turintys inžinerinį mąstymą, kompetencijas ir kokybišką išsilavinimą. Po projekto pristatymo ir bendrų veiksmų Rokiškio inžinerijos klasės vystymui aptarimo aplankyta S. Zajarsko vadovaujama gamybinė ir prekybinė bendrovė „Pasvalio agrodileris“, kur susipažinta su bendrovės patalpose kuriamais naujais, inovatyviais žemės ūkio technologiniais produktais – purkštuvais, padargais.

Susitikime su Biržų ir Pasvalio krašto verslo, švietimo įstaigų vadovais bei atstovais dalyvavęs VDU ŽŪA Inžinerijos fakulteto docentas dr. Jonas Čėsna pasakojo, kad vykdant šiais mokslo metais pradėtą Rokiškio inžinerijos eksperimentinės klasės projektą pastebėtas itin didelis moksleivių susidomėjimas. „Kuriant šią programą buvo numatyta, kad į VDU ŽŪA atvykstantiems moksleiviams bus praktiškai, vaizdžiai ir intriguojančiai pristatomi skirtingų inžinerijos, žemės ūkio ir verslo sričių dalykai. Patrauklu buvo ir tai, kad dalis inžinerinės klasės užsiėmimų, kuriuos vedė VDU ŽŪA dėstytojai, vyko integruotai Rokiškio verslo įmonėse“, – mintimis dalijosi docentas, pridėdamas, kad inžinerijos eksperimentinės klasės sėkmę patvirtino ir projekto baigiamosios moksleivių veiklos VDU Žemės ūkio akademijoje. Projekto uždarymo renginyje dalyvavo daugiau kaip 160 Rokiškio krašto moksleivių, prie kurių prisijungė ir Anykščių bei Zarasų rajonų moksleiviai.

Susitikimuose dėl inžinerijos klasės vystymo Biržuose ir Pasvalyje dalyvavusi VDU ŽŪA administravimo grupės vadovė Laima Skauronė teigia, jog toks moksleivių dalyvavimo naujame projekte aktyvumas parodo, kad numatytos veiklos buvo tikslingos ir yra aktualios, įdomios bei patrauklios jaunimui. „Sėkmės rezultatas numato tokios klasės plėtrą, ne tik kitais mokslo metais suteikiant galimybę Rokiškio krašto moksleiviams tęsti veiklas, bet ir integruojant į veiklas Biržų ir Pasvalio rajonų moksleivius“, – apie projekto plėtrą kalbėjo L. Skauronė.

Biržuose ir Pasvalyje vykusių susitikimų dalyviai, pritardami strateginei verslo ir švietimo bendradarbiavimo iniciatyvai, aptarė galimus bendrus projekto vystymo veiksmus ir priemones, kurios leistų tęsti Sumanaus moksleivio akademijos Rokiškio inžinerijos eksperimentinės klasės veiklas Biržų ir Pasvalio krašte artėjančiais 2022-2023 mokslo metais.

Lietuvos žolynų lobiai: Europa žiūri su pavydu, o patys trypčiojame vietoje

Tęsiantis geopolitinei ir ekonominei įtampai ekspertai Lietuvai prognozuoja rūsčią žiemą. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) docento dr. Evaldo Klimo teigimu, iš tiesų turime pamirštą didelį rezervą, kuris 1939-aisiais mažą mūsų valstybę buvo iškėlęs į pirmąjį pasaulio sviesto eksportuotojų penketuką. Šis rezervas – mums visiems po kojomis ir akimis plytintys žolynų plotai. Ir dabar yra tas momentas, kada reikėtų ne verkšlenti dėl šalyje mažėjančio gyvulių skaičiaus, o sutelkus centrinės valdžios sprendimus ir regionų bendruomenių iniciatyvas žalienų produkciją žolę paversti pašarais, vertingais maisto produktais, biokuru, kurių pakaktų ir patiems, ir eksportui, ir humanitarinei pagalbai.

Didžiulės reikšmės pervertinti tiesiog neįmanoma

„Lietuvoje vienam gyventojui tenka 1,04 ha žemės ūkio naudmenų. Tai – didžiausias plotas visoje Europos Sąjungoje (ES), kurioje vidutiniškai vienam gyventojui tenka tik 0,34 ha žemės ūkio veiklai tinkančios žemės, t. y. tris kartus mažiau. Taip pat turime pakankamai gėlo vandens ir apie 700 mm vidutinį metinį kritulių kiekį. Šios sąlygos palankios augti daugeliui augalų, tačiau ypatingai gerai tinka daugiametėms žolėms, kurios dengia apie ketvirtį mūsų šalies teritorijos. Neatsitiktinai iš pasaulyje žinomų 1000 žolių rūšių, turinčių pašarinę vertę, Lietuvoje auga apie 500. Žolynuose, skirtingai nei vienos rūšies pasėliuose, retai pamatysime ir sergančių augalų, mat gamta savo valdose tvarkosi puikiai. Šalyje turime apie 150 tūkst. ha gyvulininkystės plėtrai ypač palankių užliejamųjų pievų, kuriose vystyti prekinę augalininkystę netgi neįmanoma dėl gamtinių sąlygų. Deja, 400 tūkst. ha žalienų šiuo metu yra menkavertės, sumažėjus gyvulių skaičiui praktiškai nenaudojamos. Ir tik 15-20 proc. žolynų yra sėtiniai, kurie neša didelę ekonominę naudą“, – šalies žaliųjų resursų potencialą komentuoja VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto docentas dr. E. Klimas, pastebėdamas, kad kiekvieną žalią lopinėlį vertybe laikantiems sausringų Pietų kraštų ūkininkams toks mūsų neūkiškumas būtų nesuprantamas.

Pasak pašnekovo, Lietuvos teritorijoje nėra gausių iškastinių gamtos išteklių, todėl itin svarbu branginti ir efektyviai išnaudoti ne tik ariamą žemę, bet ir turimus žalienų resursus. Aukštos kokybės mėsos gaminiai, sviestas, fermentiniai sūriai, pieno miltai ir kiti pasaulyje paklausūs gyvulininkystės produktai galėtų ir turėtų tapti išskirtinėmis mūsų šalies strateginėmis atsinaujinančiomis žaliavomis.

Vokiečių mokslininkai yra nustatę, kad karves šeriant vien labai kokybiškais žoliniais pašarais galima melžti iki 8 tūkst. litrų pieno, o VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkų tyrimų duomenys rodo, kad limuzinų veislės buliukai ėsdami tik kokybišką šienainį per parą priauga 1,6 – 2 kg priesvorio. Abu šie produktyvumo rodikliai yra labai aukšti.

„Žolynų reikšmės šiandieniniame žemės ūkyje ir žmonių gyvenime pervertinti tiesiog neįmanoma. Žolynai atlieka kelias labai svarbias funkcijas. Visų pirma – tiesioginę gamybinę, nes tai pašaras visiems šalyje auginamiems gyvuliams. Iš žalienų pagamintas kokybiškas pašaras gali būti ir paklausi prekė sausras išgyvenančiose užsienio šalyse. Maža to – žolės geriau negu daugelis kitų augalų gerina dirvožemį. Neatsitiktinai geriausi ir derlingiausi planetos juodžemių plotai yra susiformavę stepėse ir prerijose, kur tūkstančius metų plyti ištisinė žolinė danga. Daugiametės žolės turi gausią šaknų sistemą, kuri dirvožemyje kaupia organinę medžiagą kartu konservuodama organinę anglį, o ankštinės žolės fiksuoja biologinį azotą – unikalią ekologišką trąšą. Žolės yra ir svarbi kraštovaizdžio dalis, kurianti estetišką rekreacinę aplinką. Ilgai žaliuodamos jos valo orą. Moksliniais tyrimais yra nustatyta, kad 35 kv. metrai kokybiškai prižiūrimo žolyno nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens išskiria tiek deguonies, kiek vieno žmogaus organizmui reikia visus metus. Kiekvienas žalias lopinėlis, kuriame vyksta fotosintezė, kartu yra ir Žaliojo kurso variklio sraigtelis“, – žalienų reikšmę vaizdžiai iliustruoja doc. dr. E. Klimas, atkreipdamas dėmesį, kad daugiamečių žolių perteklinė biomasė sėkmingai gali būti panaudojama ir energetikoje kuro granulių gamybai, ir kaip biojėgainių kuras – tą yra ištyrę VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkai.

Gyvulininkystės sektorius „įdarbinęs“ vos trečdalį potencialo

Pašnekovo teigimu, skaudi Lietuvos problema tai, kad turėdami didelį žemės ūkio naudmenų plotą, tenkantį vienam gyventojui, nesugebame efektyviai jo išnaudoti. Priežastis – apgailėtinoje situacijoje atsidūręs šalies gyvulininkystės sektorius, išnaudojantis vos trečdalį žalienų potencialo.

„Pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje buvo laikoma 839 tūkst. melžiamų karvių, sovietmečio pabaigoje – 1,3 mln., šiuo metu jų belikę apie 250 tūkst. Parduodami grūdus kaip žaliavą užuot iš jų kūrę didesnę pridėtinę vertę, generuojame vienas mažiausių pajamų visoje ES. Eurostat duomenimis, Nyderlanduose, kuriuose klesti gyvulininkystė, iš 1 ha pernai gauta 14,5 tūkst. Eur, kaimyninėje Lenkijoje – 1600 Eur, Lietuvoje – tik 869 Eur. Nekeičiant požiūrio į žemės ūkį, padėtis į gera savaime tikrai nepasikeis.

Visose aplinkinėse pažangiose šalyse žemės ūkis remiasi ant dviejų ramsčių – augalininkystės ir gyvulininkystės. 1990-aisiais, Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, daugelis savarankišką veiklą pradedančių ūkininkų rinkosi specializuotą augalininkystę kaip paprastesnę, lengvesnę, trumpuoju periodu didesnes pajamas nešančią žemės ūkio veiklą. Ir šiandien iš tiesų galime didžiuotis tam tikrais šio sektoriaus rezultatais, rekordiniais grūdų derliais ir jų eksporto mastais. Tačiau tai nėra geriausias pasirinkimas, nes jis skatina dirvožemio alinimą ir degradaciją. O mišriame ūkyje Europos žaliasis kursas yra savaime suprantamas dalykas. Tokiame ūkyje darbas vyksta kasdien, jame kuriama didesnė pridėtinė vertė bei gaminamas vertingas šalutinis produktas – organinės trąšos. Šiandien absurdiška yra tai, kad mūsų agrarinėje šalyje augalininkystės ūkiai organines trąšas jau yra priversti pirkti“, – konstatuoja pašnekovas.

VDU Žemės ūkio eksperto teigimu, jei pasirinktas augalininkystės kelias būtų labai sėkmingas ir saugus, šiandien netektų kalbėti apie dirvožemio degradacijos pavojų ir chemikalais teršiamus vandens telkinius. Specializuoti augalininkystės ūkiai, kuriuose efektyviai investuojama, taikomos pažangios technologijos ir kuriuose rūpinamasi dirvožemiu, doc. dr. E. Klimo nuomone, bendroje žemės ūkio struktūroje, be abejo, reikalingi. Tačiau Vokietijos, kurioje yra daug stambių monokultūras auginančių ūkių, ekspertai bekraščius rapsų ir kviečių laukus, įspėdami apie pavojų ekosistemoms, šiandien jau vadina ekologinėmis dykumomis.

Perspektyviausi ir tvariausi – mišrūs šeimos ūkiai

„Esu įsitikinęs, kad tik mišrus ūkis turi ateitį, nes tai yra vienintelis teisingas kelias, atitinkantis Žaliojo kurso kryptį ir tikslus. O metano emisijos problemas, priskiriamas gyvuliams, šiandien reikėtų garbingai prisiimti žmonėms, kurie užsiėmę kosmoso užkariavimu ir neregėtos galios ginklų gamyba iki šiol taip ir nėra parodę iniciatyvos sukurti efektyvioms priemonėms nuo mėšlo lagūnų surinkti išsiskiriantį metaną ir jį panaudoti energetinėms reikmėms.

Žolynų panaudojimo galimybes puikiai įrodo įvairiuose šalies regionuose entuziastų pastangomis vystomi mišrūs šeimos ūkiai. Lietuvoje, skirtingai nei kaimyninėje Lenkijoje, valstybė nuo tokių ūkių yra nepelnytai nusigręžusi, nors jų, dirbančių iki 150 ha žemės, tebeturime beveik 90 tūkst.

Šiandien puikiai galėtume pasimokyti iš kaimyninės Lenkijos Punsko valsčiaus lietuvių, vystančių nedidelius mišrius šeimos ūkius. Ten veikiama susikooperavus ir ūkininkai kartu yra ir pieno perdirbimo įmonių akcininkai. Lietuvoje procesas buvo paleistas savieigai periodiškai tik konstatuojant, kad gyvulių skaičius šalyje mažėja“, – apgailestauja pašnekovas.

Docento įsitikinimu, dabar ypač tinkamas laikas pagalvoti, kaip kuo efektyviau išnaudoti žalienų potencialą bei suprasti, kad žemės ūkis ir jo šaka gyvulininkystė yra svarbiausias strateginis ekonominis verslas, aprūpinantis šalies gyventojus maisto produktais ir užtikrinantis šalies nacionalinį saugumą.

Kuriant sinergiją – ne tik išgyvensime patys, bet ir padėsime kitiems

„Šalis turi turėti savo aiškią strategiją bei žinoti, ar einame mišraus ūkio gaivinimo keliu, ar toliau aliname dirvožemius ir liekame stebėti, kaip auga ir vis blogiau dera rapsai, kviečiai ar cukriniai runkeliai. Žemės ūkio strategijoje ateinančiam 2023 – 2027 metų laikotarpiui numatytos remiamos veiklos sritys, siekiant geriau išnaudoti žalienų potencialą. Norisi tikėti, kad tai sudomins jaunus žmones. Nuo valdžios sprendimų priklauso, kokios bus inicijuojamos paramos programos, kokie priimami teisės aktai ir ar sudaromos sąlygos kaime lengviau įsikurti jauniems žmonėms. VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto studentai yra labai motyvuoti dirbti agrosektoriuje. Dažnas jų dar studijų metais pradeda ūkininkauti. Tačiau pateikę paraiškas paramai gauti šie jaunuoliai dėl įvairių biurokratinių „kabliukų“ labai dažnai sulaukia neigiamų atsakymų. Šito neturėtų būti. Esame nedidelė šalis, dėl ekonominės emigracijos jau netekusi ketvirtadalio gyventojų, kurie kitų Europos šalių ūkiuose dirba tokius pačius žemės ūkio darbus, kokius būtų galėję dirbti tėvynėje būdami savų ūkių šeimininkais. Šiuo metu kaip niekada svarbus momentas yra derinti valstybės strategines kryptis ir regionų iniciatyvas, įvertinti skirtingų regionų specifiką, suskaičiuoti nenaudojamus žalienų resursus, imtis kiekvieno regiono specifiką geriausiai išnaudojančių veiklų ir kartu veikiant pradėti kurti sinergijos efektą. Tuomet ne tik išgyvensime patys, bet ir galėsime padėti kitiems“, – reziumuoja VDU Žemės ūkio akademijos docentas dr. E. Klimas.

Kviečiame į nemokamus mokymus rugpjūčio mėn., skirtus žemės ūkyje dirbantiems asmenims

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (VDU ŽŪA) įgyvendina projektą „Žemės ūkyje dirbančių asmenų kompetencijų tobulinimas socialinių, gamtos, technologijos bei žemės ūkio mokslo srityse“ ir kviečia dalyvauti rugpjūčio mėnesį vyksiančiuose nemokamuose kompetentingų lektorių dėstomuose mokymo kursuose.

Mokymo kursai: Verslo planų rengimas ir projektų įgyvendinimas smulkiame ūkyje 8 akad. val. (kodas 396131411)

Data: Rugpjūčio 29 d.

Laikas: 9.00–15.30 val.

Vieta: Kauno r., Akademijos mstl., Universiteto g. 8A, 211 auditorija

Tikslinė grupė: ūkininkai, Žemės ūkio ir kaimo verslo valdų registro informacinėje sistemoje registruoti jų šeimos nariai, ūkininkų partneriai, ūkio darbuotojai, kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, užsiimantys žemės, maisto ir miškų ūkio veikla, taip pat kaimo vietovėse ūkine veikla užsiimantys žemės valdytojai, labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių darbuotojai bei amatininkai.

Dalyvavusiems kursuose asmenims bus išduodami kvalifikacijos pažymėjimai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos.

Registracija el. paštu: debora.augutyte@vdu.lt

VDU ŽŪA mokslininkas prof. Petras Punys: dabartinės užtvankos neatlaikytų ankstesnių potvynių

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Inžinerijos fakulteto Vandens inžinerijos katedros profesorius dr. Petras Punys atkreipia dėmesį, kad, kaip ir visus statinius, užtvankas būtina prižiūrėti, nes gali nutikti ir blogiau nei Panevėžio „Ekrano“ marių šliuzo gedimas. Mokslininkas atskleidžia, kad specialistai jau ruošia užtvankų „mirtininkių“ sąrašą, kuriame bus ir žymių užtvankų. Pasak mokslininko, užtvankų demontavimas rekomenduojamas tik po išsamių tyrimų, nes jų neigiamą įtaką upių ekologinei būklei nustelbia nevaldoma tarša, o užtvankos kaip tėkmės barjerai ją dalinai akumuliuoja – problema nukeliama ateičiai.

Panevėžyje galėjo baigtis ir blogiau

Panevėžio „Ekrano“ marių užtvankos šliuzo gedimas sukėlė nemažai visuomenės dėmesio, bet VDU Žemės ūkio akademijos profesorius dr. Petras Punys šio įvykio nesureikšmina. „Manau, kad čia jokios tragedijos neįvyko, galėjo būti ir blogiau. Išbėgęs iš tvenkinio vanduo Nevėžyje, žemiau užtvankos Panevėžyje pakilo apie porą metrų ir nepadarė žymesnės žalos. Tvenkinyje vanduo staigiai nukrito apie 1,5 m, tačiau taip pat neturėjo reikšmingai pakenkti žmogaus ar gyvajai aplinkai, – įžvalgomis dalijasi prof. dr. P. Punys.

Mokslininkas pastebi, kad užtvanka sąlyginai geros būklės, atsitiko force majeure, nors jokio liūčių potvynio šioje upėje nebuvo. „Užtvankos metalinis segmentinis uždoris, kuris iš pažiūros atrodė geros būklės – nebuvo surūdijęs. Pavargo, neatlaikė elementarus vandens spaudimo. Sulinkus vienai jo atramai persikreipė ir vanduo pasileido iš tvenkinio. Panevėžiečiai gana sėkmingai su šia nelaime susitvarkė, tekantį vandenį sustabdė remontiniais skydais“, – apie gana sklandžiai pašalintą gedimą kalba prof. dr. P. Punys.

Nepalaiko siūlymų naikinti visas užtvankas

Profesorius pasakoja, kad Lietuvoje yra apie 100 užtvankų su privačiomis hidroelektrinėms, jų būklė tikrai gera, jos prižiūrimos, tačiau, nepaisant to, nelaimių taip pat atsitinka. „Užtvankos – tai elementarūs statiniai veikiami sunkiai valdomos vandens jėgos. Kaip taisyklė, neprižiūrimos ir blogos būklės yra tikro šeimininko neturinčios, neprivačios užtvankos. Griūna ir neprižiūrimi ar blogai pastatyti tiltai, estakados, namai miestuose. Užtvankos sensta – jų būklė su laiku blogėja. Reikia šalinti tik neprižiūrimas, keliančias realią grėsmę žmogaus ar gyvajai aplinkai užtvankas“, – kalba mokslininkas ir atkreipia dėmesį, kad nereikėtų atsisakyti užtvankų su hidroelektrinėmis, gaminančių elektros energiją ar net ir Panevėžio „Ekrano“ marių užtvankos. „Šios užtvankos tvenkinys neatsiejama kraštovaizdžio grožybė, pasistatyti nuosavą namą prie tvenkinio akvatorijos – daugelio svajonė. Beje, užtvankos išlaikymas savivaldybei yra nepigus. Savo laiku nepavyko prie jos įrengti hidroelektrinės – miestui būtų nukritęs rūpestis“, – teigia prof. dr. P. Punys.

Upių ekologinė būklė prasta dėl nevaldomos taršos

Dėl kitų užtvankų gedimų, jų išlaikymo kaštų didėjimo, kas dažnai gula ant savivaldybių pečių, kai kurių iš jų neigiamo poveikio upių ekologinei būklei sunerimus visuomenei, buvo siūlymų šalinti dalį užtvankų. Anot prof. P. Punio, upių ekologinė būklė prastėja ne tik dėl užtvankų ir jų tvenkinių, bet labiau dėl išsklaidytos, nevaldomos taršos.

„Pažiūrėkime, kas dedasi atskirais laikotarpiais Kuršių mariose, kuriose nėra jokios užtvankos. Į jas sukeliauja visi taršalai, vandens kokybė prasta, blogas kvapas, dumbliai, dažnai krinta žuvys. Jei ne šalies tvenkiniai, kurie savo dubenyje akumuliuoja teršalus, marių ir Baltijos jūros kokybė būtų dar blogesnė“ – pastebi profesorius ir atkreipia dėmesį, kad upių ekologinei kokybei pagerinti būtina prie užtvankų įrengti žuvitakius.

Pasak profesoriaus, Lietuvos užtvankos sąlyginai mažo aukščio, nekeliančios didelio pavojaus net ir gedimo atveju. „Gyvename lygumų krašte, užtvankų tvenkiniai – ne kalnų rezervuarai, nėra dideli, o gyvenvietės ar namai daugeliu atvejų pastatyti saugiu atstumu nuo galimų natūralių ar technogeninių potvynių, galimų griuvus užtvankai, nes valstybė reguliuoja plėtrą upių slėniuose“, – kalba prof. P. Punys ir atkreipia dėmesį, kad užtvankas būtina prižiūrėti, net jei ir atrodo, kad jų gedimai didelio pavojaus nekeltų.

„Dauguma šalies tvenkinių jau yra peržengę 50 metų ir jų avarijos iki šiol nesukėlė didelių rūpesčių, nei viena žmogaus gyvybė nebuvo paaukota. Ačiū Dievui, Lietuvoje labai sumažėjo potvynių aukščiai, lyginant su pavasariniais potvyniais, buvusiais prieš pusšimtį metų ir seniau. Tuo laikotarpio potvyniai daugelį dabartinių užtvankų dėl jų nepriežiūros tikrai išgriautų“, – atkreipia dėmesį profesorius.

Kauno hidroelektrinės užtvankos būklė nerimo nekelia

Paklaustas apie Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinės (KHE) būklę, prof. dr. P. Punys sako, kad statinys prižiūrimas ir jo būklė neturėtų kelti nerimo. „Manau, kad KHE valdo geri specialistai – jų tarpe mūsų VDU Žemės ūkio akademijos absolventai. Hidroelektrinės potvynių vandens pertekliaus pralaidų uždorių konstrukcija tokia pati kaip ir Panevėžio „Ekrano“ marių tvenkinio. Panaši nelaimė atsitiko prieš penkerius metus Mūšos upės Dvariukų HE užtvankoje su tos pačios konstrukcijos uždoriais. Kauno HE specialistams šie nemalonūs atvejai yra rimtas priminimas dar kartą patikrinti Kauno HE segmentinių metalinių konstrukcijų „nuovargį“, kuris plika akimi nematomas. Galimos pasekmės Kaunui būtų žymiai grėsmingesnės nei Panevėžiui. VDU Žemės ūkio akademijos vandens tyrimų specialistai galimus šios HE užtvankos griuvimo užliejimų scenarijus yra sumodeliavę. Jei atsitiktų nelaimė – ją sėkmingai būtų galima suvaldyti“, – pastebi prof. dr. P. Punys.

Ruošiamas užtvankų „mirtininkių“ sąrašas

Pašnekovas pasakoja, kad LR Aplinkos ministerija neabejinga užtvankų saugumo problemai – Ministerijos užsakymu VDU Žemės ūkio akademijos vandens tyrimus atliekantys mokslininkai su partneriais įgyvendina „Užtvankų įvertinimo ekologiniu ir socioekonominiu požiūriu“ studiją. Jos metu detaliai vertinama apie 200 užtvankų, kurios yra svarbiose migruojančioms žuvims upėse.

„Vertinama užtvankų būklė, tvenkinių nauda – elektros gamyba, rekreacinė, nekilnojamo turto vertė, tvenkinio nuomos, parduotų žvejybos leidimų pajamos, tvenkinio ekologinė vertė, ichtiologinė nauda. Užtvankos reitinguojamos nuo geriausios iki blogiausios visais galimais pjūviais. Numatomi užtvankų demontavimo scenarijai, modeliuojame paradimai ir būsima išlaisvintos upės nauda, pavyzdžiui, padidėjęs lašišų kiekis, jų ekonominė vertė. Atliekami 15 užtvankų demontavimų projektiniai pasiūlymai. „Mirtininkių“ sąraše yra žymių užtvankų, šių metų spalį turėtų būti galutiniai rezultatai“, – apie numatomą dalies užtvankų demontavimą kalba prof. dr. P. Punys ir pastebi, kad visuomenė ar užtvankų savininkai tikrai prieštaraus statinių šalinimui, reikalaus didelių kompensacijų.