Miškininkystės mokslo šimtmetį mininti VDU Žemės ūkio akademija Lietuvai dovanoja tūkstantį kilmingų ąžuoliukų
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakulteto medelyne sėkmingai išpuoselėti kilmingų ąžuolų sodinukai jau veši pas naujus šeimininkus. Miškininkystės mokslo šimtmetį šiemet švenčianti VDU Žemės ūkio akademija 1000 ąžuoliukų dovanojo Lietuvos mokykloms, dar beveik 200 medelių, perduotų Kauno rajono savivaldybės bendruomenėms ir miškininkystei neabejingiems partneriams – Lietuvos laikų savininkų klubui, Lietuvių skalikų augintojų sąjungai, Renavo dvarui ir kt. – sužaliuos jų želdynuose. Visi šie ąžuoliukai – nacionaliniam genetiniam fondui vertingų ąžuolų palikuonys.
Ilgaamžiai ąžuolai turi savų paslapčių
VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakultetas – ne tik auditorijos bei laboratorijos, bet ir kelis hektarus užimantis medelynas ir arboretumas – retų augalų kolekcija po atviru dangumi. Arboretumo vedėjas, ilgametę darbo patirtį turintis miškininkystės ekspertas Juozas Girinas pasakoja, kad kolekcijoje, tarnaujančioje būsimųjų šalies miškininkų studijų procese, auga per 20 skirtingų ąžuolų rūšių, atvežtų iš įvairių pasaulio šalių. Tačiau Lietuvoje savaime auga tik dvi jų rūšys – paprastasis ir bekotis ąžuolas. Bekočių ąžuolų galima pamatyti Lazdijų rajono Trakų miške arba specialiai auginamų želdynuose. Lietuvoje gerokai gausiau veša paprastieji ąžuolai – tvirčiausi, mūsų platumose ilgiausiai gyvenantys medžiai. Pasak J. Girino, Švedijoje, kur taip pat daug ąžuolų, galima aptikti dar įspūdingesnių bei senesnių egzempliorių nei mūsiškis rekordininkas Stelmužės ąžuolas, kurio apimtis prie žemės – 13 m, o amžius – apie 1,5 tūkst. metų.
Miškininkystės ekspertas neabejoja, kad ir Stelmužės ąžuolas, ir kiti Lietuvoje augantys ąžuolai-gamtos paminklai – pasižymi išskirtinėmis savybėmis, todėl auginti naujiems sėjinukams VDU Žemės ūkio akademijos specialistai surinko konkrečių medžių giles – Kauno rajone augančio Karvelių ąžuolo, Kėdainių rajono Šaravų ąžuolo ir kitų vertingų plačiašakių.
„Gamtoje bet kuri gyvybės forma turi priešų. Ąžuolai – ne išimtis. Todėl laikas nuo laiko ištinka periodų, kai šie medžiai visoje Europoje pradeda džiūti dėl juos puolančios miltligės, lapsukių, drėgmės stokos. Lietuvoje toks ąžuolams nepalankus periodas buvo 2003–2004 metai, kai šie medžiai masiškai džiuvo dėl ilgai užsitęsusios sausros. O štai senoliai išliko gyvi, nors per jų amžių nepalankių periodų būta ne vienas ir ne dešimt. Vadinasi, senieji ąžuolai turi ypatingų savybių, suteikiančių jiems išskirtinio atsparumo“, – aiškina miškininkystės ekspertas.
Tiksliausias dauginimo būdas – klonavimas
Girinas beveik du dešimtmečius vadovavo Kėdainių miškų urėdijai (šiuo metu tai – Valstybinės miškų urėdijos Radviliškio regioninis padalinys) ir ten sukūrė unikalų klonuotų medelių ąžuolyną. Jį, šiuo metu jau gerokai ūgtelėjusį, galima aptikti Josvainių girininkijos teritorijoje. „Esame pasodinę 60-ies seniausių Lietuvos ąžuolų klonus, t. y. surinkę ir įskiepiję senolių šakeles į jaunus poskiepius. Kai sėjinukus augini iš gilių, būna žinoma tik jų mama, o tėtis lieka nežinomas, nes žiedadulkes perneša vėjas. Klonuojant šiek tiek įtakos gali turėti poskiepio genetika, augimvietė, tačiau įskiepio genotipas nepakinta. Todėl didelė tikimybė, kad šie klonuoti ąžuolai tarpusavyje besikryžmindami duos taip pat labai stiprius ir atsparius palikuonis. Tik norint tuo įsitikinti, žmogui reikėtų pagyventi bent 200 metų“, – su šypsena kalba pašnekovas, pastebėdamas, kad auginti visus ąžuolus tik iš klonų būtų per daug sudėtinga ir brangu. Todėl dažniau renkamos ir dauginamos drūtuolių gilės.
Akcija sutelkė bendruomenes ir tapo pilietiškumo pamokomis
Ąžuolams neabejingą VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto arboretumo vadovą J. Giriną džiugina faktas, kad šio fakulteto medelyne išauginti ir nuolatinės augimvietės jau „prašęsi“ vertingi ąžuoliukai šį pavasarį taip greitai surado naujus šeimininkus. Norą dalyvauti VDU Žemės ūkio akademijos organizuotoje akcijoje „1000 ąžuolų giria Lietuvos mokyklose“ pareiškė kelios dešimtys regionų bei miestų švietimo įstaigų. Akcijos idėja – minint miškininkystės mokslo šimtmetį skleisti žinią apie medžių svarbą tvariai planetos ateičiai. Visose mokyklose, kuriose ąžuoliukai buvo pasodinti, šis procesas tapo iškilmingomis pilietiškumo pamokomis.
Kalbintas akcijoje „1000 ąžuolų giria Lietuvos mokyklose“ dalyvavusios Plungės „Saulės“ gimnazijos direktorius Algimantas Budrys teigia, kad gimnazija iki šiol tebegyvena ąžuolų sodinimo šventės, kurioje dalyvavo VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė, Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis ir kiti garbūs svečiai, įspūdžiais. „Neabejoju, kad moksleivių susitikimas su prasmingą projektą pasiūliusio žemės ūkio ir miškininkystės specialistus rengiančio modernaus universiteto atstovais griauna senus stereotipus apie agrosektorių ir skatina abiturientus rinktis šaliai strategiškai aktualias studijų programas“, – įsitikinęs Plungės „Saulės“ gimnazijos vadovas. Garbingiausioje vietoje vienas ąžuolų pasodintas gimnazijos statuso „Saulei“ suteikimo 25-mečio garbei ir pirmojo jos direktoriaus Juozo Milašiaus atminimui, likusieji, tikimasi, taps puošmena gimnazijos, įsikūrusios vaizdingoje Babrungo upės pakrantėje, panoramoje.
Kauno rajono savivaldybei, kurios teritorijoje įsikūrusi ir pati VDU Žemės ūkio akademija, dovanoti kilmingų ąžuolų sodinukai nuo šiol augs seniūnijose, Garliavos šimtmečio parke, Akademijos gyvenvietėje naujai pasodintoje Sūduvos alėjoje. Prieš 600 metų pagal Melno taikos sutartį Sūduvos kraštas buvo visam laikui prijungtas prie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės. Šiai sukakčiai paminėti Seimas 2022-uosius yra paskelbęs Sūduvos metais, o kairiajame Nemuno krante įsikūrusi Kauno r. Akademijos gyvenvietė patenka į šią simbolinę teritoriją. Kauno rajono mero Valerijaus Makūno teigimu, universiteto dovanotų ąžuolų sodinimo akcijos turi ypatingą reikšmę – jos telkia vietos bendruomenes, stiprina bendradarbiavimo ryšius, ugdo pilietiškumą.
Medžiams dėmesio reikia taip pat, kaip bitėms
VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto arboretumo vedėjas J. Girinas atkreipia dėmesį, kad išauginti ąžuolą nėra paprasta. Didžiausias jaunų ąžuoliukų priešas – žoliapjovė, per arti aplink medelį pjaunant žolę galinti sužaloti žievę, taip pat drėgmės trūkumas. Miškininkas prisimena, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę šalyje vyko ypač aktyvus ąžuolų sodinimo vajus. „Pamenu, talką surengę kėdainiškiai tuomet entuziastingai nešė jau ūgtelėjusius medelius. Kai kurių jų šaknys buvo visiškai nepridengtos ir atrodė, kad jiems nėra šansų prigyti. Tačiau vietos ugniagesiai visą vasaros sezoną naująjį ąžuolyną gausiai laistė. To rezultatas – Kėdainių miesto prieigose žaliuojantis ąžuolynas. Iš tiesų ąžuolams žmogaus dėmesio reikia taip pat kaip bitėms“, – reziumuoja pašnekovas.
