Finansų analitiko atvira paskaita „Kaip pasikeis II pakopos pensijų kaupimas 2026 metais. Kokį sprendimą priimsi tu?“

Kviečiame dalyvauti atvroje paskaitoje-seminare „Kaip pasikeis II pakopos pensijų kaupimas 2026 metais. Kokį sprendimą priimsi tu?“, kurį ves Tomas Bielo-Petravičius, AB Artea banko Finansų analitikas, Artea banko darbuotojų vyr. kompetencijų mentorius, turintis ilgametę patirtį investavimo ir asmeninių finansų srityje. Tomo paskaitos visuomet išsiskiria aiškumu, praktiniais pavyzdžiais ir gyvu bendravimu su auditorija.

Artėjant 2026-iesiems, daugelis kaupiančiųjų II pakopos pensijų fonduose svarsto, ką daryti su sukauptomis lėšomis – tęsti kaupimą, pasitraukti ar pasirinkti kitą kelią? Kokių pokyčių tikėtis po Naujųjų metų, kaip priimti finansiškai išmintingą sprendimą ir ką pataria ekspertai?

Apie tai atvirai, aiškiai ir praktiškai kalbės finansų analitikas Tomas Bielo-Petravičius, pristatydamas naujausią informaciją apie pensijų kaupimo sistemą, galimus scenarijus ir jų pasekmes asmeniniam finansų planavimui.

Kviečiami VDU Žemės ūkio akademijos studentai, dėstytojai bei visi, kurie domisi asmeninių finansų planavimu, pensijų kaupimo galimybėmis ir finansiniais sprendimais gyvenimo ciklo perspektyvoje.

Seminaras vyks lapkričio 4 d. (antradienį) 17.45 – 20.00 val. nuotoliniu būdu (MS Teams prisijungimas).

Registracija į atvirą paskaitą – seminarą iki lapkričio 3 d.

Atvira Manto Rudaičio paskaita „Žemės ūkio produktų rinkos: iššūkiai ir kompetencijos šiuolaikinėje agroverslo vadyboje“

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Bioekonomikos plėtros fakultetas kviečia į į susitikimą su aukščiausio lygio vadovu, Mantu Rudaičiu, UAB Scandi Standard-Baltics CEO, kuris pasidalins įžvalgomis apie agroverslo lyderystę ir karjeros perspektyvas dinamiškame sektoriuje. Atviros paskaitos tema „Žemės ūkio produktų rinkos: iššūkiai ir kompetencijos šiuolaikinėje agroverslo vadyboje“. Tai unikali proga išgirsti eksperto patarimus ir užduoti klausimus, susijusius su Jūsų studijų kryptimi ir karjeros perspektyvomis.

Mantas Rudaitis yra ilgametis agroverslo ir pramonės lyderis. Jis ėjo Generalinio direktoriaus pareigas stambiose Lietuvos organizacijose, įskaitant Kaišiadorių paukštyną, „KG GROUP Poultry Business“ ir Pienas LT (didžiausią pieno gamintojų kooperatyvą Lietuvoje). Šiuo metu vadovauja tarptautinės paukštienos gamybos lyderės „Scandi Standard“ įmonių grupei Baltijos šalyse.

Susitikime bus gvildenamos šios temos:

Sektoriaus apžvalga. Žvilgsnis į šiuolaikinės paukštininkystės ir pieno rinkų dinamiką, tarptautinius ir vietinius iššūkius bei ateities prognozes.
Šiuolaikinė vadyba agroversle. Kokios specifinės kompetencijos, žinios ir įgūdžiai yra būtini norint sėkmingai vadovauti didelėms pramonės organizacijoms šiandienos kontekste.
Studijų įtaka karjerai. Kodėl akademinis išsilavinimas ir nuolatinis profesinis tobulėjimas yra esminis pagrindas siekiant aukščiausių karjeros pozicijų.

Data ir laikas: spalio 31 diena, 14:30 val.
Vieta: Online (MS Teams prsijungimas) ir gyvai VDU Žemės ūkio akademijos III rūmų 418 aud. (Universiteto g. 10, Akademija, Kauno r.)

VDU prorektorius mokslui ir inovacijoms dr. R. Urbonas: norėčiau matyti VDU kaip lyderį moksle

„Po penkerių metų, norėčiau matyti VDU kaip lyderį moksle. Tiek Lietuvoje, tiek plačiau pasaulyje universitetas jau dabar išsiskiria savo mokslo tyrimais, nuo dirbtinio intelekto iki energetinio atsparumo ir demografijos. Tačiau, žinoma, turime ir toliau aktyviai dirbti ir žengti pirmyn. Penkeri metai pralekia labai greitai, ypač šiais laikais, bet viliuosi, kad su šia šaunia bendruomene tai pasiekiama“, – apie ateities planus kalba Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) naujasis prorektorius mokslui ir inovacijoms dr. Rolandas Urbonas.

Buvęs Lietuvos energetikos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas ir direktoriaus pavaduotojas mokslui, ilgametis Lietuvos ekspertas ir atstovas tarptautinių programų komitetuose energetikos klausimais dr. R. Urbonas šį rudenį pradėjo darbą prorektorių komandoje VDU kartu su naująja rektore prof. Ineta Dabašinskiene.

Su didelę darbo patirtį mokslo vadyboje sukaupusiu specialistu kalbamės apie VDU lyderystės potencialą, būtinybę mažinti biurokratiją aukštajame moksle, inovacijų kūrimą universitete ir įsitraukimą į tarptautinius tinklus bei projektus.

Kokie Jūsų pirmieji įspūdžiai apie universitetą? Ko tikitės iš darbo prorektoriaus mokslui ir inovacijoms pareigose?

Džiaugiuosi galėdamas dirbti plačios aprėpties universitete Lietuvoje, kuris nuolat pripažįstamas tarptautiškumo, mokslo kokybės ir kitose srityse. Tiesa, VDU man nėra nepažįstamas, esu šio universiteto pirmosios laidos alumnas, taip pat buvęs Senato narys (2015–2020 m.). Rengiau projektų paraiškas su įvairiais VDU tyrėjais, teko nemažai bendrauti įvairiomis aplinkybėmis. Dabar kaip tik teikiamos paraiškos į programos „Europos horizontas“ kvietimus – pastebiu, kad VDU tyrėjai imasi lyderystės ir koordinuoja ne vieną projektą. Dar prieš pradėdamas darbą universitete, VDU mokslininkams suteikiau kontaktų ir projektinių idėjų, viliamės, kad jos bus sėkmingos. Trumpiau tariant, VDU bendruomenė man jau puikiai žinoma, įspūdis apie universitetą yra išties labai geras.

Kadangi panašų darbą dirbau ir prieš ateidamas į VDU, šių pareigų subtilybės man yra nesvetimos. Žinoma, stengsimės skatinti mokslo inovacijas, tarptautiškumą, toliau stiprinsime doktorantūrą, podoktorantūrą. Būdamas prorektoriumi tikiuosi daugiau dėmesio skirti tarptautiniams projektams, ypač programai „Europos horizontas“. Norėčiau, kad VDU turėtų ir Europos mokslinių tyrimų tarybos (ERC) projektų, esu šventai įsitikinęs, kad galime tai pasiekti. Taip pat tikiuosi dar daugiau aukšto lygio mokslo pasiekimų: pavyzdžiui, norėtųsi, kad atsirastų universitete straipsniai, paskelbti „Nature“ ir „Science“ žurnaluose. Turiu vilties, kad tai tikrai įvyks, nes universiteto kolektyvas yra nuostabus ir įvairialypis.

Kokias esmines pamokas atsinešate iš ilgametės darbo patirties mokslo srityje?

Mokslo vadybos srityje dirbu jau daugiau nei dvidešimt metų, tad gerai žinau visas jos peripetijas, iššūkius ir sėkmės istorijas. Teko ilgus metus būti Lietuvos delegacijos nariu įvairių ES programų komitetuose: 6-osios, vėliau 7-osios bendrosios programos, „Horizontas 2020“ ir „Europos horizontas“. Kaip ir praeityje, taip ir dabar stengiuosi būti aktyviu Europos mokslinių tyrimų erdvėje. Džiaugiuosi galėdamas ne tik atstovauti Lietuvai, bet ir matyti, kokias kryptis renkasi kitos šalys, kokias klaidas daro, ką galima perimti ir pritaikyti pas mus.

Ir toliau palaikykime ryšius tiek su Lietuvos, tiek su užsienio mokslo institucijomis. Juk tik per dialogą gimsta tikros partnerystės, kurios vėliau atveria kelią ir tarptautiniams projektams, ir bendriems pasiekimams. Tad svarbiais VDU prioritetais ir toliau laikysime aktyvų dalyvavimą tarptautinėse programose, bendradarbiavimą, tarpdiscipliniškumą.

Kokiems darbams skirsite pirmenybę kadencijos pradžioje? O kalbant apie tolimesnę ateitį – kaip norėtumėte, kad VDU atrodytų po penkerių metų?

Kadencijos pradžioje gilinsimės į VDU mokslo ekosistemą ir žiūrėsime, ką galima supaprastinti. Turime institutus, klasterius, katedras, fakultetus, mokslo centrus – mano akimis žiūrint, struktūra kiek per sudėtinga. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad kažkas išnyks. Kartu su tyrėjais aiškinsimės, kas veikia, o kas ne, ką verta tobulinti, o ko geriau atsisakyti bendru sutarimu. Sieksime, kad būtų efektyvu ir gera dirbti. Juk universitete dirba daug aukščiausio lygio įvairių sričių mokslininkų: nuo technologijos ir gamtos iki socialinių bei humanitarinių mokslų. Turime toliau stiprinti padalinius, kuriuose jie dirba, užtikrinti sąlygas bendradarbiavimui, nes potencialas inovacijoms, proveržiams yra milžiniškas.

Po penkerių metų, norėčiau matyti VDU kaip lyderį moksle: kad turėtume kuo daugiau universiteto koordinuojamų tarptautinių projektų, dar daugiau tarptautiniu mastu matomų pasiekimų ir publikacijų, patentų ir bendrų produktų, veiklų su verslu. Tiek Lietuvoje, tiek plačiau pasaulyje universitetas jau dabar išsiskiria savo mokslo tyrimais, nuo dirbtinio intelekto iki energetinio atsparumo ir demografijos. Tačiau, žinoma, turime ir toliau aktyviai dirbti ir žengti pirmyn. Penkeri metai pralekia labai greitai, ypač šiais laikais, bet viliuosi, kad su šia šaunia bendruomene tai pasiekiama.

Ar planuojate naujovių mokslo finansavimo skatinimo srityje?

Pirmiausia, reikės padaryti gilią analizę ir vertinimus, tik po to bus galima teikti pasiūlymus. Turime įvertinti ir finansines galimybes, sukurti solidesnes paskatas už straipsnius labai aukšto lygio žurnaluose, už koordinuojamus projektus, tarptautinius patentus, licencines sutartis bei naujus produktus ar paslaugas rinkoje. Bandysime paskatinti mūsų puikius mokslininkus imtis daugiau lyderystės, taip pat ieškosime galimybių mažinti biurokratiją. Kaip bežiūrėsime, jos apstu visur.

Kokius didžiausius iššūkius matytumėte Lietuvos mokslo sistemoje ir kaip universitetas galėtų prisidėti juos sprendžiant?

Vienas didžiausių iššūkių yra per daug akcentuojamas publikacijų kiekis. Mano galva, jis užgožia mokslo pasiekimus ir mes per daug nuėjome į straipsnių tiražavimą, tai jau virto industrija. Kasdien paskelbiama apie dešimt tūkstančių straipsnių – tad įsivaizduokite, kiek jų susidaro per metus.

O kiek universitetai, mokslo tyrimų institutai realiai pateikia produktų, technologijų, pagelbėja verslo įmonėms jas diegti? Skaičiai, švelniai tariant, būtų nedžiuginantys. Negalime būti tik kitų šalių technologijų pirkėjai, ypač dabar, kai į priekį žengia Azijos šalys. Tačiau situaciją keisti nelengva, tai labai smarkiai susiję su finansiniais valstybės ištekliais. Kaip bebūtų, manyčiau, universitetai čia turi užduotį ir misiją visuomenei: ne vien skelbti mokslines publikacijas ar tyrimų rezultatus, o drąsiai kurti inovacijas ir apčiuopiamą praktinę vertę žmonėms.

Kuo šiandien Lietuvoje patraukli mokslininko karjera? Kaip paskatinti jaunimą ją rinktis?

Galbūt yra prisibijančių, kad mokslininko karjera labai nuobodi, tik sėdėjimas prie stalo ir taip toliau. Tačiau taip tikrai nėra, technologijos leidžia nuveikti daug įdomių dalykų, be to, gali bendrauti su kolegomis iš viso pasaulio, diskutuoti aukštu intelektualiniu lygmeniu. Taip, atlyginimų klausimas irgi svarbus, bet esu įsitikinęs, kad viskas pasiekiama per aktyvumą ir iniciatyvumą. Lietuvos vyriausybės programoje buvo minėta, kad mokslininkų atlyginimai turėtų siekti apie pusantro šalies vidutinio atlyginimo. Manau, kad intelektinis darbas gali užtikrinti orų gyvenimą: ir uždirbti, ir išmaitinti šeimą.

Kiekvienai šaliai reikia protingų žmonių, jie yra pažangos variklis. Dėl to išskirtinį dėmesį skirsime mūsų doktorantūros mokyklai: sieksime, kad į universitetą ateitų kuo daugiau motyvuotų doktorantų, postdoktorantų, kurie čia gali įsilieti į tarptautinę mokslo bendruomenę, prisijungti prie įvairių projektų, dalyvauti tarptautinėse stažuotėse, konferencijose. Būtent jų dėka Lietuva gali siekti mokslo lyderystės Europoje ir pasaulyje. Tad kviesčiau studentus apsvarstyti galimybes būti tarp inovatorių ir lyderių moksle.

Kalbant apie mokslo lyderystę – kaip stiprinti mokslininkų įsitraukimą į tarptautines programas, tokias kaip „Europos horizontas“?

Kalbėsimės su tyrėjais apie jų lūkesčius, abejones, poreikius, bendrausime su padalinių vadovais. Manau, norintys įsitraukti į tarptautines programas turi puikias galimybes. Pavyzdžiui, čia pagelbėti gali Lietuvos mokslo tarybos programos „Europos horizontas“ nacionaliniai kontaktiniai asmenys. Norėtųsi, kad atsirastų daugiau lyderystės – taip vadinamų pagrindinių tyrėjų (angl. principal investigator). Darbas su jais galėtų būti vienas iš kelių, padėsiančių inicijuoti dar daugiau projektų.

Manau, kad kuo daugiau yra projektų, tuo daugiau galime save palyginti su užsienio partneriais, mokytis iš jų, bet kartu mokyti ir juos. Nereikia to bijoti: tikrai nesame niekuo prastesni už kolegas kitose šalyse. Iš kitos pusės, pagal finansus, pinigai, skirstomi Lietuvoje, yra mažesni nei Europos Sąjungos mastu. Vien tik programoje „Europos horizontas“ per septynerius metus numatyta daugiau nei 95 milijardai eurų – mes tokiais biudžetais pasigirti negalime. Tačiau reikia drąsiai dalyvauti ir toliau nemažinti tempo: statistika rodo, kad Lietuva šioje „Europos horizontas“ programoje dalyvauja sėkmingiau negu ankstesnėje, pagal įvairius parametrus. Kiti irgi nesnaudžia, tad turime judėti į priekį ir toliau.

Ar randate laiko atsikvėpti nuo intensyvių darbų? Kaip atsipalaiduojate po darbo?

Žinot, pusiau juokais – aš mėgstu atsipalaiduoti augindamas pomidorus. Esu kilęs iš kaimo, tame aš atrandu atsipalaidavimą. Šiek tiek pakeliaujame, atrandame nuostabias vietas tiek Lietuvoje, tiek svetur. Norėtųsi daugiau laisvo laiko, bet gyvenimas dažnai sudėlioja kiek kitaip. Norėčiau skaityti daugiau knygų, imtis kitų veiklų, pavyzdžiui, įvaldyti dirbtinio intelekto metodus, skirtus energetinių procesų modeliavimui, aktyviau domėtis mokslo vadybos naujienomis ir tendencijomis.

Ko palinkėtumėte VDU mokslininkams, doktorantams?

Pirmiausia, linkiu drąsos: kad nedulkėtų geros idėjos stalčiuose, neškime jas į ERC, kitas programos „Europos horizontas“ sritis, laikas telkti komandas ir imtis lyderystės. Antra, linkiu smalsumo ir nuoseklumo: jei kantriai gilinsimės, atvirai dalinsimės duomenimis, bendrausim tarpdiscipliniškai, tikrai pasieksime proveržį. Ir trečia – bendrystės: būkim pagarbūs kolegoms, patarkime jauniesiems tyrėjams, išlikime sąžiningi ir tieskime pagalbos ranką šalia esančiam. Žinoma, tikiu, kad VDU bendruomenė jau dabar nestokoja visų šių dalykų: turime viską, ko reikia norint ne tik dalyvauti, bet ir pirmauti Europos mokslo erdvėje.

Jaunoji mokslininkė Greta: tai, kas šiuo metu laikoma atliekomis, ateityje gali tapti naudingu ištekliumi

Maisto technologijų srityje vis daugiau jaunų žmonių atranda prasmingą kelią, leidžiantį derinti mokslą, kūrybą ir tvarumo idėjas. Viena jų – jaunoji mokslininkė Greta Grikštaitė-Prapiestė, kurios istorija įkvepia siekti žinių, pasitikėti savimi ir nebijoti keisti krypties, kol atrandi tai, kas iš tiesų „veža“.

Sukaupta patirtis padiktavo gyvenimo kelią

Šiandien Greta – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) doktorantė, nagrinėjanti, kaip iš šalutinių augalinių žaliavų galima sukurti naujus, aplinkai draugiškus produktus. Tačiau kelias iki čia nebuvo tiesus ir lengvas – jį lydėjo paieškos ir atkaklus darbas.

Mintimis grįždama į mokyklos laikus, Greta sako tada aiškios krypties neturėjusi – kaip ir daugeliui bendraamžių, jai trūko užtikrintumo dėl studijų pasirinkimo. „Vis dėlto mokykloje visada mėgdavau matematikos pamokas, o laisvalaikiu dažnai eksperimentuodavau virtuvėje. Šis derinys natūraliai paskatino pirmąją mano profesiją rinktis konditeriją. Jos mokantis per vienerius metus įgijau ne tik daug žinių ir praktinių įgūdžių, bet ir supratau, kad maisto sritis yra tai, su kuo noriu sieti savo ateitį. Ši patirtis padėjo aiškiau atrasti save ir sustiprino pasiryžimą eiti šiuo keliu“, – pasakoja Greta.

„Profesinio bakalauro laipsnį įgijau kolegijoje – baigiau maisto technologijų studijų programą, ir žinojau, kad tikrai noriu tęsti mokslus, susijusius su maistu. Pasidomėjusi magistrantūros studijų galimybėmis, pasirinkau VDU ŽŪA papildomųjų studijų programą Augalinių maisto žaliavų kokybė ir sauga ir vėliau sėkmingai tęsiau studijas čia. Manau, kad ši programa ypač tinka jaunuoliams, kuriems įdomi sveika mityba, šiuolaikinės maisto tendencijos, maisto chemija ir procesai, lemiantys maisto kokybę. Taip pat tiems, kuriems rūpi ekologija ir mūsų planetos ateitis. Studijų metu galima ne tik sužinoti, kas yra kokybiškas ir sveikas maistas, kokių maistinių medžiagų reikia žmogui, bet ir atrasti, kaip prisidėti prie tvaresnės ateities kūrimo. Papildomosios studijos suteikė platų žinių pagrindą, o magistrantūros studijų metu turėjau galimybę gilintis į man įdomias temas ir atlikti pirmuosius rimtesnius tyrimus. Todėl moksleiviams, svarstantiems apie savo ateitį, tikrai rekomenduočiau rinktis VDU ŽŪA – čia galima atrasti daug erdvės augti, tobulėti ir moksliniais tyrimais prisidėti sprendžiant aktualius šiandienos iššūkius“, – neabejoja jaunoji mokslininkė.

VDU Žemės ūkio akademijos doktorantė Greta Grikštaitė-Prapiestė

Kiekvienas pasiekimas suteikia motyvacijos tobulėti

Iš Klaipėdos kilusiai Gretai studijų metais Kaunas tapo antraisiais namais. Daug laiko praleidusi automobiliu keliaujant tarp studijų ir gimtojo miesto, galiausiai Greta su šeima nusprendė persikelti gyventi į Kauną. Aktyvi jaunoji mokslininkė gyvenimo prasmę atranda ne tik studijose, bet ir namuose – čia jos laukia trejų metukų sūnus ir vyras. „Žinoma, gyvenime mano mintys sukasi ne tik apie mokslus – esu mama, todėl kasdienybėje netrūksta įvairių veiklų. Laisvalaikį su šeima mėgstame leisti keliaudami“, – pasakoja doktorantė ir priduria, kad šiuo metu su šeima vis labiau stengiasi pažinti Kauną ir jo apylinkes.

Kaip sako pati Greta, doktorantūros studijos – tai naujas etapas, suteikiantis ne tik daug atsakomybės, bet ir galimybę prisidėti prie mokslo pažangos bei ieškoti sprendimų, kurie galėtų būti pritaikyti praktikoje. „Apie doktorantūrą pasvajodavau jau studijų metais, tačiau iš pradžių trūko pasitikėjimo savo jėgomis. Baigusi magistrantūros studijas pajutau, kad noras tik stiprėja, todėl padrąsinta profesorių, šeimos ir draugų, ryžausi stoti. Šiandien labai džiaugiuosi šiuo sprendimu – iššūkių netrūksta, bet kiekvienas mažas pasiekimas suteikia didžiulės motyvacijos tobulėti. Kalbant apie ateitį, kol kas mano planas – sėkmingai įveikti ketverių metų doktorantūros kelią. Šis etapas man atrodo prasmingas ir užpildantis, todėl stengiuosi mėgautis procesu bei pasiimti kuo daugiau – tiek žinių, tiek naujų pažinčių, tiek galimybių pažvelgti į pasaulį plačiau“, – vardija Greta.

„Savo tyrimuose daugiausia dėmesio skiriu šalutiniams produktams – tai, kas dažnai laikoma atliekomis, iš tikrųjų gali turėti didelę vertę. Magistrantūros studijų metu dirbau su morkų lapų pesto, o dabar doktorantūroje nagrinėju braškių šalutinius produktus – lapus, šaknis ir išspaudas. Braškės yra vienos populiariausių uogų pasaulyje ir jų suvartojama tikrai daug, tad ir tokių atliekų susidaro nemažai. Nors dažniausiai jos kompostuojamos arba naudojamos pašarams, tyrimai rodo, kad jose yra gausu mūsų organizmui naudingų medžiagų. Mano tikslas – atrasti būdus, kaip šiuos junginius išgauti taikant aplinkai draugiškus metodus. Ilgainiui tokie rezultatai galėtų būti pritaikyti labai praktiškai – pavyzdžiui, maisto papildų ar kosmetikos gamyboje. Kitaip tariant, tai, kas šiandien laikoma atlieka, ateityje galėtų tapti vertingu ištekliumi“, – sako doktorantė.

Žaliavos suteikia galimybę kurti inovatyvius produktus ir tausoti gamtą

Doktorantė Greta tikina: maisto švaistymo tema jai svarbi ne tik universiteto aplinkoje, bet ir kasdienybėje – namuose. „Nuolat domiuosi, kaip gyventi tvariau ir palikti kuo mažiau atliekų. Seku įvairius nuomonės formuotojus, kurie dalijasi idėjomis bei receptais, ir būtent iš vieno užsienio tinklaraštininko sužinojau apie morkų lapų pesto. Nusprendžiau pabandyti pasigaminti pati – rezultatas patiko, tad kilo mintis šią idėją pritaikyti ir moksliniame darbe. Magistrantūros studijų metu tyriau ne tik šio padažo cheminę sudėtį, tinkamiausias laikymo sąlygas bei galiojimo laiką, bet ir atlikau juslinę analizę“, – sako jaunoji mokslininkė ir priduria, kad degustatoriai pesto įvertino labai palankiai – padažas sulaukė daug gerų atsiliepimų.

Gretos teigimu, antrinių žaliavų panaudojimas yra labai svarbus žingsnis siekiant tvarumo. Dažnai tai, ką vadiname atliekomis, iš tiesų dar gali turėti daug vertingų savybių. „Panaudodami šalutinius produktus, mažiname atliekų kiekį, efektyviau išnaudojame išteklius ir prisidedame prie žiedinės ekonomikos principų įgyvendinimo. Be to, toks požiūris ne tik padeda saugoti aplinką, bet ir skatina kurti naujus, inovatyvius produktus – nuo maisto papildų iki kosmetikos ar net naujų maisto gaminių. Tai reiškia, kad tas pačias žaliavas galime panaudoti keliems tikslams, išgaudami daugiau naudos ir kartu tausodami gamtą“, – sako doktorantė.

VDU Žemės ūkio akademijoje vyks 30-oji tarptautinė žemės ūkio paroda „Ką pasėsi… 2026“

2026 m. kovo 26–28 dienomis Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Verslo ir socialinės partnerystės centras kviečia į išskirtinę, jau 30 kartą vyksiančią tarptautinę žemės ūkio parodą „Ką pasėsi… 2026“.

Nuo 1996 metų ši paroda tapo neatsiejama pavasario pradžios ir žemės ūkio bendruomenės susitikimo tradicija, kuri kasmet suburia tūkstančius dalyvių ir lankytojų iš Lietuvos bei užsienio.

Per tris dešimtmečius „Ką pasėsi…“ išaugo į reikšmingą mokslo, inovacijų ir verslo dialogo erdvę. Čia susitinka žemės ūkio profesionalai, technologijų kūrėjai, mokslininkai, ūkininkai ir visi, kuriems rūpi tvarus ateities ūkis.

„Ką pasėsi…“ – tai:

moderni žemės ūkio technika ir technologiniai sprendimai;
sėklos, trąšos, augalų apsaugos priemonės ir kiti ūkininkavimo ištekliai;
šviečiamieji renginiai, mokslinės konferencijos ir seminarai;
sodinukų bei amatų mugė, kurioje tradicija dera su naujovėmis;
technikos demonstracijos ir pramogos visai šeimai.

„Ką pasėsi…“ – tai daugiau nei paroda. Tai gyvas, nuolat kintantis žemės ūkio mokslo ir verslo susitikimo centras, kuriame gimsta naujos idėjos, mezgasi bendradarbiavimai ir gimsta sprendimai rytojaus ūkiui. Jubiliejinė paroda „Ką pasėsi… 2026“ žymės svarbų istorijos etapą ir kvies pažvelgti į ateitį – į tai, kaip dirbsime rytoj.

Daugiau naujienų – netrukus.

Konferencija „Jaunasis mokslininkas 2026“

2026 m. balandžio 16 d. nuotoliniu būdu vyks 23-oji kasmetinė Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) organizuojama jaunųjų mokslininkų konferencija „Jaunasis mokslininkas 2026“. Konferencija skirta pirmosios, antrosios ir trečiosios studijų pakopų studentams. Konferencijos tikslas – įtraukti studentus į mokslines veiklas, ugdyti mokslinių tyrimų rezultatų viešinimo gebėjimus, pristatyti savo mokslinių tyrimų pasiekimus ir diskutuoti aktualiais bioekonomikos, žaliojo kurso, klimato kaitos, ekosistemų tvarumo, racionalaus gamtinio išteklių naudojimo ir apsaugos klausimais.

Studentams nėra konferencijos dalyvio mokesčio. Konferencijos pranešėjams bus įteikti konferencijos dalyvių pažymėjimai.

Pranešėjai galės publikuoti straipsnius konferencijos „Jaunasis mokslininkas 2026“ straipsnių rinkinyje.

Konferencijos temos	Potemės
Bioekonomika	Apskaitos ir finansų problemos ir perspektyvos
	Bioekonomika, žemės ir maisto ūkio darnumas
	Inovacijos ir sprendimai verslo logistikoje
	Innovations and Solutions in Business Logistics (anglų kalba)
	Kaimiškų vietovių darnus vystymasis
	Žemės ūkio ir kitų bioekonomikos verslo organizacijų valdymas
Biosistemų inžinerija	Energijos inžinerija
	Mechanikos inžinerija
	Technologijų inžinerija
	Transporto inžinerija
	Vandens inžinerija
	Žemėtvarka
Agro-, miško ir vandens ekosistemų tvarumas	Agroekosistemų tvarumas
	Agronomija
	Maisto kokybė ir sauga
	Ekosistemų paslaugos
	Laukinių gyvūnų populiacijų valdymas
	Tvari miškininkystė

Straipsniai konferencijos „Jaunasis mokslininkas 2026“ straipsnių rinkiniui priimami iki 2026 m. kovo 16 d. Parengto straipsnio elektroninę versiją (Pavardė_Vardas.docx) prašome siųsti el. paštu sekcijos koordinatoriui (kontaktai pateikti REKOMENDACIJOSE KONFERENCIJOS PRANEŠĖJŲ STRAIPSNIŲ PUBLIKAVIMUI).

Straipsniai turi būti parengti pagal rekomendacijas straipsnių autoriams (straipsnio šablonas, autorių garantinis raštas).

Konferencijos pristatymo šablonas.

Išankstinė registracija į konferenciją vyksta iki 2026 m. vasario 10 d.

Iš Baltarusijos į Lietuvą atklydus vilkų gaujai – mokslininkės patarimai, ką daryti sutikus plėšrūną

Iš Baltarusijos į Lietuvą atklydusi vilkų gauja šį rudenį užfiksuota Čepkelių rezervate. Mokslininkai sako – tai ne išskirtinis reiškinys. Vilkai – medžiotojai ir prisitaikymo meistrai, nukeliaujantys didelius atstumus ieškodami grobio ir saugių teritorijų. Tačiau ką daryti žmogui, jeigu šis plėšrūnas netikėtai pasitaiko kelyje? Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) asist. dr. Renata Špinkytė dalijasi įžvalgomis, ką apie vilkus turėtume žinoti šiandien – nuo jų migracijos, leidžiamo sumedžioti limito iki elgesio žmogaus akivaizdoje.

Iš kaimyninių šalių atklystantys vilkai – ne dažnas, bet pasikartojantis atvejis

Spalio 21 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba pasidalijo informacija apie tai, kad Čepkelių rezervate Kabelių pasieniečiai fiksavo iš Baltarusijos atklydusią vilkų gaują. „Prie sienos su Baltarusija Lietuvos pusėje ginantis nuo migrantų antplūdžio buvo nutiesta koncertina ir įrengta apsauginė tvora. Čepkelių raiste dėl nestabilaus grunto ir gamtinių kliūčių tokios infrastruktūros įrengti nebuvo įmanoma, todėl sieną čia Kabelių pasieniečiai saugo kitomis priemonėmis. Viena jų – sienos stebėjimo sistema. Ji rezervate veikia netoli nuo sienos linijos į Lietuvos gilumą, kur yra nedidelė stabilaus grunto juosta. Į stebėjimo sistemos kamerų akiratį patenka bet kas, sugebėjęs raistu pasiekti šią vietą. Tai būna ir neteisėti migrantai, ir įvairūs gyvūnai. Šįkart vilkų gauja prie sienos neužtruko ir nubėgo į Lietuvos gilumą. Daugiau šių 9 žvėrių prie sienos Čepkelių raiste nebuvo pastebėta“, – nurodė Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Asist. dr. R. Špinkytės teigimu, pasienio ruože esančios kameros laikas nuo laiko registruoja praeinančius vilkus ar jų grupes. „Žinoma, būtų vertinga nuosekliai rinkti ir analizuoti tokią informaciją, ir ne tik apie vilkus. Deja, mano žiniomis, mokslininkai pastaruoju metu neturi projektų ir sutarčių su pasienio tarnyba, todėl šie duomenys lieka neištirti. Kita vertus, VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkai, pradedant nuo 2018–2019 m. medžioklės sezono, kasmet atlieka sumedžiotų vilkų genetinius tyrimus. Viena iš šių tyrimų krypčių: vilkų genų migracijų Lietuvoje ištyrimas. Genetiniais tyrimais galime nustatyti, ar konkretus tiriamas vilkas turėjo didesnį kiekį retų genų formų, nebūdingų kitiems Lietuvoje gyvenantiems vilkams. Tokie vilkai atskleidžia iš tolimesnių kraštų atklystančių vilkų migracijų srautus. Štai keturis pirmuosius sumedžiotų vilkų tyrimų metus kasmet buvo nustatoma intensyvi atklystančių vilkų migracija į Lietuvos teritoriją iš Šiaurės–Rytų. 2022–2023 m. šio srauto neliko. Tikėtina, kad tai apsauginės tvoros su Baltarusija pastatymo pasekmė. Laimei, gamta turi kompensacinius mechanizmus. 2023–2024 ir 2024–2025 m. susiformavo naujas atklystančių (Lietuvos vilkams negiminingų) vilkų srautas iš Pietų ir Pietvakarių“, – situaciją komentuoja mokslininkė.

Vilkų pėdsakų galima aptikti ir netikėtose vietose

Vilkai (kaip ir dauguma Lietuvos laukinių gyvūnų) aktyviausi prieblandos metu – ryte ir vakare. Tada jie intensyviausiai keliauja savo teritorijoje, ją tikrina, žymi ribas, ieško grobio ir medžioja. Vilkų šeima nemažą laiko dalį praleidžia pasklidusi į mažesnes grupeles ar pavieniui, todėl pamatytas pavienis vilkas dar nereiškia, kad jis nėra šeimos narys. Įprastai vilkai į pilną šeimos sudėtį susirenka medžiodami stambų grobį arba kai sniego danga tampa pakankamai gili.

VDU Žemės ūkio akademijos asist. dr. Renata Špinkytė

Paklausta, ar miškuose didelė tikimybė sutikti vilką, mokslininkė teigia, kad šis žinduolis yra atsargus, vengiantis neištyrinėtų objektų bei turintis nepalyginamai geresnę klausą ir uoslę nei žmonės: vien šios aplinkybės labai mažina tikimybę susitikti patį vilką. „Žinoma, kita vertus, tikimybė sutikti vilką labai priklauso nuo to, kaip dažnai žmogus lankosi gamtiškoje aplinkoje ir kokia jo ten veikla. Šiuo metu vilkai Lietuvos teritorijoje gana gausūs, todėl jų veiklos pėdsakų galime aptikti ir gana netikėtose vietose, tik svarbu nesupainioti su stambesnių šunų pėdsakais. Pirmas įspūdis gali būti netikslus, todėl, esant galimybei, reikėtų pėdsakais pasekti ar patyrinėti kitus požymius, galinčius suteikti daugiau informacijos“, – kalba mokslininkė.

Kaip pataria pašnekovė, žmogui, sutikus vilką, reikėtų elgtis ramiai ir nepanikuoti. „Jūs nesate jo medžioklės objektas, vilkas turi savų reikalų. Vilkas aplenks jus pagarbiu atstumu, net jeigu jūs stovite jo kelyje. Pasidžiaukime gamta, kuri netikėtai pasirodė jums visu vilkišku gražumu“, – sako asist. dr. R. Špinkytė.

Kodėl ir kiek leidžiama sumedžioti vilkų?

Spalio mėnesį Aplinkos ministerija paskelbė leidžiamų sumedžioti vilkų limitą – šį medžioklės sezoną bus galima sumedžioti 307 vilkus. Mokslininkės teigimu, kasmet leidžiamų sumedžioti vilkų limitas per pastaruosius septynis medžioklės sezonus išaugo net tris kartus. „Tokį augimą lėmė didėjantys patikimų duomenų kiekiai apie besiveisiančių šeimų skaičių ir siekis sumažinti vilkų daromą žalą ūkiniams gyvūnams bei sustabdyti vilkų populiacijos augimą. Vilkai Lietuvoje nemedžiojami nuo balandžio 1 d. iki spalio 14 d., tuomet, kai jie veda jauniklius ir juos augina. Vilkai tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europos teritorijoje skaičiuojami šeimomis. Šiais metais suskaičiuota, kad Lietuvos teritorijoje gyveno ne mažiau nei 82 vilkų šeimos. Manome, kad vilkų šeimų yra daugiau, tačiau neturime surinktų pakankamai patikimų duomenų, kad galėtume šią nuomonę pagrįsti. Jau septintus metus atliekami sumedžiotų vilkų genetiniai tyrimai atskleidžia, kad Lietuvos teritorijoje gyvenančių vilkų šeimų skaičius išsilaiko gana stabilus. Tikėtina, kad auga tik esamų šeimų dydis (individų kiekis šeimose) arba neteritorinių vilkų skaičius“, – detalizuoja mokslininkė.

Kaip teigia asist. dr. R. Špinkytė, Lietuvos teritorijoje vilkų buvo drastiškai sumažėję apie 1970 m. – buvo likę tik keliasdešimt vilkų per visą šalį. Ši masinio vilkų naikinimo pasekmė paliko pėdsaką per daugelį kartų. 2019 m., pradėjus vykdyti sumedžiotų vilkų genetinius tyrimus, buvo vis dar aptinkamas prieš penkis dešimtmečius buvusios genetinės įvairovės sumažėjimo poveikis. Dėka intensyvių tolimųjų migracijų ir tokiu būdu atnešamų retų genų formų, šiai dienai mes laikome, kad vilkų genetinė įvairovė yra atsistačiusi“, – sako mokslininkė.

Vilkų išpuoliai ūkiuose: vienur – atsitiktiniai, kitur – tendencingi

Nors miškuose žmogų vilkas aplenkia pagarbiu atstumu, tačiau ūkiuose nevengia parodyti nasrų – dėl to labiausiai kenčia nuostolius patiriantys ūkininkai. „Jeigu remsimės oficialiais duomenimis, tai atvejų, kai gyvuliai yra užpuolami vilkų, skaičius mažėja. Deja, tenka išgirsti, kad ne visi atvejai yra registruojami ir tai lemia įvairūs faktoriai. Todėl kalbėti apie žalos atvejų pokytį gana keblu. Vadovaujantis duomenimis, registruojamais Biologinės įvairovės duomenų bazėje, matome, kad pasikartojantys vilkų išpuoliai turi tendenciją koncentruotis vis tose pačiose vietovėse. Pastaraisiais metais priskaičiuojama apie dešimt tokių vietovių per visą šalies teritoriją. Kitur plėšrūnų išpuoliai būna labiau atsitiktiniai. Dėl šios priežasties siūlome koncentruoti pastangas būtent į tas vietoves, kuriose žala yra pasikartojanti, ir išimti konkretų žalą darantį individą (-us), jį medžiojant prie gyvulio papjovimo vietos“, – teigia asist. dr. R. Špinkytė.

Vilkai – prisitaikymo meistrai

Pabaigai, paklausta, ar klimato kaita ir miškų kirtimai turi įtakos vilkų populiacijos dydžiui ir pasiskirstymui, mokslininkė sako, kad vilkas – labai plastiška rūšis. „Vilkai gyvena tiek tundroje, tiek Arabijos pusiasalio pusdykumėse. Vilkai gyvena ir miškingame kraštovaizdyje, ir stepėse. Vilkai gyvena ten, kur yra jų grobio ir ten, kur jie nėra pernelyg nepersekiojami. Iškirstas miškas reiškia, kad čia tuoj atželsiančiame jaunuolyne pagausės jo grobio, kuris telksis maitintis suvešėjusia žoline augmenija ir jaunais atželiančiais medeliais. Pats kirtimo procesas taip pat menkai trikdo vilkus. Yra ne kartą tekę keliauti vilkų pėdsakais per miško sklypus, kurie buvo kertami ar nesenai iškirsti“, – patirtimi dalijasi mokslininkė.

Tarptautinė klimato kaitos diena: mažais žingsniais į didelius pokyčius

Kiekvienas rytas prasideda nuo pasirinkimo – ar eiti pėsčiomis, o gal važiuoti automobiliu, ar pasiimti daugkartinį puodelį, o galbūt nusipirkti naują plastikinį. Atrodytų, smulkmenos, bet būtent iš jų audžiamas mūsų ryšys su Planeta. Klimato kaita nėra tolima problema – ji gyvena mūsų kasdienybėje, mūsų sprendimuose ir veiksmuose.

Kartais žmonės galvoja, kad jų pastangos per mažos, jog galėtų ką nors pakeisti. Tačiau būtent iš mažų, nuoseklių veiksmų gimsta dideli pokyčiai. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos mokslininkai ir studentai kasdien ieško būdų, kaip gyventi darniau su gamta. Čia gimsta sprendimai, galintys sumažinti taršą, tausoti dirvožemį, gerinti maisto kokybę ir išsaugoti biologinę įvairovę. Tai tarsi mažos sėklos, kurios, pasodintos šiandien, rytoj gali išaugti į tvarius pokyčius mūsų aplinkoje.

Spalio 24 d. minima Tarptautinė klimato kaitos diena – priminimas, kad kiekvienas mūsų turi vaidmenį šiame procese ir priimdami atsakingus sprendimus veikiame pokyčio naudai. Gamta reaguoja į kiekvieną mūsų veiksmą. Tad tegul kiekvienas lašas, kiekvienas žingsnis tampa dalimi didelio vandenyno, kuris keičia pasaulį į geresnę pusę.

Atvira dr. Jolantos Ružinskaitės paskaita „Bendruomenė – vietos tapatybės ir žeklokūros veidrodis. Leliūnų pavyzdys“

Spalio 27 d. 18 val. kviečiame dalyvauti vietos prekės ženklo tyrinėtojos, strateginio turinio kūrėjos, projektinės veiklos entuziastės dr. Jolanta Ružinskaitės atviroje paskaitoje „Bendruomenė – vietos tapatybės ir žeklokūros veidrodis. Leliūnų pavyzdys“.

Paskaita vyks nuotoliniu būdu „MS Teams“ platformoje.

Venecijos bienalės Lietuvos paviljono simpoziume „ArciTreeTecture“ dalyvavusios VDU ŽŪA studentės: įgytos žinios ir patirtis – neįkainojamas indėlis į profesinį augimą

Rugsėjo 22–27 d. vykusiame Venecijos architektūros bienalės Lietuvos paviljono organizuotame simpoziume dalyvavo dvi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) studijų programos Kraštovaizdžio dizainas trečio kurso studentės Aina Bijanskaitė ir Emilija Sviderskytė.

Šių metų Lietuvos paviljono tema – „ArciTreeTecture“ – orientuota į architektūros ir gamtos sintezę bei tvarių sprendimų paieškas tiek techniniu, tiek socialiniu požiūriu. Šios temos kryptimi studentės dirbo jau nuo praėjusių metų, dalyvaudamos atviroje laboratorijoje ir bendradarbiaudamos su VDU Menų fakultetu.

Gegužės pabaigoje Prancūzijoje, Saint-Étienne mieste, vykusios „Transform4Europe“ (T4EU) mobilumo savaitės metu buvo plėtojami dar anksčiau pradėti projektai. Studentės dirbo tarptautinėse tarpdisciplininėse grupėse, kuriose gilino idėjas, vėliau pristatytas Venecijoje.

A. Bijanskaitės grupė analizavo elektronikos atliekų sudėtį – nuo medžiagų išgavimo iki jų likimo po naudojimo. Pabrėžta, kad visos šios medžiagos yra kilusios iš gamtos, tačiau sugrįžta į ją nebe pirminėmis formomis ar vietovėmis. Galutinis dirbtuvių rezultatas – gyvybės medis iš sukomponuotų elektronikos atliekų.

E. Sviderskytės grupė nagrinėjo miestų ir gamtos santykį. Studentės ieškojo ryšių tarp žmogaus ir jį supančios aplinkos, tyrinėjo, kaip urbanistinė aplinka galėtų savyje talpinti kuo daugiau biologinės įvairovės – esminės sveikos ekosistemos sąlygos. Projektas iškėlė „monumento gamtai“ koncepciją – interaktyvų sprendimą, leidžiantį žmonėms miestuose artimiau pažinti ir „prisijaukinti“ gamtą. Dirbtuvėse sukurtos suįrančios statulėlės – dekoratyvi, organinė trąša dirvožemiui.

Simpoziume pranešimus skaitė studentai iš Lietuvos universitetų, „Transform4Europe“ aljanso nariai, taip pat dalyviai iš Triesto, Venecijos, Primorskos universitetų bei kiti svečiai. Visa savaitė buvo kupina kūrybinio tyrinėjimo ir diskusijų. Buvo aptartas platus temų spektras – nuo tvarių medžiagų pasirinkimo architektūros ir dizaino projektuose iki erdvinių sprendimų, kurie tenkina žmogaus poreikius, bet neužgožia gamtos.

Ypatingas dėmesys skirtas „daugiau nei žmogaus“ (angl. More-Than-Human) perspektyvai dizaine. Šią temą nagrinėjo Bert De Roo ir Giliam Antonie Ganzevles, o V. Adomavičiūtė skaitė paskaitą apie kanapių betono (Hempcrete) panaudojimą statyboje – medžiagą, kuri gamybos metu ne tik neteršia, bet ir padeda sekvestruoti CO₂ bei pasižymi puikiomis garso izoliacijos savybėmis.

Švedų architektas Carl Backstrand savo pranešime apie visuomeninių pastatų statybą iš medžio modulių pabrėžė kraštovaizdžio dizainerių svarbą šiuolaikinės architektūros kontekste, akcentuodamas, kad gyvos gamtos elementai formuoja ne tik pastato išorinį vaizdą, bet ir pro langų atveriamus žvilgsnius daro įtaką interjerui. Kalbėdamas jis pateikė „White Architecture“ studijos kurtą vėžio centro projektą, kuriame sąmoningas gamtos įtraukimas tampa ne tik estetikos dalimi, bet ir svarbiu pacientų gijimo proceso veiksniu.

„Esame labai dėkingos VDU Menų fakultetui ir VDU ŽŪA Agronomijos fakultetui už suteiktą galimybę dalyvauti šiame reikšmingame projekte. Įgytos žinios, patirtis ir tarptautinis kontekstas – tai neįkainojamas indėlis į mūsų profesinį augimą. Tikimės ir stengsimės, kad bendradarbiavimas tęstųsi, ir kviečiame kitus studentus aktyviai įsitraukti į projektus, renginius bei drąsiai siūlyti savo idėjas ateities iniciatyvoms“, – sako studentės.

Daugiau informacijos apie simpoziumą