Kalėdų simboliu tapusios eglės likimas priklauso nuo mūsų

Eglės – neatsiejamas šv. Kalėdų simbolis. Be jų sunkiai įsivaizduojamas ir pačios Lietuvos kraštovaizdis. Tačiau mokslininkai šių medžių likimą piešia ne pačiom šviesiausiom spalvom. Didžiausią grėsmę žaliaskarėms kelia klimato kaita ir masiniai žievėgraužio tipografo, liaudiškai kinivarpų, antplūdžiai. Ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje išsaugotume eglių populiaciją, ir kuo jos svarbios miško biologinei įvairovei, atsako Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai.

Vien sumažinti eglių kirtimo amžių nepakanka

Atsižvelgdama į kenkėjų daromą žalą elgynams, Aplinkos ministerija gruodžio pradžioje priėmė sprendimą sumažinti minimalų eglių kirtimo amžių ūkiniuose miškuose iki 61 metų. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miško mokslų katedros profesoriaus dr. Gedimino Brazaičio, tai nėra problemos sprendimas, o bandymas išvengti padarinių ar bent juos sumažinti. „Tai paprasčiausiai yra esamų resursų gelbėjimas, o ne eglių populiacijos išsaugojimo priemonė. Vietoj to, kad prarastų vertingą medieną, valstybė nori ją išsaugoti ir uždirbti pajamų. Tai yra praktinis požiūris. Tuo tarpu problemos sprendimas žiūrint į ilgalaikę perspektyvą būtų kurti mišrius ir būtinai įvairiaamžius medynus“, – teigia profesorius.

„Kalbant apie mišrumą, dabartiniai teisės aktai jau tai įtvirtina ir pats miškų sektorius supranta, kad geriau atkurti mišką, kuriame augtų ne vien tik eglė. Tačiau įvairiaamžiškumo mes plynais kirtimais nepasieksime, o tai yra labai svarbi sąlyga, – teigia prof. dr. Gediminas Brazaitis. – Miškai su eglėmis būtų atsparesni, jeigu žievėgraužio tipografo pažeidimams jautri medyno dalis – penkiasdešimties metų ir vyresnės eglės – sudarytų dešimt ar maksimaliai dvidešimt procentų visų medžių. Jei ta dalis medžių žūtų dėl tipografo veiklos, patį mišką išsaugotume. Jaunesnės eglės greitai užimtų žuvusiųjų vietą ir toks miškas būtų tvariausias.“

Mokslininko teigimu, prie dabartinių problemų smarkiai prisidėjo tai, jog po Antro pasaulinio karo buvo sodinami didžiuliai monokultūrinių eglynų plotai. „Tuo metu reikėjo atkurti per karą masiškai iškirstus miškus, o eglė yra santykinai greitai auganti medžių rūšis, turinti vertingą medieną. Remiantis tuometinėmis žiniomis, neatrodė, jog ateityje tai sukels problemų. Taip pat dalis miškų buvo sodinami žemės ūkio žemėse, o tai sąlygojo mažesnį medžių atsparumą“, – aiškina profesorius.

Reikia keisti kirtimų ir miško sodinimo praktikas

Pasak prof. dr. Gedimino Brazaičio, norint ilgalaikių pokyčių, reikėtų keisti miškininkystės praktikas jaunuose miškuose.

„Mums reikėtų atkreipti dėmesį į jaunesnius, 30-40 metų amžiaus, medynus ir galvoti, ką su jais daryti. Galima taikyti skirtingo intensyvumo kirtimus, kur vietomis medynai būtų praretinami intensyviau, sukuriamos aikštelės, kuriose savaime atželtų nauja eglių karta. Tokiu būdu formuotųsi pomiškis, antrasis ardas, atsirastų įvairiaamžiškumas. Taip būtų galima jaunesnius medynus palaipsniui transformuoti į įvairiaamžius“, – teigia prof. dr. G. Brazaitis.

Tuo tarpu saugomose teritorijose, dabartiniuose senesniuose medynuose, turėtume orientuotis į atrankinio tipo kirtimus, kurie padėtų formuotis jaunesniajai kartai ir didintų miško tvarumą. Šiuose miškuose labai svarbu išsaugoti bent dalį senų eglių.

Svarbi rūšis biologinei įvairovei

Senos brandžios eglės yra labai svarbios miško biologinei įvairovei palaikyti. Jeigu visuose miškuose būtų leista kirsti šešiasdešimties metų sulaukusias egles, tai pasireikštų biologinės įvairovės praradimais.

„Įdomu tai, jog biologinei įvairovei pati reikalingiausia yra stambių žuvusių eglių mediena, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Aplinkos ir ekologijos katedros lektorius dr. Žydrūnas Preikša. – Tada eglė tampa viena svarbiausių medžių rūšių daugeliui organizmų grupių. Reikalingi tiek stuobriai, tiek virtuoliai, nors juose ir ant jų gyvena visiškai skirtingos rūšys. Šiuo atveju svarbi būtent stambi negyva mediena – ant 10 cm skersmens negyvos medienos saugomų rūšių rasime ypač mažai.“

Pasak mokslininko, eglių stuobriai ypač svarbūs beveik visiems geniniams paukščiams kaip mitybinė bazė. Taip pat kerpėms ir grybams, kurių dalis auga išimtinai tik ant eglių.

„Jei nebus brandžių žaliuojančių medžių, nebus ir stambių stuobrių ar virtuolių. Stambi negyva mediena svarbi rūšims dar ir todėl, kad ji išlieka gamtoje nesupuvusi žymiai ilgiau nei smulki ir taip rūšys gali gyvuoti ant vieno substrato žymiai ilgiau. Jeigu, pavyzdžiui, grybas ir bandytų įsikurti ant plonų virtuolių, šie greitai supūtų ir grybas nespėtų išauginti vaisiakūnių ir pasidauginti. Ilgalaikėje perspektyvoje jis tokiame miške neišliktų“, – teigia Ž. Preikša.

Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.

Straipsnio šaltinis: naturalit.lt

Šventinis Bioekonomikos plėtros fakulteto dekano sveikinimas

Šventinis Agronomijos fakulteto dekanės sveikinimas

INŽF dekano šventinis sveikinimas

Kviečiame registruotis į apmokamų studentų mokslinių praktikų konkursą!

Domiesi miško ekosistemomis, inovatyviais informacinių technologiniais sprendimais, komunikacijos ir meno projektais ar edukacinėmis iniciatyvomis? Šis konkursas – puiki galimybė įgyti praktikos ir prisidėti prie pažangiausių tyrimų. Šiais metais pagrindinės temos:

Miškų ekosistemų tyrimai ir taršos analizė (dirvožemis, biomasė, buveinės);
Inovatyvių matavimo technologijų taikymas moksliniuose tyrimuose (dendrometrija, nuotoliniai tyrimai, integruotos technologijos);
Dirbtinio intelekto ir optimizavimo metodų taikymai miškininkystėje (duomenų analizė, gyvūnų identifikacija);
Ekonominiai ir augimo modeliai miškų valdymui (sprendimų priėmimo paramos sistemos: R, Python);
Viešinimo, meno ir edukacijos projektai miškų sektoriuje (Forest 4.0, Venecijos architektūros bienalė, STEAM galimybės).

Registracija atvira iki 2025 m. sausio 10 d.!

Daugiau informacijos ir registracijos forma: https://forms.office.com/e/CjwMwtnHXc

Nepraleisk progos prisidėti prie ateities miškų kūrimo!

Tarp magistro darbų konkursų laureatų – VDU ŽŪA absolventas

Lapkričio 28-ąją Užsienio reikalų ministerijoje apdovanoti konkursų „Geriausias magistro darbas 2024“ ir „Geriausi magistro darbai Europos Sąjungos politikos formavimo ir įgyvendinimo tematika“ laureatai, tarp kurių – net keturi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventai.

Šiais metais Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga konkursą rengė ir laureatus apdovanojo jau 16-ąjį kartą. Konkursui buvo pateikti 56 magistro darbai, kurie pretendavo tapti geriausiais vienoje iš 7 sričių: technologijų, gamtos, medicinos ir sveikatos, žemės ūkio, humanitarinių, menų ir socialinių srityse.

Konkurso „Geriausias magistro darbas 2024“ laureatu Žemės ūkio mokslų srityje tapo VDU ŽŪA magistras Paulius Stonkus. Darbo tema – „Paprastosios eglės (picea abies (l.) H. Karst.) populiacijų išlikimo, produktyvumo, stiebo kokybės ir genetinės įvairovės įvertinimas bandomuosiuose želdiniuose“. Darbo vadovas dr. Darius Kavaliauskas.

Miškų tylai, aplinkos darnai VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakultetas skamba garsiai

Nuo 1924-ųjų, kuomet buvo įkurta Akademija, iki 2024-ųjų, kai minime Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) 100-mečio jubiliejų, mūsų valstybei teko patirti ne vieną sudėtingą politinį ir ekonominį sukrėtimą. Tačiau visame šiame skaudžių įvykių ir praradimų sūkuryje didžiulė Lietuvos nacionalinio turto dalis – miškai – buvo išsaugoti, jais visada rūpintasi. Ir tai – didžiulis VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto, vienintelio šalyje rengusio ir šiuo metu rengiančio universitetinio lygmens specialistus miškininkystės sektoriui pagal unikalias studijų programas, nuopelnas. Tad 100-mečio sukaktis – išskirtinė proga iš pačių šio fakulteto atstovų išgirsti sėkmės receptą, formuojantį ypatingą miškininkų, o paskutiniaisiais dešimtmečiais – ir ekologijos specialistų bendruomenę, gebančią prisiimti vis naujus iššūkius.

Grįžti į Lietuvą traukė darbinga, pozityvi ir lanksti savosios Alma mater atmosfera

„VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakultetą ką tik pasiekė žinia, kurios laukėme su nekantrumu – mūsų fakulteto mokslininkų grupė (vadovas prof. dr. Darius Danusevičius) laimėjo tarptautinio projekto finansavimą ir drauge su dar 11 mokslo ir valstybinių institucijų iš šešių šalių – Latvijos, Estijos, Lenkijos Švedijos, Danijos ir Vokietijos – pradeda įgyvendinti beveik 2 mln. Eur vertės projektą pagal Interreg Baltijos Jūros regiono programą. Projekto tikslas – sukurti ir adaptuoti miškų genetinio monitoringo sistemą Baltijos jūros regionui. Iki šiol toks monitoringas buvo vykdomas Centrinėje ir Pietų Europoje, tačiau klimato pokyčiai daro įtaką miškams ir pas mus, todėl aktualu turėti efektyvią miškų stebėsenos sistemą“, – džiugia žinia dalijasi projekte dalyvausiantis Miškų ir ekologijos fakulteto jaunosios kartos mokslininkas, Lietuvos mokslų akademijos jaunuoju akademiku 2022-aisiais išrinktas dr. Darius Kavaliauskas.

Pašnekovas į savąją Alma mater po aštuonerių metų yra grįžęs iš Vokietijos, kur Bavarijos miškų genetikos tarnyboje dirbo mokslinį projektinį darbą tarptautiniuose ir vietos valdžios institucijų finansuotuose projektuose.

Paprašytas pasidalyti patirtimi, kaip ir kuo skiriasi mokslinė aplinka turtingiausios Vokietijos žemės Bavarijos laboratorijoje ir VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakultete, pašnekovas teigia, kad svarstyklės tikrai stipriai nesvyra į kurią nors vieną pusę – yra miškų mokslo krypčių, kuriose pirmauja vakariečiai, tačiau yra ir tokių, kuriose lietuviai jau yra netgi stipresni arba sėkmingai darbuojasi kaip lygiaverčiai partneriai. Tai patvirtina Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkų sėkmė dalyvaujant tokiuose aukšto lygio programose kaip „Horizon Europe“, LIFE ar INTERREG, taip pat įvairiuose kitokiuose tarptautiniuose ir nacionaliniuose projektuose.

„Vokietija, būdama turtinga šalis, orientuota labiau į aplinkos apsaugą, o mes siekiame suderinti aplinkosaugą su miškų naudojimu, kad miškai neštų ir ekonominę naudą. Palyginti su kolegomis vakariečiais lietuviai mokslininkai tebesame šiek tiek „alkanesni“, veržlesni, nebijantys išeiti iš komforto zonos ir taip gerokai išlošiame, nes galimybės šiuo metu plėtoti mokslinę veiklą Lietuvoje yra tikrai geros“, –kalba pašnekovas, pastebintis, kad VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto Miško genetikos ir fiziologijos laboratorijoje šiuo metu daug naujos įrangos, reikalingos DNR tyrimams atlikti. Daug galimybių tobulėti universiteto dėstytojams ir mokslininkams atveria ir mobilumo programa ERASMUS+.

Dr. D. Kavaliauskas su šypsena pasakoja, kad jį kelias niekur kitur ir negalėjo atvesti, kaip į VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakultetą, nes yra ne tik užaugęs vienoje vaizdingiausių Lietuvos vietų – Zarasų rajone, bet ir tenykštėje Zarasų Ąžuolo gimnazijoje turėjo puikias biologijos, geografijos mokytojas, motyvavusias pirmiesiems moksliniams tyrimams ir bandymams bei skatinusias dalyvauti gamtos dalykų olimpiadose.

Lietuvos mokslų akademijos jaunasis akademikas, VDU ŽŪA dr. Darius Kavaliauskas

Pats bakalauro studijoms pasirinkęs programą Ekologija ir aplinkotyra, o magistrantūrai – Miško ekologijos kryptį, dr. D. Kavaliauskas ir šiandien yra įsitikinęs, kad jeigu nenorime Lietuvoje pristigti miškininkų, vaikai į šią išskirtinę profesiją turi būti pradėti orientuoti dar besimokydami mokykloje, o universitetinės šios krypties studijos sulaukti atitinkamo valstybės dėmesio. „Studentų Miškų ir ekologijos fakultete nėra sumažėję katastrofiškai, tačiau turint omenyje aukštajam mokslui pritaikytą laisvosios rinkos modelį, nevienodas galimybes regionų jaunuoliams pasirengti brandos egzaminams ir „peršokti“ konkursinio balo patekti į Akademiją kartelę bei esamą šalies demografinę situaciją, ateityje miškininkystės sektoriuje ir specialistų praktikų, ir jaunų protų mokslinėje veikloje ims trūkti vis labiau“, – prognozuoja dr. D. Kavaliauskas.

Jis teigia nuo pat pirmojo kurso Akademijoje patekęs į labai motyvuojančią siekti užsibrėžto tikslo ir žmogiškai jaukią aplinką. „Atsakingai studijuodamas nelikau nepastebėtas“, – su šypsena kalba pašnekovas, prisimindamas, kaip nejučia iš studentiškos auditorijos, paskatintas savo magistro darbo vadovės doc. dr. Janinos Šepetienės ir būsimo mokslinio vadovo prof. dr. Dariaus Danusevičiaus, persikėlė į Miško genetikos ir fiziologijos laboratoriją.

„Vadovas nuolat skatino mane naudotis galimybe stažuotis užsienio universitetuose ir mokslinėse institucijose. 3 mėn. stažavausi Švedijoje, po to 5 mėn. Vokietijoje, po kelias savaites Austrijoje, Slovėnijoje, Danijoje ir kt.). Su jo pritarimu neilgam išvykau ir į Bavariją, tačiau tas „neilgam“ užsitęsė net 8 metus. Tai šiek tiek lėmė ir šeiminės aplinkybės, bet labiausiai – nuolat vienas kitą viję projektai. Tačiau galiausiai esu namuose. Darbinga, pozityvi ir lanksti Miškų ir ekologijos fakulteto atmosfera ir yra pagrindinė priežastis, kodėl šiandien esu Lietuvoje, o ne kur nors kitur“, – komplimentų savajam fakultetui negaili į jį po pertraukos grįžęs mokslininkas.

Asmenybės ugdė asmenybes

Buvęs ilgametis VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Edmundas Bartkevičius šiemet kartu su Akademija švenčia ir asmeninį simbolinį jubiliejų – sukanka 50 metų, kai 1974-aisiais jis pirmą kartą pravėrė Miškų ir ekologijos fakulteto duris, tapęs šio fakulteto pirmakursiu.

Pratęsdamas kolegos dr. D. Kavaliausko mintį profesorius pastebi, kad iš tiesų visais laikais Miškų ir ekologijos fakultetą rinkosi išskirtiniai žmonės, kuriems pozityvi atmosfera, bendradarbiavimas, bičiulystė buvo labai svarbūs dėmenys.

„Pamenu, tais laikais prieš stojamuosius egzaminus vykdavo parengiamieji kursai, į kuriuos susirinkdavo stojantieji iš visos Lietuvos. Regis, tokioje situacijoje turėjome vieni į kitus žiūrėti kaip į konkurentus. Bet užuot taip elgęsi mes draugiškai dalijomės konspektais, mezgėme draugystes ir daugelis tapome bičiuliais visam gyvenimui“, – su šypsena prisimena pašnekovas.

Tapęs studentu E. Bartkevičius teigia fakultete radęs tikrą to meto miškų mokslo ir erudicijos žiedą – doc. Praną Džiaukštą, doc. Lionginą Žuklį, doc. Algirdą ir Mindaugą Navasaičius, prof. Simoną Pileckį, prof. Vaidotą Antanaitį – ne tik miškotyrai nusipelniusį mokslininką, bet ir Sąjūdžio dvasią vėliau į Akademiją atnešusią asmenybę, Lietuvos žmonių išrinktą Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos deputatą, kuris Maskvoje, suvažiavimo sesijoje, sovietams ir visam pasauliui paskelbė, kad Lietuva atkuria savo nepriklausomybę.

„Kokį korifėjų turime fakultete, supratau besimokydamas ketvirtame kurse, kai gavau progą išvykti į studentų mokslinę konferenciją Lvive. V. Antanaitis įdavė man dovanų nuvežti ryšulėlį knygų miškotyros temomis. Kai scenoje dovaną įteikiau, tikėjausi panašaus gesto ir iš šeimininkų ukrainiečių pusės, tačiau jie tik skėstelėjo rankomis, atkreipdami mano dėmesį, kad tai V. Antanaičio vadovaujama mūsiškė Miškotvarkos katedra mokslo pasiekimais ne tik pirmauja Sovietų Sąjungoje ir leidžia mokslo leidinius, bet yra gerai žinoma visoje Rytų Europos erdvėje.

Tapęs V. Antanaičio aspirantu, vėliau dėstytoju, prof. dr. E. Bartkevičius teigia vienintelėje savo gyvenimo darbovietėje patyręs ir labai džiuginančių pakilimų, ir sunkių laikotarpių.

„Atkūrus valstybės nepriklausomybę, centralizuotas mokslo tyrimų finansavimas nutrūko, o lietuviškos finansų sistemos dar neturėjome. Menki atlyginimai vėlavo, šildymo auditorijose ir laboratorijose atsisakėme. Vienu metu netgi teko papildomai įsidarbinti bendrabučio budėtoju, tad kaimynai pašmaikštaudavo, kad nežinia, kokias pareigas tas Bartkevičius Akademijoje iš tiesų eina – mokslo darbuotojo ar sargo“, – šiandien juokiasi prisiminimais besidalijantis buvęs ilgametis Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas.

Buvęs ilgametis VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Edmundas Bartkevičius

Dekanu tapęs 2000-aisiais ir šias pareigas ėjęs net 21 metus, prof. dr. E. Bartkevičius teigia ir šiandien besididžiuojantis tuo, kad Miškų ir ekologijos fakultete pavyko sukurti oficialiai neįformintą, tačiau labai stiprų klasterį, akademinę bendruomenę sujungusį su miškininkais gamybininkais. Tai leido drauge tobulinti studijų procesą, gerai suprasti bei atliepti vieniems kitų lūkesčius ir poreikius.

„Džiaugiuosi, kad šis ryšys išlikęs ir šiandien“, – pastebi šalies miškininkų pasitikėjimą pelnęs ir net 12 metų Lietuvos miškininkų sąjungos prezidento pareigas ėjęs prof. dr. E. Bartkevičius.

Pasak pašnekovo, miškininko profesija dar prieš pora dešimtmečių buvo tokia populiari, kad į dvi studijų programas kasmet buvo priimama po 80 studentų. Tai leido sukurti ir daugiau programų, dalis kurių sėkmingai gyvuoja iki šiol. Populiari tarp stojančiųjų tapo studijų programa Laukinių gyvūnų ištekliai ir jų valdymas. Prie šios studijų programos populiarinimo daug prisidėjo 2008 m. įkurta Medžioklėtyros laboratorija ir jos pirmasis vadovas doc. dr. Kęstutis Pėtelis. Entuziazmu ir naujomis idėjomis nenusileidžia ir dabartinis vadovas dr. Artūras Kibiša.

Prof. dr. E. Bartkevičius atkreipia dėmesį, kad fakultetas turi ir giliausias šalyje aplinkosaugos krypties mokslo ištakas dar nuo to laiko, kai fakultete dirbo prof. Tadas Ivanauskas – jau šeštajame dešimtmetyje būsimiesiems miškininkams pradėtas dėstyti aplinkosaugos dalyko kursas.

„Vėliau Miškininkystės katedra keitė pavadinimą ir tapo Miškininkystės ir gamtos apsaugos katedra, o 1994-aisiais pribrendo laikas pradėti įgyvendinti ir studijų programą Taikomoji ekologija. Šią fakulteto mokslinių tyrimų ir studijų lauko plėtrą 2008-aisiais vainikavo viso fakulteto pavadinimo pakeitimas į esamąjį ir šiuo metu. „Mano manymu, istoriškai tai buvo labai teisingas sprendimas“, – teigia prof. dr. E. Bartkevičius, atkreipiantis dėmesį, kad Miškų ir ekologijos fakulteto rengiamiems ekologams suteikiamas labai platus kompetencijų spektras. Ir tai esminis skirtumas nuo panašaus profilio studijų programų kitose šalies aukštosiose mokyklose.

Prof. dr. E. Bartkevičius ragina atkreipti dėmesį ir į dar vieną išskirtinį Miškų ir ekologijos fakulteto veiklos dalį. Tai – istorinės atminties saugojimas. „Prof. Vaidoto Antanaičio knygą „Gyvenimo liudijimai“ ir prof. habil. dr. Romualdo Deltuvo, Žemės ūkio akademijos rektoriaus pareigas ėjusio 2004–2011 metais, knygą „Povilas Matulionis: ateities pradžia – tai mes“ laikau neįkainojamomis vertybėmis Akademijos istorijos metraštyje“, – teigia pašnekovas.

Ilgametis Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas atskleidžia, kad nemažas iššūkis net ir aukščiausios kvalifikacijos dėstytojams būdavo fakultete organizuojami kvalifikacijos kėlimo kursai, į kuriuos susirinkdavo gausios grupės miškininkų praktikų.

Tai buvo nuostabus abipusio ryšio sutvirtinimas, skatinęs dėstytojus pasitempti, o kursantus – naudotis galimybe įgyti naujų žinių.

Linkėdamas ir naujajame Akademijos veiklos šimtmetyje darbuotis „atsiraitojus rankoves“, buvęs ilgametis Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas šiandien neabejoja dėl vieno – darbščiai, kūrybingai ir susitelkusiai fakulteto bendruomenei visi darbai ir iššūkiai yra įveikiami.

Geriausiai kalba žmonių darbai

VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Vitas Marozas teigia, kad fakultetas šiuo metu iš tiesų darbuojasi „atsiraitojęs rankoves“ – tiek mokslo srityje, tiek įgyvendindamas modernias studijų programas, didindamas tarptautiškumą ir socialinę partnerystę. Šios veiklos rezultatas – sėkmingai dirbantys absolventai Valstybinių miškų urėdijoje, Aplinkos ministerijoje, Aplinkos apsaugos agentūroje, Aplinkos ir apsaugos departamente, Valstybinių saugomų teritorijų tarnyboje, Valstybinių miškų tarnyboje, mokslo ir studijų institucijose, verslo įmonėse bei patys sukūrę nuosavus verslus.

VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Vitas Marozas

„Miškų ir ekologijos fakulteto uždavinys – kurti ir skleisti miškotyros, ekologijos ir aplinkotyros, aplinkos inžinerijos ir su jomis susijusių mokslo krypčių žinias, siekiant darnaus miško ir visų kitų biologinių išteklių naudojimo bei žmogui ir gyvūnams darnios, saugios gyvenimo aplinkos sukūrimo. Džiaugiamės, kad nuolat atnaujinamos mūsų studijų programos sulaukia Lietuvos ir užsienio studentų dėmesio. Pavyzdžiui, ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba dėstomos magistantūros studijų programos Ekologija ir klimato kaita rengiami ekologijos magistrai, išmanantys klimato kaitos poveikį ekosistemose vykstantiems procesams, gamtotvarkos ir aplinkosaugos principus bei sistemas, rūšių įvairovę ir jos pasiskirstymą lemiančius veiksnius, gebantys numatyti klimato kaitos sąlygotus aplinkos pokyčius, identifikuoti ekologines, klimato kaitos problemas ir siūlyti jų sprendimo būdus, kurti gamtotvarkos ir aplinkosaugos strategijas, priimti inovatyvius sprendimus, novatoriškai ir konkurencingai dirbti šiuolaikinėje ekonominėje erdvėje, didinant ekosistemų adaptyvumą, užtikrinant ekosistemines paslaugas. Klimato krizės kontekste visos šios kompetencijos yra ypač aktualios“, – neabejoja Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas, pastebintis, kad 2023-aisiais atnaujinta ir fakulteto pamatinė II pakopos studijų programa Miškininkystė. Tai padaryta reaguojant į šalies miškų sektoriui kylančius naujus iššūkius, vis sparčiau diegiamas inovacijas bei tarpdisciplininių kompetencijų įgijusių specialistų poreikį darbo rinkoje.

Pasak pašnekovo, studijuoti programoje gali ne tik miškininkystės bakalaurai, kaip buvo iki šiol, bet ir baigusieji kitas I pakopos studijų programas. Tai skatina miškininkystės magistrantūros studijų prieinamumą, lankstumą, tarptautiškumą bei didina miškininko profesijos kompetencijų aprėptį.

„Miško paskirtis šiuo metu yra kur kas platesnė nei medienos gamyba, todėl ir šiuolaikinė miškininkystė neapsiriboja rutininių procedūrų vykdymu – miškininkas privalo gebėti priimti efektyvius sprendimus. Mūsų tikslas – parengti teoriškai stiprius, kritiškai ir kūrybiškai mąstančius ir gamtą pažįstančius bei mylinčius, šiuolaikines technologijas išmanančius specialistus, gebančius auginti ekologine, ekonomine ir socialine prasme tvarų mišką, turinčius fundamentinių žinių apie miško ekosistemų bei viso miškų sektoriaus funkcionavimą ir gebančius taikyti įgytas žinias ir mokslo naujoves tvaraus, daugiatikslio miškininkavimo praktikoje, atsakingus tiek už ekosistemų tvarumą, tiek ir už miško indėlį į visuomenės gerovę besikeičiančiomis aplinkos sąlygomis“, – dėsto pašnekovas.

Mokslininko pastebėjimu, fakultete tebeišlieka populiarios ir ištęstinės magistrantūros studijos. Programoje Laukinių gyvūnų ištekliai ir jų valdymas studijuoja jau dirbantys asmenys, kuriems aktualu įgyti laukinių gyvūnų biologijos ir ekologijos, populiacijų tvarkymo, racionalaus jų išteklių naudojimo bei apsaugos besikeičiančiomis antropogeninio poveikio sąlygomis srityje žinių bei gebėti šias žinias kūrybiškai pritaikyti.

Pasak prof. dr. V. Marozo, kelios paminėtos studijų programos ar keli išvardyti mokslo projektai – tik menka dalis Miškų ir ekologijos fakulteto bendruomenės pasišventimo bendram tikslui rezultatų. „Juk ne veltui sakoma, kad miškas ir miškininkai mėgsta tylą. Tad geriau už mus tegul kalba mūsų darbai“, – su šypsena reziumuoja VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas.

Kraštovaizdžio dizaino dirbtuvės: Gamtos ir meno sintezė

Kauno r. Ugnės Karvelis gimnazijos 9-tos klasės moksleiviai dalyvavo įkvepiančiose dirbtuvėse, kurias vedė dėstytojas Karolis Grušas kartu su Kraštovaizdžio dizaino studijų programos antro kurso studente Emilija Sviderskyte.

Programa buvo įvairialypė:

Teorija ir praktika: Mokiniai sužinojo, kodėl kraštovaizdžio dizainas yra neatsiejamas nuo šiuolaikinio pasaulio iššūkių: kaip ši profesija prisideda prie tvarių miestų kūrimo, žmogaus ir gamtos harmonijos išsaugojimo bei estetinės aplinkos kūrimo. Diskusijose buvo aptariama, kokias paslaugas teikia kraštovaizdžio dizaineriai, ir kodėl jų darbas toks svarbus tiek visuomenei, tiek gamtai.

Gyvas tyrinėjimas: Po teorinės dalies mokiniai persikėlė į pasirinktą skvero vietą, kur jų laukė kūrybinė užduotis – įvertinus aplinką ir erdvės poreikius, suprojektuoti svajonių skverą. Jie naudojo maketus, kad galėtų planuoti augalų išdėstymą, parinkti tinkamas žaidimų aikšteles, sukurti jaukias erdves poilsiui ar bendravimui.

Kūrybinis procesas: Kaip pasirinkti tinkamus augalus, atsižvelgiant į jų ekologines ir estetines funkcijas. Kodėl svarbu galvoti apie erdvės mastelį ir jos funkcionalumą. kaip suplanuoti žaidimų aikšteles ir kitus objektus, kurie kurtų harmoniją tarp gamtos ir žmogaus.

Po kūrybinio darbo vyko aptarimas: kokie lūkesčiai buvo įgyvendinti, kas pavyko, kokias simbolines reikšmes turi pasirinkti augalai ir kaip svarbu laikytis tinkamų mastelių. Diskusijos suteikė dar daugiau įžvalgų apie kraštovaizdžio dizaino subtilybes. ️

12-oji tarptautinė mokslinė konferencija „Kaimo plėtra 2025: atsparumas globaliems iššūkiams“

Maloniai kviečiame Jus dalyvauti 12-oje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Kaimo plėtra 2025: atsparumas globaliems iššūkiams“, kuri vyks Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje 2025 m. spalio 1–3 dienomis.

Konferencijos tikslas – skatinti tarpdisciplinines mokslines diskusijas, pristatant naujas žemės ūkio vystymo, kaimo plėtros idėjas bei jų atsparumą globalių iššūkių kontekste.

Pagrindinės konferencijos sesijų temos:

Biosistemų inžinerija siekiant tvarumo;

Daugiafunkcinis požiūris į tvarų biologinių išteklių naudojimą;

Klimato kaitai atsparus žemės ūkis ir maisto technologijos;

Socialiniai tyrimai ir inovacijos kaimo vietovių stiprinimui.

Konferencijos metu vyks politinė, verslo ir mokslo panelinė diskusija „Prisitaikymas prie globalių pokyčių ir atsparios bioekonomikos kūrimas“.

Konferencijos raktažodžiai: atsparumas, bioekonomika, globalūs iššūkiai, kaimo plėtra, žemės ūkis.

Svarbios datos:

Iki 2025 m. birželio 30 d. – ankstyvoji registracija
Iki 2025 m. liepos 7 d. – ankstyvasis mokėjimas autoriams ir bendraautoriams
Nuo 2025 m. liepos 1 d. iki rugpjūčio 31 d. – vėlyvoji registracija
Nuo 2025 m. liepos 8 d. iki rugsėjo 5 d. – vėlyvasis mokėjimas autoriams ir bendraautoriams
Iki 2025 m. rugsėjo 19 d. – straipsnių pateikimas

Dalyvio mokestis	Kontaktiniu būdu (Eur)	Nuotoliniu būdu (Eur)
Ankstyvasis mokėjimas autoriams ir bendraautoriams iki liepos 7 d.	300	170
Vėlyvasis mokėjimas autoriams ir bendraautoriams iki rugsėjo 5 d.	400	220
Studentams	150	100
Dalyviams	150	Nemokamai
Autoriams ir bendraautoriams iš Ukrainos (jeigu visi autoriai yra iš Ukrainos)	150	100

Dalyvio mokestis dalyvaujant kontaktiniu būdu apima ne tik publikaciją konferencijos leidinyje, bet ir kavos pertraukėles, pietus ir šventinę vakarienę. Apgyvendinimo, kultūrinės (socialinės) programos ir transporto išlaidas apmoka konferencijos dalyviai.

Konferencijos pranešėjai dalyvio mokestį sumoka gavę informaciją apie pranešimo anotacijos patvirtinimą, bet ne vėliau negu aukščiau nurodyti mokėjimo terminai. Patvirtinimas apie anotaciją bus atsiųstas el. paštu per 5 d. d. nuo registracijos anketos užpildymo.

Daugiau informacijos apie konferenciją.

Registracija konferencijos tinklapyje

Informacija autoriams

Konferencijos tinklapis: https://www.ruraldevelopment.lt/

Konferencijos el. paštas: rural.development@vdu.lt

Mokslinės-praktinės konferencijos „Lietuvos kaimo vietovių konkurencingumo stiprinimas: įvairovė, atsparumas, gerovė“ įžvalgos prognozuoja pozityvius pokyčius

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) jau vienuoliktą kartą surengta mokslinė-praktinė konferencija „Lietuvos kaimo vietovių konkurencingumo stiprinimas: įvairovė, atsparumas, gerovė“. Ir kaskart šis renginys stebina naujomis idėjomis, įžvalgomis, originaliais gerosios patirties pavyzdžiais.

Bendruomeninis judėjimas – socialinei gerovei ir bioekonomikos vystymui

Mokslinės-praktinės konferencijos „Lietuvos kaimo vietovių konkurencingumo stiprinimas: įvairovė, atsparumas, gerovė“ tikslas – stiprinti partnerystę ir kūrybiškos veiklos principus tarp kaimo plėtros organizatorių ir dalyvių, taip pat skleisti gerąją patirtį apie šalies ūkininkų, verslo, mokslo, vietos bendruomeninių organizacijų veiklą ir naujoves, didinant Lietuvos kaimo vietovių konkurencingumą ir atsparumą įvairiose srityse: įgyvendinant vietos plėtros ir sumanių kaimų strategijas, plėtojant šeimos ūkius, žemės ūkio produkcijos perdirbimo verslus, trumpąsias maisto tiekimo grandines, kuriant vietos maisto sistemas, steigiant naujas darbo vietas ir užtikrinant jų gyvybingumą, ugdant kaimo gyventojų verslumą ir aplinkosauginį sąmoningumą bei siekiant vietos bendruomenių gerovės. Renginio metu buvo dalijamasi naujausių mokslinių tyrimų rezultatais ir ekspertų rekomendacijomis dėl vietos bendruomenių vystymo strategijų, skaitmenizacijos, lokalizacijos, savanorystės, bioekonomikos, žiedinės vystymo, įvairovės, atsparumo ir gerovės kūrimo priemonių.

VDU ŽŪA rengiami specialistai gyvybingo ir pažangaus kaimo kūrimui

Sveikindama mokslinės-praktinės konferencijos dalyvius – kaimo bendruomenių lyderius, mokslininkus, kaimiškųjų savivaldybių administracijų ir seniūnijų atstovus, vietos veiklos grupių lyderius ir narius, jaunuosius ūkininkus, šeimos ūkių, labai mažų ir mažų įmonių savininkus, studentus – VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė teigė, jog Akademijai garbė priimti žmones, kuriems rūpi, kaip Lietuvos kaimas atrodys po 10–20 metų.

VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė

„Esate ta ašis, apie kurią vietose sukasi gyvenimas. Jeigu nebūtų jūsų, šiandien negalėtume kalbėti apie kaimo ir regionų gyvybingumą. Tai būtų tik teritorijos valstybės žemėlapyje, o jūsų dėka tai yra gyvybingos vietovės, kuriose gyvena žmonės, vyksta įvykiai, plėtojami individualūs ir bendruomeniniai verslai“, – renginio dalyviams dėkojo VDU ŽŪA kanclerė pastebėdama, kad būsimasis ES programavimo laikotarpis turėtų būti palankus regionams ir kaimo bendruomenėms, o Akademijoje organizuojamas renginys, suvienijantis bendraminčius, neabejotinai prisideda prie to, kad į kaimo ateities perspektyvas ir problematiką būtų telkiamas didesnis dėmesys.

„VDU ŽŪA įgyvendinama vienintelė šalyje magistrantūros studijų programa Kaimo plėtros administravimas, kurioje studijuoja esami ir būsimi kaimo plėtros organizatoriai ir bendruomenių lyderiai. Akademija tokius specialistus rengs ir ateityje, nes jūsų ir mūsų tikslas bendras – kurti gyvybingą ir pažangų Lietuvos kaimą“, – teigė VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. A. Miceikienė.

Įžanginį žodį tarusi pagrindinė tradicinio renginio organizatorė, VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos katedros prof. dr. Vilma Atkočiūnienė atkreipė dėmesį į moderniąją adaptyviosios lyderystės sampratą bei citavo knygos „Paliekant EGO lyderystę“ autorius Eglę Daunienę ir Paulių Avižinį, teigiančius, kad adaptyvios lyderystės dėmesio centre yra ne sekėjų turintis žmogus, o įvairių žmonių veikimas. Lyderystės gali imtis bet kas, bet kada, bet kur. Lyderystės darbai yra kurti sąlygas bendruomenei tapti tuo, kuo ji gali tapti.

VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos katedros prof. dr. Vilma Atkočiūnienė

VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto dekanas prof. dr. Bernardas Vaznonis pasidžiaugė, kad pastaraisiais dešimtmečiais kaimo vietovėse įvyko didžiulis pokytis – tiek bendruomeniniame judėjime, tiek inovacijas diegiančiame žemės ūkyje. „Tačiau kartu su pažanga bei galimybėmis ateina ir iššūkiai. Kaimas turi prisitaikyti prie Žaliojo kurso, geros agrarinės būklės reikalavimų, kyla skaitmeninių, sumaniųjų, teminių kaimų idėjos. Tačiau kartu kyla ir klausimų, ką daryti, kad į kaimo vystymą įsitrauktų kuo daugiau žmonių“, – aktyviai diskusijai renginio dalyvius kvietė prof. dr. B. Vaznonis, pastebėjęs, kad VDU ŽŪA stengiasi prisidėti prie kaimo pažangos ugdydama specialistus, kuriems svarbūs kaime vykstantys pprocesai ir kurie savo žiniomis gali svariai prisidėti prie šių procesų spartinimo.

VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto dekanas prof. dr. Bernardas Vaznonis

Priemonės tikslui pasiekti – nuo žiedinės ekonomikos sprendimų iki eksperimentinio teatro vaidybos

Mokslinės-praktinės konferencijos „Lietuvos kaimo vietovių konkurencingumo stiprinimas: įvairovė, atsparumas, gerovė“ metu buvo perskaitytas pluoštas pranešimų, atskleidusių svarbias dedamąsias siekiant šio bendro tikslo.

VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto doc. dr. Gintarė Vaznonienė pristatė Europos socialinį tyrimą apie kaimo gyventojų gyvenimo kokybę, Mykolo Romerio universiteto atstovė dr. Neringa Kurapkaitienė atkreipė dėmesį į savanorystę kaip įrankį kaimo vietovių konkurencingumui, VDU Politikos ir diplomatijos fakulteto atstovė dr. Irmina Beneševičiūtė dalijosi įžvalgomis apie nevyriausybines organizacijas, kurios kuria „socialines jungtis, kaip priešingybę vienišumui, pabrėžiant kiek žmogaus subjektyviu vertinimu jis turi prasmingų, artimų ir konstruktyvių santykių su kitais asmenimis, grupėmis ir visuomene“. Lietuvos socialinių mokslų centro Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto atstovė dr. Vida Dabkienė atkreipė dėmesį į moterų lyderystę žemės ūkio sektoriuje, VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto prof. dr. Vlada Vitunskienė pateikė rekomendacijas, kaip naujoviškais žiediniais sprendimais didinti smulkių maisto gamintojų konkurencingumą.

Molėtų rajono vietos veiklos grupės pirmininkė Dalia Mikelinskienė ir VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto Kaimo plėtros administravimo programos magistrantė Rasa Ilinauskaitė atskleidė projektinių veiklų sukuriamas vertes, vietos maisto sistemų kūrimo galimybes bei problemas.

Renginio dalyviai taip pat turėjo progą susipažinti net su 20 stendinių pranešimų. Tarp jų – prof. dr. V. Atkočiūnienės pranešimas apie bendruomenės remiamo žemės ūkio vystymo ypatumus, kuriame pažymima, kad žemdirbių bendruomenei būtų svarbu pereiti nuo nuolatinio problemų kėlimo prie naujų verslo modelių, nuo nesėkmingos komunikacijos su valdžios institucijomis – prie komunikacijos su vietos maisto produktų vartotojais. Pasak profesorės, sunku pasiūlyti paprastas sėkmės formules, kurios tinka visur, tačiau labai svarbu visiems kartu judėti į priekį ir laikytis principo: „maisto gamintojai + maisto vartotojai + metinis įsipareigojimas vienas kitam = bendruomenės remiamas žemės ūkis ir platesnės galimybės.

Daugėliškių socialinių dirbtuvių, kurių misija didinti žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia galimybes įsidarbinti, ugdant tam reikalingus įgūdžius, patirtį atskleidė VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto studijų programos Kaimo plėtros administravimas magistrantė Solveiga Stanevičiūtė. Kolektyvinės vietokūros naudojant Forum teatro metodą, kuomet teatras įtraukia dalyvius į kolektyvinės kūrybos ir vykdymo procesą eksperimentą pristatė VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto studijų programos Kaimo plėtros administravimas magistrantas Valdas Kavaliauskas.

Renginio metu taip pat vyko kaimo bendruomenių rankų darbo gaminių mugė bei foto konkursas „Kartu mes galime daugiau“, kuriame 16 bendruomenių pateikė 36 fotografijas.

Geriausiomis išrinktos šios nuotraukos:

I vieta: „Čia net bitės nori įsikurti“, autorė Danguolė Sinkevičienė;

II vieta: „Skubantys, bet laimingi“, autorė Rima Daraškevičiūtė;

II vieta: Geležių bendruomenė“ nuotrauka, autorė Gabrielė Kirklytė.